Mano „Spotify Wrapped 2024“: ko gero priklausiau šiemet?

Pasižiūrim, kokios muzikos, anot „Spotify“, klausiausi per 2024 m.? O, taip! Ir dar pabandome įsivertinti, kaip tiksliai veikia algoritmai ir ar gerai mane supranta. Išduosiu, kad šiais metais (ne taip kaip 2023 m. „Wrapped“) mano ir „Spotify“ nuomonės sutampa. Daugmaž. Labiau į tą „daug“ pusę. Beveik be priekaištų. Tai varom į kelionę po mano muzikinius 2024 m.! P. S. Staigmenų čia nebus, aš per daug nuspėjamas žmogus :)

Man įdomiausios statistikos yra Top atlikėjai ir Top dainos. Jau kelinti metai iš eilės mano Top atlikėjų sąraše pokyčių nėra, tai net nuobodoka darosi. Bet ką padarysi, jei aš pastoviai daugiausiai klausau būtent šių žmonių? Tiesą sakant, labai sunerimčiau, jei sąraše nebūtų Nanos, Ayumi ir Mamoru. O dainų Top išlieka didžiausia „Wrapped“ intriga, nes ten niekada neatspėju, kas pirmoje vietoje. Nutuokti nutuokiu, kas galėtų būti aukštai (juk vis tiek jaučiu, kokių dainų klausiau daugiau), tačiau „Spotify“ jas sudėlioja pagal save.

Pasirodo, šiemet muzikos (per „Spotify“) klausiau daugiau nei pernai. Valio! Net beveik 4 tūkst. minutėmis daugiau. Iš esmės grįžau į 2022 m. laikus. Džiaugiuosi, kad mano kasdienybėje atsirado tiek laiko dainoms. Net patekau į Top 15 % daugiausiai besiklausiusių visame pasaulyje. Pasiekimas, ar ne?

Aš kasmet šiek tiek viliuosi, kad ir Top atlikėjos, ir Top dainos vietas užims Nana. Na, juk turėtų būti tokie metai, kai Nana išleis superinį hitą, kuris nustelbs visas kitas dainas (aš Nanos klausau daug, bet retai tos pačios dainos, nes tiesiog yra per daug man labai patinkančių). 2024 m. buvo arti šio įsivaizdavimo, bet vis dėlto truputį pritrūko ir „Spotify“ šį titulą atidavė LiSA „Shouted Serenade“. Žiauriai gera daina. Pamenu, kai pirmąkart išgirdau, berods, balandžio mėnesį. Nunešė stogą ir tikrai klausiau ne kartą bei mielai paklausau iki šiol. Išvis LiSA šiemet išleido net kelis itin gerus singlus, kad net jau pradėjau mąstyti, jog visai norėčiau turėti fizinę būsimo albumo su šiomis dainomis versiją savo kolekcijoje.

Sakiau, kad „Shouted Serenade“ nunešė stogą, kai pirmąkart išgirdau? Tą patį galėčiau pasakyti apie Ayu „BYE-BYE“. Abi šios dainos kartu su Nanos „ADRENALIZED“ pasirodė panašiu metu, kažkur balandį, gal net tą patį savaitgalį buvo išleistos, nes žinau, jog paklausiau vienos, paskui kitos ir galvojau, kas čia darosi, jog kiekviena daina vis geresnė už kitą! „Spotify“ užfiksavo šias mano emocijas ir įtraukė dainas į Top penketuką. Aš drįsčiau abejoti, ar „Shouted Serenade“ tikrai yra Nr. 1. Manau, KEIKO „Yuuyami no Uta“, kuri atsidūrė penktoje vietoje, klausiau daugiau kartų vien dėl to, kad ji buvo išleista žiemą, tai natūraliai turėjo daugiau laiko suktis mano grojaraščiuose. Bet dėl tokių niuansų nesikabinėsiu. Man svarbiausia, jog priešingai nei pernai čia neatsidūrė dainos, kurių neprisiminiau klausiusi dažnai. Gerai padirbėta, „Spotify“!

Kiekvienais metais keliu sau tikslą pakilti iš Top 0,5 % didžiausių Nanos klausytojų į kokį didesnį procentą. 2024 m. šios atlikėjos klausiau ~200 minučių daugiau nei pernai, tačiau procentų neperšokau. Pasidžiaugsiu, kad bent jau nesumažėjau :) Įdomus pastebėjimas: ir čia minučių skaičius panašus į 2022 m. Galvoju, kas lėmė, kad 2023 m. muzikos klausiau mažiau, o šiemet vėl tiek pat kiek seniau? Negi tiesiog tai, jog 2022 ir 2024 yra lyginiai metai?

Sakiau, kad staigmenų čia nėra. Tenka pripažinti, kad kažkiek nusivyliau. Taip, norėjau čia išvysti Naną ir Ayu, tačiau 2024 m. atradau keletą naujų atlikėjų, kurių, mano nuomone, klausiau nemažai. Bet „Spotify“ vis dėlto teikia pirmenybę tam, ką pastoviai klausai. Va, taip veikia algoritmai. Nuo 2023 m. pasikeitė tik penktoji vieta, su kuria nesutinku. YUI čia atsirado tik dėl to, jog šiais metais pradėjau daryti „The Complete“ grojaraščius, į kuriuos sukeliu visą atlikėjo diskografiją ir (bandau) perklausau nuo pirmos iki paskutinės dainos chronologiška tvarka, tarsi eidama per dainininko karjeros kelią ir evoliuciją. Be galo įdomu ir užima per daug laiko, tad esu perklausiusi tik poros atlikėjų visą grojaraštį ir YUI buvo viena iš pirmųjų. Jos grojaraštis trunka apie 7 val. Tai nenuostabu, jog „Spotify“ užfiksavo tai kaip ženklą, jog daug klausiau šios atlikėjos. O nesutinku dėl to, kad po to mėnesio, kai perklausiau YUI grojaraštį, jos beveik nebeklausiau. Bet kur būtų įdomumas, jei mano ir „Spotify“ nuomonės visiškai sutaptų?

Pasigedau šiemet žanrų skaidrės. Taip, buvo keletas skyrelių apie žanrus, kurių daugiausiai klausiau tam tikrą mėnesį. Pvz., rugpjūtis tapo simfoninio metalo mėnuo. Kas visai tiesa, nes prisimenu, jog būtent vasaros pabaigoje kažkaip panorau grįžti prie „Nightwish“ ir panašios muzikos, nors iki tol visą pusmetį beveik tokios neklausiau.

Buvo smagu savo „Wrapped“ išvysti svečią. Spėkite, kas tai buvo? Ne, ne Nana. LiSA! Pernai mane aplankė vaizdo žinutė nuo Mamo, o šiemet nuo LiSA. Tos žinutės ne tik labai mielas gestas, bet ir veikia. Pernai kaip atsaką į atlikėjo žodžius ir pastangas parodyti dėmesį klausytojams norėjau kuo daugiau klausyti Mamoru. Dabar noriu atsidėkoti LiSA klausydama jos dar daugiau (ar kitais metais ji pakils iš ketvirtos Top vietos į aukštesnę?). Ir laikau špygas, kad kuriais nors metais ir Nana atsiųstų tokią žinutę savo klausytojams.

Bėgdama akimis per savo „Top Songs of 2024“ grojaraštį, mąstau, jog 2024 m. buvo geri metai. „Spotify“ į Top 100 sudėjo daug man patikusių dainų (įmaišė ir keletą iš senesnių metų hitų, kurių tikrai tiek daug neklausiau šiemet). Tad esu patenkinta. Ir jau nekantrauju sužinoti, kas karaliaus mano grojaraščiuose būsimais 2025 m. O jūs ar patenkinti savo „Spotify Wrapped“?

Toshikazu Kawaguchi knygos „Kol dar neatšalo kava“ apžvalga

Toshikazu Kawaguchi knygą „Kol dar neatšalo kava“ įsigijau, nes ant jos viršelio pastebėjau katinuką (turiu silpnybę katėms). Ir dar dėl to, kad ji parašyta japonų autoriaus (prijaučiu Japonijos kultūrai). Ir taip pat dėl to, kad knyga apie keliones laiku (kažkaip mane traukia šis elementas, nes vien per pastaruosius metus sužiūrėjau ir perskaičiau nemažai kūrinių apie jas; k-drama „Twinkling Watermelon“ yra vienas iš jų). Ir nors pati šią knygą skaičiau pavasarį / vasarą, užmačiau keletą kitų skaitytojų komentarų, jog tai labai jaukus kūrinys rudens vakarams, tad nusprendžiau būtent dabar trumpai pasidalinti savo įspūdžiais.

Pavadinimas: Kol dar neatšalo kava

Autorius: Toshikazu Kawaguchi

Leidimo metai: 2022

Puslapių skaičius: 256

Kur įsigyti: knygos.lt, Pegasas

„Kol dar neatšalo kava“ veiksmas vyksta nedidelėje kavinėje, kur klientas gali ne tik pasimėgauti skania kava, bet ir pasinaudoti unikalia galimybe pakeliauti laiku. Tiesa, tik tuo atveju, jei bus laisva specialioji kėdė, atitiksi reikalavimus ir laikysiesi taisyklių. Svarbiausia iš jų – baigti savo kelionę išgeriant puodelį kavos, kol šioji neatvėso. Ir net jei pavyks sėkmingai nukeliauti, nei praeitis, nei dabartis dėl to nepasikeis. Knygą sudaro 4 skyriai, kuriuose skirtingi žmonės, nepaisydami tokių apribojimų, ryžtasi šiai keistai kelionei laiku.

Apart to, kad knyga visiškai neturi nieko bendra su katinuku (viršelis mane apgavo!) – jo ten iš vis nėra, net epizodiškai – kūrinys paliko stiprų įspūdį. Sutinku su kai kuriais komentatoriais, kad knyga lėtoka, su mažai aktyvaus veiksmo, daug tų pačių taisyklių kartojimo ir dėl to gali pasirodyti nuobodoka. Tačiau man taip nenutiko. Mane tokia kūrinio tėkmė pamažu įtraukė ir apžavėjo.

Manau, kad toks Toshikazu Kawaguchi rašymo stilius pasirinktas tikslingai, norint atkartoti kasdienybės ritmą ir parodyti, jog kartais stebuklai slepiasi joje. Gal ir ne visai taip, tačiau knyga tikrai žemiška ir net fantastinis elementas – kelionė laiku – čia yra sužeminamas, tampa procedūra, kurią atlikti gali kiekvienas (it koks masažas) ir neturi jokio magiško poveikio. Praeities nepakeisi, dabarties taip pat. Ir dar turi laikytis perteklinių taisyklių (ar begali būti kas nors žemiškiau, biurokratiškiau?). Toks kitoks požiūris į keliones laiku ir jų sužeminimas man buvo viena iš žaviausių kūrinio dalių. Ir nors iš pradžių tokios kelionės gali pasirodyti beprasmiškos (patys knygos veikėjai neretai klausia, kokia prasmė keliauti laiku, jei vis tiek nieko nepakeisi), jau pačios pirmos istorijos pabaigoje supranti, kad taip nėra. Ir ta pamoka tokia brangi ir tokia žemiška, pritaikoma kiekvienam.

Kita žavi „Kol dar neatšalo kava“ pusė slypi detalėse. Knygą sudaro iš pirmo žvilgsnio gana nesusijusios 4 istorijos, iš kurių kieviena turi savo herojų, kuris ryžtasi pakeliauti laiku. Tačiau iš tiesų visos šios istorijos susijungia į vieną pasakojimą. Ir kartais net pareikalauja skaitytojo atidumo, nes viena nežymi detalė pirmoje istorijoje gali būti nuoroda į antrą istoriją, kurioje taps pagrindiniu akcentu. Tad jungiamojo ryšio čia daug ir jis slypi detalėse.

Žinoma, negalima nepaminėti ir to, jog kiekviena istorija yra savaip griebianti už širdies. Visų jų herojai yra labai žmogiški, su jais nesunku susitapatinti, pajausti jų desperaciją griebtis kelionės laiku. O paskui labai malonu stebėti, kaip ta avantiūra juos pakeičia. Ar teks nubraukti ašarą? Galimai taip (tačiau iki „Keliaujančio katino kronikų“ lygio čia dar toli). Bet tai nebus iš liūdesio, nes, nepaisant sunkių temų, istorijų pabaigos yra pozityvios.

Ko pritrūko? Norėjosi šiek tiek daugiau sužinoti apie pačią kavinę, pradengti šydą, kodėl ji čia tokia magiška, kodėl ta kėdė, kodėl kava ir t. t. Taip pat labai domino kavinės darbuotojų istorijos, tačiau jos nebuvo iki galo paliestos ir išplėtotos (nors gana nemažą dalį jų gyvenimo teko pamatyti, tad per daug skųstis negaliu). Galbūt tai įvyksta tolimesnėse serijos dalyse (kurios dar nėra išleistos į lietuvių kalbą). O galbūt tyčia šioje vietoje paliekama paslaptingumo.

Vis dėlto kodėl verta Toshikazu Kawaguchi knygą „Kol dar neatšalo kava“ atsiversti rudenį (ir visai kitais metų laikais)? Nes ji pakvies jus apsilankyti jaukioje, mažoje, truputį gal senamadiškoje kavinukėje. O ten sutiksite 4, o gal net ir daugiau, pašnekovus, kurie pasidalins savo gyvenimo istorijomis. Tad ne tik puikiai praleisite laiką šnekučiuodamiesi, bet ir daug ko pasimokysite. Tik nepamirškite šalia pasiimti mėgstamos kavos (ar arbatos) puodelio ir jaukus vakaras garantuotas.

Vertinimas: 9 / 10

Korėjiečų dramos „Twinkling Watermelon“ apžvalga

Nežinau kaip, bet interneto platybės sugeba pametėti tau tai, kas domina, net tada, kai to neieškai. Panašiai taip mano radare atsidūrė korėjiečių drama „Twinkling Watermelon“, kurios pavadinimas sušmėžavo mano „Facebook“ naujienų sraute ar šiaip kažkur elektroninėje erdvėje. Kodėl ja susidomėjau? Nes man patinka kelionės laiku. Ar be šios detalės įdėmiau įsiskaičiau į dramos aprašymą. Ne. Šokau beveik stačia galva (kaip nutinka gana dažnai ir ne tik su dramomis). Pasigailėjau? Jokiu būdu. „Twinkling Watermelon“ man paliko neišdildomą įspūdį, tad noriu trumpai šią dramą pristatyti.

Pavadinimas: Twinkling Watermelon

Serijų skaičius: 16

Išleidimo metai: 2023

Kur žiūrėti: Viki

Apie ką pasakoja „Twinkling Watermelon“?

Ha Eun-Gyeol yra vienintelis girdintis savo šeimos narys. Tiek jo vyresnysis brolis, tiek abu tėvai yra kurtieji. Dėl to Eun-Gyeol tampa tarsi tiltu tarp savo šeimos ir likusio pasaulio. Vaikinas labai myli savo šeimą, tačiau nepaisant to (o gal būtent dėl to) ilgainiui šis vaidmuo ir atsakomybė ima slėgti. Vaikinas prieglobstį ir savo talentą atranda muzikoje, deja, nedrįsta negirdintiems tėvams pasakyti apie savo svajonę muzikuoti. Vieną dieną Ha Eun-Gyeol tėtis netyčia išsiaiškina apie sūnaus muzikavimą ir jiedu smarkiai susipyksta. Kai Eun-Gyeol jau ruošiasi kartu su savo muzikanto svajonėmis sudaužyti savo mokytojo dovanotą gitarą ir užbaigti viską visiems laikams, prieš jį išdygsta paslaptinga muzikos instrumentų parduotuvėje. Vaikinas nusprendžia jai parduoti gitarą, tikindamas, kad jos nebeprireiks. Tačiau išžengęs iš parduotuvės Eun-Gyeol atsiduria nebe savo laikmetyje, o praeityje. Ir iškart akis į akį susiduria su Ha Yi-Chan – savo 17-18 m. tėčiu, kuris ne tik kuo puikiausiai girdi, bet dar ir ketina įkurti muzikos grupę. Paaiškėja, kad Eun-Gyeol tėtis negimė kurčias, kaip vaikinas manė, o tokiu tapo dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko būtent tais metais, į kuriuos sūnus nusikėlė. Tad Eun-Gyeol išsikelia sau misiją: bet kokia kaina užkirsti kelią nelaimei ir išsaugoti tėčio klausą.

Kas patiko?

„Twinkling Watermelon“ mane pakerėjo nuo pirmos serijos, nors pirmieji du epizodai yra labiau kaip įžanga, supažindinanti su Ha šeimos narių situacija, o pagrindinis siužetas prasideda nuo trečios serijos. Stebėjausi, kad dramos kūrėjai ryžosi tokiai ilgai įžangai, nes nekantrius žiūrovus ji gali ir atbaidyti. Tačiau be jos nebūčiau taip pamilusi Ha šeimos ir pačio Eun-Gyeol. Dramoje yra be galo daug vingių ir jungčių, kurios išaiškėja serialo eigoje, tad prireikė ir pakankamai didelio pamato joms padėti, kuriuo ir tapo pirmieji epizodai.

Šeimos tematika

Viena iš pagrindinių „Twinkling Watermelon“ nagrinėjamų temų yra šeimos santykiai. Dramos eigoje pamatome itin įvairių šeimų su labai sudėtingomis istorijomis ir stebime, kaip tai paliečia jų atžalas bei tėvų ir vaikų ryšį. Nors vėliau atsiranda ir gana ryškių romantinių linijų, mano galva, šeima išlieka viena svarbiausių temų ir dėl to tik dar labiau užkabino mane, pavargusią nuo visur vaizduojamos romantinės meilės kaip svarbiausio dalyko gyvenime.

Kurčiųjų bendruomenės reprezentavimas

Kadangi neįsiskaičiau į dramos aprašymą, nesitikėjau, kad čia bus paliesta ir kurčiųjų kasdienybė. Buvo be galo įdomu stebėti, kaip Eun-Gyeol šeima kalbasi gestų kalba (net kilo noras jos pasimokyti ar bent jau pasidomėti ja išsamiau), kaip sprendžia vienokius ar kitokius kasdienybės galvosūkius, apie kuriuos girdintieji net nesusimąsto. Asmeninės patirties su šia bendruomene neturiu, tačiau susidarė įspūdis, jog viskas atvaizduota realistiškai ir su pagarba. Tad ir šį kurčiųjų reprezentavimo aspektą išskirčiau kaip dramos stiprybę.

Charizmatiški veikėjai

O kur dar pats Eun-Gyeol! Veikėjas turi tiek charizmos, kad neįmanoma jo neįsimylėti ar už jį nesirgti. Net jei retkarčiais jis gali pasirodyti ir truputuką per daug tobulas (ir protingas, ir atletiškas, ir gražus, ir dar talentingas muzikoje). Viską jam atleidau, nes šalia tos tobulybės buvo gerai atskleista ir vaikiną slegianti atsakomybė, trukdanti jam mėgautis savo pačio gyvenimu.

Taip pat nereali buvo sūnaus ir tėčio dinamika – tiek dabartyje, kur pirmas yra vaikas, o kitas suaugęs, tiek praeityje, kur abu yra vienodo amžiaus. Buvo neapsakomai smagu stebėti perdėtą Eun-Gyeol rūpestį savo jaunu tėčiu, kuris nieko nenutuokia apie būsimą savo sūnų, ir dėl to kylančius ginčus ar nesusipratimus.

Muzika

Svarbią vietą „Twinkling Watermelon“ užima ir muzika. Man ji tapo dalimi serialo žavesio. Įsiminė ir per jį skambėjusios dainos, ir garso takelis. Labiausiai, žinoma, patiko titulinė daina „SHINING“, bet dabar pravirkdo ir „A Song for You“. Visą garso takelį galima rasti „Spotify“ platformoje.

Jaunystės dvasia

Ir dar noriu išskirti jaunatvišką polėkį, kuriuo alsuoja ši drama. Ši jaunystės dvasia atsiranda turbūt natūraliai, nes vaizduojami 17-18 m. amžiaus jaunuoliai, ieškantys savo kelio gyvenime. O ir pati drama, pasak interneto, skirta jaunimui. Tiesa, aš pati nė karto nepagalvojau, jog serialas skirtas jaunesnei auditorijai, kol to man nepasakė interneto komentatoriai (jau pažiūrėjus dramą), nes buvau visiškai pasinėrusi į siužetą bei atmosferą ir man netrukdė, kad jau apie dešimtį metų nebepriklausau tikslinei dramos auditorijai. Drąsiai įvardinu tai pliusu ir skelbiu, kad „Twinkling Watermelon“ tinka visoms amžiaus grupėms: dar išgyvenančioms savo jaunatvišką polėkį, jį prisimenančioms ar dėl įvairių priežasčių jo nepatyrusioms.

Ko pritrūko?

Ilgai sukau galvą, prie ko čia prikibti, nes jei veblensiu, kad viskas tobula, niekas nepatikės. Ir iš tiesų tobulų nebūna. Yra du punktai, kurie man kliūna.

Užsiminiau, kad didelis pliusas istorijoje buvo Eun-Gyeol ir Yi-Chan bendrystė, stebėjimas, kaip vystosi jų santykiai, auga draugystė. Kažką panašaus išvysti norėjosi ir su Eun-Gyeol bei Yoon Chung-A – vaikino mama, kai jiedu susitiko praeityje. Turėjo jie keletą gražių akimirkų, kurios daug žadėjo. Deja, jų santykiams buvo skirta per mažai dėmesio ir ekrano laiko. Jų draugystė, jei mezgėsi, tai už ekrano ribų, dėl to ja buvo sunkiau įtikėti, teko jį priimti kaip duotybę, nes jiedu sūnus ir mama. Apskritai Chung-A siužetinė linija liko ne iki galo išnaudota ir dažnai net pamiršta. Net pats Eun-Gyeol beveik tai pripažino. Matau tai kaip neišnaudotą progą ir didelę neteisybę.

Prikibti norisi ir prie pačios pabaigos. Mano galva, „Twinkling Watermelon“ žūtbūt trūksta papildomos serijos, per kurią būtų išsamiai parodyta visų įvykių atomazga. Tai, ką išvydau paskutinės serijos antroje dalyje, nepadengia visų klausimų, nors į daugumą paskubomis ir atsako. Negaliu sakyti, kad pabaiga nuvylė. Tikrai ne. Tačiau tikėjausi truputį kitokios, dėl ko ji man ne iki galo „susivalgo“. Bet čia jau labiau mano pačios problema.

Ar verta žiūrėti?

Tikrai taip! Kol kas „Twinkling Watermelon“ drąsiai keliu į savo matytų k-dramų top trejetuką. Ir ne tik dėl to, jog esu neabejinga kelionėms laiku. Jaunatviškas polėkis, charizma, kuriais alsuoja „Twinkling Watermelon“, paperka, žavi, įkvepia. Čia slypi daug netikėtų siužeto vingių, kurie susimaizgę, bet kai atsimaizgo, suteikia pasitenkinimo ir išlaiko prikaustytą dėmesį. Kaip ir priklauso dramoms, bus čia trupučiuką ašarų, bet kur kas daugiau džiaugsmo ir geros nuotaikos. Rekomenduoju!

Vertinimas: 9,5 / 10

Julie Kagawa knygos „Shadow of the fox“ apžvalga

Julie Kagawa „Shadow of the fox“ buvo seniai pagavusi mano akį, turbūt nuo pat 2018 m., kai buvo išleista. Tačiau aš vis nesiryžau šios knygos paimti į rankas. Tai naiviai tikėjausi, kad gal ją išleis lietuvių kalba, nes turime išverstą šios autorės „Geležies fėjūnų“ seriją, ir dėl to neskubėjau pirkti angliškos (originalo) versijos. Tai per daug bijojau nusivilti, nes „Geležies fėjūnai“ manęs nepakerėjo, nors ir įveikiau visas pagrindines knygas, o „Shadow of the fox“ labai norėjau pamilti. Juk knyga paremta japonų mitologija! O tai, kas japoniška, man įdomu ir traukia. Dėl to nori nenori susidarė dideli lūkesčiai.

Vis dėlto nugalėjau savo vidinį kritiką, kuris darė prielaidas apie knygą jos nė neskaitęs, ir Julie Kagawa „Shadow of the fox“ atsidūrė mano knygų lentynoje. Neseniai knygą perskaičiau ir noriu pasidalinti, kaip baigėsi su tais išsikeltais lūkesčiais. Išsiaiškinkime.

 

Detalės

Autorė: Julie Kagawa

Pavadinimas: Shadow of the Fox (pirmoji trilogijos knyga)

Kalba: anglų

Leidimo metai: 2018

Kur įsigyti: Krisostomus

Apie ką yra ši istorija?

Pasak legendos, tas, kas turi Tūkstančio maldų ritinį, gali iškviesti drakoną, kuris išpildys kvietėjo norą. Artėja metas, kai bus galima iškviesti drakoną, ir būtent šis mistinis ritinys suveda pagrindinius knygos herojus.

Demonams užpuolus ir sunaikinus šventyklą, kurioje gyveno, Yumeko pabėga su ten buvusia ritinio dalimi ir savo meistro prašymu siekia nugabenti ją į saugią vietą. Tatsumi savo klano vadės įsakymu siekia ritinio dalį surasti ir pargabenti jai. Kai judviejų keliai susikerta, Yumeko pasiprašo Tatsumio pagalbos keliaujant į slaptą šventyklą, kur turėtų būti likusi ritinio dalis, tik nutyli, kad pati irgi nešasi ritinio dalį. Tatsumi sutinka, tikėdamasis, kad padėti merginai yra greičiausias būdas surasti trokštamą daiktą.

Taip prasideda jaunuolių kelionė, kurią apsunkina ne tik įvairios išorinės jėgos, taip pat norinčios gauti ritinį, bet ir jųdviejų paslaptys. Yumeko iš tiesų yra pusiau kitsune (į lapę panaši mitinė japonų būtybė, gebanti kurti iliuzijas ir mėgstanti krėsti pokštus), o Tatsumi nešiojasi kardą, kuriame įkalintas baisus demonas, galintis bet kada užvaldyti savo savininką ir išžudyti visus aplinkui.

Kokia ši istorija?

„Shadow of the fox“ priskiriama japonų mitologijos įkvėptoms grožinėms knygoms, tačiau aš labiau sakyčiau, kad tai japonų anime įkvėpta knyga. Skaitant iš tiesų susidarė įspūdis, tarsi žiūrėčiau nuotykių žanro anime su daug serijų, kur kiekvienoje iš jų herojai susiduria su vis nauju priešu ir įgyja naujų draugų, tampančių bendrakeleiviais. Įpusėjusi knygą, jau niekaip negalėjau nusikratyti ir „Inuyasha“ atgarsių. Abi istorijos pasirodė gana panašios ir beveik neabejoju, jog „Shadow of the fox“ bent jau dalinai yra įkvėpta būtent šio anime.

Kas patiko?

Labiausiai man patiko, kad Julie Kagawos pasaulyje sutikau itin daug įvairių japonų mitologijos būtybių. Būtent su jomis susipažinti man buvo įdomiausia. Apie kai kurias iš jų jau šį bei tą žinojau, apie kitas mažiau ar net pirmą kartą išgirdau. Dėl to buvo smalsu ir įdomu keliauti su knygos herojais.

Patiko man ir tai, kad istorija pasakojama iš skirtingų perspektyvų ir kad jos buvo keičiamos su kiekvienu skyriumi. Tad dalį to paties įvykio matydavau iš Yumeko perspektyvos, o likusią dalį – iš Tatsumi. Kad toks kaitaliojimas pasiteisintų, reikėjo tinkamai parinkti, kada pereiti iš vienos perspektyvos į kitą. Manau, autorė neblogai su tuo susidorojo.

Taip pat labai patiko pažinti vidinį Tatsumi pasaulį ir jo kovą su Hakaimono, karde įkalintu demonu, bandančiu užvaldyti jo mintis ir išsiveržti laisvėn. Sakyčiau, ši Tatsumi našta ir vidinė kova buvo atskleistos geriau nei Yumeko vidinė kova tarp jos žmogiškosios ir kitsune prigimties.

Kas trukdė knygą pamilti?

Vis dėlto turiu Julie Kagawai ir priekaištų. Viena didžiausių knygos problemų man buvo pasakojimo tempas. Jis siaubingai lėtas. Ne veltui palyginau knygą su „Inuyasha“ ir panašiais +100 serijų anime. Jei teko tokį žiūrėti, suprasite. Iš pradžių man lėtas tempas netrukdė. Net priešingai. Patiko lėtai keliauti su veikėjais ir patirti knygos pasaulį. Tačiau apie vidurį ta pati formulė – veikėjai susiduria su kliūtimi / priešu, jį įveikia, gauna naują kompanioną ir keliauja toliau – ėmė varginti, nes po kiekvieno tokio nuotykėlio ničnieko naujo nesužinodavau apie pagrindinį priešą. Jis buvo kažkur šešėliuose, bet konkrečių užuominų veikėjai ir skaitytojas negaudavo. Dėl to atrodė, kad siužetas niekur nejuda ir veikėjai amžinai keliaus be jokios atomazgos. Kitaip tariant, labai daug skyrių buvo it fileriai.

Ir tuomet staiga pabaigoje paspaudėme gazą ir žaibiškai nutiko daug svarbių įvykių. Deja, po jų iškilo daugiau klausimų nei atsakymų, buvo pateikta dar daugiau užuominų, kurios turėtų užkabinti (ir kabina), bet iš tiesų labiau kelia erzulį, kad perskaičiau trečdalį istorijos (nes serija sudaro trys knygos), o dar net nežinau, kas yra tikrasis pagrindinis blogiukas.

Ir kaip baisiai nusivyliau pačia Yumeko. Knygos pradžioje man ji patiko. Visai užkabino priešprieša tarp jos žmogiškosios ir kitsune prigimties bei iš to kylanti vidinė kova, kuri, atrodė, jog bus nagrinėjama knygoje. Bet visa tai baigėsi praktiškai iš karto, kai Yumeko pabėgo iš sunaikintos šventyklos. Išgaravo visa priešprieša, visas kitsunėms įgimtas noras krėsti pokštus, visas panašumas į gerą neklaužadą, visas įdomumas. Liko tik besąlygiškas naivumas ir geraširdiškumas. Kažkiek naivumo, taip, turėjo būti, nes Yumeko pirmą kartą išėjo į žmones ir nieko nežinojo apie realų žmonių pasaulį. Tačiau nemanau, kad dėl to ji turėjo tapti iki tokio lygio naiviai gera, kad dalintų monetas prasigėrusiems samurajams (šiek tiek perspaudžiu su žodžiais, bet buvo tokių momentų, kur jos poelgiams trūko paaiškinimo).

Taip pat pritrūko labiau išplėtotų šalutinių veikėjų charakterių. Dauguma jų mane užkabino, tačiau taip ir liko daugiau kaip dekoracijos dėl vaizdo negu realios istorijos varomosios jėgos detalės. Gaila.

Ar skaitysiu tęsinius?

Judėdama link „Shadow of the fox“ pabaigos jau buvau apsisprendusi, kad likusių dviejų serijos knygų neskaitysiu. Ne dėl to, kad baisiai nepatiko, bet tiesiog per menkai užkabino. Tačiau knyga baigėsi didžiule intriga ir dabar knieti sužinoti bent jau Tatsumio, kuris kaip ir tapo mano mėgstamiausiu veikėju, likimą. Tad vėl įnykau į svarstymus ir konkretaus atsakymo nuoširdžiai nežinau.

Verdiktas

Julie Kagawa „Shadow of the fox“ yra neblogas bandymas sukurti pasakojimą, remiantis japonų mitologija. Knyga tikrai sugeba atskleisti šį savo aspektą. Taip pat joje labai jaučiama japonų animacijos įtaka, kas turėtų patikti japonų kultūros ir fantazijos gerbėjams. Tačiau siužetas labai nukenčia dėl per lėto tempo, o pati knyga dėl per mažai atskleisto pagrindinės veikėjos ir kai kurių šalutinių veikėjų charakterio.

Apmąsčiusi dalykus, kurie man trukdė iki galo mėgautis knyga, galiausiai pasidariau išvadą, kad problema glūdi manyje. Esu mačiusi per daug anime ir per gerai žinau ten naudojamas formules. Dėl to „Shadow of the fox“ vietomis atrodė kaip mėgėjiškas bandymas jas atkartoti. Iš to ir kilo nusivylimas. O jei esate kur kas mažiau pažengęs anime žiūrėtojas ir fantastinių knygų skaitytojas, tikėtina, kad knyga paliks kur kas didesnį įspūdį.

Vertinimas: 7 iš 10.

 

Tailandiečių dramos „Ready, Set, Love“ apžvalga

Nežinau kaip, bet „Facebook“ platformos algoritmas pas mane „atvedė“ vienos „Netflix“ azijiečių dramos anonsą. Būtent taip sužinojau apie „Ready, Set, Love“ ir su nekantrumu ėmiau laukti dramos premjeros. Nes iš anonso ji pasirodė kaip tobulas guilty pleasure kategorijos atstovas. Ar mano lūkesčius drama pateisino? Tuoj viską trumpai papasakosiu.

Pavadinimas: Ready, Set, Love

Serijų skaičius: 6

Išleidimo metai: 2024

Kur žiūrėti: Netflix

Trumpai, apie ką ir kokia ši istorija

„Ready, Set, Love“ veiksmas vyksta alternatyviame mūsų pasaulyje, kuriame, praūžus pandemijai, vyrų populiacija atsidūrė prie išnykimo ribos. Mat, paslaptingoji liga ypatingai puolė vyrus ir kažkaip paveikė berniukų gimstamumą. Net praėjus pandemijai jų vis dar gimė mažiau nei 1 % iš visų naujagimių. Tarsi nykstanti rūšis vyrai buvo perkelti gyventi į savotišką rezervatą – Fermą (The Farm), kur mėgaujasi patogiu bei lengvu gyvenimu. Taip pat buvo sukurtas realybės šou žaidimas „Ready, Set, Love“, kuriame kruopščiai atrinktos damos (The Ladies) varžosi dėl teisės ištekėti už vieno iš penkių džentelmenų (The Gentlemen). Iš esmės tai vienintelis būdas ištekėti už vyro ir patekti į Šeimą (The Family), kur damų lauks toks pat patogus bei lengvas gyvenimas su savo vyru.

Mūsų stebimame žaidimo sezone įvedama naujovė: be atrinktų damų galės dalyvauti ir loteriją laimėjusios merginos iš paprastos visuomenės. Įvykus laimingam atsitiktinumui, viena iš jų tampa mūsų herojė Day. Ji pati nelabai žavisi džentelmenais ir „Ready, Set, Love“ žaidimu, nes yra labiau užsiėmusi savo bei mažosios sesers išlaikymu. Tačiau jos jaunesnioji sesutė May yra didžiulė šou gerbėja ir dar sunkiai serga. Sužinojusi, kad žaidimo nugalėtoja gaus ne tik teisę ištekėti už pasirinkto džentelmeno, bet ir sulauks aukščiausios klasės sveikatos priežiūros sau bei savo artimiesiems, Day ryžtasi dalyvauti ir nugalėti.

Iš pirmo žvilgsnio panašu į standartinę Pelenės istoriją, ar ne? Ne visai. Mat, „Ready, Set, Love“ išryškėja du elementai: realybės šou formatas ir distopinė visuomenė. Pirmasis suteikia dramai linksmumo bei lengvabūdiškumo. O antrasis prideda gilumo ir rimtesnių problemų nagrinėjimo. Mane labiau patraukė pirmasis ir tikrai nenuvylė. Stebėti patį žaidimą ir perdėtai absurdiškas užduotis buvo be galo linksma. Kartu su veikėjais man tai buvo stiprioji „Ready, Set, Love“ pusė.

Damos

Iš daugybės į žaidimą patekusių damų artimiau susipažinti teko tik su trimis: pagrindine veikėja Day (nuotraukoje pirmoje eilėje pirma iš kairės), pagrindine jos varžove Chanel (trečia iš kairės) ir varžovės geriausia drauge Bovy (antra iš kairės). Day buvo įdomi herojė. Atsidūrusi Pelenės vaidmenyje, bet tikrai ne Pelenė. Day daug dirba, kad išlaikytų save su sese, todėl moka pakovoti už save ir atrodo labai žemiška. Labiau nei išpuoštais džentelmenais ji pirmiausia džiaugiasi skaniu maistu ir minkšta lova. Dėl to ji tampa tikru kontrastu dėl vaikinų pamišusių damų miniai. Man Day patiko savo tvirtu charakteriu ir žemiškumu, dėl kurio buvo lengva jai prijausti.

Tuomet turime Chanel, kuri iš pažiūros yra tradicinė šalta, arogantiška aukštuomenės panelė, atėjusi į žaidimą garantuotos pirmos vietos, tačiau iš tiesų viduje slepia savąją dramą. Pirmose epizodose gal ir buvo akimirkų, kai jos veiksmai šiek tiek papiktino, bet kuo daugiau apie ją sužinojau, tuo mažiau norėjosi jos nekęsti, o labiau užjausti ir net palaikyti, kad galiausiai Chanel priimtų savo širdžiai artimą sprendimą.

Ir galiausiai Bovy, artimiausia Chanel draugė nuo vaikystės. Naivi, legvabūdiška, ne pati sumaniausia, tačiau labai miela ir geraširdė. Bovy tikrai praskaidrino šį šou. O jos atsidavimas savo draugams buvo pasigėrėtinas.

Gal kažkiek gaila, jog visos kitos damos tebuvo vien vardai vietai užpildyti ir neturėjo praktiškai nė vienos dialogo eilutės, išskyrus šūksnius, pasirodžius džentelmenams. Bet ir suprantama, nes 6 serijų per mažai skirti joms daugiau laiko.

Džentelmenai

Susipažinkime su mūsų džentelmenais: Son (nuotraukoje viduryje), Almond (pirmas iš dešinės), Paper (antras iš dešinės), Max (antras iš kairės) ir Jin (pirmas iš kairės). Visi jie gražuoliukai, dėl kurių iš tiesų norėtųsi varžytis. Žinoma, daugiausia dėmesio gavo Son, pagrindinis mūsų herojus. Jį pažinti buvo įdomu. Mat, iš pradžių jis panašėjo į gana šaltą ir šiurkštų vaikiną. Tačiau bendraudamas su Day atskleidė savo švelniąją pusę. O kai sužinai jo praeitį, pradedi suprasti, kodėl iki tol žaidime jis atrodė toks nuobodžiaujantis ar net „pasidavęs ant gyvenimo“.

Labai bijojau, kad kiti džentelmenai visai negaus progos atskleisti savo charakterių ir liks veidais dėl skaičiaus. Laimei, taip nenutiko. Tiek Almond su Paper (taip, toje Visatoje kažkodėl žmonės mėgsta vaikus pavadinti daiktų ar net švenčių pavadinimais), tiek Max turėjo savo mini siužetines linijas ir istorijas. Labiausiai man turbūt patiko Almond vaidmuo. Nors žiūrovas tikrai nepritars jo galutiniam sprendimui, aš puikiai supratau, kodėl jis taip pasielgė.

Deja, ne visi džentelmenai gavo papasakoti savo istorijas. Štai Jin taip ir liko veidu dėl skaičiaus. Jis nei prisidėjo prie pagrindinės siužetinės linijos, nei turėjo savąją. Pradžioje jis lyg ir likdavo pusiau tokiu atpirkimo ožiu komedijos efektui išgauti, o pabaigoje jo visai neliko. Taip pat pasigedau daugiau bendravimo tarp džentelmenų ir jų draugystės. Iš to, kiek teko matyti Son ir Max varžymąsi bei tai, kaip Almond guodė Paper, atrodo, kad jie visi artimi it broliai. To gražaus ryšio norėjosi pamatyti daugiau.

Distopija paima viršų

Pirmosios trys dramos serijos, orientuotos į realybės šou elementą, man buvo pasaka. Mėgavausi jomis. O tada perėjome į antrą dramos pusę su žaidimo užkulisių paslaptimis, konspiracijų toerijomis, ydinga visuomenės santvarka bei kova prieš ją. Viena vertus, man patiko, kad „Ready, Set, Love“ nėra tuščias ir lėkštas, bet paliečia ir rimtesnes temas apie žmonių teises bei laisves, kurios atliepia ir mūsų pasaulio bėdas. Kita vertus, dėl susitelkimo į politiką serialas neteko dalies savo žavesio. Galbūt tokio efekto ir siekta. Juk pagrindiniai veikėjai, sužinoję tiesą, tikrai nebesimėgavo žaidimu, tad kodėl džiaugtis šou turėtų žiūrovas? Vis dėlto negaliu užgniaužti vidinio balso, kuris norėtų išvysti šios dramos versiją be susitelkimo į distopijos elementą.

Per mažai serijų?

Jau truputį užsiminiau, kad galimai dėl mažo serijų skaičiaus kai kurie veikėjai buvo nustumti į trečią planą ar visai negavo jokio vaidmens ir liko tik veidais minioje. Tačiau šis trūkumas jaučiasi ir perėjime nuo žaidimo fazės prie rimtesnių problemų sprendimo ir galiausiai iki atomazgos. Viskas įvyko pakankamai staigiai. Pakankamai staigiai pasikeitė dramos tonas, atsiskleidė kai kurių veikėjų tikrieji veidai ir pan. Norėjosi, kad serialas turėtų bent 8 ar 10 serijų, kad visos idėjos būtų pilnai išvystytos ir išpildytos. Ėmiau net svarstyti, kodėl „Ready, Set, Love“ negavo daugiau epizodų. Ar prodiuseriai netikėjo dramos sėkme? Pinigų klausimas? Ar taip buvo kūrėjų nuspręsta pačių?

Išvada

Apibendrinus, „Ready, Set, Love“ yra įtraukianti ir smagi, bet jokiu būdu ne lėkšta drama, koks įspūdis gali susidaryti iš pirmo žvilgsnio. Man pirmoji jos pusė patiko labiau, tačiau vertinu ir antrąją. Manau, drama patiks tiems, kurie nori linksmos pramogos, jaučia nostalgiją pasimatymų realybės šou, bei tiems, kurie nori šio to gilesnio ir mėgsta narplioti užkulisių paslaptis bei kovoti prieš ydingą santvarką.

Vertinimas: 8 / 10