Kiek kainuoja atiduoti visą save kūrybai? Ar yra kokia nors riba, kurios nederėtų peržengti? Ką reiškia būti genijumi ir ką reiškia būti šalia genijaus? Ar kito žmogaus genialumas gali sužlugdyti? Kaip atskirti meilę žmogui ir susižavėjimą jo talentu? Ar įmanoma išsaugoti vertybes, kuriomis tiki, kai tave gniuždo tamsioji industrijos pusė? Va, kiek gvildenamų temų prisirašiau mąstydama, apie ką yra japonų drama „Glass Heart“. Nors iš tiesų ši drama nėra tokia gili ir filosofiška. Viskas ten kur kas paprasčiau. Tiesiog pasakojama apie 4 žmones, be galo mylinčius muziką ir susibūrusius į grupę. Kaip jiems sekėsi? Tuoj sužinosime.
Bendra informacija
Pavadinimas: Glass Heart
Serijų skaičius: 10
Leidimo metai: 2025
Kur žiūrėti: Netflix
Saijo Akane atsidūria kryžkelėje. Ji svajoja būti būgnininke, bet jai vis nesiseka pereiti atrankų ir gauti vietos grupėje. Kai mergina jau nusprendžia mesti muzikantės karjerą, ją susiranda genijus kompozitorius Fujitani Naoki ir pakviečia prisijungti prie jo kuriamos grupės, kurioje jau yra legendinis gitaristas Takaoka Sho ir talentingasis pianistas Sakamoto Kazushi. Ketveriukė pasivadina „TENBLANK“ ir vos išleidusi pirmą singlą sudrebina muzikos pasaulį. Tačiau ne visiems patinka tokia grupės sėkmė. O ir patiems nariams darosi nelengva išlaviruoti savo santykiuose. Ar pavyks grupei „TENBLANK“ atlaikyti visas negandas?
„Glass Heart“ yra odė muzikai. Tai jauti nuo pat pirmų iki paskutinių sekundžių. Dėl to muzika neabejotinai yra stipriausia dramos pusė. Ir ne tik savo skambesiu, bet ir vizualia išraiška. Buvo akimirkų, kai pati nebesupratau, ar dar stebiu dramą, ar jau realų koncertą – taip tikroviškai buvo sukurtos gyvų pasirodymų scenos. Niekaip negalėjau atsistebėti, kaip aktoriai sugeba taip įtikinamai suvaidinti grojantys instrumentais. Ir ką jūs manot? Vėliau internete atradau, kad visi keturi aktoriai apie pusantrų metų specialiai mokėsi groti savo intrumentais ar dainuoti, kad galėtų tinkamai suvaidinti savo roles. Toks atsidavimas nuneša stogą. Ir būtent apie tokį atsidavimą muzikai ir yra „Glass Heart“.
Aktorių vaidyba yra antra dramos stiprybė. Jei nors kažkiek domitės japonų dramomis, tikrai esate bent girdėję Satoh Takeru vardą. Būtent jis čia vaidina genijų Fujitani Naokį. Ir daro tai nepriekaištingai. Vos vienas aktoriaus žvilgsnis ir jau būsite įtraukti į keistoką jo vaidinamo kompozitoriaus pasaulį. Dar labai pagirti norėčiau Miyazaki Yu, vaidinančią Akanę. Šios aktorės dramose dar nebuvau sutikusi ir mane labai maloniai nustebino, kaip ji sugebėjo perteikti energingą ir pašėlusį Akanės grojimą būgnais. Ir už viso šito slypinčią veikėjos mergaitišką pusę. Nes kad ir kokia stipri būgnininkė ši veikėja būtų, kitų grupės narių tarpe ji pati jaunausia ir dar tik pradedanti žengti ne tik karjeros, bet ir suaugusiųjų pasaulio taku. Tad turi savyje dar tam tikro jaunatviško naivumo, kuris dramos pabaigoje sužaidžia irgi tam tikrą vaidmenį. Kiti aktoriai gavo mažiau vietos pasireikšti, tačiau savo veikėjus įkūnijo ne ką prasčiau.
Aišku, drama negali apsieiti be dramų ir „Glass Heart“ turėjo nueiti jau pramintu meilės taku ir dar pridėti visiškai nuvalkiotą meilės trikampio liniją. Nepatiko man šie siužeto elementai, oi, kaip nepatiko. Jie nebuvo atlikti blogai, bet per daug jau šabloniškai. Juolab, kad tikrai buvo potencialo viską padaryti kitaip nei įprasta. Tačiau rašytojai vis tiek pasirinko pačius akivaizdžiausius kelius. Tai dramai stiprybės nepridavė. O mano bėda buvo ta, kad sirgau ne už tą porą. Dėl to vietoj intrigos besiblaškymai meilės scenoje labiau pridėjo kartėlio.
Laimei, „Glass Heart“ palietė ir daugiau temų, ne vien romantikos. Buvo čia ir šeimos santykių dramos, ir industrijos užkulisių, ir panagrinėtas ryšys su gerbėjais. Tad serialas nepavirto eiline banalia romantine drama su muzikos elementais. Savo esme „Glass Heart“ išliko kūriniu apie muziką, jos kūrybą, atlikimą ir dalinimąsi ja.
Tik čia labai labai pritrūko stipresnio siužeto. Dėl to negaliu šiai dramai atiduoti visos savo širdies. Taip, man ji patiko, bet ir taip, buvo daug detalių, kurios nepatiko. Tas nelemtas meilės trikampis... Per mažai dėmesio likusiems grupės nariams... Neaiški pabaiga... Būtų kur tobulėti.
Ir nepaisant visko, „Glass Heart“ yra nuostabi drama visiems, kurie myli muziką. Ar Satoh Takeru. Nes tiek vienas, tiek kitas jus apžavės iki begalybės. Tad čia daug kas priklausys nuo nusiteikimo. Matote, kiek gvildenamų temų atradau įžangoje? Jei bus noro, jas ir rasite. Jei ne, galimai pyksite dėl siužeto trūkumo. Arba prastokai išplėtotos meilės linijos. O gal tiesiog mėgausitės gera muzika ir įspūdingais vaizdais bei puikia aktorių vaidyba. Vieno nenuneigsi – „Glass Heart“ turi daug (išnaudoto ir ne) potencialo. Tad mano kvietimas: mažiau svarstymo – daugiau žiūrėjimo ir klausymo!
Vertinimas: 8,5 / 10
Pirmąjį TENBLANK albumą galima rasti ir „Spotify“ platformoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą