Negaliu teigti, kad esu užkietėjusi Brandon Sanderson gerbėja. Juk skaičiau tik jo lietuviškai išleistą „Miglos vaikų“ trilogiją. Tačiau džiaugsmo, lietuviškai verčiamos romantinės fantastikos gausybėje išvydus planuojamas išleisti šio autoriaus knygas, būta daug (nes džiaugiuosi, kad šiuo metu Lietuvoje aktyviai leidžiama fantastika, bet pasigendu įvairovės, ne vien grynų romantasy kūrinių). Vis dėlto tai vienas ryškiausiai Booktube ir apskritai fantastikos skaitytojų gretose šmėžuojantis autorius. Turbūt ne be reikalo. O čia dar pasitaikė, kad „Jumė ir košmarų tapytojas“, nors ir priklauso Kosmerijos visatai, gali būti skaitoma atskirai, kaip pavienė knyga. Ar šiame dualogijų, trilogijų ir dar ilgesnių logijų pripildytame skaitymo pasaulyje begali būti kas geriau už vienoje knygoje išbaigtą istoriją? Proga reta, tad čiupau ją. Nenusivyliau.
Bendra informacija
Originalus pavadinimas: Yumi and the Nightmare Painter
Lietuviškas pavadinimas: Jumė ir košmarų tapytojas
Originalaus leidimo metai: 2023
Lietuviško leidimo metai: 2026
Kur įsigyti: Alma littera, knygos.lt, Pegasas
Jumė yra viena iš nedaugelio išrinktųjų yoki-hijo, merginų, galinčių prišaukti ir valdyti dvasias. Nuo pat gimimo ji buvo auklėjama pagal griežtas taisykles ir mokoma laikytis tradicinių ritualų. Viskas tam, kad mergina galėtų kuo geriau atlikti savo pareigas. Tapytojas yra vienas iš daugelio dailininkų, naktimis patruliuojančių ir gaudančių iš planetą apgaubusio paslaptingo debesies išnyrančių košmarų, mintančių žmonių sapnais. Per vieną savo pamainą jis susiduria su stabiliuoju košmaru, stipresne košmarų atmaina. Ir po to netikėtai atsiduria Jumės pasaulyje. Ne šiaip sau. O nubunda merginos kūne, kol jos dvasia rymo šalimais. Tas pats nutinka ir Jumei. Užuot grįžusi į savo kūną, ji nubunda Tapytojo kūne, kol šis savo pasaulyje lieka kaip dvasia. Sujungti šio keisto ryšio jaunuoliai bando išsiaiškinti savo pasaulių paslaptis ir išlaisvinti pagalbos paprašiusias dvasias. Ar jiems pavyks įveikti savo skirtumus ir dirbti išvien?
Dėl ko pamilau šią knygą
Brandon Sanderson meistriškai kuria savo fantastinius pasaulius. Tuo jau įsitikinau skaitydama „Miglos vaikų“ knygas. Su „Jume ir košmarų tapytoju“ lygiai tas pats. Užgniaužia kvapą, kaip, rodos, lengvai autorius, per daug neapkraudamas skaitytojo, sukuria net ne vieną, o du įtikinamus ir labai savitus pasaulius. Antras dalykas, kuo, mano nuomone, išsiskiria Sandersono kūryba, yra netikėti siužeto vingiai. Jau „Amžių didvyrio“ (trečiosios „Miglos vaikų“ knygos) pabaigoje įvyko netikėtas posūkis, kuris beveik atvipino žandikaulį, bet neatrodė it nuleistas iš dangaus, nes visos sėklos jam įvykti buvo autoriaus sumaniai pasėtos per visą knygą. Tik skaitytojas jų nesujungė į visumą, kol neatėjo laikas. Panašiai ir su „Jume ir košmarų tapytoju“. Visą laiką jaučiau, kad Tapytojo pasaulio košmarai ir Jumės pasaulio dvasios yra susiję, bet kuo – niekaip neįspėjau. O kai paaiškėjo, išsižiojau. Ir praktiškai surijau paskutinius 50 puslapių nė nekvėpuodama.
Tačiau rašymo meistrystė, atsiskleidžianti per pasaulio kūrimą ir siužeto netikėtumus, būtų tuščia, jei ne istorijos širdis ir siela – veikėjai. Aš negaliu pasakyti, kad abu veikėjus pamilau. Ar kada abu veikėjai prisijaukino vienas kitą. Viskas vyko natūraliai, rodos, net per gana nuobodžias kasdienes jų dienas. Tačiau būtent per tai, kaip jiedu leido dienas ir mokėsi vienas iš kito, atsiskleidė veikėjų praeities išgyvenimai ir paslaptys. Jie negalėjo atsiverti niekam kitam savo pasaulyje, bet galėjo atsiverti vienas kitam. Jumė permatė Tapytojo gerąsias puses, o Tapytojas – Jumės. Ir dėl to padėjo vienas kitam išsigydyti žaizdas bei paaugti. Man tai buvo nuostabu.
Galėjau užjausti ir Jumę dėl aplinkybių paveikusių jos gyvenimą. Tačiau smarkiausiai prijaučiau Tapytojui. Manau, jo sielos skausmus ir konfliktus supras daugelis, kada nors turėję didesnių siekių, bet nusivylę jais ir savimi, kai teko susidurti su žiauria realybe (iš esmės, kai baigi studijuoti ir pereini į suaugusiųjų pasaulį ir pamatai, kad jame nėra jokios romantikos, kurią galbūt kažkiek įsivaizdavai, kol mokeisi ir svajojai kuo nors tapti). Tai, kad veikėjai yra iš fantastinių pasaulių, tačiau išgyvena žmogiškas ir mums labai artimas negandas, yra irgi viena iš šios istorijos sėkmės sudedamųjų dalių.
Šalia nuostabių veikėjų, meistriškai išpildytų pasaulių bei siužeto, negaliu nepaminėti ir gvildenamų temų. Knyga parašyta jau po DI sukūrimo ir aš negalėjau čia neįžvelgti autoriaus apmąstymų apie meną būtent DI kontekste. Kai mašina gali už menininką tiksliau, greičiau, efektyviau kurti „meną“, kas lieka? Kas stipresnis? Man autoriaus požiūris buvo itin artimas ir nuteikė viltingai, už ką „Jumę ir košmarų tapytoją“ pamilau tik dar labiau. Juolab, kad niekas nėra brukama per prievartą. Skaitytojui leidžiama pasiimti tai, ką jis nori, bet aiškiai parodomas skirtumas, kas yra mašina, o kas yra žmogus.
Kas erzino iki nebegalėjimo
Ar aš dievinu „Jumę ir košmarų tapytoją“? Taip. Ar buvo vietų, kurių negalėjau pakęsti? Taip. Viena didelė bėda su šia knyga (man bent jau) yra tai, kad čia ne maginė fantastika. Taip, Jumės pasaulis atrodo it nusileidęs iš Azijos įkvėptų maginės fantastikos knygų. Tapytojų kova su košmarais irgi lenkia į maginės fantastikos pusę. Tačiau iš esmės ši knyga yra mokslinė fantastika. Arba sumanus abiejų fantastikos žanrų derinys. Kas turbūt ir yra Brandon Sanderson kūrybos vienas iš bruožų. Negaliu patvirtinti, nes neskaičiau kitų jo knygų. „Miglos vaikai“ man atrodė kaip tikrų tikriausia epinė fantastika, bet neseniai užmačiau, kad ši serija priklauso tai pačiai Kosmerijai, kuri kaip ir yra mokslinės fantastikos labiau. Tai čia riba gana slydi. Ir didžiąją dalį man netrukdė. Pvz., visokie įrengimai Jumės pasaulyje ar išradimai Tapytojo pasaulyje. Tačiau buvo tokių vietų, kur pasipildavo keisčiausi terminai, apmąstymai, moksliniai aiškinimai, per kuriuos mano, neįgudusios mokslinės fantastikos skaitytojos, smegenys pasiduodavo. Ypač kai eteryje pasirodydavo Kompozicija ir Hoidas. Na, nepatiko man tie aukštų mokslinių materijų elementai. Būčiau mielai istoriją surijusi ir be jų.
Kaip ir labai mielai būčiau apsiėjusi be Hoido. Tai jis pasakoja istoriją ir labai mėgsta retkarčiais įterpti savo įžvalgų. Ir kaskart, kai netikėtai išlįsdavo pasakotojo charakteris, mane taip išmušdavo iš vėžių. Pusės dalykų, kuriuos jis lyg tarp kito paminėdavo, nė nesupratau. Nežinau, ar dėl to, kad nesu skaičiusi pagrindinių Kosmerijai priklausančių knygų, ar dėl to, kad neprijaučiu mokslinei fantastikai. Bet aš taip ir nesu tikra, kas tas Hoidas ir kodėl mums turėjo rūpėti, kad jis pasakoja istoriją. Bet abu šie du minusai gali būti labiau kaip mano asmeninė problema, o ne pačios knygos problema, nes vis dėlto tai aš įšokau į traukinį vidury jo kelionės.
Ar dėl to prieš imant „Jumę ir košmarų tapytoją“ reikia būti susipažinus su Kosmerijos visata? Oi, ne, nemanau. Jumės ir Tapytojo istorija tvirtai stovi ant savų kojų. Žinoma, turbūt čia yra prikaišiota detalių, kurias supras tik skaitę kitas knygas (pvz., buvo vienas užsiminimas apie alomantiją iš „Miglos vaikų“). Tačiau jei nežinai, tai ir neskauda. O jei žinai, tai labai smagu suvokti, kad pagavai užuominą.
Galutinis įvertinimas
Brandon Sanderson „Jumė ir košmarų tapytojas“ yra meistriškai sukurpta fantastinė, bet labai šilta istorija. Jos širdis – lengvai pamilstami ir užjaučiami veikėjai bei tarp jų užsimezgęs ir augantis ryšys. Čia rasite įtaigius, įgudusiai sukurtus pasaulius ir nuolat kartu su veikėjais minti paslaptis verčiantį siužetą, apdovanojantį ne vienu netikėtu posūkiu, apverčiančiu viską, kuo tikėjo veikėjai (ir skaitytojas) aukštyn kojomis. Nuobodu tikrai nebus. Gali tik šiek tiek suerzinti pats pasakotojas, nes čia jis nėra beasmenis balsas, o taip pat vienas iš knygos veikėjų. Jei nemėgstate ar nesate susipažinę su moksline fantastika, gali užkliūti ir būtent jai būdingi elementai, nes nors šioje knygoje jie perpinti su magine fantastika, sakyčiau, kad mokslinis aspektas vis dėlto stipriai išreikštas. Ir vis dėlto ši knyga yra be galo žmogiška. Ypač kai paliečia meno temą DI ar tiesiog technologijų kontekste. Jei ši tema jums artima ir jei visom keturiom sergate už žmogaus meną, ši knyga jums. Jei ieškote jaukios meilės istorijos, kurioje romantika būtų stipri, bet ne vienintelis svarbus elementas, irgi patiks.
Autorius kaip vienus iš įkvėpimo šaltinių mini „Hikaru no Go“ mangą bei „Kimi no Na wa“ anime filmą. Tad jei jums jie patiko, patiks ir knyga. Taip pat sužavės tai, kaip Sandersonas pasiskolintus elementus pritaikė savaip.
Vertinimas: 9 / 10 (bendras jausmas pabaigus knygą buvo 10 iš 10, tačiau ypač pirmoje pusėje baisiai kankino tas Hoido balsas ir viduryje tie mokslinės fantastikos intarpai, prieš ką vis dėlto negaliu užmerkti akių ir turiu nuimti šiek tiek balų)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą