Bleach #23# (Pabaiga)

Na, štai pagaliau įkeliu ir paskutinį "Bleach" skyrių. Iš pradžių istorija turėjo baigtis su 22 dalimi, tačiau vėliau sumąsčiau dar šį tą pridėti ir taip gimė 23 skyrius. Jį laikau kaip ir epilogu, todėl taip neskubėjau jo kelti čia.

Pabaigos visada šiek tiek liūdina, bet, tikiuosi, tie, kurie liko su šia istorija iki galo, pabaiga nenusivils. Tenorėčiau pridurti vieną paskutinį AČIŪ visiems, kurie bent kiek domėjosi šiuo projektu.

 

#23# 

Makoto paėmė verkiantį kūdikį ant rankų. Mažylis nenustojo plyšauti, todėl moteris ėmė jį supti. Pamažu vaiko akys užsimerkė. Shunsui tyliai pravėrė duris ir užėjo į kambarį.

–         Kaip jis laikosi? – paklausė.

–         Kažko tai neramus, – sušnibždėjo.

     Kyoraku atsargiai perėmė kūdikį iš Mokoto rankų ir paguldė į lovelę. Kurį laiką meiliai stebėjo miegančio mažylio veidą.

–         Tu pavargusi. Eik miegoti. Aš pabūsiu su juo, – tarė.

     Makoto pakilo, priėjo prie vyro ir apsivijo rankomis jo liemenį. Užsimerkė. Jautėsi pavargusi, bet laiminga. Trūko tik vieno dalyko.

–         Noriu pamatyti Hikarę, – šnipštelėjo.

     Shunsui atsiduso.

–         Yama-ji neprieštaraus. Tu įvykdei susitarimą.

     Moteris atsimerkė ir pažvelgė į savo vaiką. Hikari dar nežinojo, kad turi jaunėlį brolį.

–         Sou kana[1], – nutęsė.

     Yamamoto Ryouta pasimuistė lyg norėdamas paprieštarauti, bet neišleidęs nė garso giliai užmigo. Ateityje jis taps šinigamių pasaulio Generolu. 

Sūnaus gimtadienio proga Kurosakis Isshin išsivežė savo šeimą kelioms dienoms prie jūros. Sesutės Yuzu ir Karin buvo be galo patenkintos. Šventės kaltininkas neliko sužavėtas, bet turėjo nusileisti, nes antrasis sukaktuvininkas neprieštaravo.

     Ichigo iki kelių įbrido į vos banguojančią jūrą. Buvo ramus liepos 15 vakaras. Saulė pamažu leidosi ir dažė vandenį rausva spalva.

–         Ką galvoji? – Hikari išniro priešais susimąsčiusį vaikiną.

     Kurosakis išsišiepė.

–         Ar tu laiminga? – paklausė.

–         Na... – ėmė rinkti žodžius. – Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, turiu stogą virš galvos. Ko daugiau jaunam žmogui reikia?

     Ichigo papurtė galvą.

–         Ar tu laiminga su manimi?

     Netikėtai atplaukė didesnė banga ir aptaškė Hikarės suknelę. Mergina stovėjo nugara į jūrą, todėl išsigando ir suklikusi puolė vaikinui į glėbį. Pajutusi Kurosakio šilumą, iškaito.

      –         Dar klausi, – sušnibždėjo.

–         Tada tekėk už manęs.

     Hikari pažvelgė į jaunuolio veidą. Jis švietė neryškiu raudoniu. Panelė Yamamoto pasistiebė ir pakštelėjo buvusiam šinigamiui į lūpas.

–         Gerai, – linktelėjo.

     Kažkur toli sukaukė sielų rijikas. Jo galvą perskrodė tūkstančiai sakuros žiedlapių. Rausvi žiedai susirinko į šeimininko delną ir virto kardu. Kuchiki Byakuya vienintelis tą vakarą nesijautė laimingas. 

Kitos dienos rytą Hikari atsikėlė anksčiausiai. Jos širdis plazdėjo lyg peteliškė vėjyje ir mergina niekaip negalėjo nurimti. Kadangi likusieji šeimos nariai skaniai snaudė, ji išėjo pasivaikščioti prie jūros. Nuklampojusi per smėlį pakankamai arti vandens, Hikari išvydo žemaūgio vaikino nugarą. Iš po balto vaikinuko apsiausto kyšojo juodas kimono.

–         Hitsugaya-kun? – nustebo.

     Toushiro atsisuko. Droviai nusišypsojo. Jis slapta stebėjo merginą jos kambaryje, bet užuot ją sutrukdęs tenai nusprendė palaukti prie jūros.

–         Kas nutiko? – sunerimo nesulaukusi atsakymo.

–         Kai kas nori su tavimi susitikti, – prakalbo. – Aš tik tarpininkas.

     Dešimtojo būrio kapitonas linktelėjo Hikarei sekti paskui ir ėmė ją vesti pakrante tolyn. Mergina iš tolo išvydusi neryškią moters figūrą, numanė, kas jos laukia.

–         Paliksiu judvi vienas, – Toushiro pasišalino. 

Makoto stovėjo nugara į dukrą ir nedrįso atsisukti. Hikari taip pat nežinojo kaip reaguoti. Ji nejautė neapykantos, bet...

–         Labas... mama, – ištarė.

     Moteris lėtai atsisuko. Ji nedėvėjo juodo šinigamių kimono. Vilkėjo prabangiu spalvotu apdaru. Atrodė įspūdingai. Rankose laikė kūdikį. Lig tol plazdėjusi Hikarės širdis skaudžiai tvinktelėjo.

–         Labas, Hikari, – atsakė.

     Švelniai žvilgtelėjo į mažylį rankose ir ištiesė jį link merginos.

–         Norėjau, kad pamatytum savo brolį, – kalbėjo. – Norėjau paprašyti Hitsugayos-taichou jį tau parodyti, bet Shunsui įkalbėjo...

     Hikari nustūmė šalin nepalankius jausmus ir žengė artyn brolio.

–         Koks žavus... – sušnibždėjo.

–         Imk, – paliepė. – Nagi, – ragino.

     Mergina nedrąsiai perėmė kūdikį ant rankų. Bijojo jam pakenkti.

–         Sunkus.

–         Tu buvai sunkesnė, – šypsojosi.

–         Koks vardas?

–         Ryouta.

–         Kyoraku-san jo tėvas?

–         Hai.

     Hikari pakėlė akis nuo ramaus Ryoutos veido ir pažvelgė į Makoto.

–         Mama, aš tau atleidžiu.

     Makoto sugniaužė kumščius ir sukando lūpas, kad nepravirktų.

–         O tu? Ar greitai tapsi mama? – paerzino.

     Hikari išraudo.

–         Mes dar ne... – užsikirto.

–         Jei Kurosakis nusibodo, ana ten yra kitas žavus jaunuolis, pasiryžęs tave priglausti, – sukrizeno.

      Mergina atsisuko į mamos parodytą pusę. Tolėliau nuo jų jūros bangos skalavo balkšvų plaukų vaikinuko pėdas.

–         Mes tuokiamės.

–         Ir gerai. Lauksiu anūkų.

–         Mama! – dar labiau išraudo.

     Makoto atsiėmė Ryoutą ir, paskutinį kartą žvilgtelėjusi į suaugusią dukterį, išnyko vartuose, vedančiuose į Sielų bendruomenę. 

Ichigo rado merginą, minančią pajūrio smėlį. Stebėjo ją kelias minutes. Po to pajuto neapsakomą lengvumą ir puolė bėgti. Prilėkęs stvėrė Hikarę į glėbį ir apsuko ratu kelis kartus. Paslydo ir kartu su ja išsitiesė ant smėlio. Abu šypsojosi. Kurosakis nedrąsiai uždėjo delną ant Hikarės krūtinės, kur prieš pusantrų metų žiojėjo žaizda. Tada labai švelniai priglaudė lūpas prie būsimosios žmonos lūpų.

---

[1] Abejoju.