#3#
Pirmadienį Hikari į mokyklą atėjo anksčiau, nes norėjo pasikalbėti su
mokytoja. Bet sensėja nesiruošė ateiti iki skambučio į pirmą pamoką.
–
Ohayo[1]!
Hikari pasuko galvą. Jau
dvidešimt minučių ji nuobodžiavo nesulaukdama pamokų pradžios (ir galo).
–
Ohayo, – sutrikusi atsakė.
–
Atleisk dėl savaitgalio, – išpyškino. – Gal
galėčiau kaip nors kompensuoti?
Kompensuoti? Ar jis vėl
tyčiojasi?
–
Kaip jau sakiau, paprašysiu mokytojos... –
murmėjo Hikari sau po nosim.
–
Chigau yo[2]!
– užriko ant visos klasės.
Bruzdėję mokiniai sužiuro į
tuodu. Ichigo pritildė balsą:
–
Nenoriu keisti partnerės. Buvau lyg nesavas. Gal
galim pradėti iš naujo?
Tos rudos akys tikrai
atrodė, lyg norėtų atsiprašyti. Ir jos buvo tokios gražios, kad Hikari
paprasčiausiai negalėjo pasiųsti jų... na... Ji negalėjo jam atsakyti.
Per pietų pertrauką Ichigo atsistojo priešais Hikarės suolą ir
atsirėmė į jį rankomis. Mergina nedrąsiai į jį pasižiūrėjo.
–
Valgysi? – paklausė jis.
–
Hai...
–
Einam.
Kurosakis sugriebė Hikarės
ranką ir išsitempė merginą iš klasės. Vaikinas nusivedė ją ant mokyklos stogo.
Ten jau būriavosi Asano ir Kojima.
–
Ichigo! – pamojo Keigo.
Hikari norėjo smukti atgal
į laiptinę, bet Kurosakis stumtelėjo ją į priekį ir merginai neliko nieko kito
tik prisijungti prie berniukų.
Keigo ir Mizuiro atrodė
tokie pat nustebę ir sutrikę kaip Hikari.
–
Yamamoto vaišina, – pranešė Ichigo.
–
Ką? – išlemeno Hikari.
Kurosakis atsisėdo ant
šalto grindinio ir pasidėjo ant kelių Hikarės priešpiečių dėžutę. Keigo su
Mizuiro taip pat prisėdo ir ėmė trinti rankas.
–
Itadakimasu[3]!
– riktelėjo Asano.
Hikari graudžiai stebėjo,
kaip jos kruopščiai pasigaminti pietūs nyksta trijų rijūnų burnose. Priešpiečių
dėžutė ištuštėjo per kokias penkias minutes.
–
Oishii[4]!
– gyrė Keigo. – Pati gamini?
–
Hai, – linktelėjo.
–
Yamamoto-san, tu nieko nevalgei, – susirūpino
Mizuiro.
–
Aš nealkana.
–
O aš dar ko nors norėčiau, – susimąstė Keigo. –
Einam, Mizuiro.
Rudaplaukis išsivedė draugą
į artimiausią parduotuvę.
–
Sėskis.
Ichigo iš kišenės ištraukė
bandelę ir mestelėjo Hikarei. Mergina sugavo paketėlį ir nedrąsiai prisėdo
šalia vaikino. Ji ilgai žiūrėjo į supakuotą gaminį.
–
Valgyk, – paragino.
–
Naze...
–
Iš tavo monologo šeštadienį, – pertraukė Ichigo,
– supratau, kad jautiesi atstumta. Todėl pamaniau, jog turėčiau padėti tau
pritapti.
–
Omae wa nanka hen da, – sumurmėjo.
–
Valgyk tiktai. Ir rytoj įsidėk daugiau maisto.
–
Aš neketinu maitinti tavo šutvės.
Kurosakis nusišypsojo. Jis
atrodė nuoširdus, todėl Hikari leido sau juo patikėti.
Yamamoto Makoto įsidarbino Karakuros ligoninėje. Šįkart ji ir vėl
dirbo viršvalandžius iki vidurnakčio. Moteris stovėjo savo kabinete prie lango
ir stebėjo žvaigždėtą dangų.
–
Kodėl nesibeldi?
Ką tik įėjęs vyras
šyptelėjo.
–
Negi būtina? – atsakė.
Makoto piktai dėbtelėjo į
jį.
–
Apie ką galvoji?
Ryuuken klestelėjo į
bendradarbės kėdę.
–
Gailiesi, kad priėmei mano pasiūlymą? – spėjo.
Makoto užkišo išsipešusią
plaukų sruogą už ausies ir įsitaisė vyrui ant kelių. Ji sutaršė jo plaukus.
–
Nebūk kvailas.
–
Tada kas tave neramina? – Ryuuken suėmė moters
ranką.
–
Aš dar nepasakiau savo dukrai apie mus.
Makoto atsistojo ir vėl
grįžo prie lango. Ryuuken šiek tiek suirzo.
–
Tai kas? Tavo vyras jus paliko prieš daugelį
metų.
–
Hikari, – moteris nutilo, kad rastų tinkamus
žodžius, – nesupras mano meilės tau.
Vyras atsiduso.
–
Tu turi sūnų. Turėtum suprasti, kodėl nerimauju.
–
Dėl Uryuu jaudinkis mažiausiai, – Ryuuken pakilo
nuo kėdės. – Jo nuomonė man mažai rūpi. Kai apsispręsi, pasakyk.
Vyras paliko ant stalo
nedidelę keturkampę dėžutę ir išėjo. Makoto ją pakėlė ir atidarė.
Žiedas spindėjo net šiame
tamsiame kambaryje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą