Bleach #2#

Antrasis mano kūrinio skyrius. Malonaus skaitymo!

#2#

 

Kitos kelios savaitės buvo normalios. Hikari daugiau nematė jokių keistų ne šio pasaulio padarų. Itin draugiški naujieji bendraklasiai taip elgėsi tik pirmąją dieną. Vėliau ją tiesiog primiršo, o Hikari nedrįso imtis iniciatyvos ir juos užkalbinti. Merginą guodė tik tai, jog ir jos kaimynas iš kairės atrodė užsidaręs bei nekalbus.

–         Ei, ei, nurimkit! – sudraudė mokytoja, kai kažkurie berniukai per daug įsismagino plepėti.

–         Sensei[1], juk paskutinė pamoka, – sukniaukė Keigo. – Paleiskit. Savaitgalis!

–         Man dar priklauso penkios minutės jūsų brangaus laiko, – neiškentusi mokytoja trenkė kumščiu į stalą.

     Hikari krūptelėjo.

–         Klausykit, – sugriežtino toną. – Darysim projektą. Tema – japonų mitologinės būtybės.

–         Tsumaranai[2], – numojo ranka Keigo.

–         Wakarimashita[3], – nuleido balsą moteris.

     Ji nunarino galvą ir patylėjo pusę minutės. Tada paleido gerklę visu pajėgumu:

–         Norėjau gražiai su jumis susitarti, bet jei taip – tai pati sudarysiu grupes!

     Nuskambėjo skambutis. Asano su Arisawa pakilo iš suolų.

–         Kur nors susiruošėt? – mokytojos kairės akies vokas pavojingai sutrūkčiojo.

–         Iie[4], – mokiniai papurtė galvas ir grįžo į vietas.

     Kol ponia sensėja įnirtingai sudarinėjo grupes, Hikari nuobodžiai stebėjo sekundinę laikrodžio rodyklę. Dauguma mokinių ėmė iš jos pavyzdį ir žiopsojo pro langą ar šnabždėjosi su draugais.

–         Mazui[5], – susiėmė už galvos Keigo. – Jei pakliūsiu su kokiu...

–         Nesijaudink. Dabar bent jau tikrai neliksi be poros, Asano-san, – patraukė per dantį Mizuiro.

     Mokytoja baigė skrebenti savo lapeliuose ir atsistojo. Hikari nurijo seiles. Geriausia išeitis, jos nuomone, – iš vis likti be partnerio. Projektai, daromi žmonių, nejaučiančių vienas kitam draugiškos simpatijos, būna... na... Jie tikra kančia.

–         Yamamoto ir Kurosaki. Tema – šinigamiai. 

Hikari ėmė krautis daiktus bene paskutinė. Blogiausiu atveju ji tikėjosi susiporuoti su Inoue arba Arisawa. Arba su bet kuria kita bendraklase. Tik ne su...

–         Ar rytoj esi laisva?

     Hikari vėl išmetė kuprinę ant žemės.

–         Omae wa nanka hen da[6].

     Ichigo ištiesė krepšį merginai ir jau buvo beišeinąs.

–         Hen ja nai[7]! – pyktelėjo Hikari. – Be to, nemanai, kad „omae[8]“ kiek nemandagu kreiptis į žmogų, kurio nė nepažįsti?

     Vaikinas atsainiai į ją pasižiūrėjo.

–         Ir šeštadienį esu laisva, – išdidžiai pridėjo mergina.

–         Tada dvyliktą ateik į mano namus. Pradėsim dirbti prie projekto. Man reikia gero įvertinimo.

     Ichigo apsisuko ir išėjo.

–         Baka[9], – šnipštelėjo Hikari.

     Toks elgesys ją įžeidė. 

Pyktis nepraėjo ilgai. Šeštadienį eidama į Kurosakio namus Hikari vis dar raukė kaktą. Tas idiotas ne tik ją įžeidė, bet ir privertė visą penktadienio vakarą praleisti vartant telefonų knygutę, nes pamiršo paminėti, kur gyvena! „Tada dvyliktą ateik į mano namus.“ Kokią teisę jis turi įsakinėti?

     Hikari spustelėjo durų skambutį. Laukdama, kol kas nors atidarys, mergina dar kartą save apžiūrėjo. Palygino sijono klostes, patikrino, ar neišsipurvino batelių, nubraukė įsivaizduojamas dulkes nuo palaidinės ir perbraukė plaukus ranka, kad įsitikintų, jog jie tvirtai susegti.

     Kokio velnio ji taip išsipustė? Juk jie tik sėdės ant sofos ir ieškos informacijos apie mitologines būtybes!

–         Hai, – duris atidarė kokių 11-12 metų šviesiaplaukė mergaitė.

     Hikari šiek tiek sutriko. O jei čia ne Kurosakio namas?

–         Um, ar Kurosaki-kun[10] yra? – išspaudė šypsenėlę.

–         Onii-chan[11]! – šūktelėjo mergaitė, nepatraukdama akių nuo viešnios. – Pas tave atėjo!

     Už kelių minučių prie durų išdygo suvelti oranžiniai plaukai. Ichigo atrodė labai nustebęs.

–         Yamamoto, ką čia darai? – lyg niekur nieko paklausė.

     Hikarės skruostai akimirksniu užsiliepsnojo. Ji sugniaužė kumščius.

–         Na, atleisk, kad taip netikėtai pasibeldžiau į tavo duris, – sukandusi dantis pasakė. – Bet, man rodos, tu esi tas, kuriam reikia gero įvertinimo.

     Ichigo pliaukštelėjo sau per kaktą.

–         Visai pamiršau. Gal kitą...

–         Onii-chan, – timptelėjo brolį už rankos mergaitė. – Kanojo wa dare[12]?

–         Užeik, – ignoravo sesę vaikinas.

–         Demo[13], – visiškai pasimetė Hikari.

–         Pajuokavau. Užeik.

     Pajuokavo? Kas taip pokštauja?

     Vis dėlto Hikari užėjo į vidų.

–         Gražus namas, – trumpai apsidairiusi pastebėjo.

     Ichigo nesureagavo į šią pastabą. Vaikinas užlipo laiptais į viršų. Hikari sekė paskui, tik jai kelią pastojo mažoji sesutė. Ji nusišypsojo:

–         Kimi no namae wa[14]?

–         Yamamoto Hikari, o tu?

–         Kurosaki Yuzu.

–         Palik ją ramybėje, Yuzu, – Ichigo nusileido žemyn, sugriebė Hikarės ranką ir užsitempė merginą aukštyn, į savo kambarį.

      Užsivėrus nedidelio, jaukaus kambarėlio durims, Hikari vis dar jautėsi be galo sutrikusi. Ichigo išsitiesė lovoje ir pakišęs rankas po galva stebeilijo į lubas. Mergina liko stovėti vietoje.

–         Gal man iš tiesų ateiti kitą kartą? – pasiūlė.

     Vaikinas ilgai tylėjo. Tada netikėtai prakalbo:

–         Atleisk. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi lyg nesavas. Tu lengvas taikinys, todėl taip...

     Hikari sugniaužė durų rankeną.

–         Nesijaudink. Aš viską suprantu, – jos balsas sutrūkčiojo. Merginai prireikė kelių akimirkų susitvardyti. – Kas norėtų bendrauti su keistuole naujoke? – beveik nusijuokė. – Ypač, kai jūs visi pažįstate vienas kitą jau seniai. Aš tik įsibrovėlė jūsų klasėje.

     Hikari nulenkė rankeną. Durys spragtelėjo.

–         Aš viską supratau. Nesijaudink, – pakartojo. – Paprašysiu mokytojos pakeisti partnerius.

     Mergina lyg kulka išlėkė iš Kurosakio kambario ir namų.

–         Onii-chan! – užsipuolė brolį Yuzu. – Ką padarei?

–         Nieko, – atsakė.

–         Tai kodėl Hikari-chan...

–         Palik mane ramybėj, Yuzu.

     Ichigo užtrenkė savo tvirtovės duris sesei prieš nosį. 

     Hikari namo negrįžo. Praėjus ašarų antplūdžiui, pasijuto išties kvailai. Ko ji tikėjosi iš Kurosakio? Juk nieko blogo jis nepasakė. Ją erzino, nes ji lengvas taikinys. Vadinasi, reikia nustoti taip naiviai tikėti žmonėmis.

     Staiga Hikari pasijuto labai sunki. Tarsi būtų atsiradusi keliasdešimt kartų didesnė gravitacinė jėga ir spaustų ją prie žemės. Mergina pažvelgė į kitą gatvės pusę. Ten, šalia nieko neįtariančių praeivių, stovėjo sielų rijikas. Šįkart jo kūno forma priminė vorą. Oda tamsi. Balta kaulėta kaukė turėjo rausvą dryžį ties nosimi.

     Mergina žinojo, kad reikia bėgti, bet negalėjo pajudėti. Rijiko spinduliuojama energija neleido judėti. Hikarės panika vis augo, nes ji buvo vienintelė žinanti apie pavojų. Vienintelė matanti ir jaučianti.

     Iš toli atšvilpė melsva strėlė ir perskrodė pabaisos galvą. Sielų rijikas sustūgo. Jo kūnas ėmė nykti, kol padaro neliko nė žymės. Paslaptingoji jėga, traukusi prie žemės, irgi dingo.

–         Yamamoto-san?

     Ir vėl jis! Vaikinas baltais rūbais.

–         I-ishida-kun? – pabandė prisiminti.

–         Ar pastebėjai ką nors neįprasto?

–         Kaip suprasti? – prievarta nusišypsojo.

     Hikari nieku gyvu nepripažins, jog mato normaliems žmonėms nematomas, ne šio pasaulio būtybes.

     „Omae wa nanka hen da“ – nuskambėjo merginos mintyse.

–         Nei čia, nei prie kapinių? – pasitikslino vaikinas.

–         Man tik suskaudo galvą, o daugiau nieko, – melavo.

     Ishidos tai neįtikino.

–         Beje, – nukreipė pokalbį kita linkme, – iš kur žinai mano vardą? Nors sakei, kad mokomės toje pačioje mokykloje, tavęs ten nė karto nesutikau.

–         Inoue-san pasakojo apie tave, – išsisuko.

     Visgi keista, kad tavęs akis į akį nematęs žmogus žino ne tik tavo vardą, bet ir kaip atrodai.

     O dar keisčiau yra suvokti, jog galbūt nesi vienintelė, matanti tai, ko nėra šiame pasaulyje.

---

[1] Mokytoja.

[2] Nuobodu.

[3] Supratau.

[4] Ne.

[5] Blogai.

[6] Tu kažkokia keista.

[7] Aš ne keista!

[8] Japonų kalboje  gan nemandagus „tu“ sinonimas.

[9] Kvailys.

[10] Mažiau pagarbos turintis kreipinys nei „–san“, dažniausiai pridedamas prie berniukų pavardžių ir vardų.

[11] Neformalus kreipinys į vyresnįjį brolį.

[12] Kas ji?

[13] Bet.

[14] Tavo vardas?