Ar matėte šios k-dramos reklaminius plakatus? Tai va. Vienas žvilgsnis į ten esantį Lee Dong Wook (aktorių, kurį žinau iš k-dramos „Goblin“) ir „Tale of the Nine-Tailed“ nugulė mano norimų peržiūrėti dramų sąraše. Ar aš gilinausi, apie ką šis serialas? Nelabai. Man užteko žinoti, kad čia fantastinė drama apie devyniauodegį lapiną, kuris įsimyli žmogų, ką daugmaž supratau iš titulinių paveiksliukų ir pirmų aprašymo eilučių (nes kas gi gilinasi į istorijų aprašymus, pfff, tikrai ne aš). Ir kad čia Lee Dong Wook, mano akimis, atrodo neišpasakytai kietai ir patraukliai. Ar apsiginklavusi tik tokiomis žiniomis nusvilau? Ar likau patenkinta? Pabandykime išsiaiškinti.
Bendra informacija
Pavadinimas: Tale of the Nine-Tailed
Serijų skaičius: 16
Leidimo metai: 2020
Kur žiūrėti: Viki (nemokamai), Netflix (prenumerata)
Lee Yeon yra mitinis devyniauodegis lapinas, anksčiau buvęs miškų dievybe, dabar apsimetantis žmogumi ir dirbantis vienai iš pomirtinio pasaulio valdovių. Jo užduotis – medžioti prasikaltusias mitines būtybes. Kol tvarkosi su nepaklusniais gentainiais, Yeon ieško ir savo pirmosios meilės, mirtingosios moters, kuri turėjo atgimti šiame pasaulyje. Nam Ji-A dirba TV prodiusere ir kuria laidą apie mitines būtybes bei mistinius įvykius. Taip ji siekia daugiau sužinoti apie galimai šalia įprasto egzistuojantį mitinį pasaulį ir surasti paslaptingai vaikystėje dingusius tėvus. Betiriant vieną iš nepaaiškinamų įvykių, Nam Ji-A ir Lee Yeon keliai susikerta. Kol Yeon bando išsiaiškinti, ar Ji-A yra jo atgimusi meilė, busti ir kerštui ruoštis pradeda senas jo priešas. Ar praeities tragedija vėl pasikartos?
Kas patiko žiūrint „Tale of the Nine-Tailed“
Žiūrėdama „Tale of the Nine-Tailed“ nejučia ją lyginau su paskutine savo matyta k-drama „Lovely Runner“. Šių dramų nuotaika ir atmosfera yra visiškai skirtingos, tad iš principo be romantinio elemento jos nėra panašios, kad galėtum lyginti. Tačiau „Nine-Tailed“ radau geriau išpildytas tas dalis, kurių man trupučiuką pritrūko su „Lovely Runner“. Visų pirma, nors „Tale of the Nine-Tailed“ yra romantinis serialas (net pavadinčiau jį romantasy žanru, kuris dabar užkariavęs knygų rinką) ir iš esmės meilės linija yra pagrindinė, kaip ir „Lovely Runner“, tik priešingai nei pastarojoje dramoje, čia vyksta daugiau svarbių dalykų. Reikšmingas ne tik Yeon ir Ji-A santykis. Reikšmingi ir Yeon santykiai su kitais veikėjais, ypač su jaunėliu broliu Rang, bei Ji-A santykiai su tėvais. Drama užpildyta ne vien mielomis romantiškomis akimirkomis. Jų yra mažiau nei įvykių, stumiančių istoriją į priekį. Ant kortos pastatyta ne tik Yeon ir Ji-A meilė, bet ir kitų žmonių, įskaitant ir nekaltus, nesusijusius su istorija, gyvybės. Kaip tik tokios romantinės dramos, kurioje yra šis daugiau nei vien pagrindinė pora, man ir norėjosi.
Antras stiprus „Tale of the Nine-Tailed“ pliusas yra antriniai ir šalutiniai veikėjai. Man vėl norisi šį aspektą palyginti su „Lovely Runner“, nes ten man buvo baisiai apmaudu, kad visi kiti veikėjai, išskyrus pagrindinę porą, buvo daugiau ar mažiau naudojami tik komedijiniam efektui iššaukti. O čia ne. Čia turime gana nemažai antrinių veikėjų, kurie ne tik padeda pagrindinei porai, bet ir turi nepaviršutiniškas savo istorijas, savo charakterius, yra įsimenami ir patrauklūs žiūrovui.
Įžangoje paminėjau, kad per daug nesigilinau į dramos aprašymą. Nėriau į ją gan aklai. Galbūt dėl to, o gal ir ne, pirmos serijos pradžia mane užklupo netikėtai. Nesitikėjau, kad „Tale of the Nine-Tailed“ bus tamsi fantastika. Taip, Yeon čia be galo gražus, bet pats mistinis pasaulis nelabai. O ir tonas pačioje pradžioje buvo rimtas, niūrus, su siaubo elementais. Šiaip nemėgstu siaubo elementų. Bet šioje dramoje sugebėta surasti balansą, kiek įdėti to siaubo dėl atmosferos ir kad žiūrovas pasijaustų truputį nejaukiai, bet ne per daug, kad negalėtų ar nenorėtų žiūrėti (jei nėra siaubo gerbėjas). Dėl to noriu šį aspektą paminėti prie pliusų. Kaip ir tai, kad dramoje teko sutikti ne vieną korėjiečių mitinę būtybę, apie kurią iki šiol nebuvau girdėjusi. Tad nors ir minimaliai, bet seriale galima susipažinti ir su korėjiečių kultūra.
Kuris veikėjas yra dramos MVP?
Kiekvienoje medijoje man svarbūs veikėjai. Nes jei prie jų prisiriši, juos pamilsti ir palaikai, tai gali atleisti kai kurias siužetines skyles ir sužiūri viską su malonumu. Mano širdį „Tale of the Nine-Tailed“ veikėjai palietė. Man nebuvo vis vien, ar jie gyvens ar mirs, ar sulauks laimingos pabaigos ar ne. Daugiausia nuopelnų tam, žinoma, turi Lee Yeon su nepakartojamu savo žavesiu (jūs tik pažiūrėkit, kaip Lee Dong Wook judina savo antakius, ir suprasite). Man patiko jo pasitikėjimas savimi, šiek tiek sumišęs su arogantiškumu (vis dėlto jis buvusi dievybė, tai žino savo statuso vertę), atmiežtas keistu naivumu (sakyčiau, jis dar ne visai prisitaikęs prie šiuolaikinio pasaulio) ir po pompastiškumo kauke slepiamu gerumu. Žodžiais jis gali tyčiotis iš savo jaunėlio brolio, bet jo darbai rodo ką kita, pvz.: Yeon nepraleis paerzinti Rang už vaikystėje prišlapintą lovą, bet toje pačioje vaikystėje visada broliui atiduodavo didesnę perlaužto obuolio pusę ar visada leisdavo laimėti šachmatų žaidime.
Pats Rang irgi yra intriguojantis veikėjas. Net drįsčiau teigti, kad pavergęs žiūrovus labiau už pagrindinę porą. Man jis priminė įsižeidusį ir ant pasaulio bei brolio supykusį paauglį, kuris labai nori apsimesti blogu, nes nekenčia savo švelniosios pusės, bet ir negali jos visiškai panaikinti, nes vis dėlto širdyje yra geras. Dramoje Rang turbūt yra labiausiai išvystytas personažas, perėjo per daugiausiai pokyčių, bet nepametė savęs, o tiesiog jau dėjo žingsnį iš maištingos paauglystės link brandos.
Dar trumpai užsiminsiu apie Ji-A. Man sunkiai sekasi nuoširdžiai pamėgti pagrindines veikėjas moteris k-dramose. Iš pradžių nežinojau, ir kaip vertinu Ji-A. Pasirodė ji per daug protinga, per daug nuovoki ir įžvalgi. Na, tokia kaip Merė Sju. Bet ilgainiui pradėjau vertinti šiuos jos bruožus ne kaip iš oro suteiktą duotybę, o kaip užsitarnautus. Vaikystėje Ji-A susidūrė su žmonėmis apsimetusiomis mitinėmis būtybėmis, todėl žino, kad ne viskas, kas matoma plika akimi yra tiesa. Dėl to ir natūralu, kad augdama į daug ką žiūrėjo kritiškai ir išlavino gebėjimą pastebėti detales bei iš jų greitai pasidaryti išvadas. Be to, Yeon padėjo jai nusiimti jos susikurtą šaltoką kaukę, tad į dramos pabaigą Ji-A man pradėjo patikti labiau.
Ko „Tale of the Nine-Tailed“ pritrūko
Ne viskas lapinų pasaulyje rožėmis klota. Kad ir kaip man patinka pagrindiniai veikėjai, turiu sutikti su kai kuriais komentatoriais, kad per dažnai jie priminė Meres Sju, kurioms viskas einasi kaip per sviestą. Būta nemažai akimirkų, kur, rodos, Yeon atsiduria blogoje padėtyje, bet stebuklingai išsigelbėja, nes nuo pat pradžių žinojo, kas laukia, tik žiūrovui tos scenos, kur jis ruošėsi įvykiui, atskleidžiamos vėliau. Oi, kaip k-dramos mėgsta šį efektą. Ir jis veikia. Tik jei naudojamas nesaikingai, praranda įtikinamumą.
Pametė drama ir savo siaubo elementus, su kuriais žaidė pirmojoje istorijos pusėje. Iš pradžių net nepastebėjau, tik paskui susimąsčiau, kad pradžioje nuotaika buvo vienokia, mistiškesnė, grėsmingesnė, su vaiduokliais ir pan. O paskui įtampos būta, bet ji nebe tokia. Nebeliko to groteskiškumo. Per daug nesiskundžiu, nes, kaip sakiau, siaubo žanras ne man, bet pasakojimo tono pokyčiai nebūtinai prisideda prie istorijos vientisumo.
Vis dėlto didžiausias minusas man buvo tai, kaip apie 11-12 seriją staigiai buvo išspręstas vienas dalykas, iki tol buvęs viena pagrindinių įtampų. Iš užuominų įtariau, kaip Ji-A sudės taškus ant I, kas ir kaip. Bet tai įvyko taip staiga, tarsi iš serialo būtų iškirpta bent pusės serijos trukmės scenų. Dėl to atomazga buvo neįtikinama ir antikulminacinė. Juolab, kad iki tol buvusi svarbi siužeto sudedamoji dalis išsisprendė be jokių pasekmių. Tolimesniems įvykiems tai beveik neturėjo reikšmės. Tad pusę serialo kurta įtampa ir paslaptis neteko prasmės. Net ėmiau svarstyti, tai apie ką suksis veiksmas per dar likusias 4-5 serijas? Na, veiksmas rado kitą kryptį, kurią išplėtojo. Gal dėl to paskutinis serialo trečdalis ir atrodė šiek tiek atskirtas nuo to, kas buvo iki šiol. Neištęstas, bet pasikeitęs.
Priekaištų yra ir pabaigai. Ji nebūtinai bloga. Jei nuoširdžiai, aš dar nežinau, kaip dėl jos jaučiuosi. Nepatiko man ten prieš tai įvestoms taisyklėms prieštaraujantys, nelogiški dalykai, parodyti labiau tam, kad būtų užglaistyti, o ne paaiškinti, likę neišspręsti dalykai. Kaip ir norėta tokios kartesnės pabaigos, bet ir stengtasi pridėti saldumo. Ar verkiau? Aha. Ar tas skonis man patiko? Dar nežinau. Ar pabaiga bloga? Vis dėlto ne. Ar nenuvilianti? Kaip ir ne, bet iki galo tokia neaiški.
Apibendrinimas
„Tale of the Nine-Tailed“ man patiko. Tiesą sakant, net stebiuosi, kad internete radau tiek daug neigiamų komentarų. Tikėjausi, kad drama yra fanų numylėtinė, bet pasirodo, kad ne. Ir suprantu kodėl. Yra ten ko prikibti: dėl pasikeitusio tono, per lengvai išspręstų konfliktų ar pabaigos, kuri vis dėlto paliko neatsakytų klausimų. Bet tai man netrukdė pamilti veikėjų, juos palaikyti ir už juos sirgti. Man patiko, kad dramoje buvo romantikos, bet ji neužėmė viso eterio laiko, kad svarbūs buvo ne tik romantiniai, bet ir šeimos santykiai, o antriniai veikėjai nebuvo išnaudojami dėl juoko, net priešingai, išgyveno savo nepaviršutiniškas istorijas. Siūlyčiau pažiūrėti tiems, kam šįkart norisi ne per saldžios meilės istorijos su fantastiniais motyvais. Ir, žinoma, tiems, kurie neabejingi Lee Dong Wook. Tik pažiūrėkite į jo vaidinamą Lee Yeon tituliniame paveiksliuke. Jei jis neįtikins, tai niekas nebeįtikins. Na, nebent valiūkiška Kim Bum, vaidinančio Rang, šypsena kitoje paveiksliuko pusėje.
Vertinimas: 8,5-9 (dar virškinu pabaigą ir dėl to svyruoju tarp balų, kurie nebūtinai visiškai atliepia mano susižavėjimą, nes juk turiu vertinti ir kažkiek kritiškai)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą