#12#
Hikari pirmiausia išgirdo žingsnius ir slopius nepažįstamus balsus.
Tada prisivertė pakelti be galo sunkius akių vokus.
Ji gulėjo baltame
kambaryje. Šalia kapsėjo lašalinė. Skaudėjo krūtinę. Buvo sunku kvėputi.
–
Hikari?
Mergina lėtai pasuko galvą
į šoną. Ichigo sėdėjo ant kėdės prie jos lovos. Atrodė siaubingai.
Atsidarė palatos durys ir į
vidų įėjo Ryuuken. Net išvydęs atmerktas pacientės akis, nepakeitė rūsčios veido
minos.
–
Šiąnakt jokių lankytojų, – tarė.
–
Bet ji atsigavo, – norėjo ginčytis Ichigo.
–
Kai tapsi gydytoju – tada ir spręsi. O dabar
lauk.
Akių vokai buvo tokie
sunkūs, kad mergina vėl juos užmerkė.
Antrąkart Hikari nubudo vidury nakties, kai pajuto keistą šilumą. Ji
pasimuistė lovoje. Sunkumas krūtinėje buvo dingęs.
–
Labas vakaras, jaunoji panele.
Hikari krūptelėjo. Ant
palangės sėdėjo keistai atrodantis vyras. Juodą kimono buvo apgaubęs gėlėtu
apsiaustu. Ant kelių pasidėjęs laikė skrybėlę. Kitas žymiai jaunesnis ir
mažesnis vyrukas stovėjo palatos viduryje.
–
Dėkui, Hanatarou-kun, – tarė pirmasis svečias.
Mažasis vaikinukas
nusilenkė ir išlipo pro langą. Hikari sumirksėjo.
–
Tai tikrai ne sapnas, – patikino. – Aštuntojo
būrio kapitonas Kyoraku Shunsui jūsų paslaugoms.
–
Šinigamis? – teištarė.
–
Nesijaudink, – draugiškai kalbėjo. – Esu čia
tam, kad supažindinčiau tave su tuo, ko nežinai. Yamamoto Hikari-chan,
Makoto-chan turbūt neminėjo, kad ji yra šinigamė.
Hikari atsisėdo lovoje.
Sudūrė krūtinę.
–
Prieš daugelį metų tavo mama pabėgo iš Seireitei
į žmonių pasaulį ir gyveno čia kaip mirtingoji. Kadangi tavo tėvas buvo
grynakraujis žmogus, tu esi pusiau šinigamė kaip ir Ichigo-kun.
–
Uso desu[1].
–
Bet juk tu žinai, kad nesi paprasta mergaitė,
tiesa, Hikari-chan? – vis dar švelniai kalbėjo. – Dėl manęs jūs galėtumėte
gyventi, kaip gyvenote, bet...
–
Bet? – Hikari pakėlė akis į vyrą.
–
Tavo mama yra vienintelė mūsų Generolo Yamamoto
Genryuusai Shigekuni dukra. Vienintelė Yamamoto šeimos įpėdinė.
–
Tai kas?
Kyoraku nusišypsojo.
–
Reaguoji gan ramiai.
–
Apie šinigamių egzistavimą jau žinau, tad...
Hikari pridėjo ranką prie
krūtinės. Akimirką pasirodė, kad jos širdis išlėkė iš ten.
–
Hanatarou-kun palengvino tavo sužeidimus, bet
jie dar pakankamai rimti, – paaiškino. – Turbūt nežinai, tačiau tą naktį, kai
tave užpuolė, Makoto-chan atidavė tau visas savo galias.
–
Ką tai reiškia? – sunerimo.
–
Dabar tu esi vienintelė Yamamoto šeimos
paveldėtoja.
Hikari suspaudė antklodės
kraštą.
–
Wakarimasen[2].
–
Tu turėsi atlikti pareigas, nuo kurių pabėgo
tavo mama.
–
Wakarimasen, – pakartojo.
Kyoraku užjaučiamai
atsiduso.
–
Vieną dieną turėsi perimti šeimos valdymą –
tapti šeimos galva.
–
Juokaujat! Aš neturiu nieko bendra su ta šeima!
– riktelėjo.
–
Ramiau, Hikari-chan. Nepažadink kitų pacientų.
–
Ar jie negali pasirinkti kito žmogaus... kito
šinigamio?
Mergina žiūrėjo į vyrą
maldaujančiomis akimis.
–
Man labai gaila, Hikari-chan. Tikrai norėčiau
padėti.
Kyoraku atsistojo ir
užsidėjo skrybėlę.
–
Pasistengsim tavo priėmimą į šinigamių gretas
atidėti kiek įmanoma vėliau. Tai viskas, ką galiu pažadėti. Sveik ir mėgaukis
jaunatvišku gyvenimu.
Shunsui išnyko.
Ryte Hikarės apžiūrėti atėjo Ryuuken. Nustatęs, jog pacientės būklė
daug geresnė, sutiko įleisti lankytojus.
–
Hikari-chan, kaip jautiesi? Labai skauda? –
užpuolė klausimų lavina Yuzu.
–
Leisk jai atsikvėpti, – murmėjo Karin.
Isshin draugiškai
nusišypsojo. Tik Ichigo atrodė kaip nesavas.
–
Mama neateis? – paklausė Hikari. – Man labai
reikia su ja pasikalbėti.
Mergaitės susižvalgė.
–
Neateis, – atsakė ponas Kurosakis. – Bandžiau su
ja susisiekti, bet... Ji pardavė jūsų butą ir nepaliko jokių kontaktų. Net
Ishida negali su ja susisiekti.
Hikari nevalingai pakėlė
ranką prie žaizdos krūtinėje.
–
Hikari-chan, tau negera? – sunerimo Karin.
–
Mama mane paliko? – sušnibždėjo.
Ašaros pasipylė iš merginos
akių.
–
Pakviesim Ishidą, kad suleistų raminamųjų.
Isshin su mergaitėmis išėjo
iš palatos.
Ishigo priėjo prie ligonės
lovos ir apkabino Hikarę.
–
Gomen, Hikari, – šnibždėjo. – Tavo mama išgaravo
man prieš akis. Nieko negalėjau padaryti. Be savo šinigamių galių nieko
negalėjau padaryti...
Vaikino balsas ėjo vis
tylyn, kol užlūžo.
–
Nežinau kodėl, – ėmė šluostytis ašaras mergina,
– bet kai tu sakai „Hikari“...
Kurosakis paglostė jai
plaukus.
–
Tu mano mergina, tad kiek gi galima švaistytis
pavardėm.
–
Aš nekenčiu savo pavardės. Jei būtum pasakęs
„Yamamoto“, būčiau iškart pabėgus nuo tavęs.
–
Baka, – nusijuokė. – Tu man per daug rūpi, kad
taip lengvai paleisčiau.
–
Aš bijau.
–
Nesijaudink. Kitą kartą aš tave užstosiu.
Ichigo pasilenkė ir
pabučiavo Hikarę į lūpas. Jos buvo drėgnos nuo ašarų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą