Japonija, katinas ir Nana - tai trys mano mylimiausi dalykai, (simboliškai) sujungti į vieną. Ar begali būti tobulesnė knyga man? Taip galvojau, kai pradėjau skaityti šį Arikawos šedevrą (ir vis dar taip manau). Beveik nieko apie "Keliaujančio katino kronikas" nežinojau, tik tiek, kiek parašyta anotacijoje. Ir manau, kad kuo mažiau skaitytojas iš anksto žinos, tuo daugiau pasiims iš šios istorijos. Nes tai ne šiaip sau kelionė. Sakyčiau, tai - gyvenimo kelionė. Todėl pasistengsiu per daug neišsiplėsti, bet vis tiek jus sudominti šia knyga iš Tekančios saulės šalies.
Knygoje pasakojama Satoru ir jo priglausto katino, vardu Nana, istorija. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių Satoru nebegali laikyti savo be galo mylimo katino ir leidžiasi į kelionę aplankyti senų pažįstamų, ieškodamas, kas galėtų Naną priglausti. Kiekvienos viešnagės metu atskleidžiama vis kita Satoru gyvenimo atkarpa, kol viskas susidėlioja į pilną paveikslą. O žaviausia tai, kad dalis pasakojimo pateikiama Nanos akimis.
Man labai patiko pasirinktas pasakojimo būdas. Jis puikiai tiko istorijai atskleisti ir autorės sumanymui įgyvendinti. Kūrinys labai šiltas, tačiau paliečia ir daug skausmingų problemų (pvz., tėvų ir vaikų santykiai). Turbūt čia ir slypi knygos žavesys, kad joje skauduliai apjuosti gražių dalykų. Tu jauti kartėlį, bet jis neužgožia saldumo. Neabejoju, kad tai įmanoma tik dėl didžiulio ir subtilaus rašytojos talento.
O jau intarpai, kuriuos pasakoja pats Nana! Jie tobuli, žavūs ir priverčiantys šypsotis. Ir dar labai taiklūs. Kaip žmogus, auginantys katiną, atpažinau juose daug dalykų iš savo augintinio. Todėl nuolat linksėjau: "Taip, tikiu, kad katinas pasaulį mato būtent taip." Ir pats Satoru man buvo artimas, nors mūsų gyvenimai visiškai skirtingi. Mus sieja meilė katinams.
Kiti veikėjai (t. y. Satoru artimieji ir pažįstami) taip pat gavo pakankamai dėmesio. Jie neliko antraplaniais veidais, nes kiekvienas buvo atskleistas būtent per draugystę su pagrindiniu veikėju. Taip pat norisi pagirti autorę už tai, kaip ji pavaizdavo skirtingas draugystes. Nors ir Kosukę, ir Jošiminę, ir Sugį su Čikako galima pavadinti Satoru draugais, juos siejantis ryšys nėra identiškas. Juk ir realiame gyvenime mūsų santykis su žmonėmis nėra vienodas, net jei vadiname juos tuo pačiu žodžiu "draugas". Tiesa, ryškiausias akcentas vis dėlto yra ne vien žmonių tarpusavio santykiai, bet ir žmogaus bei augintinio ryšys. Svarbiausia čia yra tai, kas sieja Satoru ir Naną. Nuo pat pradžios buvo aišku, koks Nana brangus savo šeimininkui. Todėl buvo be galo gera knygos pabaigoje pamatyti, kad ryšys yra abipusis. Nežinau, kaip į kūrinį reaguotų nieko bendra su gyvūnais neturintis žmogus, bet neabejoju, kad gyvūnų, o ypač kačių, mylėtojus tai papirks.
Labai rekomenduoju Hiro Arikawa knygą "Keliaujančio katino kronikos" visiems, kurie augina kates ar kitus gyvūnus, ar tiesiog yra jiems neabejingi. Jei dar prijaučiate ir Japonijai, kūrinyje rasite papildomų malonių prieskonių, nors domėjimasis Rytų Azija visai nebūtinas, kad istorija užkabintų. Pažadu, rasite čia daug gyvenimo ir vilties.
P. S. Gal vis dėlto derėtų įspėti, kad skaitant bent jau be kelių ašarų apsieiti neįmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą