Naruto istorija (2/20)

Labai pavėluotai, Naujų metų proga, paskutinis 2 dalies skyrius :)

***

Hokagė žuvo. Tai pirmoji naujiena, kurią išgirdau nubudusi ryte. Niekas man nieko neaiškino. Seselės tik pertvarstė žaizdas ir suleido vaistus. Nekantriai laukiau Kakašio. Man reikėjo tikrumo.

–         Taip, Hokagė-sama žuvo kovoje su Orochimaru, – patvirtino Kakašis.

     Manęs aplankyti atėjo tik apie ketvirtą valandą. Konohoje kilo panika, tad anksčiau jis niekaip negalėjo.

     Stebėjausi savo nejautrumu. Neverkiau dėl Kage-senio. Labiau nerimavau dėl to, kas dabar bus su manimi.

–         Poryt laidotuvės. Norėsi dalyvauti?

–         Privalau, – atsakiau.

     Taigi po dviejų dienų išėjau iš ligoninės (nors toli gražu nebuvau pasveikusi). Mane išleido tik laidotuvėms. Eidama į Septintosios komandos susitikimo vietą dėliojausi pastaruosius įvykius į eilę. Oročimaru įkalbėjo Smėlio kaimą išduoti Konohą. Vėliau pats nužudė Kazekagę (kaimelio vadą ir Gaaros tėvą) ir per trečiąjį egzaminą juo apsimetinėjo. Gaarai pašėlus, atskleidė savo priedangą ir kėsinosi nužudyti Hokagę. Po sunkios kovos jam pavyko. Oročimaru pabėgo.

     Tuo metu pabaisos viduje užvaldytas Gaara siautėjo. Aš atsijungiau. Mums į pagalbą atskubėjo Sakura ir Šikamaru. Tada atsipeikėjau, o paskui vėl išsijungiau. Naruto iškvietė milžinišką rupūžę ir užbaigė mano pradėtą darbą – įveikė Gaarą. Atrodo, viskas, ką turėčiau žinoti.

     Diena laidotuvėms buvo puiki. Apsiniaukęs, bet kurią akimirką pravirksiantis dangus. Juodai apsivilkę, liūdnais veidais žmonės. Kas bus su jų kaimeliu?

     Atėjau kartu su Naruto. Sakura ir Sasuke jau laukė. Uzumakis atrodė palaužtas. Tik mudu buvome apklijuoti pleistrais.

–         Einam? – pasiteiravo Sakura.

     Septintoji komanda (be mokytojo) patraukė link kapinių. Žmonių buvo gausybė. Beveik visi Konohos nindzės. Išsirikiavome eilėmis. Ceremonijos pabaigoje kiekvienas atėjusysis nešė po gėlę ant Hokagės kapo. Mes buvome ne išimtis.

     Padėjau baltą rožę priešais Hokagės nuotrauką. Joje senolis šypsojosi. Dangus neišlaikė. Pravirko.

     Pasibaigus laidotuvėms, žmonės pradėjo skirstytis. Mes dar stoviniavome. Naruto norėjo paguosti niekaip nenustojantį lieti ašarų Konohamaru. Pasirodo, berniukas Hokagės anūkas.

–         Keliaukim namo, Konohamaru, – prie vaiko priėjo Asuma.

–         Asuma, – kažką norėjo sakyti Kakašis.

–         Taip, – linktelėjo supratęs.

     Vyras su berniuku nuėjo.

–         Ar Asuma Konohamaru giminaitis? – pasidomėjau.

–         Taip, dėdė. Sarutobi Asuma yra Hokagės sūnus, – man atsakė Kakašis.

     Palydėjau akimis tolstančią vyro nugarą. Kodėl jis neverkė?

–         Ei, – šnipštelėjau Sasukei. – Jei neverkiu, aš blogas žmogus?

–         Verkti galima dviem būdais: išorėje ir viduje, – tarė.

–         Tu verki?

     Sasuke neatsakė.

–         Kaip jautiesi? – susirūpino Kakašis.

–         Gerai.

     Juk neverkiu! Nei alpstu, nei dar ką! Vadinasi, man viskas gerai.

–         Grįžkim namo, – pasiūlė vyras.

–         Kakaši, – kreipiausi. – Kodėl žmonės žūsta?

     Jis giliai atsiduso.

–         Nes pasaulis žiaurus.

     Kitaip tariant, atsakymo nėra.

     Pasijutau keistai. Prisiminiau Haku su Zabuza. Kodėl visos didesnės kovos baigiasi kieno nors laidotuvėmis? Ar taip bus visada?

–         Gal norėjai eiti su Sasuke? – paklausė Kakašis.

     Galbūt pirmą kartą, kalbant apie Sasukę, jo balse negirdėjau pašaipos.

–         Ne, – papurčiau galvą. – Manau, jiems visiems reikia pabūti vieniems.

–         Tu teisi, – Kakašis sušiaušė mano plaukus.

     Grįžome namo. Mokytojas bandė paruošti ką nors valgomo, bet neturėjau apetito. Užmigti taip pat buvo sunku. Mano vyresnysis brolis užmigo greitai ir nematė jokių vargų. Aš neapsikentusi išėjau į lauką.

     Mindžikavau prie namo laukųjų durų. Oras buvo vėsus, vis dar užuodžiau lietaus kvapą. Danguje raminamai žibėjo žvaigždės. Akimirką pamaniau, jog sapnas baigsis ir aš nubusiu namie, savo lovoje...

     Išgirdau kažkieno žingsnius. Atsisukau į jų pusę. Tai buvo Smėlio nindzių trejetas. Išsižiojau iš nuostabos.

     Temari stumtelėjo Gaarą. Vaikinas vienintelis priėjo prie manęs. Pasimetusi spoksojau į jį. Galiausiai raudonplaukis ištiesė man gėlę, padarytą iš smėlio. Dvejodama ją paėmiau. Nieko nesakiau.

–         Tikiuosi, sugebėsi man atleisti, – tarė.

     Nudelbiau žvilgsnį į gėlę.

–         Tiesą sakant, aš tavęs nesuprantu, – prabilau. – Mūsų pasauliai labai skirtingi.

     Gaara užmerkė akis ir nulenkė galvą lyg pasiduodamas.

–         Tačiau... turiu priimti tave, koks esi, – tęsiau. – Kaip ir tu turi priimti pasaulį tokį, koks jis yra.

     Nusišypsojau. Raudonplaukis neatsakė tuo pačiu, bet aš nelabai ir galėjau įsivaizduoti šypseną šaltai gražiame vaikino veide.

–         Konohos ir Smėlio santykiai įtempti, – prie mūsų prisijungė Temari. – Bet Gaara labai norėjo tave pamatyti, – išsišiepė.

     Kankuro jai kumštelėjo.

–         Iki, – iškėlė ranką šviesiaplaukė.

–         Iki! – šūktelėjau, nes negalėjau mojuoti dešine – ją vis dar skaudėjo – ir kaire – joje spaudžiau Gaaros gėlę − rankomis

     Trijulei dingus iš mano regos lauko, grįžau vidun, nes šaltis baigė prasiskverbti iki kaulų smegenų.

     Eidama į lovą persigalvojau. Palikau Gaaros gėlę ant staliuko, susiradau švarkelį ir išskubėjau laukan. Lėkiau per balas: nežiūrėjau, kur dedu koją. Sasukės butą pasiekiau geliančiomis pėdomis. Pabeldžiau į duris. Jos atsivėrė greičiau negu tikėjausi. Vaikinas nemiegojo, bet nustebo mane išvydęs.

     Įsiveržiau į vidų ir užtrenkiau duris sau už nugaros. Pravirkau. Drebėjau, kūkčiojau, rijau ašaras. Man skaudėjo.

     Sasuke tvirtomis rankomis priglaudė mane prie savęs.

–         Negi buvo būtina nueiti tokį kelią tam, kad išsiverktum?

     Kažkodėl mano ašaros išriedėjo tik prie jo...

     Kai nusiraminau ir grįžau į Kakašio butą, nebeturėjau kitos išeities, tik tikėti šviesiu rytojumi.