Bleach #16#

Prasideda nauji skyriai, kurių nėra zebroje ^^

#16# 

Yamamoto Genryuusai Shikeguni stovėjo savo kabinete nusisukęs į langą ir klausėsi Hitsugayos išvedžiojimų. Susirinkime taip pat dalyvavo Šeštojo būrio dabartinis ir ekskapitonas.

–         Ką manote, Kuchiki-dono[1]? – kreipėsi į senesnįjį Kuchikių šeimos atstovą.

–         Gimę šinigamiai zanpakutou iššaukti gali pakankamai subrendę, o šiuo atveju...

–         Ar jūs pasiryžęs atšaukti susitarimą? – pakeitė temą Generolas.

    Byakuya neramiai pažvelgė į savo senelį. Senasis Kuchiki atsakė:

–         Žinoma, ne.

     Toushiro apžvelgė visus kambaryje. Jis vienintelis nesuprato, apie ką kalbama.

–         Hitsugaya-taichou, kur mano anūkė?

–         Dešimtojo būrio barakuose, nes...

     Vaikinas nutilo. Negalėjo išduoti Byakuyos ir Kyoraku slapto susitarimo.

–         Tegul tuoj pat persikrausto į Kuchikių namus, – atsakė.

–         Bet, pone, – įsikišo Šeštojo būrio kapitonas.

–         Byakuya! – sudraudė jaunėlį senasis Kuchikis. – Ketini sulaužyti susitarimą?

–         Seneli, buvau sužadėtas su Makoto, o ne su ta... – karščiavosi.

     Generolas atsisuko ir pervėrė juodaplaukį vyrą rūsčiu žvilgsniu.

–         Tai gal pasakysi, kur dabar tavo dievinamoji Makoto?

     Byakuya nudelbė akis.

–         Vestuvės įvyks, – nusprendė Generolas. – Ir jaunasis kapitonas Byakuya taps ne tik Kuchiki, bet ir Yamamoto šeimos galva.

–         Hai, – linktelėjo Šeštojo būrio ekskapitonas.

     Hitsugaya neramiai stebėjo nirštantį Byakuyos veidą. 

Hikari laukė Dešimtojo būrio kapitono ir baisiausiai nustebo, kai grįžęs šis liepė jai sugrįžti į Šeštąjį būrį. Šįkart merginai buvo skirtas kur kas ištaikingesnis kambarys.

     Ją pažadino šalto oro gūsis. Kažkas vidury nakties pradarė ir paliko praviras kambario duris. Hikari atsimerkė ir išvydo ją atidžiai stebinčias dvi pilkas akis.

–         Kuchiki-san, – sušnibždėjo ir atsisėdo lovoje.

–         Galiu tau šį tą pasiūlyti, – tarė.

     Hikari nepatikliai žvelgė į vyrą.

–         Ar nori dar kartą grįžti į žmonių pasaulį?

     Merginos širdis suvirpo.

–         Visam laikui? – susijaudino.

–         Paskutinį kartą. Vienai dienai, – vardino. – Daugiau negaliu.

     Hikari suėmė Byakuyos ranką ir tvirtai suspaudė savo delnuose.

–         Doumo arigatou gozaimasu[2]!

     Vyras nustebo, nes merginos rankos jam pasirodė neįprastai šiltos. 

Byakuya slapta atvedė Hikarę prie pagrindinių vartų į kitą pasaulį. Jis pažadėjo jos laukti saulei leidžiantis kapinėse. Perbėgusi tamsų tunelį, mergina atsidūrė toje pačioje vietoje, iš kurios ją paėmė Toushiro. Karakuroje švito.

–         Urahara-san! – Hikari smarkiai beldė į užrakintas parduotuvės duris. – Urahara-san!

     Savininkas pagaliau atidarė ir plačiai nusižiovavo.

–         Yamamoto-san, ko taip anksti? – murmėjo.

     Staiga visi miegai išsilakstė ir vyras sugriebė merginos pečius.

–         Čia tikrai jūs! – netikėjo.

–         Man reikia kūno. Greičiau! – skubino.

–         Žinoma, bet...

–         Vėliau.

     Hikarės akys degė ryžtu. Urahara nusileido. Nuvedė viešnią prie jos tikrojo kūno.

–         Gal paaiškinsite? – prašė.

–         Vėliau.

     Mergina susiliejo su kūnu. Keista. Vėl jaustis sunkiai ir gyvai.

–         Lekiu pas Ichigo!

     Hikari išbėgo į Karakuros vidurinę. 

Senelis piktai žvelgė į anūką.

–         Kaip suprasti pabėgo? – griežtai klausė.

–         Kambaryje jos nėra. Niekas nematė, kad būtų išėjusi, – atraportavo Byakuya.

–         Žiūrėk man į akis! – suriko.

     Senolis trenkė jaunėliui per skruostą.

–         Drįsti man meluoti, Byakuya?! – iškošė pro dantis.

–         Aš jos nevesiu! – pakėlė akis.

–         Nebūk savanaudis, – nuleido balsą. – Kuchiki šeimai tai nuostabi proga. Vienintelė Yamamoto įpėdinė negali naudotis savo galiomis. Kai Genryuusai-dono atsistatydins, kas užims Seireitei vadovo vietą? Tu, Byakuya! Kuchikių šeima iškils!

     Senio akys blizgėjo.

–         Tik būk geras – nekalbėk apie meilę, – nusišaipė.

     Byakuya sukando dantis.

–         Vesi ją dėl šeimos gerovės, kaip ji tekės už tavęs dėl savosios šeimos, – aiškino. – Jūs lygūs.

     Jaunasis vyras sužaibavo akimis, bet senelis to nepastebėjo, nes nusisuko.

–         Wakarimashita, Ojii-sama[3]. 

Pastebėjusi mokyklos vartų link judančią oranžinių plaukų galvą, Hikari neiškentė.

–         Ichigo! – pašaukė ir puolė vaikinui į glėbį.

     Kurosakis tuoj pat ją nustūmė.

–         Aš galiu viską paaiškinti! – puolė teisintis mergina.

–         Man neįdomu, – atrėžė.

–         Pyksti?

–         O tau patiktų, jei nepažįstamieji kartųsi ant kaklo? – prunkštelėjo. – Dievaži.

     Ichigo apėjo sumišusią Hikarę ir nuskubėjo į mokyklos vidų. Mergina išgirdo kelis riebius žodelius už trukdymą kitiems praeiti, bet nekreipė dėmesio.

     Hikari sugriebė pro šalį ėjusios smulkios juodaplaukės ranką.

–         Kuchiki Rukia? – klausė.

     Mergina nenorėjo atsakyti.

–         Kas čia dedasi? – negalėjo balse paslėpti sąmišio. – Ichigo manęs nepažino?

     Rukia atsiduso.

–         Turėtum ramiai sėdėti Sielų bendruomenėje, – prabilo. – Ką čia veiki?

     Hikari stipriau suspaudė juodaplaukės ranką.

      –         Ichigo... Niekas tavęs neprisimena, – paaiškino.

–         Ura... Urahara-san prisiminė! – paniškai suriko.

–         Urahara bėglys ir nepaiso Sielų bendruomenės įstatymų. Be to, nežinojau, kad jūs pažįstami.

     Rukia ištraukė savo ranką ir pagniaužė pirštus.

–         Verčiau grįžk į Seireitei, būsimoji Kuchiki-sama[4].

–         Ką? – aiktelėjo.

–         Esu Kuchiki šeimos įvaikė, o tu tuoj tapsi šeimos galvos žmona. Turiu tinkamai kreiptis.

     Šinigamė paliko visiškai sugniuždytą Hikarę čia, prie mokyklos vartų. 

Hikari grįžo į kapines. Stovėjo atsirėmusi į tvorelę ir laukė, kol kas ateis jos pasiimti. Nebeturėjo noro bėgti ir priešintis. Jos likimas nuspręstas.

–         Tuoj lis. Ar tu įsitikinusi, kad nori stovėti čia kaip stulpas?

    Mergina spoksojo į pro šalį ėjusį vaikiną. Pakėlė akis į dangų. Nė vieno debesėlio.

–         Ne iš aukštai. Čia, žemėje, – nusišypsojo Ishida.

     Ar gali būti...

–         Nepyk. Pamačiau žavią nepažįstamąją ir nutariau užkalbinti.

     Hikari nebesulaikė ašarų.

–         Hora[5], – ištiesė baltą nosinaitę. – Norėčiau padėti. Deja, mirusiems vienintelė išeitis – keliauti į Sielų bendruomenę.

     Teisingai. Juk Hikari paliko savo kūną Uraharos parduotuvėje ir, prieš vyrui spėjant ją sulaikyti, atėjo laukti Byakuyos kaip dvasia. Bekūnė ir matoma tik ypatingų žmonių.

     Uryuu pakabino nosinaitę ant tvoros krašto. 

Makoto nesibeldusi įsiveržė į Karakuros ligoninės direktoriaus kabinetą. Ryuuken buvo beišeinąs, tad moteris vos į jį neatsitrenkė.

–         Kas čia dabar? – suirzo. – Aš nebedirbu.

     Makoto įsisiurbė vyrui į lūpas.

–         Ką darote? – atsitraukė Ryuuken.

–         Kaip matau, šinigamiai nesibodi naudotis savo mielais išradimais, – nusišypsojo.

     Moteris užrakino duris iš vidaus.

–         Iškviesiu policiją arba uždarysiu į psichiatrijos skyrių! – grasino vyresnysis Ishida.

–         Prisiminimai nėra lengvai ištrinami, – Makoto išsileido idealiai surištą kuodą ir artėjo prie persigandusio vyro. – Tereikia priminti svarbų įvykį iš prarastos atminties ir...

     Moteris atlaisvino gydytojo kaklaraištį.

–         Juk tu manęs nepamiršai, tiesa, Ryuuken? – sušnibždėjo.

      Ishida sudrebėjo nuo jos prisilietimo.

–         Tada priminsiu tau naktį, kada supratai pametęs dėl manęs galvą, brangusis quincy.

     Makoto užspaudė Ryuuken lūpas bučiniu ir neleido ištarti pasipriešinimo žodžių. 

Vakare staiga apsiniaukė ir prapliupo pavasarinė liūtis.

–         Yamamoto-san?

     Hikari sėdėjo ant žemės apsikabinusi kelius. Šlapia nuo lietaus.

–         Hitsugaya-kun, kodėl sielos permirksta? – ištarė. – Absurdiška. Net po mirties gyventi tokį patį gyvenimą Sielų bendruomenėje.

     Toushiro nusivilko baltąjį apsiaustą ir juo apgaubė merginą.

–         Esu per menkas, kad pakeisčiau pasaulio santvarką, – švelniai kalbėjo. – Matote, – vaikinas pirštu perbraukė Hikarės skruostą, – negaliu sustabdyti net šio lietaus.

–         Hitsugaya-kun?

–         Hai?

–         Ar galime palaukti? Kol aprims lietus, o tada... Uketorimasu... subete wo[6]...

     Dešimtojo būrio kapitonas linktelėjo ir nusisuko.

---

[1] Kreipinys, rodantis daugiau pagarbos nei -san, bet mažiau nei -sama.

[2] Labai ačiū (pats mandagiausias variantas japonų kalboje).

[3] Supratau, seneli.

[4] Aukščiausio mandagumo lygio kreipinys.

[5] Štai.

[6] Priimsiu... viską...