#17#
Isshin sutrikęs atidarė duris, įleido svečią ir palydėjo jį į
svetainę.
–
Ishida, nesitikėjau, – trynėsi užmiegotas akis.
Ryuuken niekinamai nužvelgė
pižamoje paskendusį vyrą.
–
Ko taip anksti? – nusižiovavo Kurosakis.
–
Aš su reikalu.
–
Kas tokio svarbaus? – nerodė didelio
susidomėjimo.
–
Tu pažįsti tokį Uraharą Kisukę?
Isshin prasižiojo žiovuliui
ir sustingo.
–
Quincy ieško buvusio Seireitei kapitono? –
netikėjo.
–
Ne man jo reikia, – krenkštelėjo. – Tai pažįsti?
Isshin susirado popieriaus
lapelį ir užrašęs adresą padavė svečiui.
–
Ir dar vienas klausimas.
–
Klausau, – nusijuokė Kurosakis.
–
Ar pavardė Yamamoto tau ką nors sako?
–
Kažkur girdėta, – susimąstė.
Ryuuken pasuko prie lauko
durų.
–
Jei prisiminsi, paskambink, – pasakė ir
pasišalino.
Isshin įtempė smegenis, bet
negalėjo iškilusių vaizdų sujungti į visumą.
Urahara pasitrynė pakaušį.
–
Gal ir galiu jums padėti, – tarė.
Makoto atsiduso iš
palengvėjimo.
–
Hikari buvo grįžusi iš Sielų bendruomenės, bet
vėl pradingo, – pasakojo vyras. – Man tai pasirodė keista.
Moters veidas apsiniaukė.
–
Aš ištaisysiu visas klaidas, jei tik atversite
vartus į Seireitei, – tikino.
Parduotuvės savininkas
palingavo galvą.
–
Yra žaizdų, kurios niekada neužgyja.
–
Aš neketinu parsivesti Hikarės ir gyventi kaip
anksčiau. Ketinu pagaliau atlikti savo pareigas.
–
Okashii desu yo ne[1],
– šyptelėjo Urahara. – Taip troškote laisvės, o dabar...
Makoto atlaidžiai
nusišypsojo.
–
Palyginus su manimi, jūs dar labai jaunas,
Dvyliktojo būrio ekskapitone.
Vyras užsimerkė, tarsi būtų
prisiminęs senus laikus.
–
Hikari neturi mano galių, – tyliai ištarė. – Dėl
man nesuprantamos priežasties jos sugrįžo.
Makoto bakstelėjo sau į
krūtinę. Kad ir kaip troško, ji negalėjo tapti paprasta mirtingąja.
Ichigo turėjo ruošti namų darbus, bet svajojo atsisėdęs prie rašomojo
stalo. Kurosakis žaidė pieštuku rankoje, kol rašymo priemonė išslydo iš pirštų
ir nuriedėjo po stalu. Vaikinas pasilenkė jos paimti. Pieštukas gulėjo prie
seniai pamesto popieriaus gniužulo. Kurosakis jį paėmė ir išvyniojo.
–
Kurosakis Ichigo ir Yamamoto Hikari. Projektas
„Šinigamiai“, – pusbalsiu perskaitė.
Vaikinas kokį pusvalandį
sėdėjo po stalu spoksodamas į tą lapą.
–
Onii-chan, vakarienė! – pakvietė Yuzu.
Stodamasis Ichigo
trinktelėjo pakaušį į stalo kraštą. Nusikeikė ir ruošėsi išmesti popieriaus
gniutulą, bet paliko jį prie namų darbų sąsiuvinio.
Lipdamas laiptais Kurosakis
vos neatsitrenkė į tėtį.
–
Nee[2],
Ichigo, – šnipštelėjo šis. – Ar nesijauti, tarsi būtum kažką pamiršęs?
–
Pamiršęs? – nustebo.
–
Taip, šį tą labai svarbaus.
Ichigo pasitrynė
susitrenktą galvos plotą. Mintyse šmėkštelėjo tamsiaplaukės merginos, vakar
sutiktos prie mokyklos vartų, veidas. Bet vaikinas tik gūžtelėjo pečiais.
Kurosakis negalėjo užmigti. Vartėsi ir vartėsi, bet nė akimirkai
neužsnūdo. Pramerkęs akis vis žiūrėdavo į ant stalo numestą popieriaus
gniutulą. Dešimt kartų ruošėsi jį išmesti, bet...
Staiga atsivėrė vaikino kambario langas ir
pro jį į vidų įlipo juodą kimono dėvinti moteris. Ichigo pašoko iš lovos.
–
Prikėliau? – meiliai nusišypsojo. – Nepyk,
Kurosaki-kun.
–
Temee[3]...
– bedė pirštu į atvykėlę.
Makoto klestelėjo į kėdę
prie stalo.
–
Aš šinigamė, – prisistatė.
Ichigo įsižnybė į ranką.
Sudejavo.
–
Aš negaliu matyti antgamtinių būtybių, – lemeno.
– Sapnuoju. Taip. Sapnuoju.
–
Kurosaki-kun, matai mane, nes aš to noriu. Kaip
ir anąkart... – mįslingai nutęsė.
Kurosakis paėjo link kambario
durų. Buvo pasiryžęs kviestis pagalbos ar net bėgti. Jei prireiktų.
–
Ar norėtum vėl būti šinigamiu?
Ichigo sustingo.
–
O gal Kuchiki Rukia ir tai ištrynė iš tavo
atminties? – pasišaipė.
–
Rukia? – nesuprato.
–
Kaip stipriai ją mylėjai? – svajingai tarė.
–
Ką? Rukią?
Makoto atsistojo ir priėjo
prie vaikino.
–
Ieškok šviesos, Ichigo-kun, – sušnibždėjo.
Makoto apsisuko ir išėjo
pro ten pat, pro kur atėjo.
Ryuuken sėdėjo ligoninės direktoriaus kabinete ir rūkė. Makoto pasakė,
jog niekada nemylėjo jokio vyro – net Hikarės tėvo – tik jį. Tada
paprasčiausiai dingo.
Pamažu aušo ir Ishida
neabejojo, jog toji moteris jau pasiekė Sielų bendruomenę.
Ichigo dar kartą perskaitė antraštę. Nuskambėjus žadintuvui, pagaliau
suvokė šinigamės užuominą.
Makoto pravėrė susirinkimų salės duris. Didžiulis kambarys buvo
tuščias. Tik salės gale krėsle sėdėjo stambių kaulų senelis su ilga, pražilusia
barzda. Jis jos laukė.
Uždariusi duris moteris
panoro bėgti. Dingti iš čia. Bet buvo per vėlu.
–
Ir ką pasakysi, Yamamoto Makoto? – prakalbo
Generolas.
–
Nebūk toks šaltas, tėti, – bandė nusijuokti.
–
Tu nuspėjama, Makoto.
Moteris sudrebėjo.
–
Esi išlepusi, išpuikusi, nežinanti, ko nori,
mergaitė.
–
Neįžeidinėk manęs! – suirzo.
–
Iš pradžių Shunsui, paskui Kuchiki šeimos įpėdinys,
tada jaunuolis iš žmonių pasaulio ir... Į ką dabar nusitaikei?
Makoto apsisuko.
–
Kur susiruošei?
Generolas atsistojo. Jo
balsas nuaidėjo per visą salę kaip griaustinis.
–
Aš sugrįžau, – beviltiškai kalbėjo. – Priimsiu
pareigas, vykdysiu tavo paliepimus. Viską!
–
Ir manei, kad sutiksiu tave išskėstomis
rankomis?
Moteris pasižiūrėjo į
ramiai stovintį tėvą.
–
Tu naivi, Makoto.
Ji pasijuto, lyg žemė
slystų iš po kojų. Juk buvo įsitikinusi, kad...
–
Hikari taps Seireitei Generole, – tęsė senolis.
–
Ji neturi šinigamių galių!
Senis palingavo galvą.
–
Tavo, – ištarė. – Bet turi savas. O jei ir ne,
Kuchiki Byakuya taip pat neprastas pasirinkimas.
Makoto papurtė galvą.
–
O ką man daryti?! – kėlė balsą. – Aš atgailauju,
tėve, o tu...
Senolis lėtai priėjo prie
dukters.
–
Kaip tėvas, aš tau atleidžiu, bet, kaip
Seireitei Generolas, negaliu.
Atsidarė salės durys. Pro
jas įėjo Kyoraku. Vyro akys išsiplėtė.
–
Makoto-chan...
–
Shunsui, pačiu laiku, – tarė Generolas. – Nuvesk
Yamamoto Makoto į baltąjį bokštą.
–
Baltąjį bokštą? Pala, Yama-ji... – pasimetė. –
Jis skirtas nusikaltėliams!
–
O kas prieš tave stovi, Shunsui? Argi ne ieškoma
nusikaltėlė?
Aštuntojo būrio kapitonas
nenoriai suėmė moters ranką ir užlaužė už nugaros.
–
Einam, Makoto-chan, – paliepė.
–
Tironas! – sušuko šinigamė.
–
Ne tau kalbėti, Makoto-chan, – liūdnai šnibždėjo
Kyoraku. – Pati užvirei šią košę.
Shunsui išvedė moterį iš
salės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą