Kaip ir žadėta, švenčių proga ^^
***
Niekada nebūčiau patikėjusi, kad pramiegosiu trečiojo egzamino dieną. Gyvenime nesu nieko pramiegojusi (nė karto nevėlavau į pamoką dėl tokios priežasties). O tokią svarbią dieną pasišiukšlinau! Šokau iš lovos, lyg kas būtų nusvilinę. Apsivilkau, kas pakliuvo po ranka (ką čia apgaudinėju – vilkausi kaip visada: baltus marškinėlius ir tamsius šortus su kišenėlėmis nindzių daiktams), sukimšau du bet kaip sumūrytus sumuštinius ir išlėkiau.
Labai vėluoti neturėjau. Nespėsiu į atidarymo ceremoniją ir tiek. Gal publika nepyks. Bėgte pasiekiau didįjį stadioną. Nindzė prie durų nurodė man, kur renkasi dalyviai. Stadiono viduje girdėjau šurmulį – tikriausiai prasidėjo pirma kova. Bet aš turėjau didesnių nemalonumų. Prie laiptų į dalyvių balkoną stovėjo Gaara. Tikėjausi prasmukti, tačiau jis užstojo man kelią.
Giliai įkvėpiau ir pabandžiau nustumti baimę šalin.
– Juk nežudysi manęs prieš prasidedant egzaminui, – ištariau.
Keista. Gaara nedvelkė pavojumi.
– Noriu atsiprašyti, – galiausiai prabilo.
Beveik galėjau pratrūkti juokais, bet tada mane būtų sutraiškęs lipnus smėlis (lipnus nuo kraujo).
– Tai jau nebenori manęs žudyti? – pasišaipiau. Nežinojau kaip reaguoti.
– Ne.
Gaara žengė du žingsnius ir mus beskyrė menkas pusmetris.
– Aš nežinau, ko iš tavęs noriu. Aną naktį suklydau.
– Aš norėjau susidraugauti, – lėtai kalbėjau, paskui papurčiau galvą. – Nebijojau tavęs, net kai sutraiškei nindzę Mirties miške ar vos neužmušei Lee. Tačiau nežinau, kaip dabar man į tave žiūrėti.
Bandžiau jį apeiti, bet paskutinę akimirką raudonplaukis sugavo mano ranką.
– Man skauda.
Nudelbęs akis, Gaara paleido mano riešą.
– Žmonės neegzistuoja tam, kad būtų žudomi, – pasakiau. – Kaip ir tu negimei, kad žudytum.
– Iš kur žinai, kam gimiau? – paklausė savo lediniu balsu.
– Argi pats negali nuspręsti, koks tavo gyvenimo tikslas? Žmogus visą gyvenimą ieško jo prasmės, o kartais taip ir neranda. Silpnieji pasiduoda, stiprieji ieško toliau. Sakei, kad aš silpna, o tu stiprus.
Užlipau laiptais aukštyn. Ten buvo susirinkę visi, praėję atrankas. Priėjau prie balkono turėklų. Man sutraukė vidurius.
Prieš akis atsivėrė milžiniškas kovos laukas su žole ir mini mišku bei visą areną supantys suolai su tūkstančiais žmonių. Mane stebės tokia gausybė akių? Aš numirsiu nespėjusi nusileisti žemyn!
– Kur buvai? – pasiteiravo Temari. – Praleidai atidarymo ceremoniją.
– Pramiegojau, – sumykiau.
– Gerai, kad tavo kova ne pirma, – išsišiepė.
Gerai, kad nesikausiu su super talentingais nindzėmis genijais, kaip Nedžis-nii-sanas, Sasu-kunas ar Gaara. Pažvelgiau į Šikamaru. Atrodė užsisvajojęs. Per visą mėnesį nesužinojau, kaip jis kaunasi (Kakašis mane nudėtų). Dažnai lankiausi jo namuose, žaidėme stalo žaidimus, kalbėjomės, bet nė karto neužsiminėme apie būsimą kovą.
– Neatrodo stiprus, – šnipštelėjo man į ausį Temari. – Tavo priešininkas. Tik saugokis šešėlių.
Kokių šešėlių?
Į laukiamąjį grįžo Gaara. Į mane net nepažvelgė. Sutelkiau dėmesį į apačioje vykstančią kovą. Bet nebebuvo ko stebėti. Naruto laimėjo. Mačiau tik patį paskutinį jo smūgį Nedžiui į pasmakrę. Perlinės akys nebepasikėlė nuo žemės.
Minia ūžė. Naruto visiems mojavo ir siuntė oro bučinius. Išsišokėlis. Galiausiai grįžo prie visų dalyvių (ne laiptais, kaip normalūs žmonės, o užsikabarojo siena). Medikai išnešė Nedžį ant neštuvų. Kas būtų pagalvojęs, jog nevykėlis sumuš genijų?
– Buvau nuostabus, ar ne, Ernesta-chan? – gyrėsi Naruto.
Aš tik linktelėjau (Uzumakis per paskutinį mėnesį man taip įkyrėjo: kol treniravomės pas rupūžių Išminčių, vis kartojo „Ernesta-chan“, „Ernesta-chan“; ikyru) ir apsidairiau po laukiamąjį. Jei neklydau, kita kova Sasukės ir Gaaros. O kurgi manasis Uchiha?
– Naruto, o kur Sasuke? – pasiteiravau.
– Ką? Jis dar neatvyko? – sunerimo geltonplaukis. – Per atidarymo ceremoniją jo nebuvo, kaip ir tavęs.
– Aš pramiegojau, – nežinau, kodėl pasiteisinau.
Kas dabar bus? Pašalinimas? Jei nepasirodai laiku, nepasirodai iš vis? Ką Sasu-kunas sau mano? Kakašis irgi geras.
Šalia kovų teisėjo (kažkodėl Hayate buvo pakeistas kitu vyru; gal susirgo?) atsirado kažkoks nindzė ir kažką pašnibždėjo. Teisėjas nebuvo patenkintas, bet nusileido. Minia ėmė nekantrauti: reikalavo žymiojo Uchihos kovos.
– Šiokie tokie pakeitimai, – garsiai prakalbo vyras. – Uchiha Sasukės ir Gaaros kova atidedama.
Griausmingas nusivylimo „bū“.
– Dabar kausis Nara Šikamaru ir Hatake Ernesta.
Ar pablūdot?!!!
Mano kova priešpaskutinė! Po Sasukės turėtų kautis Kankuro ir tas Aburame! Ne tą kovą atkėlėte!
– Leiskitės žemyn, balandėliai, – į mus pažiūrėjo teisėjas. – Toks Hokagės sprendimas.
Visiškai išmušta iš vėžių nusileidau laiptais į kovos areną. Šikamaru ėjo pirmas. Sustojome vidury kelių metrų atstumu vienas nuo kito.
– Pasiruošę? – dar paklausė vyras.
Žinoma, ne!
– Pradėkite, – mostelėjo ranka.
Mano galvoje švilpė vėjai. Girdėjau žeminančius šūksnius iš tribūnų. Bet nejudėjau. Tiesiog negalėjau.
– Daryk ką nors arba jie tave nušvilps, – pasakė Šikamaru.
– Jei nepastebėjai, tavo toks pat likimas, – atkirtau.
– Aš pripratęs.
– Aš irgi.
– Ką gi, bus lengva pergalė.
Pastebėjau link manęs greitai judantį šešėlį. Instinktyviai šoktelėjau į šoną. Nieko nesupratau.
– Tikriausiai turėjau papasakoti apie savo ypatingus sugebėjimus, – šyptelėjo.
Temari kažką minėjo apie šešėlius!
– Nesi labai geras draugas, – taip pat šyptelėjau.
O kas man beliko? Nesupratau, kuo čia dėti šešėliai ar dar kas.
Stovėjimas vietoje ir vėjai galvoje dar niekam nepadėjo. Reikia ko nors imtis, Resta-chan!
Atsispyriau viena koja ir šoktelėjau į priekį. Mano varžovas to nesitikėjo. Užklupau Šikamaru netikėtai, bet jis vis tiek išvengė mano kumščio. Tačiau pats nepuolė.
– Tinginys! – surikau ir pakišau jam koją.
Vaikinas pargriuvo. Lėtai stojosi. Tada vėl pastebėjau link manęs judančią juodą juostą. Šįkart ji užlinko į šoną ir bandė pačiupti mane iš už nugaros. Pašokau į viršų, padariau salto ir nusileidau už kokių dešimties metrų nuo priešininko. Vis dėlto Džiraja neblogas mokytojas.
Nuraminau savo įsibaiminusią širdį ir pradėjau mąstyti blaiviai. Jau seniai peržengiau pradinukų lygį, todėl neturiu teisės apsikvailinti. Panašu, jog Šikamaru nėra pratęs kautis rankomis ir kojomis, jis naudoja ninjutsu. Man, kovojančiai tiesiogiai, bus sunku prie jo priartėti.
Šikamaru atsitūpė ir sunėrė rankų pirštus. Nepasimečiau, nes šią pozą mačiau ne kartą. Tai vaikino galvojimo sėdėsena. Jis ruošia strategiją, kaip mane nugalėti.
– Čia ne šaškės! – riktelėjau (nes vienintelis stalo žaidimas, kurį galėjom žaisti Šikamaru namuose, buvo šaškės: kitų aš nemoku).
– Tu tokia nuobodi! – vaikinas atsistojo.
Atlikau rankų ženklus ir paleidau į jį ugnies kamuolį. Šikamaru žioptelėjo. Aišku, išvengė mano Katon Goukakyuu no jutsu, bet ne to aš siekiau. Mano priešininkas nekvailas: žinojo, jog noriu smogti jam iš arti, todėl paleido savo šešėlį į darbą. Nesuvokiau, ką tas šešėlis daro ir kaip ponaitis Tinginys sugeba keisti jo formą bei ilgį, bet ir nesigilinau. Vis šokčiodama iš vienos vietos į kitą, išvengiau varžovo spąstų ir artėjau prie jo. Šikamaru per daug nesistengė manęs nugalėti.
Sugebėjau prie jo priartėti ir spyriau vaikinui į nugarą. Šis pasirito kelis metrus žeme. Lengvai atsistojo. Kitą mano ataką blokavo kunajumi. Smogiau kumščiu, todėl persirėžiau odą į geležtę. Pajutau, kaip delnu nutekėjo raudono kraujo upelis. Žaizdelė buvo gili.
– Galime kautis tavaip, – paskelbė.
Susiraukiau. Net ir kaunantis manaip, ponaitis Tinginys stipresnis. Supykau ant savęs ir ant pasaulio. Puoliau.
Šikamaru paskutinę akimirką šoktelėjo šalin ir mano įniršio kumštis pasiekė smėlėtą žemę. Nuo mano jėgos ji įsmego. Liko duobė.
– Ar pakvaišai?! – išsigando vaikinas. – Sugriausi areną!
Norėjau pademonstruoti šaunią kovą. Tokią, kurią visi stebėtų išsižioję. Bet kuo labiau stengiuosi, tuo labiau susimaunu.
Vėl atsispyriau koja ir šoktelėjau į priekį. Prirėmiau Šikamaru prie sienos: jis nebeturėjo kur bėgti. Mano smūgiai vienas po kito leidosi ant vargšės sienos, kai vaikinas nuo jų išsisukdavo. Nepasidaviau. Pasilenkusi pasėmiau žiupsnelį smėlio ir mestelėjau varžovui į akis. Tada kita ranka trenkiau jam į pilvą. Šikamaru gailiai sudejavo. Tada šyptelėjo.
Nežinau kodėl, bet nebegalėjau pajudėti. Stovėjau susiėmusi rankomis pilvą visai kaip vaikinas priešais.
– Nustebai? – Šikamaru išsitiesė – aš taip pat.
Jis pažvelgė žemyn. Aš taip pat. Nuo jo kojų prie manųjų driekėsi tamsi šešėlio juosta.
– Sugavau tave, moteriškos giminės monstre, – triumfavo.
Dabar aišku. Šikamaru sugebėjo savo šešėliu valdyti kitą žmogų. Temari mane įspėjo. Užmiršau ir susikirtau. Visko pasitaiko. Ne pasaulio pabaiga.
Labai lėtai, sutelkusi visas jėgas, pakėliau drebančią ranką, nors Šikamaru jutsu mane ir varžė. Vaikinas sunerimęs žiūrėjo į mane.
– Pasiduodu! – išdidžiai išrėkiau.
Nurimusios tribūnos vėl pradėjo keikti mane visokiais žodžiais.
– Ką čia išdarinėji? – supyko Šikamaru.
– Juk sakiau, kad pasiduosiu, – šypsojausi.
– Tu nesupranti, ką padarei!
– Vis tiek nesikovei rimtai, my best friend, – mirktelėjau.
– Best friendai nežaloja vienas kito.
Nesumušti (tik šiek tiek išsekę) grįžome į laukiamąjį. Ten išvydau Sasukę, kuris pagaliau atvyko į egzaminą. Tiesą sakant, vos jį pažinau. Jis ne tik pakeitė šukuoseną (užsiaugino plaukus), bet ir rūbus: dabar vilkėjo juodus aptemptus marškinėlius ir aptemptus tamsius šortus. Atrodė kietai.
Sasuke iškart žengė prie manęs. Niekinamai nužvelgė Šikamaru, kuris atsakė tuo pačiu.
– Kaip galėjai pasiduoti, – Uchiha mostelėjo galva į ponaitį Narą, – jam?
– Apsiramink, gerai? – sušnibždėjau jam į ausį. – Daraisi nepakenčiamas.
– Atleisk.
Sasuke meiliai suspaudė mano ranką. Judesys, skelbiantys, jog mudu daugiau nei draugai.
– Aš žadu laimėti, – pridūrė.
Netrukus teisėjas į areną pakvietė Gaarą ir Sasukę.
– Laukia titanų dvikova, – tarė Šikamaru. – Mūsų žaidymėlis visai nublanks.
Dėl to rūpinausi mažiausiai.
Tribūnos nurimo, vos kovotojai įžengė į areną. Šitos kovos jie laukė, o ne nežymybių (aš, Naruto) pasispardymų.
Jausmas stebėti tuos du buvo nekoks. Gaara atrodė kraupiai (kraupiau nei tą naktį, kai užpuolė mane). Sasuke irgi stovėjo ne angelo veidu.
– Pradėkite.
Gaara puolė pirmas. Atrodė, jis negalėjo sulaukti, kol sutraiškys Sasukę. Smėlis iš jo ąsočio šovė aukštyn, po to aštriomis adatomis pasileido į priešininką. Uchiha berniukas žaibiškai nuo jų išsisuko. Sasuke buvo žymiai greitesnis negu praėjusį mėnesį.
– Bėgdamas kovos nelaimėsi, – šiepėsi Gaara.
– Nesijaudink, – prunkštelėjo juodaplaukis. – Netruksiu tave įveikti.
Sasuke pasileido bėgti. Raudonplaukio smėlio banga jį vijosi, bet Uchiha nesileido pagaunamas. Jis priartėjo prie varžovo ir užsimojo spyriui. Gaaros smėlis apsaugojo šeimininką. Sasuke nesustojo: mosavo kojomis, kol aplenkė priešininko apsaugą ir pataikė į pilvą. Raudonplaukis net nepajudėjo iš vietos. Tikriausiai vėl kūną buvo padengęs smėlio sluoksniu. Neįveikiamu.
Gaara pradėjo kraupiai kvatotis.
– Blogai, – susinervino Kankuro. – Padaras pabudo.
– Koks padaras? – nesusigaudžiau.
Temari skausmingai pažiūrėjo į mane. Bet nieko neatsakė.
Sasuke susiraukė. Ilgai negalvojęs, vėl puolė Gaarą. Šįkart raudonplaukis nesuspėjo nieko padaryti. Uchiha berniukas jį aptalžė ir parvertė ant žemės. Tada sustojo akimirkai atsikvėpti. Gaara lėtai atsistojo. Nusibraukė kraują nuo lūpos. Pakraupo.
– Gaara dar niekada nebuvo sužeistas! – išsigando Temari.
Smėlio nindzė drebėjo. Nesupratau, kas darėsi, bet nuojauta kuždėjo, jog nieko gero.
Gaaros smėlis apgaubė jį. Ne šiaip sau, o susupo į didelį rutulio formos kokoną. Kokonas atrodė stiprus. Sasuke nesugebės jo pramušti!
Uchiha berniukas atsitraukė iki arenos sienos. Atrodė nė kiek nesutrikęs ir vis dar savimi pasitikintis. Jis atliko rankų ženklus ir jo dešinė ranka sužibo žaibais. Visai kaip Kakašio Raikiri!
– Chidori[1], – ištarė ir įsibėgėjo.
Tą akimirką aš užsimerkiau, pražiopsojau. Netyčia. Kai atsimerkiau, Sasuke traukė dešiniąją ranką iš smėlio rutulio. Ji buvo kruvina. Tik ant žemės lašėjo ne Uchiha berniuko kraujas.
Gaaros kraujas.
Sasuke pramušė kokoną.
Kažkas smėlio rūmuose sustūgo. Gaara. Tik jo balsas nepanašėjo į vaikino. Labiau į žvėries.
Iš pramuštos skylės šovė smėlio banga ir nustūmė Sasukę tolyn. Mačiau, kaip Uchiha berniukas tyliai sudejavo. Turbūt skaudėjo.
Nepajutau, kaip dalyvių ložėje išdygo vyras su smėlio kaimelio raiščiu ant galvos ir prakalbo:
– Keičiasi planai. Pradedam dabar.
– Ką pradedat? – klausiau Temari.
Ji ir Kankuro nušoko žemyn į kovos lauką. Prieš tai šviesiaplaukė man sušnibždėjo:
– Atleisk.
Pasimečiau. Žvilgčiojau tai į Naruto, tai į Šikamaru. Kažkur aukštai nugriaudėjo sprogimas.
– Kas darosi?! – supanikavau.
– Smėlio kaimelis išdavė Konohą, – išgirdau Kakašio balsą. – Jie susimokė su Orochimaru.
Arenoje taip pat kilo garsų sumaištis. Gaara ištrūko iš smėlio kokono, bet....
– Sasuke-kun! – Sakura taip pat atbėgo į dalyvių balkoną.
Gaara buvo pusiau tapęs monstru. Kairioji jo kūno dalis vis dar atrodė kaip anksčiau, o dešinioji turėjo smėlio spalvos pabaisos leteną, koją ir pusę uodegos.
– Gaara toks pat kaip aš, – Naruto balsas drebėjo. – Mes abu viduje saugome pabaisas.
Pabaisas? Kaip Devyniauodegis? Aš seniai apie jį pamiršau! Kam rūpi visokie monstrai?
Temari su Kankuro bandė nuraminti savo brolį, bet šis nesileido.
– Uchiha Sasuke! – suriko. – Kaukimės!
– Reikia padėti Sasukei, – tarė Naruto.
Aš linktelėjau.
Šiandien niekas nežus.
Prašau.
Ačiū už naują skyrių. Kažkodėl skaitant drebėjau. Neįsivaizduoju kodėl, bet buvo smagu skaityti.
AtsakytiPanaikintiIve
Ačiū už atsiliepimus ^^
Panaikinti