Naruto istorija (3/8)

***

Nubudau anksčiausiai ir nebegalėjau užmigti. Susinervinusi varčiausi lovoje, kol taip įkyrėjo, kad atsikėliau. Kakašis išvyko į A klasės misiją. Konoha vis dar nebuvo atsigavusi po Trečiojo Hokagės mirties, todėl Tsunadė į svarbias misijas siuntė tik patikimus nindzes. Juk reikėjo įgyti žmonių pasitikėjimą ne tik Ugnies, bet ir kitose šalyse.

     Kažką sukrimtusi išsiruošiau į Hokagės kabinetą. Neabejojau, jog ten pilna popierių, kuriuos kas nors turės sutvarkyti. Ir tas kas nors esu aš.

     Hokagės būstinė, kaip ir visa Konoha, tokį ankstų rytą atrodė lyg išmirusi. Todėl baisiausiai nustebau, kai Tsunadės kabinete radau net tris žmones: Hokagę, Šizunę ir Šikamaru. Tsunadės kaktoje buvo išsišokusios kelios gyslelės. Moteris atrodė labai susikrimtusi.

–         Man reikia patikimų žmonių, – ginčijosi Šikamaru.

–         Visi jounin užsiėmę. Niekuo negaliu padėti, – atsakinėjo Hokagė.

–         Kas nutiko? – įsikišau.

     Atrodo, jie mane pastebėjo tik, kai pravėriau burną.

–         Ernesta, puikus sutapimas! – nudžiugo Šizunė.

     Tsunadė rankos mostu ją nutildė.

–         Keliauk, – paliepė Šikamarui.

–         Gavai pirmą misiją kaip chuunin lygio nindzė? – plekštelėjau jam per nugarą.

     Vaikinas įsitempė. Nežymiai linktelėjo. Apsisuko ir išėjo.

–         Kas per misija? – pasidomėjau.

–         Pargabenti Uchihą Sasukę atgal į Konohą, – tarė Tsunadė.

     Pamaniau, kad prastai išgirdau.

–         Kaip? – vos nepaspringau seilėmis.

–         Sakura matė, kaip Sasuke naktį paliko Konohą, – kalbėjo Šizunė.

–         Kaip suprasti? – vos nešaukiau. – Kodėl Sasuke turėtų išvykti iš Konohos?

–         Vakar į kaimelį įsibrovė kelios Garso nindzės. Jos įtikino Sasukę keliauti pas Oročimaru, – Tsunadės balse atsispindėjo kelios nerimo gaidelės, bet, mano supratimu, per menkos.

     Aš visa virpėjau. Karštligiškai bandžiau suvokti, kas dedasi ir kuo visa tai baigsis.

     Puoliau prie durų, bet Tsunadės balsas mane sulaikė:

–         Draudžiu tau dalyvauti šioje misijoje.

–         Kodėl? – stovėjau nugara į Hokagę.

–         Jei pamiršai, Oročimaru nori ir tavęs.

–         Tai kas? – vos tvardžiausi.

–         Jei lėksi paskui Sasukę, jis nušaus du zuikius vienu šūviu. Būk protinga, Ernesta.

–         Aš su juo pasikalbėsiu! – rėkiau. – Sasuke pyksta ant manęs ir bando mane pagąsdinti! Jis NE RIMTAI...

–         Draudžiu tau kištis. Lik Konohoje ir leisk kitiems viską sutvarkyti.

     Tsunadės žodžiai atsimušė į mane kaip į sieną. Atplėšiau duris ir išbėgau. Buvau greitesnė už Šizunę, be to, nesinaudojau laiptais − iššokau pro koridoriaus langą − ir moteris nespėjo manęs sulaikyti.

     Bėgau prie pagrindinių Konohos vartų. Jei kas norėjo palikti kaimelį, turėjo eiti būtent pro juos. Jau iš tolo pastebėjau nindzių grupelę, dar nespėjusią pajudėti didžiojo miško link. Šikamaru, Kiba, Čodžis, Nedžis, Naruto, Lee ir Sakura. Jų visų akys išsiplėtė, nes atbėgau tekina. Ponaitis Tinginys susiraukė.

–         Tsunadė liepė man dalyvauti misijoje, – kontraatakavau jo žvilgsnį.

–         Meluoji, – ramiai pasakė.

–         Nemeluoju! – isteriškai sušukau.

–         Ernesta, nusiramink, – paprašė Kiba.

     Kas jo klausė?

–         Tu nemąstai blaiviai, – aiškino Šikamaru.

     Gal aš nenoriu mąstyti blaiviai! Gal nors kartą gyvenime noriu pasiduoti jausmams ir elgtis impulsyviai! Mano vaikinas dingo iš kaimelio ir vyksta pas šlykščiausią niekšą visoje Naruto žemėje! Kaip aš galiu mąstyti blaiviai?!

–         Ernesta-chan, tau nėra ko jaudintis, – švelniai prakalbo Naruto. – Aš būtinai parvesiu Sasukę namo.

     Naruto pats atrodė sutrikęs, o jo raminanti šypsena netikra.

–         Tai nepriimsit manęs? – nebekėliau balso.

    Vaikinų veidai bylojo tvirtą „ne“ (tik Nedžiui buvo nusispjauti).

–         Tada keliausiu viena, – nusprendžiau.

     Šikamaru pastojo man kelią.

–         Neturim laiko tavo kaprizams.

–         Tai nestokit man skersai kelio!

     Stebeilijau į vaikiną piktu žvilgsniu. Jis taip pat. Dar kiek ir būčiau jam trenkusi.

–         Tegul keliauja. Daugiau žmonių nepakenks.

     Negalėjau patikėti, jog tuos žodžius ištarė jis! Nedžis-nii-sanas!

–         Ne! – užprotestavo Šikamaru.

–         Kodėl?! – vėl šaukiau.

–         Tavo jausmai Sasukei tik maišys! – vaikinas irgi pradėjo kelti balsą.

–         Nėra jokių jausmų! AŠ TENORIU SU JUO PASIKALBĖTI IR ATVESTI Į PROTĄ! – užkaukiau ant visos Konohos.

     Pritrūkau oro ir ėmiau giliai kvėpuoti, kol visi kiti kramtė mano žodžius.

–         Sasuke laikomas išdaviku, – ramiai vėl prakalbo Šikamaru.

–         Iš kur jūs žinot?! – nesitvardžiau. – Gal jį pagrobė! Prievarta išvedė!

–         Sasuke-kun išėjo savo noru, – atsklido tylus Sakuros balsas.

     Aš mečiau į ją pasibaisėjimo kupiną žvilgsnį.

–         Todėl, Naruto, prašau, – mergina pravirko, – parvesk Sasukę-kun namo!

     Ašaros ritosi Sakuros skruostais tarsi lietaus lašai langų stiklais. Tą akimirką aš jos taip nekenčiau. Kokią teisę ji turi verkti? Kokią teisę ji turi prašyti Naruto, kad jis lėktų paskui Sasukę? A?!

–         Kodėl jo nesulaikei?! – užsipuoliau.

     Norėjau papurtyti Panelę Rožiniais Plaukais, priversti pažiūrėti man į akis! Bet Kiba apglėbė mane per pečius ir patraukė tolyn.

–         Nurimk, – paliepė.

     Pasimuisčiau, tačiau negalėjau ištrūkti.

     Naruto paėjo į priekį.

–         Dėl nieko nesijaudink, Sakura-chan, aš būtinai parvesiu Sasukę namo. Pažadu.

     Užmyniau Kibai ant kojos. Šis sucypė.

–         Paleisk!

     Suėmiau vaikino ranką ir trūktelėjusi permečiau jį sau per petį. Tada tiesiu taikymu moviau į mišką paskui Uchiha berniuką. Deja, likau stovėti vietoje. Negalėjau pajudėti. Mane sulaikė Šikamaru šešėlis.

–         Man nusispjauti, kas nutiks Sasukei, bet tu man rūpi, – ramiai kalbėjo ponaitis Tinginys.

     Aš bejėgiškai bandžiau pajudinti kojas ir pabėgti.

–         Atvėsk, jei nori vykti su mumis, – pridūrė.

     Išplėčiau akis.

–         Jei Sasuke ko ir paklausys, tai nebent tavęs, – pasitrynė pakaušį. – Be to, saugiau tave laikyti šalimais negu palikti vieną.

     Šikamaru panaikino savo jutsu. Aš iš inercijos žengiau žingsnį į priekį ir sustojau. Bandžiau įteigti sau, kad leisdamasi užvaldoma jausmų elgiuosi savanaudiškai. Kaip jaučiuosi aš, čia visai nesvarbu.

–         Būkit atsargūs, – paprašė Lee (nors jo akys buvo įsmeigtos į mane).

     Jis jautėsi bejėgis, nes negalėjo keliauti kartu ir padėti.

–         Mūsų užduotis – pargabenti Uchihą Sasukę atgal į Konohą, – priminė Šikamaru.

–         O kas tave paskyrė vadu? – prisimerkė Naruto.

–         Kvaily, – pasišaipė Kiba. – Jis chuunin. Viršesnis už mus.

     Kol tiedu nesusimušė, palikom Sakurą su Lee prie didžiųjų Konohos vartų ir iškeliavom. Reikėjo paskubėti, jei norėjom pasivyti Sasukę. Šuoliavom medžių šakomis. Kiba su Akamaru atliko vedlių vaidmenį. Nedžis saugojo užnugarį. Likusieji išsibarstė tarp tųdviejų. Šikamaru kas penkias sekundes užmesdavo akį į mane. O aš stebeilijau į priekį ir beveik įsivaizdavau, jog matau Uchiha berniuko nugarą.

–         Sasukės kvapas stiprėja! – pranešė Kiba.

–         Nedži, ar ką matai? – pasiteiravo lyderis.

     Nedžis-nii-sanas įjungė savo Byakuganą.

–         Dar ne, – atraportavo.

     Kodėl?

–         Čodži, neatsilik! – riktelėjo Šikamaru.

     Kodėl, Sasuke, išvykai?

–         Užuodžiu nepažįstamas nindzes!

     Aš visiškai tavęs nebesuprantu. Vakar atėjai. Sakei, norėjai pasimėgauti vakaru su manimi. Paskutine naktimi...

–         Priekyje matau penkias nindzes, – įspėjo Nedžis. – Jos stovi vietoje.

–         Tarp jų yra ir Sasuke, – užtikrino Kiba.

–         Leidžiamės! – įsakė Šikamaru.

     Jis sugriebė mano ranką ir nutempė kartu su savimi žemyn, nes aš užsižiopsojau. Sulindom į krūmus ir toliau sliūkinom kiek įmanoma tyliau bei atsargiau. Netrukus pasiekėme vietą, kur būriavosi penkios nindzės. Pastebėjusi mėlynus Sasukės marškinėlius, išsitiesiau visu ūgiu ir vos neišgriūvau iš krūmų. Šikamaru nešvelniai prispaudė mane prie žemės.

     Bandžiau klausytis, bet mes buvom per toli, kad girdėtume, ką kalbėjo Garso nindzės. Sasuke stovėjo nugara į mūsų krūmus. Vaikiną ratu supo keturios įtartinos išvaizdos nindzės – trys vyrai ir moteris. Šalia jų pastebėjau medinę statinę.

–         Tai ar pasiruošęs aktyvuoti antrą prakeiksmo žymės lygį? – atsklido vieno iš vyrų balsas.

     Sasuke tik prunkštelėjo, išgėrė kažkokių tablečių ir įlipo į statinę. Storulis vyras su mažai plaukų ant pakaušio uždengė indą dangčiu ir užkalė. Aš sujudėjau, bet, prieš man ką nors išrėkiant, Šikamaru ranka nusileido ant mano burnos ir saugiai ją užvėrė.

–         Jie mus pastebėjo, – šnipštelėjo Nedžis.

     Kitas vyras melsvais plaukais atsisuko į krūmus.

–         Turime svečių, – pranešė jis.

     Likusios nindzės sužiuro į mūsų slėptuvę. Ką gi, turėjome džiaugtis, kad bent jau juos pavijome.

–         Ką darom? – sušnipštė Kiba.

–         Čiumpam Sasukę ir dingstam! – nusprendė Naruto.

     Geltonplaukis iššoko iš krūmų ir bėgo prie statinės. Tačiau trečiasis vyras, kaip koks žmogus-voras, išspjovė baltų gijų tinklą ir prisitraukė medinį indą prie savęs. Naruto sudvejojo ką daryti toliau.

–         Atiduokit Sasukę! – pareikalavo.

–         Užmiršk, mažvaiki, – kalbėjo melsvaplaukis.

–         Sasuke savo noru keliauja į Garso kaimą pas Orochimaru-sama, – pridūrė moteris.

     Visi tik kartoja „savo noru, savo noru“! Įgriso! Kas savo noru paliktų saugius namus ir dar lįstų į kažkokią dėžę!

     Šoviau į priekį užsimojusi kumščiu į žmogų-vorą, bet atsitrenkiau į dručkį (kaip stambaus sudėjimo žmogus jis buvo be galo vikrus). Kitos Konohos nindzės nebeturėjo pasirinkimo, tik taip pat išlįsti.

     Dičkis nindzė pagniaužė kumščius. Ruošėsi sumalti mus į miltus.

–         Jiroubou, neturim laiko, – įspėjo moteris.

–         Tayuya, patylėk, – sugriežė dantimis.

–         Tayuya teisi, – tarė melsvaplaukis. – Neverta gaišti laiko su šiomis skruzdėmis.

     Džirobo palingavo galva. Išsišiepė. Suplojo rankomis ir padėjo jas ant žemės. Šioji sudrebėjo. Aplink Konohos nindzes ėmė augti sienos, kurios mus apgaubė ir įkalino.

–         Iki, skruzdės! – dar išgirdau pašaipų balsą.

     Kas įvyko?

     Žengiau į priekį, bet užkliuvau ir ant kažko pargriuvau. Dėl tamsos neįžiūrėjau ant ko užgriuvau. Iš sucypimo nusprendžiau, jog tai Kiba.

–         Atleisk! – sušnibždėjau.

–         Tai žemės stichijos jutsu, – ėmė aiškinti Nedžis. – Šios olos sienomis teka to vyruko chakra. Nemanau, kad bus lengva prasilaužti.

     Pamažu mano akys šiek tiek apsiprato su tamsa. Neklydau. Prie žemės prispaudžiau šunų berniuką. Lėtai atsistojau. Man susvaigo galva.

–         Pritrūksime oro, – pranešė Šikamaru.

–         Viskas per tuodu kvailius, – suniurzgė Nedžis.

–         Gal norėjai, kad sėdėčiau ir nieko nedaryčiau? – įsižeidžiau.

–         Būtent! – atsakė.

–         Pykčiai niekur nenuves, – pastebėjo Čodžis.

–         Gerai, gerai. Atleiskit, kad norėjau išgelbėti savo...

     Nebaigiau sakinio, nes nenorėjau garsiai ištarti to žodžio.

–         Manau, visi seniai žino, kas vyksta tarp tavęs ir Sasukės, – atsiduso Šikamaru.

     Susigėdau ir tiesiog atsisėdau ant žemės.

–         Palikit mane ir eikit, – sumurmėjau.

     Kol mano plati burna neiššvaistė dar daugiau brangaus O₂.

     Mūsų lyderis paplojo Čodžiui per nugarą:

–         Nagi, senas drauge, kliaujamies tavimi.

     Komandos storulis atliko rankų ženklus ir išsipūtė kaip balionas. Tada susirietė į kamuoliuką ir taranavo vieną iš sienų. Visa ola sudrebėjo, bet siena net neįskilo.

–         Nepasiduok, Čodži! – ragino Naruto.

–         Ei, – tariau.

      Kažkodėl mane ignoravo.

–         Ei! – riktelėjau.

–         Ko? – atsisuko Nedžis.

–         Kodėl nepabandote pramušti sienos visi kartu? Jei Čodžio jėgos neužtenka... – murmėjau.

     Naruto suplojo delnais:

–         Jei reikia jėgos – kliaukitės Ernesta-chan!

–         Ji neatrodo labai stipri, – abejojo Nedžis-nii-sanas.

–         Klausyk, Nedži, – prakalbo Šikamaru. – Sakei, kad sienose cirkuliuoja to dičkio chakra.

–         Na ir kas?

–         Štai kodėl tos sienos tokios antgamtiškos. Neįveikiamos.

     Pakilau ant kojų. Man vėl susvaigo galva.

–         Per mažai deguonies, – teištariau.

–         Ar chakros kiekis visur vienodas? – paklausė lyderis.

     Kiek nepatenkintas Nedžis įjungė savo Byakuganą ir apžvelgė olą.

–         Čia, – bedė pirštu į lubas.

–         Čodžis nepasieks lubų, – sudejavo ponas Tinginys. – Bet... – žvilgtelėjo į mane. – Moteriškos giminės monstrui tai vieni juokai.

     Papūčiau lūpas, tačiau pamankštinau ranką. Man tereiks pašokti ir trenkti iš visų jėgų ten, kur nurodė Nedžis-nii-sanas. Tikrai lengviau negu smogti pabaisai-Gaarai Rasenganu.

     Sugniaužiau kumštį ir atsispyriau nuo žemės. Mano smūgis pramušė skylę. Tada skaudžiai nusileidau žemyn.

     Teko išlipti pro viršų, bet ištrūkom. Ir dar pakankamai greitai, kad pasivytume Garso nindzes.

–         Klausykit, – prabilau. – Tiesa, kad Sasuke mano vaikinas, bet, visų pirma, jis mano draugas. Todėl nenoriu, jog jis iškrėstų didžiausią kvailystę savo gyvenime.

–         Dar pora žodžių ir imsim pavydėti, – nusijuokė Kiba. – Po galais, – plekštelėjo sau per kaktą, – tam vaikinukui taip sekasi.

–         Atleisk, Kiba, – pasijutau labai nejaukiai.

–         Galėjai iškart pasiųsti mane po velnių. Juk nuo pat pradžių neturėjau jokių šansų!

     Vaikinas šypsojosi ir nuo to jo veidas atrodė dar liūdnesnis. Negalėjau patikėti, kad jis taip rimtai apie mane galvojo. Taip rimtai, kad net... kad net... Sužeidžiau jo širdį.

–         Tuoj apsivemsiu, – pasiskundė Nedžis.

–         Reikia vytis priešus, – paragino Čodžis. Jo tik ir trūko.

–         Mums reikia plano, – nusprendė Šikamaru.

–         Mes tavim pasitikim, lyderi, – kumštelėjo draugui į šoną Naruto.

     Aš vis dar žiūrėjau į šypsotis bandantį Kibą.

–         Kiba, aš tikrai... – mano balsas užlūžo.

–         Pamiršk. Tu ne vienintelė mergina pasaulyje, – numojo ranka.

      Negi jis taip greitai pagijo?

–         Klausykit, – paliepė lyderis. – Darysim taip...

     Sasuke, turi tokius šaunius bendražygius, kurie tavęs nemėgdami vis tiek rizikuoja savo gyvybėmis dėl tavo gerovės. Negi keršto troškimas gali užgožti visa kitą? O gal tavyje nuo pat pradžių nebuvo jokių teigiamų jausmų?