Na, štai pagaliau įkeliu ir paskutinį "Bleach" skyrių. Iš pradžių istorija turėjo baigtis su 22 dalimi, tačiau vėliau sumąsčiau dar šį tą pridėti ir taip gimė 23 skyrius. Jį laikau kaip ir epilogu, todėl taip neskubėjau jo kelti čia.
Pabaigos visada šiek tiek liūdina, bet, tikiuosi, tie, kurie liko su šia istorija iki galo, pabaiga nenusivils. Tenorėčiau pridurti vieną paskutinį AČIŪ visiems, kurie bent kiek domėjosi šiuo projektu.
#23#
Makoto paėmė verkiantį kūdikį ant rankų. Mažylis nenustojo plyšauti,
todėl moteris ėmė jį supti. Pamažu vaiko akys užsimerkė. Shunsui tyliai pravėrė
duris ir užėjo į kambarį.
–
Kaip jis laikosi? – paklausė.
–
Kažko tai neramus, – sušnibždėjo.
Kyoraku atsargiai perėmė
kūdikį iš Mokoto rankų ir paguldė į lovelę. Kurį laiką meiliai stebėjo
miegančio mažylio veidą.
–
Tu pavargusi. Eik miegoti. Aš pabūsiu su juo, –
tarė.
Makoto pakilo, priėjo prie
vyro ir apsivijo rankomis jo liemenį. Užsimerkė. Jautėsi pavargusi, bet
laiminga. Trūko tik vieno dalyko.
–
Noriu pamatyti Hikarę, – šnipštelėjo.
Shunsui atsiduso.
–
Yama-ji neprieštaraus. Tu įvykdei susitarimą.
Moteris atsimerkė ir
pažvelgė į savo vaiką. Hikari dar nežinojo, kad turi jaunėlį brolį.
–
Sou kana[1],
– nutęsė.
Yamamoto Ryouta pasimuistė
lyg norėdamas paprieštarauti, bet neišleidęs nė garso giliai užmigo. Ateityje
jis taps šinigamių pasaulio Generolu.
Sūnaus gimtadienio proga Kurosakis Isshin išsivežė savo šeimą kelioms
dienoms prie jūros. Sesutės Yuzu ir Karin buvo be galo patenkintos. Šventės
kaltininkas neliko sužavėtas, bet turėjo nusileisti, nes antrasis
sukaktuvininkas neprieštaravo.
Ichigo iki kelių įbrido į
vos banguojančią jūrą. Buvo ramus liepos 15 vakaras. Saulė pamažu leidosi ir
dažė vandenį rausva spalva.
–
Ką galvoji? – Hikari išniro priešais
susimąsčiusį vaikiną.
Kurosakis išsišiepė.
–
Ar tu laiminga? – paklausė.
–
Na... – ėmė rinkti žodžius. – Baigiau mokyklą,
įstojau į universitetą, turiu stogą virš galvos. Ko daugiau jaunam žmogui
reikia?
Ichigo papurtė galvą.
–
Ar tu laiminga su manimi?
Netikėtai atplaukė didesnė
banga ir aptaškė Hikarės suknelę. Mergina stovėjo nugara į jūrą, todėl
išsigando ir suklikusi puolė vaikinui į glėbį. Pajutusi Kurosakio šilumą,
iškaito.
–
Dar klausi, – sušnibždėjo.
–
Tada tekėk už manęs.
Hikari pažvelgė į jaunuolio
veidą. Jis švietė neryškiu raudoniu. Panelė Yamamoto pasistiebė ir pakštelėjo
buvusiam šinigamiui į lūpas.
–
Gerai, – linktelėjo.
Kažkur toli sukaukė sielų
rijikas. Jo galvą perskrodė tūkstančiai sakuros žiedlapių. Rausvi žiedai
susirinko į šeimininko delną ir virto kardu. Kuchiki Byakuya vienintelis tą
vakarą nesijautė laimingas.
Kitos dienos rytą Hikari atsikėlė anksčiausiai. Jos širdis plazdėjo
lyg peteliškė vėjyje ir mergina niekaip negalėjo nurimti. Kadangi likusieji
šeimos nariai skaniai snaudė, ji išėjo pasivaikščioti prie jūros. Nuklampojusi
per smėlį pakankamai arti vandens, Hikari išvydo žemaūgio vaikino nugarą. Iš po
balto vaikinuko apsiausto kyšojo juodas kimono.
–
Hitsugaya-kun? – nustebo.
Toushiro atsisuko. Droviai
nusišypsojo. Jis slapta stebėjo merginą jos kambaryje, bet užuot ją sutrukdęs
tenai nusprendė palaukti prie jūros.
–
Kas nutiko? – sunerimo nesulaukusi atsakymo.
–
Kai kas nori su tavimi susitikti, – prakalbo. –
Aš tik tarpininkas.
Dešimtojo būrio kapitonas
linktelėjo Hikarei sekti paskui ir ėmė ją vesti pakrante tolyn. Mergina iš tolo
išvydusi neryškią moters figūrą, numanė, kas jos laukia.
–
Paliksiu judvi vienas, – Toushiro pasišalino.
Makoto stovėjo nugara į dukrą ir nedrįso atsisukti. Hikari taip pat
nežinojo kaip reaguoti. Ji nejautė neapykantos, bet...
–
Labas... mama, – ištarė.
Moteris lėtai atsisuko. Ji nedėvėjo juodo
šinigamių kimono. Vilkėjo prabangiu spalvotu apdaru. Atrodė įspūdingai. Rankose
laikė kūdikį. Lig tol plazdėjusi Hikarės širdis skaudžiai tvinktelėjo.
–
Labas, Hikari, – atsakė.
Švelniai žvilgtelėjo į
mažylį rankose ir ištiesė jį link merginos.
–
Norėjau, kad pamatytum savo brolį, – kalbėjo. –
Norėjau paprašyti Hitsugayos-taichou jį tau parodyti, bet Shunsui įkalbėjo...
Hikari nustūmė šalin
nepalankius jausmus ir žengė artyn brolio.
–
Koks žavus... – sušnibždėjo.
–
Imk, – paliepė. – Nagi, – ragino.
Mergina nedrąsiai perėmė
kūdikį ant rankų. Bijojo jam pakenkti.
–
Sunkus.
–
Tu buvai sunkesnė, – šypsojosi.
–
Koks vardas?
–
Ryouta.
–
Kyoraku-san jo tėvas?
–
Hai.
Hikari pakėlė akis nuo
ramaus Ryoutos veido ir pažvelgė į Makoto.
–
Mama, aš tau atleidžiu.
Makoto sugniaužė kumščius
ir sukando lūpas, kad nepravirktų.
–
O tu? Ar greitai tapsi mama? – paerzino.
Hikari išraudo.
–
Mes dar ne... – užsikirto.
–
Jei Kurosakis nusibodo, ana ten yra kitas žavus
jaunuolis, pasiryžęs tave priglausti, – sukrizeno.
Mergina atsisuko į mamos
parodytą pusę. Tolėliau nuo jų jūros bangos skalavo balkšvų plaukų vaikinuko
pėdas.
–
Mes tuokiamės.
–
Ir gerai. Lauksiu anūkų.
–
Mama! – dar labiau išraudo.
Makoto atsiėmė Ryoutą ir,
paskutinį kartą žvilgtelėjusi į suaugusią dukterį, išnyko vartuose, vedančiuose
į Sielų bendruomenę.
Ichigo rado merginą, minančią pajūrio smėlį. Stebėjo ją kelias
minutes. Po to pajuto neapsakomą lengvumą ir puolė bėgti. Prilėkęs stvėrė
Hikarę į glėbį ir apsuko ratu kelis kartus. Paslydo ir kartu su ja išsitiesė
ant smėlio. Abu šypsojosi. Kurosakis nedrąsiai uždėjo delną ant Hikarės
krūtinės, kur prieš pusantrų metų žiojėjo žaizda. Tada labai švelniai priglaudė
lūpas prie būsimosios žmonos lūpų.
[1] Abejoju.
Labai šaunus fanfic'as. Esi labai talentinga, linkiu sėkmės ateityje! :)
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū! ^^
PanaikintiŠaunuolė Haru-chan!
AtsakytiPanaikintiTikrai gražus fanfic'as.
Linkiu sėkmės ateityje :) !
Nes žinoma, manau kad nesi iš tų, kurios nustotų rašyti.:)
todėl, lauksim tavo tolęsnių darbelių.
Ačiū! Pasistengsiu nenustoti :)
Panaikinti