Naruto istorija (3/2)

***

Naktį beveik nemiegojau, todėl ryte buvo sunku keltis. Svarsčiau, kaip aš elgčiausi Sasukės vietoje. Niekaip negalėjau suvokti Itačio poelgio. Nežinojau jo motyvų. Nesupratau jo. Ar jis pamišęs? Juk tik pamišėlis gali išžudyti savo šeimą. Ir vis dėlto Sasuke gyvas. Itačis nesugebėjo nužudyti tik jaunėlio brolio. Kažkas čia ne taip.

     Kakašis nelydėjo manęs prie Konohos vartų. Ėjau viena. Dėl apsunkusių vokų vos mačiau kelią. Jį netikėtai nušvietė dvi ševeliūros – geltona ir balta.

     Naruto išsišiepė pamatęs mane iš tolo. Stengėsi elgtis santūriai: nepuolė šaukti ar mojuoti.

–         Labas, – pasisveikino.

–         Labas, – atsakiau ir pasisukau į Džirają.

–         Turiu pasiimti ir jį, – bandė pasiaiškinti. – Tiksliau planavau keliauti su juo, bet dėl tos bėdos pakviečiau ir tave. Na, Tsunadė sunkiai sukalbama moteris. Pamaniau, kad tu lengviau rasi su ja bendrą kalbą nei aš.

–         Sakei, kad keliaujam treniruotis! – neišlaikė Naruto.

     Atsidusau. Mano bendrakeleiviai ne patys geriausi, bet...

–         Aš labai pavargusi. Jei nesunku, Naruto, prašau, šiandien nešūkauk. Nenoriu pyktis.

     Pradėjau eiti tolyn nuo Konohos. Tiedu privalėjo mane sekti. Kelio nežinojau, tai leidau žilaplaukiui mane aplenkti.

–         Kas nutiko? – susirūpino Naruto.

     Ar jis žino apie Sasukės brolį? Ar Sasuke norėtų, kad jis žinotų?

–         Pakalbėsim, kai pasieksim pirmą miestą, – vietoj manęs prakalbo Džiraja. – Vis tiek norėjau jums abiem tai papasakoti.

     Jis turėjo omeny Itačį ir jo bendrą? Iš kur jis žino?

–         Džiraja-sensei, norėjau paklausti, – prabilau. – Iš kur jūs žinote apie mano... situaciją?

     Naruto vis dar nežino mano kilmės. Tegul taip ir lieka.

–         Argi svarbu? – nusišypsojo.

     Maniau, Uzumakis puls klausinėti, bet jis tylėjo. Visą kelią. Kaip ir prašiau.

     Vakare pasiekėme mažą gyvenvietę ir apsistojome viešbutyje. Išminčius išnomavo du kambarius. Pats apsistojo su Narutu, o man davė atskirą. Nesijaučiau gerai būdama viena tame kambaryje, bet gyventi kartu su Naruto ar Džiraja būtų nelogiška.

     Kaip ir tarėmės, susirinkome mokytojo kambaryje jo pasiklausyti (tiesą sakant, tik aš atslinkau į vyrų kambarį, nes Uzumakis gyveno kartu su senoliu). Džiraja gurkšnojo sakę, o aš su Naruto kantriai laukėme.

–         Seniai neragavau tokios skanios sakė! – atsiduso. – Ką gi. Prie reikalo.

     Pats laikas.

–         Ernesta-chan, tu žinai apie pabaisą Naruto viduje? – paklausė.

     Aš linktelėjau.

–         Kiek daug?

–         Na, Kakašis pasakojo, – bandžiau prisiminti, – kad Devyniauodegis užpuolė Konohą ir Ketvirtasis Hokagė jį įkalino Narute.

–         Teisingai, – pritarė. – Naruto turi Devyniauodegį – arba kitaip Kyuubi. Gaara iš Smėlio turi savyje įkalintą Vienauodegį – Shukaku. Tos pabaisos yra Uodeguotieji žvėrys.

     Keistas pavadinimas.

–         Jų chakra begalinė. Jei sugebi valdyti savo Uodeguotąjį žvėrį, gali tapti neapsakomai stiprus. Tokie žmonės vadinami jinchuuriki. Naruto ir Gaara yra vieni iš jų.

–         Tai kas? – sumirksėjo Naruto.

–         Kai kurie žmonės trokšta tos galios, kurios, beje, Naruto, tu dar nesugebi valdyti. Yra tokia organizacija, vadinama Akatsuki, – Džirajos tonas labai surimtėjo. – Jos nariai medžioja jinchuurikius.

–         Jau sakiau, – susierzino Naruto. – Tai kas?

–         Tai reiškia, jog tau gresia pavojus. Akatsuki tave medžioja ir jie jau pasiekė Konohą. Ernesta-chan juos matė.

     Naruto pasižiūrėjo į mane. Nesusigaudžiau.

–         Itačis ir jo bendras? – klausiamai žvilgtelėjau į sensėjų. Juk tai vieninteliai naujai sutikti žmonės Konohoje.

–         Taip, – linktelėjo. – Naruto, noriu, kad suprastum savo situaciją. Vyriausieji norės užrakinti tave kaimelyje, nes esi slaptasis kaimelio ginklas. Todėl nusprendžiau tave treniruoti. Kad pats galėtum apsiginti nuo priešų.

–         Išminčiau, aš ir taip stiprus, – numojo ranka Uzumakis. – Įveikčiau tuos amatsuki, ar kaip ten, net užsimerkęs. Ar ne, Ernesta-chan?

–         Idiote! – supyko Džiraja. – Akatsuki nariai – nindzės-bėgliai, ieškomiausi nusikaltėliai penkiose žemėse! Nemanyk, kad toks snarglius, kaip tu, turi nors menkiausių šansų išlikti gyvas po susidūrimo su bent vienu iš jų!

     Naruto susigūžė kaip ką tik išbartas vaikas.

–         Naruto, vienas iš jų lengvai įveikė Sasukę, – įsikišau.

–         Supratau, supratau, – sumurmėjo.

     Jis norėjo daugiau paklausinėti apie Sasukę, bet nedrįso. Negi jis taip labai nenorėjo manęs supykdyti?

     Išminčius neskubėjo pasakoti toliau, todėl kilstelėjau ranką:

–         O kuo čia dėta aš?

     Kiek pamenu, neturiu įkalintų jokių žvėrių.

–         Orochimaru kadaise buvo Akatsuki narys, – paaiškino. – Negalime atmesti galimybės, kad ir jiems esi reikalinga.

     Prunkštelėjau. Didžiausia mano kada nors girdėta nesąmonė.

–         Ei, ei, – sukluso Naruto. – Tu man pasakojai, kad Orochimaru nužudė Hokagę, – vaikinas susiraukė tardamas tą vardą. – Bet ko jam reikia iš Ernestos-chan?

     Jam reikia Sasukės – ne manęs! Nepamirškim to.

–         Bandau tai išsiaiškinti, – Džiraja išgėrė dar indelį alkoholio.

–         Kada pradėsim treniruotes? – visiškai pakeitė temą Uzumakis.

     Mokytojas nusijuokė.

–         Pademonstruok, – paliepė man.

     Susiraukiau. Supratau, ko jis norėjo, bet mane nervino mintis, jog esu čia tam, kad palengvinčiau sensėjaus darbą.

     Atsidusau parodydama savo nepasitenkinimą. Tada prieš mirksinčias Naruto akis sukūriau „įspūdingąjį“ Rasengan.

–         Mokysiu tave šitos technikos, – pasigyrė vyras.

–         O kodėl Ernesta-chan ją jau moka? – prisimerkė geltonplaukis.

     Džiraja tik grasiai nusijuokė ir plekštelėjo mokiniui per nugarą. Aš dar kartelį atsidusau. Juk tai ne pirmas kartas, kai Naruto mato mane naudojant šį jutsu. Nebent kovoje su pabaisa-Gaara tą lemiamą akimirką jis užsnūdo.

     Kažkodėl nujaučiau, kad žilaplaukis net neketina užsiimti Rasengano mokymu. Ir neklydau.

     Ryte palikus viešbutį ir patraukus velniai žino kur (sensėjus atsisakė pasakyti, kur tiksliai mes keliaujame), Džiraja pareiškė, kad Naruto turėtų semtis žinių iš Ernestos-sempai.

–         Aš esu prasta mokytoja! – bandžiau jiems įrodyti, bet manęs nesiklausė.

     Penkiasdešimt kartų atsidususi, paaiškinau Narutui pagrindus ir liepiau bandyti. Jis tą darė visą kelią. Nesėkmingai.

     Pagaliau pasiekėme kažkokį miestą ir galėjau atsipūsti. Džiraja surado mums padorų viešbutį, vėl išnomavo du kambarius. Tik šįkart turėjau dalytis savuoju su Naruto, o Išminčius apsigyveno vienas. Kol kraustėmės daiktus, Naruto buvo keistai pakilios nuotaikos.

–         Na, kaip įsikūrėt? –mūsų patikrinti atėjo Džiraja.

–         Puikiai, – išsišiepė Uzumakis.

     Aš tik kažką suurzgiau.

     Išminčius prisėdo ant Naruto lovos ir išdalino mums po nuotrauką. Jose šypsojosi jauna geltonplaukė mergina. Sensėjus prakalbo:

–         Kiek man pavyko sužinoti prieš išvykstant iš Konohos, Tsunadė yra šiame mieste.

–         Čia ji? – parodžiau į nuotrauką. Vyras linktelėjo. – Ar ne per jauna? Sakei, kad ji buvo tavo komandos narė.

–         Ji nemėgsta atrodyti pagal savo amžių, – šiek tiek suirzo. – Be to, tai vienintelė nuotrauka, kurią turiu.

     Taigi mes išsiskirstėme ir puolėme į paiešką. Nenorėjau bastytis po nepažįstamą miestą viena, bet Džiraja tikino, kad eidami po vieną apieškosime didesnį plotą (nors Naruto ir buvo pasiryžęs palaikyti man kompaniją). Po kelių valandų pastovaus ėjimo ir dairymosi man susisuko galva. Nebesupratau, iš kurios pusės atėjau ir supanikavau. Kad atgaučiau kvapą, užsukau į pirmą pasitaikiusią kavinę.

     Užeigoje buvo pilna žmonių. Šiek tiek išsigandau, nes publika pasirodė ne pati geriausia. Man ant peties nusileido tvirta ranka. Krūptelėjau. Už nugaros stovėjo du vyriškiai. Jų akys buvo apsiblaususios ir keistai blizgėjo.

–         Ką čia veikia tokia miela mergaitė? – užklausė.

–         Aš tik... – nesugebėjau normaliai prabilti.

     Vienas iš vyriškių suspaudė mano ranką.

–         Paleisk! – suklykiau.

     Man jie labai nepatiko. Norėjau pabėgti. Tačiau neatrodė, jog vyriškiai ketintų mane paleisti.

     Išgirdau, kaip sugirgždėjo stumiama kėdė. Kažkas atsistojo nuo vieno iš staliukų ir ėjo mūsų link. Nespėjau nė mirktelėti, kai mane laikęs nepažįstamasis išlaužė duris ir išlėkė lauk.

     Mano gynėja pasisuko į antrąjį. Šis išbalo ir savo noru paliko įvykio vietą.

–         Einam.

     Nuo staliuko pakilusi moteris išsivedė mane iš užeigos ir nepaleido mano rankos, kol neišėjome iš to nešvaraus rajono. Kai galiausiai sustojome, mano gelbėtoja paklausė, ar aš sveika. Atsakiau teigiamai ir gerai nužiūrėjau savo vaduotoją.

     Neapsakomai graži moteris. Amžius apie 30, gal net mažiau. Geltonus plaukus ji rišo į dvi kasas. Vilkėjo pilkšvą palaidinę su gilia iškirpte (kuri tikrai turėjo ką parodyti), juodas timpas ir žalsvą švarkelį.

–         Ačiū, – padėkojau.

–         Ten prastas rajonas, – ėmė aiškinti. – Ką ten veikei?

     Kai geriau pagalvoji, pati moteris sėdėjo to prasto rajono užeigoje.

–         Pasiklydau.

–         Išgelbėjau tave, vadinasi, esi man skolinga, – nesupratau, ar klausė, ar konstatavo faktą.

–         Na, jei reikia paslaugos... – numykiau.

–         Einam.

     Moteris vėl stipriai suėmė mano ranką ir nusitempė. Bandžiau priešintis, bet ji buvo žymiai stipresnė. Tokie dalykai nenutiktų, jei reikiamomis akimirkomis nepamirščiau, jog esu nindzė ir pati galiu apsiginti nuo įkaušusių priekabiautojų.

–         Kuo vardu? – paklausė prieš įstumdama mane pro kažkokias duris.

–         Ernesta, – ataidėjo mano balsas jau iš pastato vidaus.

     Manoji gelbėtoja nusivedė mane į kazino ar kažką panašaus. Nespėjau nė gerai apsidairyti, kai buvau pasodinta prie staliuko. Moteris klestelėjo šalia.

–         Ar tau dažnai sekasi? – pasiteiravo.

     Dažniau nesiseka negu sekasi. Kad ir dabar. Turėčiau ieškoti naujosios Hokagės, bet atsidūriau azartinių žaidimų centre!

–         Tuoj sužinosim, – pati atsakė.

     Moteris liepė išrinkti skaičių ir pastatė visus pinigus, kiek turėjo. Laimei, aš pataikiau ir ji neliko be cento kišenėje. Maniau, jog jau galėsiu eiti lauk, bet manoji gelbėtoja pasodino mane atgal ir pareiškė:

–         Mes tik pradėjom.

     Žaisti žaidimus man tą vakarą sekėsi puikiai (savo pasaulyje nebandžiau praturtėti tokiu būdu, todėl man tai buvo staigmena). Iš žaidimų centro išėjome su lagaminėliu, pilnu šlamančių.

–         Gal jau galiu eiti namo? – paprašiau.

–         Ką tu! – plekštelėjo man per petį. Galiu prisiekti, nuo tokio smūgio mano plaučiai vos neišlindo per gerklę. – Dabar reikia atšvęsti!

     Ir vėl pajutau, jog esu tempiama prieš savo valią. Gerai, kad pasukus už kampo prieš moterį išdygo kliūtis ir ji turėjo sustoti.

–         Naruto! – sušukau.

      Dar niekada niekada nesidžiaugiau jį matydama. Pagaliau ištrūksiu iš užburto rato, į kurį patekau per nesiorientavimą aplinkoje.

–         Ernesta-chan? – nustebo Uzumakis.

–         Pažįsti tą mažių? – į mane pasisuko ledi Neprisistačiusioji.

     Naruto baisiausiai įsižeidė.

–         Nereikia, – užčiaupiau prasiveriančią jo burną. – Grįžkim namo.

–         O kas ji? – piktai nužvelgė moterį.

–         Na, – pasimečiau. Negi atsakysi, kad tai moteris, išgelbėjusi mane nuo dviejų priekabių vyriškių, nusitempusi į kazino ir dabar vedanti atšvęsti? – Nežinau, – atsakiau.

–         Mano vardas Tsunadė, – moteris atmetė vieną savo kasą atgal.

     Naruto išsižiojo ir bedė pirštu į ją. Aš kreivai į jį pasižiūrėjau.

–         Tai ji! – riktelėjo. – Tsunadė! Moteris, kurios ieško Išminčius!

     Pasisukau į Tsunadę. Kai įsižiūrėjau, ji buvo kaip du vandens lašai panaši į merginą nuotraukoje (tik vyresnė).

–         Ieškote manęs? – prisimerkė. – Kokiu tikslu?

     Užmyniau Uzumakiui ant kojos, kad neprasižiotų. Giliai įkvėpiau ir pabandžiau paaiškinti:

–         Mes iš Konohos. Džiraja-sensei sakė, kad turime jus surasti.

–         Džiraja? – moters akių vokas trūktelėjo.

–         Pažįstat jį, tiesa? – atsargiai dėjau žingsnį atgal, nes pajutau pavojų.

–         Pasakykit jam, kad negaištų laiko, – Tsunadė praėjo pro mus ir trumpai stabtelėjo. – Neketinu grįžti į Konohą.

     Nuėjo. Mes su Naruto dar kurį laiką stovėjom netekę amo.

–         Pametėm ją, – išlemeno mano geltonasis bičiulis.

      Grįžome į viešbutį (Naruto dėka, nes aš neprisiminiau, kur jis randasi) ir papasakojom viską Džirajai. Jis baisiausiai supyko:

–         Idiotai! Dabar Tsunadė pabėgs iš miesto velniai žino kur! Kaip tikitės ją vėl surasti?!

–         Ji aiškiai pasakė, kad nenori vykti į Konohą! – taip pat kėliau balsą. – Negi turim priversti žmogų grįžti?

–         Turim!

–         Kodėl?!

–         Nes nenoriu būti kitu Hokage, – vyras nuleido balsą ir nukreipė akis į šoną.

     Susiraukiau ir išsitiesiau savo lovoje.

–         Ernesta-chan! – sukniaukė Naruto.

–         Jei žmogus nenori grįžti, negalima jo versti, – kalbėjau.

     Džiraja pamindžikavo mūsų kambaryje.

–         Tau geriau žinoti, – ištarė ir išėjo.

     Sustingau. Negi jis pamanė, jog į Tsunadės situaciją žiūriu kaip į savo? Mes abi turim grįžti namo, bet... Priežastys skirtingos! Ir aš niekada nesakiau, kad nenoriu parsibelsti namo ir pamatyti visų nustebusius veidus. Mamos, tėčio, Justės...

–         Ernesta-chan, verki?

     Naruto prisėdo prie manęs. Įmūrijau veidą į pagalvę. Eik šalin.

–         Žinai, gali manimi pasikliauti, – tyliai kalbėjo. – Aš ne Sasuke, bet... Esu tavo draugas.

     Nekrustelėjau. Galvojau, kodėl verkiau. Nes pasiilgau artimųjų ar... Nes nenoriu grįžti?

–         Naruto, – prabilau užkimusiu balsu, – ar gali praverti langą? Negaliu kvėpuoti.

     Vaikinas padarė, kaip paprašiau. Gaivus vėjo gūsis pasiekė mane ir sutaršė plaukus. Vėjas visur tas pats. Kad ir kur būtume. Tad kodėl turiu rinktis, kur norėčiau būti?