#19#
Rukia išvengė padaro letenos ir mostelėjusi kardu perkirto jo galvą
pusiau. Rijiko riksmui nuaidėjus naktinėmis Karakuros gatvėmis, būtybės kūnas
išnyko. Liko tik keli nulaužti žibintai ir sugadintas asfaltas.
Šinigamė nusibraukė
prakaitą nuo kaktos. Atgavusi kvapą, nuskubėjo į kitą miesto vietą, kur
pasirodė dar vienas sielų rijikas.
–
Velnias! Iš kur jų tiek priviso? – keikėsi
mergina.
Pasiekusi išpuolio vietą,
Rukia nustebo. Gorilos dydžio pabaisa balta kaulėta kauke kėsinosi į nieko
nenutuokiančio oranžinių plaukų vaikino gyvybę.
Šinigamė greitai įsmeigė
zanpakutou į rijiko krūtinę. Būtybė žuvo.
–
Naze... Ichigo[1]...
– lemeno. – Kodėl rijikai puola Ichigo?
O Kurosakis, po pamokų be
tikslo prasišlaistęs po miestą, nieko nepastebėjo ir lėtai slinko namo.
Mokyklinio švarko kišenėje spaudė lapelį su užrašu „šviesa“.
Ukitake pasibeldė į duris. Pasigirdo duslus „prašom“.
–
Genryuusai-sensei, – kreipėsi Tryliktojo būrio
kapitonas.
Pastebėjęs senąjį Kuchikį,
nutilo.
–
Kalbėk, Ukitake, – paragino Generolas. – Mes
tariamės dėl vestuvių datos.
–
Sulaukiau Kuchiki Rukios pranešimų apie
padidėjusį sielų rijikų antplūdį Karakuroje. Ji sakė pastebėjusi keistą dalyką.
Bent pusė rijikų kėsinasi į tą patį žmogų.
Šeštojo būrio ekskapitonas
kostelėjo.
–
Jei to žmogaus reiatsu energija itin aukšta, tai
normalu, – pasakė.
–
Taip, bet... – vyras sudvejojo. – Jie kėsinasi į
buvusį šinigamį Kurosakį Ichigo. Jo reiatsu energija lygi nuliui.
Genryuusai pasirėmė galvą
ranka. Kai beveik sutvarkė vieną reikalą, iškilo naujų problemų. Tokiomis
akimirkomis jis pasijusdavo labai senas.
–
Pasiųsk Dešimtojo būrio kapitoną patikrinti, ar
informacija teisinga, – paliepė.
–
Genryuusai-sensei, abejojate mano pavaldinės
žodžiais? – šiek tiek įsižeidėjo Juushirou.
–
Kuchiki Rukia artimai bendravo su tuo
pusšinigamiu. Galbūt jai tik pasirodė. Keli sutapimai nieko nereiškia.
Generolas pasisuko į senąjį
Kuchiki.
–
Ar spėtumėte pasiruošti per savaitę?
–
Savaitę? – išsižiojo Kuchikis. – Kur taip skubate,
Genryuusai-dono?
–
Turėdama marias laisvo laiko Makoto gali
sugalvoti kokią šunybę, – prisimerkė. – Ukitake, ar dar kas?
–
Ne, atleiskite, – nusilenkė kapitonas.
Toushiro stovėjo pagrindinėje Karakuros gatvėje ir sumišęs dairėsi į
visas puses. Aplinkui grūdosi daugybė žmonių. Jie skubėjo. Ir tikrai nematė
žemaūgio šinigamio, beviltiškai bandančio pro juos prasibrauti. Na, jie
negalėjo. Juk jis buvo bekūnė siela.
–
Aš nesitrauksiu nuo tavęs nė per žingsnį, –
tikino Hikari, kai Hitsugaya prasitarė vykstąs į žmonių pasaulį.
Vaikinas sutiko slapta
pasiimti merginą kartu. Tik staiga ji dingo.
–
Kaip man ją surasti? – susiėmė už galvos.
–
Hitsugaya-taichou?
Rukia kaip tik ėjo iš
mokyklos į rijikų medžioklę.
–
Kuchiki! – nudžiugo.
Mergina sumirksėjo.
Hikari vaikščiojo Karakuros parko takeliais ir grožėjosi vėlyvo
pavasario gamta. Neplanavo pabėgti nuo Toushiro, tiesiog pametė jį iš akių
žmonių minioje. Ir nutarė pabūti viena. Mintį aplankyti Kurosakių namus iškart
atmetė.
Nesulaukęs sielų rijikų išpuolių iki saulėlydžio, Hitsugaya nusprendė
grįžti į Sielų bendruomenę.
–
Hitsugaya-taichou! Nesuprantu. Jie tikrai
išdygdavo vos ne kiekviename kampe, – tikino Rukia, sunerimusi dėl savo
reputacijos.
–
Atsiųsiu žemesnio rango šinigamį. Kapitonui nėra
ko čia veikti.
Kuchiki atsiduso.
–
Ir taip Generolas nuraus man galvą, – nusipurtė.
–
Doushite[2]?
Toushiro liūdnai
pasižiūrėjo į šinigamę.
–
Pradanginau jo anūkę.
Rukia suvirpėjo.
–
Yamamoto čia? – nustebo ir sunerimo. – Ji turbūt
ieško Ichigo.
Hitsuyaga prunkštelėjo.
–
Kodėl turėtų?
Kuchiki neatsakė. Pradėjo
bėgti Kurosakių namų link. Dešimtojo būrio kapitonas nusekė paskui.
Sutemo. O Toushiro dar neatėjo jos ieškoti. Hikari mindė parko
pievutės lopinėlį ir neramiai dairėsi. Kas bus, jei vaikinukas taip ir
nepasirodys? Niekas merginos neišmokė, kaip pačiai atsiverti vartus.
Hikari išgirdo riaumojimą
ir staiga pasijuto labai sunki. Ji gerai prisiminė šį jausmą. Milžinišką
gravitacijos jėgą, spaudžiančią prie žemės. Ir sielų rijiko baimę.
Mergina puolė bėgti tolyn
nuo būtybės ir lauk iš parko. Ji net neatsisuko pasižiūrėti, kurioje parko
vietoje padaras iš tiesų lindėjo. Hikari prasilenkė su vaikinu, dėvinčiu
Karakuros vidurinės uniformą. Jų pečiai susilietė. Vaikinukas tai pajuto, bet
nematė, kas galėjo į jį atsitrenkti.
–
Ichi... – sumurmėjo. – Ichigo! – garsiai
pašaukė.
Kurosakis sustojo, lyg būtų
ją išgirdęs. Hikari nudžiugo, bet tą akimirką prieš ją išniro balta sielų
rijiko galva. Šįkart padarą viliojo ne buvęs šinigamis, o vis dar gyvo žmogaus
siela.
Rijikas pražiojo nasrus.
Byakuya niūriai žvelgė į tuščią Hikarės kambarį. Juodasis merginos
kimono gulėjo numestas ant lovos. Ji turbūt persivilko Karakuros vidurinės
uniformą, su kuria atkeliavo į Sielų bendruomenę.
–
Kuchiki-taichou, kur taip skubam? – vienoje iš
Seireitei gatvių jaunuolį sulaikė Kyoraku.
–
Rūpinkis savo reikalais, seni, – atkirto.
Paėjo porą žingsnių į
priekį, persigalvojo ir sugrįžo prie Aštuntojo būrio kapitono.
–
Ar jau pranešei džiugią žinią savo mielajai
Makoto? – šyptelėjo. – Kaip laikosi manoji uošvienė?
–
Valdyk liežuvį, Byakuya-kun, – susiraukė, – kol
nepasakei ko nors, dėl ko tektų gailėtis.
Kuchikis garsiai nusijuokė.
–
Tu tiesiog nelaimingas, kad senis Generolas
nesutiko išleisti savo dukters už veltėdžio mokinio. O gal pati duktė
nesižavėjo ištikimu bendražygiu? Kaip manai, Kyoraku-taichou?
Shunui skausmingai
užsimerkė ir leido Byakuyai nueiti. Pergalė buvo jaunuolio rankose.
Ichigo tvirtai suspaudė Hikarę savo glėbyje. Jos nematė, bet galėjo
paliesti. Hikarei pritrūko oro. Skruostais ėmė ristis ašaros. Ji nieko
nebejautė. Tik šiltą skystį, tekentį rankomis.
–
Juk sakiau, – nusišypsojo Kurosakis, slėpdamas
veidą palaiduose merginos plaukuose. – Kitą kartą aš užstosiu tave.
Hikari suklupo ant kelių
kartu su vaikinu. Neišlaikė jo svorio.
–
Ichi...go? – pabandė kalbinti. – Ichigo?
Ichigo?!
Kurosakis užstojo merginą.
Sielų rijiko dantys smigo į jo kūną. Kraujas lašėjo nuo padaro nasrų, kai jis
susipratęs, jog sugavo ne tą grobį, apsisuko naujai atakai. Hikari bandė
užspausti Ichigo žaizdas, bet jos rankos per smarkiai drebėjo. Šiltas skystis
buvo nenugalimas. Mergina beviltiškai suriko. Rijikas puolė.
Tūkstančiai sakuros žiedlapių apsupo sielų rijiką ir supjaustė jį į
gabalėlius. Padaras nespėjo net paskutinį kartą sukaukti. Vyšnių žiedai
pasklido po parką. Jie negrįžo į šinigamio delną ir nevirto kardu.
Byakuya abejingai stebėjo,
kaip Hikari, paguldžiusi sužeistąjį ant nugaros, bandė sustabdyti kraujavimą.
Mergina net neatsisuko į vyrą. Nepakėlė į jį akių. Nors Kuchikis ką tik
išgelbėjo jos gyvybę.
–
Onna, omae wa, – lėtai prakalbo, – katajikenai
ja nai[3].
Hikari pakėlė ašarotas
akis. Virpančias rankas laikė prie Ichigo šono, nors kraujas juokėsi iš
merginos pastangų.
–
Ichigo wo... Tasukete! – sušuko. – Onegaishimasu[4]!
Byakuya nusisuko. Kaip jis
galėtų gelbėti to vaikino gyvybę? Jei tas vaikis mirs, panelė Yamamoto
nebeturės dingsties grįžti į šių menkų būtybių pasaulį ir pagaliau ims vertinti
jo kilnius jausmus. Jausmus, kuriuos pats vadino užuojauta ir gerumu. Ir kurie
gimė iš nerimto pažado, ištarto silpnumo akimirką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą