Bleach #13#

#13# 

Ryuuken eilinį kartą atėjo apžiūrėti pacientės. Hikari sveiko lėtai, bet be komplikacijų.

–         Norėjau su tavimi pasikalbėti, – staiga prabilo vyras.

–         Kas nutiko? – susirūpino Hikari.

–         Ką ketini daryti toliau?

     Gydytojas nuėjo prie lango. Žiema pamažu traukėsi. Artėjo pavasaris.

–         Galėčiau išleisti tave namo. Žinoma, su pilnu lovos režimu. Bet... – Ryuuken pasisuko į merginą. – Tu neturi kur eiti.

     Hikari nuleido akis. Ji žinojo, kad ateis tokia diena. Tik nebuvo numačiusi, ką tada darys.

–         Taigi noriu pasiūlyti savo būstą, – pabaigė vyras.

     Mergina žvilgtelėjo į visiškai ramų gydytojo veidą.

–         Atleiskite, bet ar jums neatrodo keista, kad nepažįstamas žmogus taip rūpinasi kitu nepažįstamuoju?

–         Mes nesame nepažįstami.

–         Kas jus siejo su mano mama?

     Ryuuken nutilo. Jo veido išraiška nepasikeitė. Vyras nusiėmė akinius ir pasivalė stiklus į baltą chalatą.

–         Mes ketinome tuoktis. 

–         Ar pasiruošusi?

     Tarpduryje išdygęs Isshin atrodė be galo laimingas.

–         Kam? – sutriko Hikari.

     Ji kaip tik pietavo ant kelių pasidėjusi padėklą su maistu.

–         Nešdintis iš šios nuobodžios ligoninės!

     Vyras atėmė padėklą ir numetė jį ant stalo. Tada iš savo krepšio ištraukė merginos drabužius.

–         Persirenk. Palauksiu už durų, – mirktelėjo.

–         Matte kudasai[1], Isshin-san! – šiek tiek supanikavo.

–         Nuo šiol gali mane vadinti „otou-san[2]“, – išdidžiai tarė.

     Isshin uždarė palatos duris, daugiau nieko dorai nepaaiškinęs. 

Hikari stovėjo prie Kurosakių namų durų vis dar apkvaitusi. Pasirodo, iš ligoninės niekas jos neišrašė. Isshin praktiškai ją pagrobė.

     Vyras atidarė duris ir įvedė merginą į vidų.

–         Išsaugojom tavo daiktus. Jie viršuje, – kalbėjo. – Gyvensi Ichigo kambaryje.

–         Gyvensiu? – nesuprato.

–         Padėsiu užlipti.

     Isshin kantriai vedė viešnią laiptais, kartais sustodamas, kad ji atsipūstų. Jie sustojo ties Ichigo kambario durimis. Vyras jas atidarė.

     Kambaryje visi trys Kurosakio vaikai darė revoliuciją.

–         Hikari-chan jau čia! – pranešė Karin.

–         Kas čia dedasi? – ištarė Hikari.

–         Mes sutvarkėme onii-chan kambarį. Patinka? – šypsojosi Yuzu. Mergaitės skruostai degė raudoniu.

     Patalpa buvo švari kaip niekad ir vietoj įprastų Ichigo daiktų čia tvarkingai sudėti gulėjo Hikarės daiktai.

–         Tau reikia gultis, – paragino Isshin.

     Ichigo seserys nuvedė vis dar suglumusią Hikarę prie lovos. Mergina nesileido paguldoma.

–         Ką visa tai reiškia? – pareikalavo paaiškinimo.

–         Nuo šiol tu gyvensi su mumis! – linksmai pranešė mergaitės.

–         Aš negaliu! – ginčijosi.

–         Žinoma, gali. Onii-chan tau jau pasipiršo, – juokėsi Yuzu.

     Hikari išraudo.

–         Liaukitės! – užbaubė Ichigo. – Ji pavargusi. Leiskite pailsėti.

     Šiek tiek įsižeidusios brolio tono mergaitės išbildėjo lauk.

–         Jei ko reikės, kviesk. Prieš vakarienę ateisiu apžiūrėti žaizdos.

     Išeidamas Isshin tyliai uždarė duris.

     Hikari nedrąsiai žvilgtelėjo į Ichigo.

–         Gulkis, – paliepė.

     Mergina lėtai įlipo į lovą. Vaikinas padėjo jai užsikloti.

–         Ichigo, ką jūs sugalvojote? – vis dar netikėjo.

–         Nemaniau, kad prieštarausi.

     Kurosakis atsisėdo ant lovos šalia gulinčiosios.

–         Aš negaliu imti ir įsibrauti į svetimą šeimą.

     Ichigo švelniai nusišypsojo.

–         Baka, tu seniai mūsų šeimos narė. Yuzu ir Karin džiaugiasi, kad turės onee-san[3]. Su manimi nuobodu.

–         O kaip visokie teisiniai dalykai?

–         Tu ne našlaitė ir tau naujų globėjų nereikia. Tavo mama išvyko atostogų ir tu laikinai apsistojai pas draugus. Niekas neprisikabins, tiesa?

–         Gal, – nenorėjo pilnai sutikti.

     Ichigo atsistojo.

–         Leisiu tau pailsėti.

–         Pala, o kur tu miegosi? – susigrizbo.

–         Kaip tai kur, – šyptelėjo. – Savo kambaryje.

     Hikari išraudo.

–         Aho! – riktelėjo.

–         Prisiglausiu pas senį. Nors ir norėčiau čia likti, – mirktelėjo.

     Mergina užsidengė veidą antklode. Vaikinas nebedrįso jos daugiau erzinti ir išėjo. 

Vakare į Kurosakių namus įsiveržė įtūžęs Ryuuken.

–         Ishida, senas drauge, – pasveikino jį Isshin.

–         Kurosaki! – suriaumojo.

–         Tyliau, – sudraudė.

–         Kaip drįsai?! Be mano leidimo!

     Isshin pridėjo pirštą prie lūpų, kad svečias valdytųsi ir nekeltų balso.

–         Sutik. Jai čia bus geriau nei nuobodžiuose tavo rūmuose.

–         Aš jos dar neišrašiau, – pritilo.

–         Aš irgi gydytojas. Galiu pasirūpinti Hikare-chan.

     Ryuuken susiraukė.

–         Jokių žinių iš Makoto? – sušnibždėjo.

     Isshin papurtė galvą.

–         Urahara taip pat nieko nepešė.

–         Souka.

     Kurosakis staiga išsišiepė.

–         O tu su ja ten fiti miti? – prisimerkė.

     Ryuuken išpūtė akis. Norėjo riebiai ką nors atkirsti, bet nesugebėjo.

–         Užsuk kada į svečius, – pridūrė namo šeimininkas.

     Išeidamas Ishida užtrenkė duris. 

Yamamoto Makoto sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo pro langą į kieme žaidžiančius vaikus. Moterį vis dar kankino paranojiška baimė, jog ją seka. Todėl ji kas kelias savaites keitė gyvenamąjį būstą ar net šalį, kurioje slėpėsi.

     Vienas iš daugiabučio kieme žaidusių vaikų pargriuvo ir nusibrozdino kelį.

     Hikari išgyveno. Ji negalėjo numirti... Po to, kai Makoto atidavė jai savo galias...

–         Bet ji manęs nekenčia, – atsiduso.

     O ką moteris galėjo padaryti? Ji troško gyventi.

     Juk šinigamiai, atidavę savo galias, baudžiami mirties bausme.

     O ji troško gyventi, nors dabartinis gyvenimas priminė pragarą. 

Per pavasario atostogas Hikarei teko vienai eiti į mokyklą ir atsiskaityti už praleistas pamokas. Ji dar negalėjo užsiimti sunkia fizine veikla, nes kartais vis sudurdavo krūtinę. Tačiau balandį prasidėjus naujiems mokslo metams[4], mergina kartu su Ichigo įžengė į klasę.

–         Hikari-chan! Ichigo! Kokia laimė! Mes vis dar vienoje klasėje! – nudžiugo Keigo.

     Hikari buvo pamiršusi, kad šioje mokykloje kasmet iš naujo sudarinėjamos klasės. Ji apžvelgė kambarį. Rado tris pažįstamus veidus: Keigo, Mizuiro ir, žinoma, Ichigo. Nebebuvo nei Orihimės, nei Tatsuki.

     Kurosakis įsitempė. Hikari sunerimusi žvilgtelėjo į jį.

–         Rukia, – išlemeno vaikinas.

     Hikarės suole sėdėjo liekna juodaplaukė mergina. 

Kyoraku pasibeldė į Generolo kabineto duris. Nesulaukęs atsako, vis tiek įėjo.

–         Čia tu, Shunsui, – trumpai nuo stalo pakėlė akis senolis. – Jei kalbėsi apie tą patį, nenoriu klausytis.

–         Bet, Yama-ji[5], – nepasidavė.

     Senis sugriežė dantimis. Kyoraku tęsė:

–         Kam skubėti? Negi sunku leisti jai baigti žmonių mokyklą? Negalima staiga išplėšti Hikarės-chan iš jos įprasto pasaulio!

–         Gana! – riktelėjo. – Nedarysiu tos pačios klaidos kaip su Makoto. Daviau jai per daug laisvės ir matai, kas nutiko? Ji pabėgo. Susilaukė dukters ir dar drįso atiduoti savo galias! Kiek iš viso sulaužytų įstatymų, Shunsui? Kiek?

     Jaunesnysis vyras nejaukiai nuleido akis.

–         Mergaitę galima prisijaukinti pamažu ir geruoju, – sumurmėjo.

–         Aš jau nusprendžiau. Yamamoto Hikari bus atgabenta į Seireitei ir taps tikra šinigame. Jei reikės – ir jėga.

     Nieko nepešęs, Kyoraku pasišalino.

–         Na kaip? – už durų draugo laukė Ukitake.

–         Greitai sulauksime jaunos viešnios, – teatsakė.

---

[1] Prašau, palaukite!

[2] Tėčiu.

[3] Vyresniąją seserį.

[4] Japonijoje mokslo metai prasideda pavasarį.

[5] Pažodžiui – Seneli Yama.