Julie Kagawa „Shadow of the fox“ buvo seniai pagavusi mano akį, turbūt nuo pat 2018 m., kai buvo išleista. Tačiau aš vis nesiryžau šios knygos paimti į rankas. Tai naiviai tikėjausi, kad gal ją išleis lietuvių kalba, nes turime išverstą šios autorės „Geležies fėjūnų“ seriją, ir dėl to neskubėjau pirkti angliškos (originalo) versijos. Tai per daug bijojau nusivilti, nes „Geležies fėjūnai“ manęs nepakerėjo, nors ir įveikiau visas pagrindines knygas, o „Shadow of the fox“ labai norėjau pamilti. Juk knyga paremta japonų mitologija! O tai, kas japoniška, man įdomu ir traukia. Dėl to nori nenori susidarė dideli lūkesčiai.
Vis dėlto nugalėjau savo vidinį kritiką, kuris darė prielaidas apie knygą jos nė neskaitęs, ir Julie Kagawa „Shadow of the fox“ atsidūrė mano knygų lentynoje. Neseniai knygą perskaičiau ir noriu pasidalinti, kaip baigėsi su tais išsikeltais lūkesčiais. Išsiaiškinkime.
Detalės
Autorė: Julie Kagawa
Pavadinimas: Shadow of the Fox (pirmoji trilogijos knyga)
Kalba: anglų
Leidimo metai: 2018
Kur įsigyti: Krisostomus
Apie ką yra ši istorija?
Pasak legendos, tas, kas turi Tūkstančio maldų ritinį, gali iškviesti drakoną, kuris išpildys kvietėjo norą. Artėja metas, kai bus galima iškviesti drakoną, ir būtent šis mistinis ritinys suveda pagrindinius knygos herojus.
Demonams užpuolus ir sunaikinus šventyklą, kurioje gyveno, Yumeko pabėga su ten buvusia ritinio dalimi ir savo meistro prašymu siekia nugabenti ją į saugią vietą. Tatsumi savo klano vadės įsakymu siekia ritinio dalį surasti ir pargabenti jai. Kai judviejų keliai susikerta, Yumeko pasiprašo Tatsumio pagalbos keliaujant į slaptą šventyklą, kur turėtų būti likusi ritinio dalis, tik nutyli, kad pati irgi nešasi ritinio dalį. Tatsumi sutinka, tikėdamasis, kad padėti merginai yra greičiausias būdas surasti trokštamą daiktą.
Taip prasideda jaunuolių kelionė, kurią apsunkina ne tik įvairios išorinės jėgos, taip pat norinčios gauti ritinį, bet ir jųdviejų paslaptys. Yumeko iš tiesų yra pusiau kitsune (į lapę panaši mitinė japonų būtybė, gebanti kurti iliuzijas ir mėgstanti krėsti pokštus), o Tatsumi nešiojasi kardą, kuriame įkalintas baisus demonas, galintis bet kada užvaldyti savo savininką ir išžudyti visus aplinkui.
Kokia ši istorija?
„Shadow of the fox“ priskiriama japonų mitologijos įkvėptoms grožinėms knygoms, tačiau aš labiau sakyčiau, kad tai japonų anime įkvėpta knyga. Skaitant iš tiesų susidarė įspūdis, tarsi žiūrėčiau nuotykių žanro anime su daug serijų, kur kiekvienoje iš jų herojai susiduria su vis nauju priešu ir įgyja naujų draugų, tampančių bendrakeleiviais. Įpusėjusi knygą, jau niekaip negalėjau nusikratyti ir „Inuyasha“ atgarsių. Abi istorijos pasirodė gana panašios ir beveik neabejoju, jog „Shadow of the fox“ bent jau dalinai yra įkvėpta būtent šio anime.
Kas patiko?
Labiausiai man patiko, kad Julie Kagawos pasaulyje sutikau itin daug įvairių japonų mitologijos būtybių. Būtent su jomis susipažinti man buvo įdomiausia. Apie kai kurias iš jų jau šį bei tą žinojau, apie kitas mažiau ar net pirmą kartą išgirdau. Dėl to buvo smalsu ir įdomu keliauti su knygos herojais.
Patiko man ir tai, kad istorija pasakojama iš skirtingų perspektyvų ir kad jos buvo keičiamos su kiekvienu skyriumi. Tad dalį to paties įvykio matydavau iš Yumeko perspektyvos, o likusią dalį – iš Tatsumi. Kad toks kaitaliojimas pasiteisintų, reikėjo tinkamai parinkti, kada pereiti iš vienos perspektyvos į kitą. Manau, autorė neblogai su tuo susidorojo.
Taip pat labai patiko pažinti vidinį Tatsumi pasaulį ir jo kovą su Hakaimono, karde įkalintu demonu, bandančiu užvaldyti jo mintis ir išsiveržti laisvėn. Sakyčiau, ši Tatsumi našta ir vidinė kova buvo atskleistos geriau nei Yumeko vidinė kova tarp jos žmogiškosios ir kitsune prigimties.
Kas trukdė knygą pamilti?
Vis dėlto turiu Julie Kagawai ir priekaištų. Viena didžiausių knygos problemų man buvo pasakojimo tempas. Jis siaubingai lėtas. Ne veltui palyginau knygą su „Inuyasha“ ir panašiais +100 serijų anime. Jei teko tokį žiūrėti, suprasite. Iš pradžių man lėtas tempas netrukdė. Net priešingai. Patiko lėtai keliauti su veikėjais ir patirti knygos pasaulį. Tačiau apie vidurį ta pati formulė – veikėjai susiduria su kliūtimi / priešu, jį įveikia, gauna naują kompanioną ir keliauja toliau – ėmė varginti, nes po kiekvieno tokio nuotykėlio ničnieko naujo nesužinodavau apie pagrindinį priešą. Jis buvo kažkur šešėliuose, bet konkrečių užuominų veikėjai ir skaitytojas negaudavo. Dėl to atrodė, kad siužetas niekur nejuda ir veikėjai amžinai keliaus be jokios atomazgos. Kitaip tariant, labai daug skyrių buvo it fileriai.
Ir tuomet staiga pabaigoje paspaudėme gazą ir žaibiškai nutiko daug svarbių įvykių. Deja, po jų iškilo daugiau klausimų nei atsakymų, buvo pateikta dar daugiau užuominų, kurios turėtų užkabinti (ir kabina), bet iš tiesų labiau kelia erzulį, kad perskaičiau trečdalį istorijos (nes serija sudaro trys knygos), o dar net nežinau, kas yra tikrasis pagrindinis blogiukas.
Ir kaip baisiai nusivyliau pačia Yumeko. Knygos pradžioje man ji patiko. Visai užkabino priešprieša tarp jos žmogiškosios ir kitsune prigimties bei iš to kylanti vidinė kova, kuri, atrodė, jog bus nagrinėjama knygoje. Bet visa tai baigėsi praktiškai iš karto, kai Yumeko pabėgo iš sunaikintos šventyklos. Išgaravo visa priešprieša, visas kitsunėms įgimtas noras krėsti pokštus, visas panašumas į gerą neklaužadą, visas įdomumas. Liko tik besąlygiškas naivumas ir geraširdiškumas. Kažkiek naivumo, taip, turėjo būti, nes Yumeko pirmą kartą išėjo į žmones ir nieko nežinojo apie realų žmonių pasaulį. Tačiau nemanau, kad dėl to ji turėjo tapti iki tokio lygio naiviai gera, kad dalintų monetas prasigėrusiems samurajams (šiek tiek perspaudžiu su žodžiais, bet buvo tokių momentų, kur jos poelgiams trūko paaiškinimo).
Taip pat pritrūko labiau išplėtotų šalutinių veikėjų charakterių. Dauguma jų mane užkabino, tačiau taip ir liko daugiau kaip dekoracijos dėl vaizdo negu realios istorijos varomosios jėgos detalės. Gaila.
Ar skaitysiu tęsinius?
Judėdama link „Shadow of the fox“ pabaigos jau buvau apsisprendusi, kad likusių dviejų serijos knygų neskaitysiu. Ne dėl to, kad baisiai nepatiko, bet tiesiog per menkai užkabino. Tačiau knyga baigėsi didžiule intriga ir dabar knieti sužinoti bent jau Tatsumio, kuris kaip ir tapo mano mėgstamiausiu veikėju, likimą. Tad vėl įnykau į svarstymus ir konkretaus atsakymo nuoširdžiai nežinau.
Verdiktas
Julie Kagawa „Shadow of the fox“ yra neblogas bandymas sukurti pasakojimą, remiantis japonų mitologija. Knyga tikrai sugeba atskleisti šį savo aspektą. Taip pat joje labai jaučiama japonų animacijos įtaka, kas turėtų patikti japonų kultūros ir fantazijos gerbėjams. Tačiau siužetas labai nukenčia dėl per lėto tempo, o pati knyga dėl per mažai atskleisto pagrindinės veikėjos ir kai kurių šalutinių veikėjų charakterio.
Apmąsčiusi dalykus, kurie man trukdė iki galo mėgautis knyga, galiausiai pasidariau išvadą, kad problema glūdi manyje. Esu mačiusi per
daug anime ir per gerai žinau ten naudojamas formules. Dėl to „Shadow of the fox“ vietomis atrodė kaip mėgėjiškas bandymas jas atkartoti. Iš to ir kilo nusivylimas. O jei esate kur kas mažiau pažengęs anime žiūrėtojas ir fantastinių knygų skaitytojas, tikėtina, kad knyga paliks kur kas didesnį įspūdį.
Vertinimas: 7 iš 10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą