Bleach #6#

Gero skaitymo! ^^

#6# 

Kitą savaitę Hikari lankėsi Kurosakio namuose kiekvieną vakarą. Jie dirbo prie projekto, tvarkė iš Uraharos išgirstas žinias, vedė viską į kompiuterį ir galiausiai išspausdino. Spalio pabaigoje jie įteikė referatą mokytojai, o lapkričio viduryje laukė rezultatų.

–         Ohayo, – pasisveikino Ichigo, atėjęs į mokyklą vėliau negu Hikari.

–         Ohayo, – atsakė mergina.

–         Hikari-chan!

     Keigo, nutaisęs pačią liūdniausią veido miną, prišoko prie bendraklasės suolo.

–         Pamiršau savo kišenpinigius! Liksiu nevalgęs! Nebent Hikari-chan sušelps mane savo dievišku maistu!

–         Tiesą sakant... – norėjo mandagiai atsakyti.

–         Štai, – Ichigo įbruko Keigui į rankas kelis banknotus. – Dabar nemirsi iš bado.

–         Demo! – ginčijosi.

     Tačiau nuskambėjo skambutis ir į klasę įžengė mokytoja.

     Prieš pradėdama pamoką, moteris įdėmiai nužvelgė klasę.

–         Ištaisiau jūsų projektus, – prakalbo.

     Mokiniai neramiai susižvalgė.

–         Mane nustebino vienas darbas, – tęsė. – Yamamoto, Kurosaki, šauniai padirbėta.

     Hikari susigėdusi susigūžė suole. 

Per pietų pertrauką Kurosakis su Hikari išėjo į mokyklos kiemą. Oras vis dar buvo pakankamai gražus ir jie norėjo tuo pasimėgauti.

–         Kodėl taip negražiai pasielgei su Asano-kun? – paklausė Hikari, imdama iš kuprinės dvi priešpiečių dėžutes.

–         Nenorėjau dalintis savo pietų daviniu.

     Ichigo paėmė vieną dėžutę.

–         Nešalta? – susirūpino.

     Hikari papurtė galvą.

–         Gavom geriausią įvertinimą. Džiaugiesi?

–         Tavo nuopelnas, – užuot pradaręs pietų dėžutę, Ichigo padėjo ją ant žemės ir atsigulė ant pievutės. – Aš nieko nepadariau.

–         Baka, sušalsi! – užsipuolė Hikari.

     Ji bandė pakelti vaikiną nuo šaltos žemės, bet jis sučiupo abi merginos rankas ir, parvertęs Hikarę ant pievos, užgulė, kad ji negalėtų pajudėti.

–         Kkurosaki-kun, – sušnibždėjo mergina.

     Hikari širdis taip baisiai daužėsi. Skruostai taip iškaito. Smegenys atsisakė dirbti.

–         Ichigo. Nereikia tų formalumų.

     Vaikinas palinko prie Hikarės lūpų.

–         Ichigo, – nedrąsiai ištarė.

     Kelias sekundes Hikari tegirdėjo savo širdies dūžius. Artėjantis Kurosakio veidas liejosi prieš jos akis. Ir kai Hikari pagaliau suvokė, kas tuoj įvyks... nieko neįvyko.

–         Kurosaki-kun!

     Iš už mokyklos pastato kampo išniro išsigandusi Inoue.

–         Inoue? – Ichigo nespėjo grįžti į jokių netinkamų minčių nesukeliančią padėtį.

–         Ishida-kun pakliuvo į bėdą! Hayaku[1]!

     Šviesiaplaukė plėšte atplėšė vaikiną nuo Hikarės ir nusitempė į įvykio vietą.

     Hikari apsivertė ant šono ir susirietė į kamuoliuką. Jei ne Inoue, jie būtų pasibučiavę. 

Kai Hikari nusigavo prie mokyklos vartų, viskas buvo aprimę. Susidomėję mokiniai skirstėsi ir aptarinėjo įvykusias muštynes.

–         Kas nutiko? – pasiteiravo Hikari atokiau stovinčio Mizuiro.

–         Kažkokie chuliganai atėjo suvesti sąskaitų su Ishida.

     Mergina nustebo išgirdusi šią pavardę. Ji nematė Ishidos nuo vakarienės su mamos bosu. O dabar štai jis pamuštu skruostu stovėjo prie Kurosakio ir Inoue.

–         Būčiau susitvarkęs, – įtikinėjo Uryuu.

–         Nekalbėk nesąmonių! – ginčijosi Ichigo. – Geriau padėkok už išgelbėtą kailį!

–         Norėtum!

–         Ishida-kun, tau iš nosies bėga kraujas.

     Hikari išsitraukė iš kišenės nosinaitę ir priėjusi prie sužeistojo nuvalė tekantį kraują.

–         Arigatou, Yamamoto-san, – Ishida nudelbė akis žemyn.

–         Judu pažįstami? – sutriko Ichigo.

–         Tai kas? – susiraukė Hikari. – Einam, Ishida-kun, palydėsiu tave pas seselę.

     Uryuu nesipriešino.

–         Jis sveikas! – porelei tolstant riktelėjo Kurosakis. 

Pasibaigus pamokoms, Hikari patraukė namo. Einant pro mokyklos vartus, ją pašaukė Inoue:

–         Yamamoto-san, palauk!

      Hikari sustojo.

–         Pamiršai, – Inoue ištiesė taip ir nepradarytas priešpiečių dėžutes.

     Per sujudimą Hikari jas paliko ant pievutės.

–         Ačiū, – padėkojo ir apsisukusi pradėjo eiti tolyn.

     Inoue sekė paskui.

–         Yamamoto-san, – kiek nedrąsiai kalbino. – Ar galiu paklausti?

–         Taip.

–         Ką judu veikėte su Kurosakiu-kun už mokyklos pastato? Tai, žinoma, ne mano reikalas, – tuoj puolė teisintis, – bet man pasirodė... Man tik pasirodė, – sumosavo rankomis prieš save tarsi gindamasi.

–         Kurosakis-kun užkliuvo ir pargriuvo, o aš pasimaišiau po juo ir tiek, – greitai surezgė šiek tiek logikos turintį atsakymą.

–         Souka[2], – nervingai nusijuokė.

     Kurį laiką merginos tipeno tylėdamos.

–         Tu gerai sutari su Kurosakiu-kun, tiesa?

–         Na, mes darėm projektą ir...

–         Aš nepastebėjau, kad tu bendrautum su kuo kitu ir pagalvojau, gal jautiesi vieniša. Gal Yamamoto-san trūksta draugių. Geriausios draugės! – įsijautė.

     Hikari iš tiesų be Kurosakio draugų neturėjo.

–         Trumpai tariant, organizuoju pižamų vakarėlį ir norėjau pakviesti tave, – nusišypsojo.

–         Mane? Nakvoti pas tave? – pasitikslino.

–         Hai. Dalyvaus mūsų klasės merginos. Bus lyg susipažinimo vakarėlis. Kiek pavėluotas, tiesa... – aiškino.

–         Kada?

–         Šį penktadienį.

–         Gerai. Ateisiu, – sutiko.

–         Puiku, – suplojo rankomis. – Tada iki pasimatymo!

     Inoue pagaliau nubėgo savo keliais.

     Pižamų vakarėlio idėja Hikarės labai nežavėjo, bet juk reikėjo palaikyti gerus santykius su bendraklasėmis. 

Kitą dieną Ichigo, atėjęs į mokyklą, nepasisveikino, o iškart klestelėjo į savo suolą.

–         Ohayo, – pasveikino jį Hikari.

     Bet vaikinas atkakliai žiūrėjo pro langą.

     Per pietų pertrauką Kurosakis išėjo valgyti su kitais vaikinais. Hikari liko sėdėti suole nieko nesupratusi.

–         Judu susipykote? – prie merginos priėjo Tatsuki.

–         Nežinau.

     Kaip suprasti vaikiną, kuris vieną akimirką sakosi norįs būti tik draugais, kitą – lenda bučiuotis, o trečią – iš vis ignoruoja?

---

[1] Greičiau!

[2] Aišku.