Prireikė tik 2,5 m. ir štai mūsų rankose naujas Nana Mizuki albumas, pavadinimu „CONTEMPORARY EMOTION“. Išleistas kaip tik prieš pat mano gimtadienį (ir tapęs puikiausia dovana) bei perklausytas jau keletą kartų, todėl jau galiu ir noriu pasidalinti įspūdžiais bei mintimis. Iškart išduosiu, kad jis visai kitoks nei „DELIGHTED REVIVER“. Ar tai gerai ar nelabai? Sužinokime.
Pradėsiu nuo to, kad „CONTEMPORARY EMOTION“ turi labai ryškiai išreikštą temą, kuri atsispindi tiek pavadinime, dizaine, tiek pačiose dainose. Ir prisipažinsiu, kad „šiuolaikiškumo“ tema manęs nelabai žavi. Todėl vos Nana atskleidė albumo pavadinimą, pajutau užslėptą nusivylimo dyglį. Stengiausi neleisti jam įsikeroti, kol dar net nepačiupinėjau pačio albumo, tačiau nebuvo lengva. Labai bijojau, kad tai bus pirmasis Nanos albumas, kuris ne man. Ir didžiausias lūkestis, kurį jam teikiau, buvo ne tai, kad tik albumas būtų geras, o tai, kad tik albumas nebūtų prastas mano ausims. Va tokiomis nuotaikomis kovo pabaigoje pasitikau „CONTEMPORARY EMOTION“.
Vis dėlto iš vizualios pusės „CONTEMPORARY EMOTION“ nuteikia džiugiai. Kaip gali nesišypsoti, kai gauni tokią nuotaikingą Nanos nuotrauką kaip bonusėlį? Kad ir ką ji būtų čia apsivilkusi...
Ir albumo viršelis man patinka. Kaip įprasta, prigriebiau riboto leidimo CD+BD versiją, nors paprastos CD versijos viršelis man gal net gražesnis buvo. Bet negi atsisakysi papildomo nuotraukų albumėlio? Kai išvydau atskleistus viršelius, pagalvojau, kaip gerai jie dera su albumo pavadinimu! Nepamenu, kad taip būčiau pagalvojusi apie bet kurį kitą Nanos albumą. „DELIGHTED REVIVER“ irgi turėjo gana aiškią žinutę / temą, tačiau „CONTEMPORARY EMOTION“ galimai yra pirmas Nanos kūrinys, kuriame tema taip gerai išpildyta per visus galus. Už tai Mizuki komandai tikrai duodu 10 balų.
Nors visgi susiraukiau, kai apverčiau dėžutę ir pamačiau galinį viršelį. Suprantu, kodėl jis padarytas su pikselių imitacija (nes juk tema „contemporary“, „elektroninė erdvė“ ir pan.). Bet ar tikrai tai buvo būtina? Ar tikrai nebuvo įmanoma gražiau to padaryti?
Va, štai dėžutės šonai apdailinti kur kas šauniau. Tikrai geresnis sprendimas juose palikti realaus miesto peizažo detales nei paversti vaizdą skaitmeniniu perdirbiniu. Čia, žinoma, skonio reikalas. Gal tiesiog Nana norėjo paryškinti žinutę, kad moderniame pasaulyje realus ir skaitmeninis gyvenimai persipina, yra tarsi vienas kito atspindžiai (todėl priekyje turime realią nuotrauką, o gale tokį vaizdą). Tad mintį vertinu, bet negaliu sakyti, kad man gražiai atrodo.
Panašiai yra ir su diskų dėkliuko dizainu. Suprantu, kodėl parinkti tokie tetrio blokai. Bet ar jie man gražiai atrodo? Ne itin. Tiesa, tik fotografuodama pastebėjau, kad tie blokai nėra atsitiktiniai, o iš tiesų imituoja raides, iš kurių vienoje pusėje galima įžvelgti Mizuki, o kitoje contemporary. Maža, bet graži detalė, todėl pagirsiu už ją.
Taip pat pagirsiu už pačių diskų dizainiuką. Man patinka, kad CD diskas yra raudonas, o BD mėlynas. Ir kad abu turi skirtingas Nanas, turbūt iš „Minecraft“ stiliaus blokų (nežaidžiu to žaidimo, tai galiu klysti)? Atrodo mielai.
Patinka man ir dainų žodžių knygutės apipavidalinimas. Čia kažkaip suveikia ta skaitmeninė tema su tetrio blokais ar dialogo / žinučių burbuliukais, kuriuose įrašyti dainų numeriai.
Ai, prie „LIVE JUNGLE x PARADE“ minėjau, kad ten nebuvo reklaminės skrajutės, tad atkreipsiu dėmesį, jog „CONTEMPORARY EMOTION“ ją jau turėjo. Iš jos mažai naudos, nes nemoku skaityti japoniškai, tačiau smagu turėti visą komplektą. O svarbiausia turbūt tai, kad Nana turi ką reklamuoti į priekį. Dėl to taip džiugina tos skrajutės.
Mizuki komanda labai nepersistengė ir nuotraukų albumėlio viršelius padarė labai panašius į diskų dėkliuko. Tik čia vienoje pusėje turime besislepiančią raudoną Nanos figūrėlę. Privertė nusišypsoti. Labai graži detalė. Norėtųsi, kad ir ant diskų dėkliuko būtų kokia nors, pvz., mėlyna Nanos figūrėlė. Manau, būtų pridėję žavesio tiems, kurie mėgsta pastebėti detales ir jas vertina.
Bet viršeliai yra tik apvalkalas. Tikrasis lobis slypi viduje. Tad dalinuosi keletu kadrų iš albumėlio vidaus. Ką ten rasime?
Perteikti šio albumėlio grožį savadarbėse nuotraukose labai sunku, nes dauguma jų yra dvigubos, t. y. eina per abu knygutės puslapius. Gyvai atrodo žymiai įspūdingiau. Vis tiek dalinuosi ir drąsiai sakau, kad ši knygutės dalis, kurioje užfiksuota Nanos fotosesija planetariume (ar kažkurioje kitoje įstaigoje, kur žaidžiama su šviesomis), yra viena gražiausių, kokias esu mačiusi. Ji atperka kitus galimus „CONTEMPORARY EMOTION“ dizaino trūkumus.
Ši nuotrauka man labai patinka, nes primena kadrą iš gyvo koncerto. Taip nėra, bet atrodo, jog čia Nana ką tik baigė dainuoti už širdies griebiančią baladę arba kaip tik laukia, kol baigsis pragrojimas prieš paskutinį priedainį. Labai gražu.
Žiūrint į šias nuotraukas, darosi smagu, nes jos atskleidžia, kad ne tik žaismingumas ar žaidimas su skaitmenizacija telpa į šiuolaikiškumo tematiką. Yra čia ir elegancijos, grožio. Kita šiuolaikinio pasaulio pusė.
Deja, gana greitai baltą Nana pakeičia raudona. Šios nuotraukos manyje palieka sumaištį jausmų, nes pati Nana jose man patinka. Jos šypsena pakelia nuotaiką. Bet fonas, kuriame ji įpaišyta... Nelimpa, nors užsimušk. Baisiai gadina bendrą vaizdą. Per daug dirbtina, nedera. Net gaila, kad buvo priimtas toks sprendimas. Galėjo bent jau to dirbtinio fono padaryti mažiau, padaryti jį mažiau ryškų, iššaukiantį. Bet turime, ką turime.
O užbaigiame su Nana iš albumo viršelio. Kuri vėl atskleidžia dar vieną modernizmo pusę. Turėjome eleganciją / išsilavinimą, skaitmenizaciją, o čia toks labiau urbanistinis stilius. Prijaučiu jam kur kas labiau nei skaitmenizacijai.
Jei susidomėjote ir norėtumėte pamatyti visas „CONTEMPORARY EMOTION“ nuotraukų albumėlio nuotraukas, nedvejokite ir įsigykite albumą patys. Lengviausia ir paprasčiausia tai padaryti per „CDJapan“.
Kaip apibendrinčiau naujojo Nanos albumo dizainą? Chaotiškas. Mano akyse chaotiškas, nes turi ir patinkančių detalių, ir nelimpančių. Iš tikrųjų tai jis gerai apgalvotas, atitinkantis temą. Sakyčiau, gerai atspindi šiuolaikiškumą. Tik nebūtinai man tas šiuolaikiškumas patinka. Ar įgyvendino lūkestį nebūti prastu? Nepaisant visko, taip. Iš dizaino pusės „CONTEMPORARY EMOTION“ nėra taip blogas, kaip bijojau.
O kaip iš muzikinės pusės? Užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad ir dainos ten nėra tokios blogos, kaip baiminausi. Žiauriai bijojau, kad visos jos nukryps į elektroninės muzikos srovės pusę ir kad neberasiu čia man patinkančios Nanos. Laimei, taip neįvyko. Taip, „CONTEMPORARY EMOTION“ yra inovatyvus, nauja patirtis klausant Nanos, kitoks nei tai, kas buvo iki šiol. Bet gausu jame ir nostalgijos. Nežinau, kaip Nanai pavyko apjungti naujoviškumą su nostalgija ir savo skambesiu. Bet tai veikia. Albumas tikrai nėra mano mėgstamiausias. Tačiau nėra man ir svetimas. Yra dainų, kurias pagaunu save niūniuojant. Labai smalsu, kaip jos suskambės gyvai Nanos koncertuose.
Apie kiekvieną dainą dabar išsamiau.
拍動 / Hakudou
Kai pasirodė šios dainos anonsas, man ji nepatiko. Iš pavadinimo tikėjausi, kad tai bus kažkas panašaus į „Kindan no Resistance“ ar kitą anisong žanro Nanos dainą. Kaip klydau! Nana albumą pradeda su labai šiuolaikiška daina. Ir tai tik prisidėjo prie mano baimės, kad albumas bus ne man. Laimei, pilna dainos versija ir muzikinis klipas apvertė mano nuomonę aukštyn kojomis. Aš pamilau šią dainą. Ji pagavi, linksma, kviečianti švęsti. Neįmanoma jos neniūniuoti ar neužsinorėti per ją šokti. Tad varom džiaugtis gyvenimu!
Electric Trick
Šios dainos pilną versiją Nana išleido per savo gimtadienį, dar gerokai prieš atskleisdama „Hakudou“. Mano reakcija į „Electric Trick“ buvo švelnesnė. Iš karto neapsidžiaugiau daina, bet jau po antro klausymo ji mane pasigavo ir nusinešė. Iš pradžių atrodė kiek per greita ir triukšminga, bet dabar pripratau prie greito tempo. Įspėju, „Electric Trick“ įlenda į galvą net įkyriau nei „Hakudou“.
Virtual Cruiser
Jei dainoms reiktų skirti nominacijas, tai „Virtual Cruiser“ laimėtų kategorijoje „Kas per velniava?“ Būtent tokia mintis aplankė, kai klausant albumo pasigirdo pirmieji dainos akordai. Turbūt eilinį kartą kaltas neteisingai susikurtas lūkestis. Iš pavadinimo sprendžiau, kad tai bus mielesnė „Electric Trick“ pusseserė. Nea. Tai yra tamsi daina, kalbanti apie skaitmeninio pasaulio pavojus ir kviečianti iš jų išsilaisvinti. Žiauriai patinka. Apskritai mane žavi, kad Nana jau ne pirmą kartą parodo, jog vertina šiuolaikišką pasaulį, bet ir įspėja apie jo blogybes. Nežinau, kaip jai pavyksta rasti balansą.
ADRENALIZED
„ADRENALIZED“ singlas pasirodė prieš beveik metus. Tąkart įvyko panaši istorija kaip su „Hakudou“. Dainos anonsas mane nelabai sužavėjo, tačiau išklausiusi pilną versiją dainą pamilau. Čia yra ta Nana, kuri man labiausiai patinka. Greita, galinga, užvedanti, paliekanti įspūdį. Ir albumo kontekste man „ADRENALIZED“ suskambėjo dar stipriau.
Moment of Truth
Šiai dainai skirčiau nominaciją „Nostalgijos pliūpsnis“. Iš tiesų po naujoviškai skambančių kūrinių grįžtame prie labiau pažįstamos teritorijos. Man patinka šioje dainoje užslėptos tamsesnės natos ir tai, kad „Moment of Truth“ nukelia į maždaug 2011 m., nes to laikotarpio Nanos muzika yra man viena artimiausių, ta, per kurią ir pamilau šią atlikėją.
Turn the World
Na, o „Turn the World“ pradeda albumo skyrių, kurį sau mintyse vadinu „Urbanistinė muzika“. Dainos skambesyje yra kažko, kas verčia galvoti apie šiuolaikinį miestą, įsivaizduoti dangoraižius ir neonines šviesas. Teko skaityti, kad kai kuriems Nanos gerbėjams ši daina atrodo prasta, bet man nuo pat jos išleidimo „Turn the World“ patiko. Man patinka, kad tai anisong stiliaus daina, bet nevisiškai telpanti žanro rėmuose. Aš čia randu ir eksperimentinių vietų, ir tą patį paveikumą, kokio tikėčiausi iš žanro.
シャレード / Charade
Pirmoji albumo baladė! O jų čia bus stebėtinai nemažai. „Charade“ savo atmosfera man labai primena „Ambivalence“ iš „SMASHING ANTHEMS“, tik su mažiau tolimos nostalgijos. Klausant „Charade“, atrodo, kad jausmai dar švieži, skauda labiau nei per „Ambivalence“. Kol kas ne mano mėgstamiausia baladė, bet tikrai graži daina. Ypač patinka priedainis.
Sugar Doughnuts
Kaip aš dievinu „Sugar Doughnuts“! Keista daina, bet nuo jos išleidimo 2023 m. taip įsišaknijo mano ausyse, kad negaliu ja nesimėgauti. Ji taip pat kviečia džiaugtis gyvenimu ir švęsti (tiesiogiai tai pasako net dainos žodžiais). Maniau, kad būsiu jos jau šiek tiek atsiklausiusi, bet albumo kontekste „Sugar Doughnuts“ šviečia kaip įkyrus saulės spindulėlis ankstyvą rytą. Nuo jo nepabėgsi, ant jo nesupyksi, o atsikelsi ir eisi džiaugtis nauja diena.
Nightfall
Truputį apsimelavau. „Turn the World“ pradėjo „Urbanistinės muzikos“ skyrių, bet ji tęsia tik „Nightfall“. Kodėl noriu pabrėžti tą urbanistinį skambesį? Nes jis man siejasi su albumo tematika. O „Nightfall“ man ir skamba kaip daina, kurios klausytumeisi važiuodamas pustuščiu traukiniu / troleibusu / autobusu namo po sunkios darbo ar kitos dienos. Visai nieko daina, bet sunkiai lenda į galvą.
Blueprint
Metas įteikti apdovanojimą kategorijoje „Netikėtos ašaros“. Taip, per „Blueprint“ susigraudinau. Ir taip netikėtai. Išklausiau pusę dainos beveik be emocijų, o tada kaip trenkė. 100 % mano mylimiausia baladė iš šio albumo. Taip dievinu tą vietą, kur prieš paskutinį priedainį yra toks labai švelnus melodijos intarpas. Nuostabi daina!
フロンティアジャッジメント / Frontier Judgement
Atveriame „Priedainis neatitinka sulpelio“ dainų skyrelį. „Frontier Judgement“ man labai patinka. Primena Naną, kurią jau pažįstame iš seniau. Tačiau negaliu ir nusikratyti jausmo, kad daina keista. Jos pradžia užduoda toną, tarsi dabar girdėsime linksmą pop dainelę, per kurią norėsis šokti, ir kuri gal primins kokią „WAKE UP THE SOULS“ ar „Ladyspiker“, bet priedainis nuveda mus link roko pusės, kuri jau labiau priklauso „UNCHAIN WORLD“ ar panašių dainų teritorijai. Labai keistas derinys. Nesu tikra, ar 100 % stulpeliai dera su priedainiu, bet daina man patinka.
Trailblazer
Antroji daina iš „Priedainis neatitinka sulpelio“. Aš nuoširdžiai iš dainos pradžios galvojau, kad čia bus kažkas kaip „Eigo Ideal“ ar „Aishuu Twilight“ ir jau spėjau nusiminti, kad albume trūksta smarkių, į roką linkstančių dainų. Bet tada – bam – atėjo priedainis ir gavau tai, ko man taip trūko. Tiek „Trailblazer“, tiek „Frontier Judgement“ yra vienos mano mylmiausių dainų iš šio albumo, tačiau tas neatitikimas tarp stulpelio ir priedainio man toks keistas, tarsi kiekviena daina būtų sulipdyta iš kitų dviejų dainų – vienos lėtesnės, o priedainiui paimtas labiau tradicinis anisong skambesys.
Awesome!
Pagaliau priėjome ir „Didžiausią nusivylimą“ albume. Sakau tai su ašaromis akyse, nes šią dainą (tiek melodiją, tiek žodžius) parašė pati Nana. Aš taip norėjau ją pamėgti. Aš taip tikėjausi iš pavadinimo, kad daina bus šauni. Bet ji ne šauni. Ji pati silpniausia iš visų albumo dainų. Iki šiol jos neįsimenu. Skamba per daug panašiai į ankstesnių albumų Nanos kurtas dainas „UPSETTER“ ir „HOME“. Tarsi jų hibridas. Ir tiesą sakant, visos trys dainos yra per prastos. Neapsakomai gaila.
ツバサ
Laimei, albumą uždarome su stipria balade. „Tsubasa“ yra labai graži daina, bet savo širdį vis dėlto atiduodu „Blueprint“. Gal dėl to, jog paprasčiausiai man baladžių, lėtesnių dainų šiame albume jau daugoka, esu pratusi ir tikėjausi daugiau išjudinančių kūrinių. Bet lai tai nesumenkina „Tsubasa“ grožio. Tikrai viena stipresnių Nanos baladžių.
Belieka apibendrinti, jog „CONTEMPORARY EMOTION“ kitoks nei ankstesni albumai. Čia mažiau anisong, roko ir daugiau lėtesnio stiliaus dainų. Nesinori sakyti „baladžių“, nes nebūtinai, pvz., „Nightfall“ yra baladė. Tiesiog ne tokia tradicinė Nanos daina. Neneigsiu, man trūksta to judesio, išjudinančio skambesio, nes man jis patinka. Tačiau matau šį albumą, kaip galintį atkreipti naujų gerbėjų dėmesį, tų, kurie nebūtinai turi sąsajų su anime pasauliu. Manau, Nanai tai būtų labai į naudą. To jai ir linkiu.
Balais nei albumo, nei atskirų dainų nevertinsiu, nes man per sudėtinga skirti joms skaičių. Jei labai reikėtų, gal bendras vaizdas būtų apie 8. Nes nėra taip blogai, kaip atrodė, bet ir iki pilnos laimės trūksta.