#21#
Kai Ichigo pagliau prasiskverbė pro sąmonę gaubusį šydą, atmerkęs akis
išvydo kardo smaigalį, pavojingai svyruojantį virš jo. Vaikinas suriko. Ginklas
smigo į krūtinę. Kurosakis vėl nugrimzdo į gilų miegą.
Byakuya lengvai rado reikiamą palatą. Iš pradžių niekinamai nužvelgė
koridoriuje ant kėdžių sėdinčius du jaunuolius – jie snaudė – po to tyliai
įžengė į kambarį. Ligonis ramiai miegojo lovoje. Kuchikis pažvelgė į jį kaip į
niekam nereikalingą skudurą. Jis neketino laukti, kol senis Generolas paskelbs
oficialią kautynių datą.
–
Kelkis, – paliepė.
Ichigo sukrutėjo.
–
Kelkis, pasakiau!
Byakuya suėmė vaikiną už
plaukų ir truktelėjęs atskyrė jo sielą nuo kūno. Pajutęs smūgį ir šaltas
grindis, Ichigo atsipeikėjo. Nustebęs apsičiupinėjo: jo žaizdos buvo
užgijusios, jokių įbrėžimų, o svarbiausia – vaikinas vilkėjo juodą kimono!
–
Hikari! – prisiminęs paskutinius įvykius pašoko
ant kojų.
Šeštojo būrio kapitonas
suspaudė Kurosakio petį ir stumtelėjęs išmetė priešininką pro langą. Dužo
stiklas.
Hikarę pažadino triukšmas. Ji lėtai pakėlė galvą nuo patogaus
Hitsugayos peties ir apsidairė. Kelios seselės išsigandusios stovėjo Ichigo
palatos tarpduryje.
–
Kas nutiko? – sunerimo mergina.
–
Viskas gerai, – atsakė viena iš ligoninės
darbuotojų. – Sutrupėjo lango stiklas, bet ligonis sveikas. Galbūt koks
chuliganas iš lauko išdaužė ar ką.
Hikari įbėgo į palatos
vidų. Pro skylę lange veržėsi šaltas nakties oras. Kurosakis ramiai gulėjo
lovoje. Patalpoje taip pat stovėjo baltą šinigamių kimono vilkinti moteris. Be
Hikarės jos niekas daugiau nepastebėjo.
–
Atleisk man, Hikari, – šnibždėjo ji, atsukusi
nugarą. – Jei galima motinai atleisti už tokius dalykus...
Makoto pasisuko šonu, bet
vis tiek nedrįso pažiūrėti dukrai į akis.
–
Mažvaikis Byakuya atėjo suvesti sąskaitų su tavo
numylėtiniu. Tėvas nusprendė, jog jie turėtų kautis dėl tavo rankos. Paskolinau
Kurosakiui-kun savo galias, bet...
Moteris nevykusiai
nusišypsojo ir ištiesė kairiąją ranką. Ta kimono rankovė pamažu juodavo.
–
Jos grįžta.
Hikari žaibiškai apsisuko
ir movė lauk.
–
Yamamoto-san! Kur... – stojosi nuo kėdės
Toushiro.
Bet mergina jau leidosi
laiptais į pirmą ligoninės aukštą.
–
Lik čia, mažasis kapitone, – sudraudė Makoto.
Hitsugaya su baime
pasižiūrėjo į iš Ichigo palatos išėjusią moterį.
–
Draudžiu tau kištis.
Dešimtojo būrio kapitonas
negalėjo nepaklusti Generolo dukters įsakymams.
Ichigo rankove nusišluostė prakirstą lūpą. Byakuya atsitempė jį į
miesto parką. Nieko neaiškino, tik liepė trauktis kardą.
–
Tu silpnas, Kurosaki. Silpnas, – kartojo Šeštojo
būrio kapitonas.
–
Byakuya! – šnypštė. – Paaiškink!
–
Nespėsi net pasidžiaugti atgautomis galiomis,
nes tuoj tave užmušiu!
Kuchikis puolė. Ichigo vos
spėjo iškelti savo zanpakutou. Susidūrus dviem geležtėms pažiro žiežirbos.
Byakuya šyptelėjo. Jo kardas subyrėjo į tūkstančius sakuros žiedlapių. Šie
apgaubė priešininką. Ichigo riktelėjo iš skausmo. Vyšnių žiedai buvo aštrūs ir
apspitę priešininką galėjo lengvai supjaustyti jį į gabalėlius. Vis dėlto
Kurosakis sugebėjo išsilaisvinti ir atsitraukė nuo šinigamio per porą metrų.
Žiedlapiai vėl susijungė į kardą šeimininko rankoje.
Ichigo atsikosėjo krauju.
–
Ir kas gi čia? – apsimetė nustebęs. – Tavo
rankovės balsta, Kurosaki. Žinai, ką tai reiškia? Vėl netenki savo galių.
Kurosakis sužaibavo akimis
ir puolė. Maždaug metus nesikovė kaip šinigamis, tad jam buvo sunku. Kuchikis
judėjo greičiau už jį. Kuchikis greičiau už jį mosavo kardu. Kuchikis galėjo
pasinaudoti savo zanpakutou ypatinguoju sugebėjimu. Ichigo pasijuto bejėgis.
Nes jis net nežinojo, dėl ko kaunasi.
Byakuya parvertė
priešininką ant nugaros ir uždėjęs koją ant jo krūtinės prispaudė prie žemės.
Kraujas sruvo iš Ichigo lūpos, nosies ir prakirsto antakio.
–
Atrodai apgailėtinai, – tyčiojosi. – Kodėl ji
pasirinko tave vietoj manęs? A?
–
Nežinau, apie ... ką kalbi, – užsikosėjo.
–
Gal tavo atmintis dar negrįžo, – pakraipė galvą.
– Bet man jokio skirtumo. Jei žūsi sielos būsenoje, žinai, kas tavęs laukia?
Išnyksi. Neatvyksi į jokią Sielų bendruomenę. Man taip net parankiau, negu jei
būtum žuvęs nuo ano rijiko.
Ichigo pabandė atsikelti.
Byakuya tryptelėjo jam koja žemiau pilvo.
–
Sudie, buvęs šinigami Kurosaki Ichigo.
Kuchikis paskutinį kartą
iškėlė kardą virš priešininko.
Hikari bėgo iš visų jėgų. Ji labai gailėjosi, kad neturi šinigamių
galių. Dabar kaip niekad jų troško. Ir suprato, jog negali gauti. Mergina
kliovėsi tik nuojauta ir ši jos neapvylė. Karakuros parko gilumoje Hikari
išvydo du juodai vilkinčius vyrus.
Mergina įsibėgėjo dar labiau ir visu svoriu trenkėsi į Byakuyą. Vyras
išmetė kardą ir pargriuvo. Hikari taip pat neišlaikė pusiausvyros ir parvirto.
Ji atsipeikėjo greičiau negu smūgio nesitikėjęs Šeštojo būrio kapitonas ir
čiupo sakuros žiedlapių zanpakutou rankeną. Mergina atsistojo rankoje tvirtai
spausdama kardą.
Ichigo atsisėdo ir kimono
rankove nusibraukė veidą. Per tekentį kraują menkai ką tebematė.
Hikari drebėjo. Kardas buvo
sunkus. Nuo geležtės smaigalio lašėjo kraujas.
–
Onna, – sušnypštė Byakuya. – Atiduok ginklą.
Vyras lėtai atsikėlė. Nuo
smūgio veidu trenkėsi į parko takelio plyteles ir nusibrozdino skruostą.
Hikari papurtė galvą.
–
Atiduok! – suriaumojo. – Argi nematai, jog
kaunuosi dėl savo garbės?!
Mergina atstatė smailųjį
zanpakutou galą į artėjantį vyrą.
–
Pasižiūrėk į save, – sušnibždėjo. – Atrodai kaip
gyvulys.
Byakuya susiraukė.
–
Esi nepanašus į save, – toliau kalbėjo Hikari.
–
Ne tau žinoti, koks aš esu! – šaukė. – Grąžink
kardą! Turiu pribaigti tą pusšinigamį, kol neišgaravo jo galios!
Kuchikis veržėsi į priekį,
bet Ichigo pakišo jam koją. Vyras pargriuvo veidu į purvą.
–
Neskriausk mano merginos!
Kurosakis sunkiai alsavo.
Vis dar nesuvokė, kas dedasi. Bet negalėjo pakęsti minties, jog Hikari
pavojuje.
–
Ichigo, tavo kimono... – išsigando mergina.
Bent pusė kimono nusidažė
baltai.
–
Praradau savo galias, nes kovoje su vienu
niekšeliu panaudojau uždraustą techniką. Jų atgauti neįmanoma.
Vaikinas liūdnai
nusišypsojo ir išmetė savo kardą iš rankų.
–
Kvailys.
Byakuya pašoko. Sugriebė
abi Hikarės rankas ir jomis nukreipė virpantį kardą į priešininką. Mergina
sukliko.
Makoto stovėjo prieš išdaužtą langą ir žvelgė į tolį. Vaizdavosi, jog
mato, kas dedasi ten toli.
–
Peršalsi.
Ryuuken užėjo į sugadintą
palatą. Pacientą seselės perkėlė į laisvą kambarį, kad nesušaltų. Jos, žinoma,
nenutuokė, kad oranžinių plaukų vaikinukas šiuo metu tebuvo tuščias kūnas.
–
Aš sielos pavidalo, – nepatenkinta sumurmėjo.
–
Mudu abu gerai žinome, jog sielos funkcionuoja
panašiai kaip kūnai, tik yra nematomos paprastiems žmonės ir ne tokios trapios.
Moteris nusišypsojo.
–
Priešingai. Manau, jog žmogaus siela yra pats
trapiausias dalykas.
Ishida apkabino Makoto. Pro šalį ėjusi seselė
pamanė, jog direktorius išprotėjo. Apsikabino orą.
Byakuyos zanpakutou atsimušė į Hitsugayos kardą. Kyoraku pakišo
jaunuoliui po smakru savo ginklo geležtę, o Ukitake švelniai atkabino Šeštojo
būrio kapitono rankas nuo persigandusios Hikarės. Juushiro švelniai paėmė kardą
iš merginos. Ichigo kimono galutinai išbluko.
–
Kas jus čia kvietė, seniai? – purkštelėjo
Kuchikis.
–
Yama-ji nėra patenkintas pastaruoju tavo
elgesiu, – šyptelėjo Shunsui.
–
Esi laikinai nušalinamas nuo kapitono pareigų, –
pridūrė Ukitake.
Hikari ėmė kūkčioti.
–
Nurimkite, Yamamoto-san, – paprašė Toushiro.
Mergina užsidengė veidą
rankomis.
–
Lyja, Hitsugaya-kun. Juk lyga, nematai? –
kūkčiojo.
Vaikinukas atlaidžiai
nusišypsojo.
–
Gal man kas paaiškins, kas čia vyksta? –
pareikalavo Ichigo.
Hikari patraukė rankas ir
puolė Kurosakiui ant kaklo.
–
Ikite iru, – šnibždėjo. – Ikite[1]!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą