„Perfect Crown“: tobula k-drama (ne)egzistuoja

Dar niekada nebuvau taip pamišusi dėl dramos. Vos pamačiau, kad „Perfect Crown“ pagrindinius vaidmenis atliks IU ir Byeon Woo Seok (pora, kuri niekad nebuvo šovusi man į galvą, bet vos išvydus tobulai tiko vienas kitam), žinojau, kad žūtbūt ją žiūrėsiu (nepaisant ilgo, nesibaigiančio ir vis pilnėjančio dominančių dramų sąrašo; „Perfect Crown“ šovė į jo prioritetų aukštumas). Byeon Woo Seok pamilau iš „Lovely Runner“. IU apskritai žinojau kaip vieną garsiausių Korėjos įžymybių, kuri puikiai vaidina ir angeliškai dainuoja. O dar perskaičiusi, jog dramos veiksmas vyksta alternatyvioje visatoje, kur Korėjos monarchija išlikusi iki šių dienų, jau visai nebegalėjau sulaikyti savo entuziazmo (taip, kažkodėl prijaučiu karališkoms dramoms, nors iki šiol to nežinojau).

Dramai dar nė pasirodžius, man ji jau buvo tobula. Su tobulais aktoriais, tobulai tinkančiais šalia vienas kito ir savo vaidinamiems veikėjams, intriguojančiame pasaulyje. Bent jau man bandymas apjungti senąsias Korėjos tradicijas su šiuolaikiniu pasauliu pasirodė žiauriai šauni idėja. Neišlaukiau ir pirmąkart gyvenime pradėjau dramą žiūrėti dar neišėjus visoms jos serijoms (šventvagystė, žinau). Ar pasiteisino? 100 %. Nors netobula, „Perfect Crown“ tapo mano visų laikų viena mėgstamiausių k-dramų.

Bendra informacija

Pavadinimas: Perfect Crown

Serijų skaičius: 12

Leidimo metai: 2026

Kur žiūrėti: Disney+

Veiksmas vyksta 21 amžiaus alternatyvioje Pietų Korėjoje, kurioje išlikusi konstitucinė monarchija. Čia deklaruojama, kad visiems turi būti suteikiamos lygios galimybės, tačiau vis dar itin gaji aukštuomenės hierarchija, dėl kurios kilmingo rango neturintys paprasti piliečiai yra nuvertinami. Seong Huiju yra nesantuokinė įtakingo verslininko dukra. Ji gabi lyderė, tačiau turi aršiau nei kiti kovoti dėl vietos po saule būtent dėl savo neaukštos kilmės. Princas IAN yra vienas iš nedaugelio išlikusių karališkojo kraujo atstovų. Gimęs antruoju sūnumi, užaugo turėdamas nusileisti įpėdiniu, o vėliau ir karaliumi tapusiam vyresniajam broliui, bei dėl to nuolatos užgniaužti savo emocijas bei norus. Po tragiškos brolio žūties, sostą užėmus mažamečiam sūnėnui, IAN eina regento pareigas, tačiau į karūną atvirai nepretenduoja. Kai tėvas ima spausti Huiju susituokti, bet nepasiūlo, jos akimis, nei vieno pakankamai stipraus kandidato, kurio statusas merginai pasitarnautų, o ne smukdytų ją žemyn, Huiju į galvą šauna mintis ištekėti už princo ir taip įgyti aukštuomenės titulą, vienintelį dalyką, kurio jai trūksta, kad įtaka laimėtų prieš įbrolį ir paveldėtų šeimos verslą. Mergina pasiūlo princui IAN fiktyvias vedybas, iš kurių išloštų jie abu. Tačiau pradėjus vaidinti įsimylėjelius, riba tarp to, kas suvaidinta, ir kas tikra ima blukti, o šešėliuose pradeda krutėti priešai, bijantys, kad princas perims valdžią iš jaunojo karaliaus.

Stipriosios pusės

Vienareikšmiškai aktoriai ir vaidyba. Tai galioja ne tik pagrindiniams, bet ir puikiai perteiktiems antraeiliams veikėjams. IU nuostabiai susitvarkė su Huiju kovingumu ir ekscentriškumu, balansuojančiais beveik ant pamišimo ribos, tuo pačiu metu suteikdama herojei moteriško trapumo, slypinčio po šia viešai demonstruojama kauke. Byeon Woo Seok tobulai perteikė princo IAN karališką aurą ir retai (iš esmės tik Huiju) sudrumsčiamą ramybės kaukę bei emocijas, kurios išsilieja šiai kaukei galiausiai pratrūkus. Norisi nepagailėti liaupsių ir Gong Seung Yeon, vaidinančiai Karalienę Motiną (princo brolio žmoną bei sūnėno mamą). Aktorė be priekaištų perteikė sudėtingą poziciją, į kurią jos veikėja atsidūrė ir dėl savo veiksmų, ir dėl išorės jėgų, bei dėl to kylančius sudėtingus jausmus bei vidinę kovą. Privalau paminėti ir Steve Noh (žinau jį iš „Genie, Make a Wish“), atlikusį Ministro pirmininko Min vaidmenį. Jo vaidinamas veikėjas man nepatiko, bet patiko, kaip aktorius jį perteikė, kaip pavaizdavo vyro vidinę kovą tarp savo troškimų ir pareigų bei kaip palaipsniui leidosi užvaldomas tamsesnės savo pusės.

Antroje vietoje be konkurentų yra tarp pagrindinių veikėjų tvyrojusi chemija. Ji buvo pasakiška. Ir augo kartu su veikėjų jausmais. Patiko, kad nors ir žaidžiama su vedybų iš išskaičiavimo tropu, čia nebuvo priešiškumo. Huiju ir princas nuo pat pradžių buvo bendrininkai, pasiryžę ginti vienas kito nugaras, vienas kitą papildantys, palaikantys ir skatinantys elgtis taip, kaip geidžia širdis. Ypač žavėjo, kaip Huiju nuo pat pradžių buvo pasiryžusi palaikyti princą ir skatino jį išlįsti iš savo kiauto. Tad net ir iki užgimusių romantinių jausmų ši partnerystė man buvo itin graži ir pilnavertė. O kai prasidėjo romantika... viskas buvo įgyvendinta to-bu-lai.

O kur dar dramai mielumo prieskoniukų pridėjęs jaunasis karalius ir jo santykis su dėde (princu IAN). Kiekvieną kartą išsišiepdavau, kai ir mažasis karalius nusišypsodavo pagaliau gavęs progą pabūti su mylimu dėde. Patiko, kad princas ir karalius nebuvo priešiški, nors už karaliaus stovintys įtakingi aukštuomenės nariai kaip ir norėjo juodu atskirti. Miela buvo stebėti ir šiltus jausmus, užgimusius tarp princo IAN padėdėjo Choi bei Huiju dešiniosios rankos panelės Do. Atsidavę vien darbui šiedu veikėjai buvo gana nerangūs ir lėtapėdžiai, palyginus su jų viršininkais, tačiau būtent toks paaugliškas jų drovumas papirko. Nors vis dėlto iš visų antraeilių porų man labiausiai įstrigo Huiju brolis Taeju su žmona Dayeong. Iš pažiūros jie buvo dramos kvailiukai-juokdariai, tačiau nuoširdžiai vienas kitą įsimylėję ir tas jų santykis, manau, vėliau persidavęs ir į santykį su Huiju, mane nuginklavo.

Man patiko ir princo bei Karalienės Motinos santykis. Bent jau tas tikrasis, netemdomas išorinių jėgų. Buvo justi, kad iki karaliaus mirties juos siejo draugystė, bendras supratimas ir užjautimas dėl karališkų pareigų. Taip pat princo asmeninės rezidencijos darbuotojai ir tai, kaip jie išskėstomis rankomis priėmė Huiju ir stojo už ją mūrų. Mielumo įsikūnijimai jie, ypač vyriausiasis rezidencijos valdytojas.

Kitaip tariant, dramoje stiprus centrinis elementas – romantika, bet ir gausu mažesnių detalių, kurios sukelia šiltus jausmus.

Šiek tiek klibantys ratai

Nors veiksmo tempas buvo geras, nei per greitas, nei per lėtas, pasirodė, kad dramai būtų pravertę dar pora epizodų. Tiesiog apniko jausmas, kad yra nemažai iškirptų scenų, kurių teko atsisakyti, kad tilptų į 12 serijų (įprastinis, senasis k-dramų serijų formatas yra 16). Manau, tai galėjo kažkiek pakišti koją, jog pritrūko tam tikrų paaiškinimų. Pvz., ypač norėjosi išsamiau susipažinti su senuoju karaliumi, princo tėvu, ir perprasti priežastis, kodėl jis beveik engė savo antrąjį sūnų. Taip pat princo brolio mintis, kas jį pastūmėjo panorėti atsiskayti karūnos ar kokie santykiai vyravo tarp Karalienės Motinos ir karaliaus.

Galima pirštais pabadyti ir į kai kurias siužeto skyles ar nepakankamai ryškiai atskleistą kai kurių veikėjų motyvaciją. Trūko man ir stipresnių rūmų intrigų, gal tam tikros galios ir įtakos kovos tarp Huiju bei Karalienės Motinos. Spėju, kad tam irgi neliko laiko. Tačiau būtų buvę įdomu daugiau pamatyti, kaip Huiju sekasi pritapti rūmuose.

O labiausiai man nepatiko, kaip buvo panaudotas Ministro pirmininko Min vaidmuo. Apie dramos vidurį buvo visai įdomu stebėti jo vidines kovas, bet į galą, mano nuomone, šį veikėją šiek tiek sudirbo.

Kontraversijos

Nelabai kyla rankos gilintis, bet noriu paminėti, kad pamačius antraštes dėl kontraversijų nekiltų nepagrįstas noras serialą aplenkti. „Perfect Crown“ sulaukė aršių reakcijų iš korėjiečių už tai, kad netiksliai pavaizdavo kai kuriuos istorinius elementus. Kaip suprantu, labiausiai kliūna karaliaus rekvizitai, rodomi per karaliaus inauguraciją, bei pavaldinių skanduotės, kurios, pasirodo, anksčiau buvo naudojamos ne Korėjos kaip visavertės valstybės karaliaus inauguracijoje, o Korėjos, kai ji buvo paklusni kitai valstybei. Niekada tuo nesidomėjau ir negaliu tiksliai pasakyti, ar tai teisybė. Mačiau tik įrašus ir skaičiau komentarus internete. Tačiau korėjiečių pasipiktinimas privertė viešai atsiprašyti abu pagrindinius aktorius ir dramos autorių. Negana to, yra rašomos peticijos, raginančios dramą pašalinti iš visų platformų. Kas man yra nesuvokiama ir netgi baugu. Kol kas dramos kūrėjai pažadėjo pašalinti ginčus sukėlusią sceną. Tikiuosi, tuo viskas ir apsiribos.

O mano nuomonė tokia: taip, negerai, jei iš tiesų kūrėjai nepastebėjo svarbių istorinių neatitikimų, nors drama ir nėra bei niekada nesiekė būti istoriškai tiksli – juk vaizduoja išgalvotą pasaulį, kaip galėtų atrodyti Korėja, jei ir joje būtų išlikusi monarchija kaip kokioje Didžiojoje Britanijoje. Bet dėl mažiau nei 30 sekundžių trunkančios scenos paneigti ir ištrinti visą dramą yra per ekstremalu. Mano akyse ta scena nepanaikina to, ką ši drama sugebėjo sukurti ir perteikti. Taip pat „Perfect Crown“ jokiu būdu nieko neįžeidžia ir nesumenkina Korėjos įvaizdžio žiūrovų akyse. Netgi priešingai – skatina pasiduoti k-dramų magijai, žavėtis Korėjos istorija ir svarstyti, kaip žavu būtų šiais laikais pamatyti tradiciniais rūbais pasipuošusius Korėjos monarchus.

Verdiktas

„Perfect Crown“ yra tobula k-drama tuo, kaip sugebėjo įtraukiančiai ir savitai išpildyti iš esmės šių laikų pelenės istoriją, nepamiršdama dėmeso skirti ir princui bei karališkosios šeimos vargams. Nes tam, kad išsaugotum karūnos autoritetą, privalu ką nors paaukoti. Tad nors drama visų pirma yra romantinė, joje paliečiamos ir svaresnės temos. Stipriosios dramos pusės yra aukščiausios prabos vaidyba bei įtikinami ir pilnaverčiai veikėjų santykiai. Netrūksta čia ir mielų bei linksmų akimirkų. Koją pakišti gali nebent tai, kad rūmų ir politinių intrigų atžvilgiu drama nėra tokia stipri. Dėl to visokie sąmokslai gali pasirodyti mažiau įtikinami ar prastai išpildyti. Nepaisant to, drama tikrai nepaliks abejingų. Mane bent jau pagavo nuo pirmo anonso ir nepaleido iki paskutinės serijos.

Vertinimas: 9,5 / 10

Brandon Sanderson knygos „Jumė ir košmarų tapytojas“ apžvalga

Negaliu teigti, kad esu užkietėjusi Brandon Sanderson gerbėja. Juk skaičiau tik jo lietuviškai išleistą „Miglos vaikų“ trilogiją. Tačiau džiaugsmo, lietuviškai verčiamos romantinės fantastikos gausybėje išvydus planuojamas išleisti šio autoriaus knygas, būta daug (nes džiaugiuosi, kad šiuo metu Lietuvoje aktyviai leidžiama fantastika, bet pasigendu įvairovės, ne vien grynų romantasy kūrinių). Vis dėlto tai vienas ryškiausiai Booktube ir apskritai fantastikos skaitytojų gretose šmėžuojantis autorius. Turbūt ne be reikalo. O čia dar pasitaikė, kad „Jumė ir košmarų tapytojas“, nors ir priklauso Kosmerijos visatai, gali būti skaitoma atskirai, kaip pavienė knyga. Ar šiame dualogijų, trilogijų ir dar ilgesnių logijų pripildytame skaitymo pasaulyje begali būti kas geriau už vienoje knygoje išbaigtą istoriją? Proga reta, tad čiupau ją. Nenusivyliau.

Bendra informacija

Originalus pavadinimas: Yumi and the Nightmare Painter

Lietuviškas pavadinimas: Jumė ir košmarų tapytojas

Originalaus leidimo metai: 2023

Lietuviško leidimo metai: 2026

Kur įsigyti: Alma littera, knygos.lt, Pegasas

Jumė yra viena iš nedaugelio išrinktųjų yoki-hijo, merginų, galinčių prišaukti ir valdyti dvasias. Nuo pat gimimo ji buvo auklėjama pagal griežtas taisykles ir mokoma laikytis tradicinių ritualų. Viskas tam, kad mergina galėtų kuo geriau atlikti savo pareigas. Tapytojas yra vienas iš daugelio dailininkų, naktimis patruliuojančių ir gaudančių iš planetą apgaubusio paslaptingo debesies išnyrančių košmarų, mintančių žmonių sapnais. Per vieną savo pamainą jis susiduria su stabiliuoju košmaru, stipresne košmarų atmaina. Ir po to netikėtai atsiduria Jumės pasaulyje. Ne šiaip sau. O nubunda merginos kūne, kol jos dvasia rymo šalimais. Tas pats nutinka ir Jumei. Užuot grįžusi į savo kūną, ji nubunda Tapytojo kūne, kol šis savo pasaulyje lieka kaip dvasia. Sujungti šio keisto ryšio jaunuoliai bando išsiaiškinti savo pasaulių paslaptis ir išlaisvinti pagalbos paprašiusias dvasias. Ar jiems pavyks įveikti savo skirtumus ir dirbti išvien?

Dėl ko pamilau šią knygą

Brandon Sanderson meistriškai kuria savo fantastinius pasaulius. Tuo jau įsitikinau skaitydama „Miglos vaikų“ knygas. Su „Jume ir košmarų tapytoju“ lygiai tas pats. Užgniaužia kvapą, kaip, rodos, lengvai autorius, per daug neapkraudamas skaitytojo, sukuria net ne vieną, o du įtikinamus ir labai savitus pasaulius. Antras dalykas, kuo, mano nuomone, išsiskiria Sandersono kūryba, yra netikėti siužeto vingiai. Jau „Amžių didvyrio“ (trečiosios „Miglos vaikų“ knygos) pabaigoje įvyko netikėtas posūkis, kuris beveik atvipino žandikaulį, bet neatrodė it nuleistas iš dangaus, nes visos sėklos jam įvykti buvo autoriaus sumaniai pasėtos per visą knygą. Tik skaitytojas jų nesujungė į visumą, kol neatėjo laikas. Panašiai ir su „Jume ir košmarų tapytoju“. Visą laiką jaučiau, kad Tapytojo pasaulio košmarai ir Jumės pasaulio dvasios yra susiję, bet kuo – niekaip neįspėjau. O kai paaiškėjo, išsižiojau. Ir praktiškai surijau paskutinius 50 puslapių nė nekvėpuodama.

Tačiau rašymo meistrystė, atsiskleidžianti per pasaulio kūrimą ir siužeto netikėtumus, būtų tuščia, jei ne istorijos širdis ir siela – veikėjai. Aš negaliu pasakyti, kad abu veikėjus pamilau. Ar kada abu veikėjai prisijaukino vienas kitą. Viskas vyko natūraliai, rodos, net per gana nuobodžias kasdienes jų dienas. Tačiau būtent per tai, kaip jiedu leido dienas ir mokėsi vienas iš kito, atsiskleidė veikėjų praeities išgyvenimai ir paslaptys. Jie negalėjo atsiverti niekam kitam savo pasaulyje, bet galėjo atsiverti vienas kitam. Jumė permatė Tapytojo gerąsias puses, o Tapytojas – Jumės. Ir dėl to padėjo vienas kitam išsigydyti žaizdas bei paaugti. Man tai buvo nuostabu.

Galėjau užjausti ir Jumę dėl aplinkybių paveikusių jos gyvenimą. Tačiau smarkiausiai prijaučiau Tapytojui. Manau, jo sielos skausmus ir konfliktus supras daugelis, kada nors turėję didesnių siekių, bet nusivylę jais ir savimi, kai teko susidurti su žiauria realybe (iš esmės, kai baigi studijuoti ir pereini į suaugusiųjų pasaulį ir pamatai, kad jame nėra jokios romantikos, kurią galbūt kažkiek įsivaizdavai, kol mokeisi ir svajojai kuo nors tapti). Tai, kad veikėjai yra iš fantastinių pasaulių, tačiau išgyvena žmogiškas ir mums labai artimas negandas, yra irgi viena iš šios istorijos sėkmės sudedamųjų dalių.

Šalia nuostabių veikėjų, meistriškai išpildytų pasaulių bei siužeto, negaliu nepaminėti ir gvildenamų temų. Knyga parašyta jau po DI sukūrimo ir aš negalėjau čia neįžvelgti autoriaus apmąstymų apie meną būtent DI kontekste. Kai mašina gali už menininką tiksliau, greičiau, efektyviau kurti „meną“, kas lieka? Kas stipresnis? Man autoriaus požiūris buvo itin artimas ir nuteikė viltingai, už ką „Jumę ir košmarų tapytoją“ pamilau tik dar labiau. Juolab, kad niekas nėra brukama per prievartą. Skaitytojui leidžiama pasiimti tai, ką jis nori, bet aiškiai parodomas skirtumas, kas yra mašina, o kas yra žmogus.

Kas erzino iki nebegalėjimo

Ar aš dievinu „Jumę ir košmarų tapytoją“? Taip. Ar buvo vietų, kurių negalėjau pakęsti? Taip. Viena didelė bėda su šia knyga (man bent jau) yra tai, kad čia ne maginė fantastika. Taip, Jumės pasaulis atrodo it nusileidęs iš Azijos įkvėptų maginės fantastikos knygų. Tapytojų kova su košmarais irgi lenkia į maginės fantastikos pusę. Tačiau iš esmės ši knyga yra mokslinė fantastika. Arba sumanus abiejų fantastikos žanrų derinys. Kas turbūt ir yra Brandon Sanderson kūrybos vienas iš bruožų. Negaliu patvirtinti, nes neskaičiau kitų jo knygų. „Miglos vaikai“ man atrodė kaip tikrų tikriausia epinė fantastika, bet neseniai užmačiau, kad ši serija priklauso tai pačiai Kosmerijai, kuri kaip ir yra mokslinės fantastikos labiau. Tai čia riba gana slydi. Ir didžiąją dalį man netrukdė. Pvz., visokie įrengimai Jumės pasaulyje ar išradimai Tapytojo pasaulyje. Tačiau buvo tokių vietų, kur pasipildavo keisčiausi terminai, apmąstymai, moksliniai aiškinimai, per kuriuos mano, neįgudusios mokslinės fantastikos skaitytojos, smegenys pasiduodavo. Ypač kai eteryje pasirodydavo Kompozicija ir Hoidas. Na, nepatiko man tie aukštų mokslinių materijų elementai. Būčiau mielai istoriją surijusi ir be jų.

Kaip ir labai mielai būčiau apsiėjusi be Hoido. Tai jis pasakoja istoriją ir labai mėgsta retkarčiais įterpti savo įžvalgų. Ir kaskart, kai netikėtai išlįsdavo pasakotojo charakteris, mane taip išmušdavo iš vėžių. Pusės dalykų, kuriuos jis lyg tarp kito paminėdavo, nė nesupratau. Nežinau, ar dėl to, kad nesu skaičiusi pagrindinių Kosmerijai priklausančių knygų, ar dėl to, kad neprijaučiu mokslinei fantastikai. Bet aš taip ir nesu tikra, kas tas Hoidas ir kodėl mums turėjo rūpėti, kad jis pasakoja istoriją. Bet abu šie du minusai gali būti labiau kaip mano asmeninė problema, o ne pačios knygos problema, nes vis dėlto tai aš įšokau į traukinį vidury jo kelionės.

Ar dėl to prieš imant „Jumę ir košmarų tapytoją“ reikia būti susipažinus su Kosmerijos visata? Oi, ne, nemanau. Jumės ir Tapytojo istorija tvirtai stovi ant savų kojų. Žinoma, turbūt čia yra prikaišiota detalių, kurias supras tik skaitę kitas knygas (pvz., buvo vienas užsiminimas apie alomantiją iš „Miglos vaikų“). Tačiau jei nežinai, tai ir neskauda. O jei žinai, tai labai smagu suvokti, kad pagavai užuominą.

Galutinis įvertinimas

Brandon Sanderson „Jumė ir košmarų tapytojas“ yra meistriškai sukurpta fantastinė, bet labai šilta istorija. Jos širdis – lengvai pamilstami ir užjaučiami veikėjai bei tarp jų užsimezgęs ir augantis ryšys. Čia rasite įtaigius, įgudusiai sukurtus pasaulius ir nuolat kartu su veikėjais minti paslaptis verčiantį siužetą, apdovanojantį ne vienu netikėtu posūkiu, apverčiančiu viską, kuo tikėjo veikėjai (ir skaitytojas) aukštyn kojomis. Nuobodu tikrai nebus. Gali tik šiek tiek suerzinti pats pasakotojas, nes čia jis nėra beasmenis balsas, o taip pat vienas iš knygos veikėjų. Jei nemėgstate ar nesate susipažinę su moksline fantastika, gali užkliūti ir būtent jai būdingi elementai, nes nors šioje knygoje jie perpinti su magine fantastika, sakyčiau, kad mokslinis aspektas vis dėlto stipriai išreikštas. Ir vis dėlto ši knyga yra be galo žmogiška. Ypač kai paliečia meno temą DI ar tiesiog technologijų kontekste. Jei ši tema jums artima ir jei visom keturiom sergate už žmogaus meną, ši knyga jums. Jei ieškote jaukios meilės istorijos, kurioje romantika būtų stipri, bet ne vienintelis svarbus elementas, irgi patiks.

Autorius kaip vienus iš įkvėpimo šaltinių mini „Hikaru no Go“ mangą bei „Kimi no Na wa“ anime filmą. Tad jei jums jie patiko, patiks ir knyga. Taip pat sužavės tai, kaip Sandersonas pasiskolintus elementus pritaikė savaip.

Vertinimas: 9 / 10 (bendras jausmas pabaigus knygą buvo 10 iš 10, tačiau ypač pirmoje pusėje baisiai kankino tas Hoido balsas ir viduryje tie mokslinės fantastikos intarpai, prieš ką vis dėlto negaliu užmerkti akių ir turiu nuimti šiek tiek balų)