Man pernai taip patiko dėlioti savo 2024 m. atradimus, kad šiemet apie juos pradėjau galvoti metams dar net nesibaigus. Tačiau kad ir kaip sukau galvą, niekaip nepavyko dorai išskirti, ką galėčiau pavadinti savo 2025 m. atradimais. Ar tai reiškia, kad šie metai buvo prasti ir nieko naujo ar įdomaus neaptikau? Nesutikau su šia mintimi ir kapsčiausi giliau, kol priėjau sprendimą. 2025 m. dažniau nei atradimo jausmą patyriau atradimo iš naujo jausmą. T. y. grįžau prie dalykų, kurie kaip ir nėra nauji, bet buvo šiek tiek nustumti į šoną. Ar primiršti. Ar tiesiog neįvertinti. Ir šiemet į juos pažvelgiau kitu žvilgsniu. Todėl 2025 m. skelbiu atradimų iš naujo metais. Pažiūrim, kas nusipelnė tokių nominacijų? :)
Skaitymas iš naujo
Kaip ir 2024 m. ataskaitą, taip ir 2025 m. pradedu nuo knygų. Tik šįkart šios kategorijos laimėjimą noriu skirti skaitymui apskritai. Ne, aš nebuvau nustojusi skaityti. Tiksliau, buvau, bet kur kas seniau. Ir dabar jau kelerius metus judėjau link skaitymo džiaugsmo susigrąžinimo ir net jau tikrai jį susigrąžinau anksčiau nei šiemet. Bet matau, kad 2025 m. įveikiau daugiau knygų ir dar stipriau apsikrėčiau skaitymo manija. Beveik kaip paauglystėje. Tokį pasiekimą norisi paminėti.
Ir šiame skaitymo džiaugsme iš naujo ryškiausiai man įstrigo dar vienas atradimas iš naujo. Tai Jojo Moyes kūryba. Pirmą kartą su šia autore susidūriau apie 2016 m., kai pasirodė filmas „Aš prieš tave“. Po filmo panūdau perskaityti originalią knygą ir ji man tikrai patiko. Bandau prisiminti, kodėl po to į rankas neėmiau kitų autorės knygų, bet nerandu jokios konkrečios priežasties. Galbūt kažkiek pasidaviau iš kažkur internete ar visuomenėje susiformavusiai nuostatai, kad Jojo Moyes knygos nėra rimta literatūra. Nors seniai stengiuosi neskirstyti knygų į tokias kategorijas ir net neįsivaizduoju, iš kur tokį įspūdį pasigavau. Svarbu, kad būtų įdomu skaityti, o ne kiek „rimta“ knyga yra. Vis dėlto dar per lengvai pasiduodu klaidingiems įsitikinimams. Laimei, 2025 m. į mano rankas pateko Jojo Moyes „Išdalintos žvaigždės“ ir atvėrė man akis. Nekantrauju ateityje perskaityti ir daugiau šios autorės knygų. Smalsu, ar susižavėjimas išliks ar apnyks. Tačiau 2025 m. be abejonės šią rašytoją atradau iš naujo.
Anime iš naujo
Mano santykis su anime 2025 m. išliko panašus kaip ir visą pastarąjį dešimtmetį (arba bent jau penkmetį), tad nesijaučiu šią mediją atradusi iš naujo. Ką atradau iš naujo – tai konkretų anime. Jis sezonais eina jau beveik dešimt metų ir aš kasmet ar kas pusantrų metų sužiūriu po naujausią išėjusį sezoną. Tad jis nėra man naujas. Kaip ir skaitymas, tai dalykas, kuris visada šalia ir niekada nebuvo pilnai pamirštas, bet šiemet pamačiau jį kitomis akimis ir prisiminiau, kodėl jis toks geras. Kalbu apie anime „Boku no Hero Academia“.
Pavasarį sužiūrėjau jo 7-tą sezoną. Buvo jame ir pakilimų, ir nuopolių, tačiau būtent čia įvyko lūžis, kaupęsis jau nuo 6-ojo sezono ir privertęs mane galutinai ir negrįžtamai pamilti šį anime. Iš pradžių „Boku no Hero Academia“ žiūrėjau labiau dėl to, kad man apskritai patinka didvyrių tema, o ne pats anime. Pirmu sezonu net buvau šiek tiek nusivylusi. Rimčiau užsikabinau tik nuo kokio 3-čio. Ir neskubėdavau žiūrėti naujo sezono, vos šis išeidavo. O dabar tikrai pulsiu žiūrėti 8-tąjį – paskutinį – sezoną, kuris jau baigėsi (tik man prieš tai dar reikia užbaigti dabar pradėto kito anime sezoną). Vis dar susigraudinu, kai mano grojarašytje užgroja šių sezonų ending dainos, lydėjusios mane per vienas intensyviausių šio anime akimirkų. Tad drąsiai galiu sakyti, jog 2025 m. „Boku no Hero Academia“ anime atradau iš naujo.
Dramos iš naujo
2024 m. metų dramos titulą skyriau k-dramoms apskritai. Šiais metais stengiausi nesustoti ir k-dramų peržiūrėti kuo daugiau. Juolab, kad mano radare pastoviai atsiranda naujų, intriguojančių kūrinių. Ir nors draugystę su k-dramomis tęsiu (ne tokiais sparčiais tempais, kaip norėčiau, bet čia jau laiko paskirstymo visiems hobiams problema), šiais metais sužibėjo kitos dramos. Mano paauglystės meilė. Pirmosios dramos, kurias žiūrėjau. Tai yra j-dramos.
Nuo jų prasidėjo mano kelionė Azijos dramų takais. Tik paskui kažkaip jas pamečiau ir sunkiai radau, kaip prie jų grįžti, nes turinio platformose j-dramų nėra tiek daug kiek k-dramų. Todėl užsikabinti už k-dramų buvo žymiai lengviau. Bet 2025 m. situaciją pakeitė j-dramų naudai. „Netflix'e“ pasirodė ir mane susirado „Glass Heart“, o po to dar ir „Romantics Anonymous“, vienos naujausių j-dramų. Aš ne tik iš naujo atradau, kad man vis dar patinka ir j-dramos, nors jos ne tokios išgražintos, patrauklios kaip k-dramos. Bet ir vėl sutikau savo jaunystės meiles Satou Takeru bei Oguri Shun. Kai mane aplankė tiek daug nostalgiškų jausmų, negaliu susilaikyti ir privalau konstatuoti, jog 2025 m. j-dramas atradau iš naujo.
Muzika iš naujo
Šiemet teko susipažinti su nemažai naujų atlikėjų, tačiau nei vienas neįstrigo taip kaip 2024 m. Akina Nakamori. Todėl ir muzikos kategorijoje titulą noriu skirti atlikėjai, kurią šiais metais atradau iš naujo. Tai miwa. Ji visada buvo kažkur šalia nuo pat „chAngE“, dainos, skambėjusios per „Bleach“ anime kokiais 2010-aisiais, tik niekada nelaikiau savo favorite. O šiemet perklausiau savo susidarytą „The Complete of miwa“ grojaraštį, kuriame sudėjau visas jos išleistas dainas. Ir mane aplankė nušvitimas: miwa turi neįtikėtinai gerų dainų. Ne vieną ir net ne dešimt. Labai geras grįžimas tiek prie atlikėjos šaknų, tiek prie naujesnių kūrinių yra pastrieji jos geriausių dainų rinkiniai „mi“ ir „wa“. Nuo jų ir siūlyčiau pradėti visiems, norintiems pažinti šią atlikėją ar prisiminti, kas gero jos diskografijoje. „mi“ yra skirtas šviesesnei ir energingesnei atlikėjos pusei. O į „wa“ sudėtos stipriausios jos baladės. Tiek viena, tiek kita miwos pusės yra be galo stiprios. 2025 m. leido man jas abi prisiminti ir šią atlikėją atrasti iš naujo.
Rašymas iš naujo
Galiausiai priėjome prie kategorijos, kurią pristatyti man yra džiaugsmingiausia. Tai rašymas. Dalykas, kuris mane lydi nuo ankstyvų mokyklos laikų, bet suaugus buvo nustumtas į šoną, prarastas, be džiaugsmo ir su daugiau kančios. Prie rašymo pamažu grįžti bandau jau nuo ankstesnių metų, bet 2025 m. jaučiu, kad ta linkme padėjau svarų žingsnį. Tai matyti ir iš augančio šio tinklaraščio įrašų skaičiaus, ir iš to, kad pagaliau prisėdau paskrebenti šio to kūrybiško – savo kuriamos istorijos. Žinau, kad dauguma mano parašytų įrašų, apžvalgų nėra labai geri. Juos rašiau daugiausia tam, kad visiškai neprarasčiau formos, nes prisėsti aprašyti savo įspūdžius apie knygą, dramą ar anime man buvo lengviau nei prisiversti rašyti kokį nors savo kūrinį. Mažiau įtampos, mažiau reikalavimų, daugiau laisvės. Juk niekas jų vis tiek neskaito :) Tiesiog atsisėdi ir bet kaip išpili tai, ką turi pasakyti. Kokybės ne per daugiausiai, bet užtat gero jausmo pakankamai, kad norėtum tęsti. O ir naudos yra, nes paskui smagu grįžti ir prisiminti, ką maniau peržiūrėjusi ar perskaičiusi vieną ar kitą kūrinį. Dar nežinau, kur tai mane nuves, bet laikau špygas ir kumščius, kad 2025 m. iš naujo atrastas rašymo džiaugsmas manęs neapleistų ir ateityje.
Nauji atradimai ir nusivylimai
Nėra taip, kad 2025 m. neatradau nieko naujo. Aptikau. Pvz., pradėjau klausyti daugiau k-pop. Ir seniau buvo pavienių dainų, bet būtent 2025 m. šį žanrą pažinau geriau ir jam skirčiau muzikinio atradimo titulą. Iš knygų atradau nuostabią Yoko Ogawa „Begalinę lygtį“ (deja, neprisėdau aprašyti savo įspūdžių). Anime atradimas būtų „Ao no Hako“ kaip solidus romantikos ir sporto derinys, kokį senokai slapta vyliausi aptikti. Nors 2025 m. daugiau skyriau jau pradėtų anime pasivijimui, todėl šiais metais pas mane labiau karaliavo „Boku no Hero Academia“ ir „Kusuriya no Hitorigoto“, kuriam atradimo titulą skyriau 2024 m., tai šiemet nebegaliu, nors tai vienas nerealiausių pastarųjų metų anime.
Būta 2025 m. ir nusivylimų, kuriuos norisi paminėti. Iš knygų tai „Aukų dienai auštant“. Laukiau aš tos priešistorės apie Heimičą. Surijau kaip ir skaniai. Bet skonis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Ir kuo daugiau laiko prabėga, kuo daugiau apie knygą mąstau, tuo daugiau nepatinkančių dalykų arba elementų, kurie galėjo būti išpildyti geriau, randu. Dėl to nostalgija sklaidosi ir užleidžia vietą tikram knygos skoniui, kuris nėra toks geras. Ne toks blogas, kad pagadintų ir originalias knygas, bet palieka dilgčiojantį nepasitenkinimo jausmą.
Antras nusivylimas vos neįvyko anime srityje. Nėra jis gigantiškas, bet lūkesčių neatitiko. O lūkesčius sukėlė internetas, tad gal pats kūrinys dėl to ir nekaltas. Tačiau „Spy x Family“ anime, kurį pradėjau žiūrėti, nepaliko tokio įspūdžio, kokios tikėjausi. Smagus, bet ne tokio lygio, kad apie jį norėtųsi svaigti, kaip tai daro visas pasaulis. Nors panašiai man buvo ir su „Gintama“, tad gal tiesiog situacinių komedijų anime yra ne man. Tai nereiškia, kad „Spy x Family“ man nepatinka. Labiau tai, kad radau ten minusų, kurių mieliau būčiau neaptikusi. Laimei, į sezono galą anime gerokai pasitaisė ir dabar jam „nusivylimo“ titulo nebeskirčiau.
Gal ir gerai, kad 2025 m. karaliavo atradimo iš naujo jausmas. Jis suteikia ne ką mažiau teigiamų emocijų kaip ir ko nors naujo atradimas. O dar prideda ir nostalgijos. Dėl to džiaugiuosi, kad šie metai buvo būtent tokie. O kitais tikiuosi taip pat ką nors atrasti. Ar naujo, ar primiršto, ar apleisto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą