#2#
Kitos kelios savaitės buvo normalios. Hikari daugiau nematė jokių
keistų ne šio pasaulio padarų. Itin draugiški naujieji bendraklasiai taip
elgėsi tik pirmąją dieną. Vėliau ją tiesiog primiršo, o Hikari nedrįso imtis
iniciatyvos ir juos užkalbinti. Merginą guodė tik tai, jog ir jos kaimynas iš
kairės atrodė užsidaręs bei nekalbus.
–
Ei, ei, nurimkit! – sudraudė mokytoja, kai
kažkurie berniukai per daug įsismagino plepėti.
–
Sensei[1],
juk paskutinė pamoka, – sukniaukė Keigo. – Paleiskit. Savaitgalis!
–
Man dar priklauso penkios minutės jūsų brangaus
laiko, – neiškentusi mokytoja trenkė kumščiu į stalą.
Hikari krūptelėjo.
–
Klausykit, – sugriežtino toną. – Darysim
projektą. Tema – japonų mitologinės būtybės.
–
Tsumaranai[2],
– numojo ranka Keigo.
–
Wakarimashita[3],
– nuleido balsą moteris.
Ji nunarino galvą ir
patylėjo pusę minutės. Tada paleido gerklę visu pajėgumu:
–
Norėjau gražiai su jumis susitarti, bet jei taip
– tai pati sudarysiu grupes!
Nuskambėjo skambutis. Asano
su Arisawa pakilo iš suolų.
–
Kur nors susiruošėt? – mokytojos kairės akies
vokas pavojingai sutrūkčiojo.
–
Iie[4],
– mokiniai papurtė galvas ir grįžo į vietas.
Kol ponia sensėja
įnirtingai sudarinėjo grupes, Hikari nuobodžiai stebėjo sekundinę laikrodžio
rodyklę. Dauguma mokinių ėmė iš jos pavyzdį ir žiopsojo pro langą ar šnabždėjosi
su draugais.
–
Mazui[5],
– susiėmė už galvos Keigo. – Jei pakliūsiu su kokiu...
–
Nesijaudink. Dabar bent jau tikrai neliksi be poros,
Asano-san, – patraukė per dantį Mizuiro.
Mokytoja baigė skrebenti
savo lapeliuose ir atsistojo. Hikari nurijo seiles. Geriausia išeitis, jos
nuomone, – iš vis likti be partnerio. Projektai, daromi žmonių, nejaučiančių
vienas kitam draugiškos simpatijos, būna... na... Jie tikra kančia.
–
Yamamoto ir Kurosaki. Tema – šinigamiai.
Hikari ėmė krautis daiktus bene paskutinė. Blogiausiu atveju ji
tikėjosi susiporuoti su Inoue arba Arisawa. Arba su bet kuria kita bendraklase.
Tik ne su...
–
Ar rytoj esi laisva?
Hikari vėl išmetė kuprinę
ant žemės.
–
Omae wa nanka hen da[6].
Ichigo ištiesė krepšį
merginai ir jau buvo beišeinąs.
–
Hen ja nai[7]!
– pyktelėjo Hikari. – Be to, nemanai, kad „omae[8]“
kiek nemandagu kreiptis į žmogų, kurio nė nepažįsti?
Vaikinas atsainiai į ją
pasižiūrėjo.
–
Ir šeštadienį esu laisva, – išdidžiai pridėjo
mergina.
–
Tada dvyliktą ateik į mano namus. Pradėsim
dirbti prie projekto. Man reikia gero įvertinimo.
Ichigo apsisuko ir išėjo.
–
Baka[9],
– šnipštelėjo Hikari.
Toks elgesys ją įžeidė.
Pyktis nepraėjo ilgai. Šeštadienį eidama į Kurosakio namus Hikari vis
dar raukė kaktą. Tas idiotas ne tik ją įžeidė, bet ir privertė visą
penktadienio vakarą praleisti vartant telefonų knygutę, nes pamiršo paminėti,
kur gyvena! „Tada dvyliktą ateik į mano namus.“ Kokią teisę jis turi įsakinėti?
Hikari spustelėjo durų
skambutį. Laukdama, kol kas nors atidarys, mergina dar kartą save apžiūrėjo.
Palygino sijono klostes, patikrino, ar neišsipurvino batelių, nubraukė
įsivaizduojamas dulkes nuo palaidinės ir perbraukė plaukus ranka, kad
įsitikintų, jog jie tvirtai susegti.
Kokio velnio ji taip
išsipustė? Juk jie tik sėdės ant sofos ir ieškos informacijos apie mitologines
būtybes!
–
Hai, – duris atidarė kokių 11-12 metų
šviesiaplaukė mergaitė.
Hikari šiek tiek sutriko. O jei čia ne
Kurosakio namas?
–
Um, ar Kurosaki-kun[10]
yra? – išspaudė šypsenėlę.
–
Onii-chan[11]!
– šūktelėjo mergaitė, nepatraukdama akių nuo viešnios. – Pas tave atėjo!
Už kelių minučių prie durų
išdygo suvelti oranžiniai plaukai. Ichigo atrodė labai nustebęs.
–
Yamamoto, ką čia darai? – lyg niekur nieko
paklausė.
Hikarės skruostai
akimirksniu užsiliepsnojo. Ji sugniaužė kumščius.
–
Na, atleisk, kad taip netikėtai pasibeldžiau į
tavo duris, – sukandusi dantis pasakė. – Bet, man rodos, tu esi tas, kuriam
reikia gero įvertinimo.
Ichigo pliaukštelėjo sau
per kaktą.
–
Visai pamiršau. Gal kitą...
–
Onii-chan, – timptelėjo brolį už rankos
mergaitė. – Kanojo wa dare[12]?
–
Užeik, – ignoravo sesę vaikinas.
–
Demo[13],
– visiškai pasimetė Hikari.
–
Pajuokavau. Užeik.
Pajuokavo? Kas taip
pokštauja?
Vis dėlto Hikari užėjo į
vidų.
–
Gražus namas, – trumpai apsidairiusi pastebėjo.
Ichigo nesureagavo į šią
pastabą. Vaikinas užlipo laiptais į viršų. Hikari sekė paskui, tik jai kelią
pastojo mažoji sesutė. Ji nusišypsojo:
–
Kimi no namae wa[14]?
–
Yamamoto Hikari, o tu?
–
Kurosaki Yuzu.
–
Palik ją ramybėje, Yuzu, – Ichigo nusileido
žemyn, sugriebė Hikarės ranką ir užsitempė merginą aukštyn, į savo kambarį.
Užsivėrus nedidelio,
jaukaus kambarėlio durims, Hikari vis dar jautėsi be galo sutrikusi. Ichigo
išsitiesė lovoje ir pakišęs rankas po galva stebeilijo į lubas. Mergina liko
stovėti vietoje.
–
Gal man iš tiesų ateiti kitą kartą? – pasiūlė.
Vaikinas ilgai tylėjo. Tada
netikėtai prakalbo:
–
Atleisk. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi lyg
nesavas. Tu lengvas taikinys, todėl taip...
Hikari sugniaužė durų
rankeną.
–
Nesijaudink. Aš viską suprantu, – jos balsas
sutrūkčiojo. Merginai prireikė kelių akimirkų susitvardyti. – Kas norėtų
bendrauti su keistuole naujoke? – beveik nusijuokė. – Ypač, kai jūs visi
pažįstate vienas kitą jau seniai. Aš tik įsibrovėlė jūsų klasėje.
Hikari nulenkė rankeną. Durys
spragtelėjo.
–
Aš viską supratau. Nesijaudink, – pakartojo. –
Paprašysiu mokytojos pakeisti partnerius.
Mergina lyg kulka išlėkė iš
Kurosakio kambario ir namų.
–
Onii-chan! – užsipuolė brolį Yuzu. – Ką padarei?
–
Nieko, – atsakė.
–
Tai kodėl Hikari-chan...
–
Palik mane ramybėj, Yuzu.
Ichigo užtrenkė savo
tvirtovės duris sesei prieš nosį.
Hikari namo negrįžo.
Praėjus ašarų antplūdžiui, pasijuto išties kvailai. Ko ji tikėjosi iš
Kurosakio? Juk nieko blogo jis nepasakė. Ją erzino, nes ji lengvas taikinys.
Vadinasi, reikia nustoti taip naiviai tikėti žmonėmis.
Staiga Hikari pasijuto
labai sunki. Tarsi būtų atsiradusi keliasdešimt kartų didesnė gravitacinė jėga
ir spaustų ją prie žemės. Mergina pažvelgė į kitą gatvės pusę. Ten, šalia nieko
neįtariančių praeivių, stovėjo sielų rijikas. Šįkart jo kūno forma priminė
vorą. Oda tamsi. Balta kaulėta kaukė turėjo rausvą dryžį ties nosimi.
Mergina žinojo, kad reikia
bėgti, bet negalėjo pajudėti. Rijiko spinduliuojama energija neleido judėti.
Hikarės panika vis augo, nes ji buvo vienintelė žinanti apie pavojų. Vienintelė
matanti ir jaučianti.
Iš toli atšvilpė melsva
strėlė ir perskrodė pabaisos galvą. Sielų rijikas sustūgo. Jo kūnas ėmė nykti,
kol padaro neliko nė žymės. Paslaptingoji jėga, traukusi prie žemės, irgi
dingo.
–
Yamamoto-san?
Ir vėl jis! Vaikinas
baltais rūbais.
–
I-ishida-kun? – pabandė prisiminti.
–
Ar pastebėjai ką nors neįprasto?
–
Kaip suprasti? – prievarta nusišypsojo.
Hikari nieku gyvu
nepripažins, jog mato normaliems žmonėms nematomas, ne šio pasaulio būtybes.
„Omae wa nanka hen da“ –
nuskambėjo merginos mintyse.
–
Nei čia, nei prie kapinių? – pasitikslino
vaikinas.
–
Man tik suskaudo galvą, o daugiau nieko, –
melavo.
Ishidos tai neįtikino.
–
Beje, – nukreipė pokalbį kita linkme, – iš kur
žinai mano vardą? Nors sakei, kad mokomės toje pačioje mokykloje, tavęs ten nė
karto nesutikau.
–
Inoue-san pasakojo apie tave, – išsisuko.
Visgi keista, kad tavęs
akis į akį nematęs žmogus žino ne tik tavo vardą, bet ir kaip atrodai.
O dar keisčiau yra suvokti,
jog galbūt nesi vienintelė, matanti tai, ko nėra šiame pasaulyje.
[2] Nuobodu.
[3] Supratau.
[4] Ne.
[5] Blogai.
[6] Tu
kažkokia keista.
[7] Aš ne
keista!
[8] Japonų
kalboje gan nemandagus „tu“ sinonimas.
[9] Kvailys.
[10] Mažiau
pagarbos turintis kreipinys nei „–san“, dažniausiai pridedamas prie berniukų
pavardžių ir vardų.
[11]
Neformalus kreipinys į vyresnįjį brolį.
[12] Kas ji?
[13] Bet.
[14] Tavo
vardas?
Galbūt šiek tiek keista dalykas tie japoniški išsireiškimai. Ir kad jų vertimo reikia žiūrėti apačioje.
AtsakytiPanaikintiBet jeigu anime panašus į tavo aprašomą,tai manau žiūrėčiau
Kai laiko turėčiau
Labai laukiu tesinio!
AtsakytiPanaikinti