Naruto istorija (3/10)

***

Žinojau, jog Lee neseniai ištvėrė labai sunkią operaciją ir neturėtų kautis, bet tą akimirką tai stebuklingai išgaravo iš mano galvos.

     Kimimaro atsitraukė toliau nuo mūsų.

–         Lee, – prakalbau. – Ar galiu paprašyti paslaugos?

–         Žinoma, Ernesta-san.

–         Užimk jį. Aš tuoj prisijungsiu, – patikinau.

     To net nereikėjo. Lee troško kautis. Aš skubėjau susitvarkyti su savo problemomis, kad galėčiau pilnai jam padėti.

     Atsisėdau ant žolės ir uždėjau rankas – vieną ant kaklo, kitą – širdies plote. Buvo sunku susikaupti ir atlikti gydomąjį ninjutsu. Bet negalėjau garantuoti, jog man nepaliks negera kaip per susitikimą su Kabuto ieškant Tsunadės ar antrą Itačio vizitą. Šis pasaulis norėjo manimi atsikratyti, todėl, padėdama Tsunadės mokymų, privalėjau jame išsilaikyti savo jėgomis.

     Atlikusi medicininius ninjutsu, atsistojau ir žvilgtelėjau į kovą. Kaip vyrukas, kuris turėjo mesti visus nindziškus reikalus, Rokas Lee kovėsi labai gerai. Deja, Kimimaro net nesuprakaitavo gindamasis nuo Konohos nindzės taijutsu judesių.

     Baltapūkis nemelavo. Jis ne tik manipuliavo savo kaulais – traukinėjo juos iš savo kūno ir naudojo vietoj ginklų – bet ir galėjo juos atsiauginti. Kimimaro ištiesė rankas ir nukreipė pirštų galus į pargriuvusį Lee. Iš jų išsiveržė kaulinės kulkos.

     Prišokau prie Roko ir, permetusi vieną jo ranką sau per petį, patraukiau vaikiną iš taikinio zonos.

–         Ernesta-san, atleisk. Aš...

–         Nepersistenk, Lee, – įspėjau. – Tsunadė nedaro stebuklų du kartus iš eilės.

–         Turėtum bėgti paskui...

–         Dar ne, – papurčiau galvą.

     Taip imsiu ir paliksiu vargšą Lee. Naruto vejasi Sasukę. Galbūt jau pasivijo. Nebegaliu elgtis egoistiškai.

     Kimimaro atslinko prie mūsų su dilbiu rankoje. Aš prisidengiau rankomis. Kaulas atsimušė į mano kaulus. Skaudėjo. Tyliai sudejavau. Mano nebeprilaikomas Lee nuvirto ant žemės. Baltapūkis stūmė mane. Nors tvirtai laikiausi, pamažu čiuožiau atgal, link miško.

–         Neblogai, – tarė.

     Jo kelio sąnarys atsikabino, blauzdikaulis išlindo pro odą ir ta koja baltapūkis spyrė man į pilvą. Pasipylė kraujas ir man teliko džiaugtis, jog mano vidaus organai liko sveiki. Nuvirtau ir susiriečiau į kamuoliuką.

–         Tiesiog priimk, – ramiai kalbėjo, – Orochimaru-sama kvietimą.

     Jam galvoj negerai?

–         Kad jis užvaldytų mano kūną? – bandžiau stotis.

–         Ne.

–         Tada kam?!

     Kimimaro žiūrėjo į mane.

–         Nežinau, kam jam reikia tokios apgailėtinos būtybės.

     Baltapūkis išsitraukė kažkokį itin aštrų kaulą. Po galais, iš kur man žinoti, koks tai kaulas, jei nemėgstu biologijos ir per daug tuo nesidomėjau?

     Kaulas kiaurai pervėrė mane užstojusio Lee ranką. Keli kraujo lašai nukrito ant žalsvos žolės. Rokas pats ištraukė ginklą – turėjo nežmoniškai skaudėti – ir apsisuko spyrių lavinai. Kimimaro lengvai dengė atakas plikomis rankomis, bet turėjo atsitraukti kelis metrus. Aš trumpai pridėjau žalsvai spindintį delną prie žaizdos pilve ir, nespėjus jai iki galo užgyti (nebuvo laiko), lėkiau Lee į pagalbą.

     Judėjau pakankamai greitai. Beveik neatsilikau nuo Roko Lee, nors prieš metus mano kūnas buvo suglebęs ir vargiai bent kiek atletiškas. Turbūt adrenalinas plūstelėjo mano venomis ar arterijomis, nes įgavau tiek daug jėgų. Nepasidaviau. Kimimaro gynėsi gerai, bet nesustojau nė akimirkai. Jis blokavo mano smūgius, bet aš paprasčiau užsimojau dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą.

     Lee bandė pargriauti priešininką, bet baltapūkis lemiamą akimirką pašoko ir žaliakostiumis nusirideno pievele. Aš taip pat šoktelėjau ir ketinau pasinaudojusi proga spirti Garso nindzei į kaklą ir jį atjungti. Deja, mano anksčiau neužgydytą žaizdą pervėrė baisiai ilgas šonkaulis. Taip ir pakybau ore. Kimimaro suėmė mane už marškinėlių apykaklės ir ištraukė savo kaulą. Atsikosėjau krauju.

–         Man gaila, kad teko tave taip sunkiai sužeisti, – ištarė nė kiek neapgailestaujančiu balsu.

     Baltapūkis prisitraukė mane artyn, o tada iš visų jėgų švystelėjo tolyn. Suklykiau. Bent jau man atrodė, kad išleidau garsą.

     Nepajutau kietos žemės. Niekur nesitrenkiau. Kažkas mane švelniai apgaubė ir sugėręs Kimimaro jėgą paguldė ant žolės. Švelniai. Prispaudžiau žaizdą ranka ir tuoj pat atsisėdau, nors nederėjo. Šalia manęs stovėjo dar vienas vaikinas.

–         Kas tu toks? – ataidėjo Kimimaro balsas.

     Galva nustojo suktis ir pagaliau supratau, kas vyksta. Be galo laiminga pakėliau akis į jį.

–         Gaara iš Smėlio kaimo, – atsakė šalto balso savininkas. – Konohos sąjungininkas.

     Mane sugavo Gaaros smėlio debesis. Raudonplaukis pasirodė visai kaip per televizorių.

–         Kaip tu? – paklausė manęs.

–         Išgyvesiu, – atsakiau.

     Lee taip pat atsikapanojo prie mūsų.

–         Kaip čia atsidūrei? – ėmė kamantinėti.

–         Smėlio kaimas sulaukė pagalbos prašymo iš Konohos Hokagės, – ramiai atsakė Gaara.

     Taip meiliai besišnekučiuojant, link mūsų atskriejo dešimt kaulinių kulkų. Raudonplaukio gelbėtojo smėlis siena iškilo prieš mus ir sustabdė puolimą.

     Bandžiau stotis, bet vėl parkritau. Gaara žengė žingsnį į priekį.

–         Tau nėra reikalo kautis, – tarė.

–         Jis stiprus! – ginčijausi.

     Raudonplaukis pasižiūrėjo į mane, tarsi būčiau ištarusi „Tu silpnas“.

–         Aš taip pat.

     Smėlis iš Gaaros ąsočio ant nugaros šovė į priekį. Aš uždėjau abi rankas ant žaizdos ir lėtai gydžiau skleisdama tvarkingą chakros srovelę. Kiek įmanydama taupiau jėgas, todėl neskubėjau. Reikėjo nežmoniško susikaupimo, tad aš užmiršau viską aplink. Atsitokėjau tik, kai pajutau, jog mane neša.

     Su kraupu žiūrėjau į vietą, kurioje neseniai ramiai sau sėdėjau. Ją dengė iškilę aštrūs kauliniai strypai. Jei būčiau likusi ten, mane būtų susmaigstę kaip kokią vudu lėlę.

–         Gaara, – išlemenau.

     Vaikinas laikė mane savo glėbyje. Mums už nugarų ant smėlio debesies skraidžiojo Lee. Gaara neteikė jam tiek daug dėmesio. Tada mano žvilgsnis nukrypo į Kimimaro. Aiktelėjau. Jo odos ir plaukų spalvos visiškai pasikeitė: plaukai tapo pilki, o oda tamsiai ruda. Kaulai styksojo iš nindzės kūno kaip ežiuko spygliai.

–         Jis sakė aktyvavęs kažkokios prakeiksmo žymės antrą lygį, – man paaiškino Gaara.

     Ar Sasuke irgi... virs tokia pabaisa?

     Į mus atlėkė kaulinių iečių spiečius. Klyktelėjau ir įsikibau į mane laikiusį vaikiną. Raudonplaukio smėlis eilinį kartą mus apsaugojo.

     Vaikinas nuleido mane ant kojų.

–         Ką ketini daryti? – pasidomėjo Lee, ne visai švelniai numestas ant žemės.

–         Atsiimk, – išgirdau Kimimaro balsą.

     Sumirksėjau.

–         Savo žodžius apie Orochimaru-sama! – įtūžo.

     Žvilgtelėjau į Gaarą. Jo veidas nerodė jokių didesnių emocijų. Kaip ir per chuunin egzaminus. Tik nebejutau to pragaištingo noro žudyti.

–         Ar negali gyventi pagal savo įsitikinimus? – tarė Gaara.

–         Ką tu supranti?! – nesivaldė buvęs baltapūkis.

     Jis puolė. Raudonplaukio smėlis nustūmė mane ir Lee į šalį. Gaara per daug rūpinosi mumis, todėl neišvengė priešininko atakos. Negalėjau patikėti, jog raudono skysčio lašelis, kaptelėjęs ant pievos, ištryško iš Smėlio nindzės kūno.

     Šokau į pagalbą.

–         Gaara, pasilenk! – riktelėjau. – Katon goukakyu no jutsu!

     Išspjoviau didelį ugnies kamuolį. Pataikiau. Kimimaro apsvilo, bet neatrodė rimtai sužeistas.

–         Kodėl Orochimaru-sama nori tokios nepaklusnios būtybės? – kalbėjo pusiau sau, pusiau visiems. – Tu net nesi pakankamai stipri!

     Į mane atskrido trys kaulinės kulkos. Pasilenkiau ir jų išvengiau.

–         Ką gi, – atsiduso. – Pasakysiu, jog tai buvo neišvengiama. Negaliu palikti gyvų Orochimaru-sama įžeidusių nindzių. O jei tu nesitrauksi man iš kelio, – suraukė antakius, – palaidosiu tave kartu su jais!

     Girdėjau, kaip aiktelėjo Lee. Gaara tuoj pat užmiršo savo menką sužeidimą ir kilstelėjo galvą.

–         Sawarabi no Mai[1]!

     Žemė sudrebėjo. Nuo Kimimaro link mūsų vienas po kito pievoje ėmė dygti milžiniški kauliniai strypai. Norėjau bėgti, bet nespėjau. Greitai visa pieva virto baltų spyglių jūra. Mus išgelbėjo tik žaibiškas raudonplaukio smėlis.

     Pakibome ant smėlio debesies virš strypų. Jei Gaara nuleistų smėlį bent kiek žemiau – mums galas.

     Apsižvalgiau, bet jutsu šeimininko niekur neišvydau. Negi Garso nindzė žuvo nuo savo technikos?

–         Ernesta-san, kaip tu? – nerimavo Lee. Turbūt mano veidas buvo baltesnis už popierių.

–         Aš gerai, o jūs?

–         Jo dėka, – linktelėjo galva į Gaarą, – gerai.

     Rokas Lee nebuvo labai laimingas. Vis dėlto Smėlio nindzė kėlė jam blogus prisiminimus. Juk Gaara tik per plauką jo neužmušė ir dar buvo atėmęs gebėjimą kautis.

     Mūsų gelbėtojas klūpėjo ant savo debesies ir giliai šnopavo. Negalėjau nė įsivaizduoti, kiek jam prireikė jėgų išvengti tokios greitos atakos ir dar išgelbėti du nevykėlius. Pastebėjau, jog vaikinas kraujuoja ir prišliaužiau prie jo (bijojau atsistoti, nes mes kybojome labai labai aukštai).

–         Nejudėk, – paprašiau.

     Gaara atsisuko į mane. Nuo jo veido byrėjo smėlis. Raudonplaukio šarvai.

–         Smėlis iš ąsočio nėra pakankamai greitai, – aiškino. – Privalėjau panaudoti šarvų smėlį.

     Linktelėjau, nors vargu ar ką suvokiau. Garso nindzės nebėra. Per savo kvailą žaizdelę pražiopsojau ypatingąją Gaaros smėlio bangą, kurią mačiau namuose per televizorių. Priverčiau kautis po operacijos neatsigavusį Lee ir... Ko aš dar pridirbau?

–         Geriau? – pakėliau akis.

     Gaara švelniai suėmė mano delną, kuriuo gydžiau jo žaizdas. Pajutau keistą karštį, perbėgantį kūnu. Negalėjau net pasakyti, ar kada taip jaučiausi nuo Sasukės prisilietimo...

     Ištraukiau ranką ir nusisukau. Jaučiausi tokia pavargusi.

–         Kaip manot, – nutraukė tylą Lee, – kas nutiko jam?

–         Turbūt žuvo, – gūžtelėjau pečiais.

–         Šiurpus vyrukas. Mano spyriai jo nė neįbrėžė, – gniaužė kumščius.

–         Oročimaru fanatikas, – leptelėjo Gaara.

–         Nedrįsk blogai kalbėti apie Orochimaru-sama!

     Akimirką apmiriau. Sugriebiau Gaaros ranką turbūt ketindama traukti vaikiną šalin, bet taip ir nepajudėjau. Arčiausiai smėlio debesies buvęs strypas staiga išaugo ir iš jo išlindo Kimimaro kūnas. Nindzė tiesė ranką link raudonplaukio ir sustojo likus milimetrui ar dviem iki jo kaklo.

     Sėdėjome sustingę kelias minutes. Lee prasižiojęs, aš sugniaužusi Smėlio nindzės ranką, o Gaara visas įsitempęs.

–         Jis... – šnibždėjo Rokas. – Jis... Mirė?

     Gaara sujudėjo. Atsargiai prilietė kritusiojo priešininko kaklą.

–         Nebegyvas, – pranešė.

     Pagaliau atsipalaidavau. Kelintoji mano sutikta mirtis šiame pasaulyje?...

     Gaara nuskraidino mus į kaulų nepaliestą pievos dalelę ir susmuko, vos mes nulipome nuo jo smėlio.

–         Gaara! – išsigandau.

     Jis atsisėdo ir sulenkė vieną kelį. Lee stebėjo jį kiek susirūpinęs.

–         Ar tau niekur nereikia eiti? – piktai tarė.

     Aš krūptelėjau nuo raudonplaukio tono.

–         Bet kiti...

–         Temari ir Kankuro padeda likusioms Konohos nindzėms.

     Nepasijutau geriau.

–         Naruto...

–         Tu irgi nori bėgti paskui jį, tiesa, Ernesta-san? – įsikišo Lee.

     Aš nebežinau, ko noriu. Norėčiau pagaliau nubusti ir suvokti, jog viskas tik sapnas.

     Gaara atsistojo.

–         Jei neisi pati, nunešiu, – kalbėjo šnopuodamas.

–         Kodėl visi ragina mane bėgti paskui Sasukę? – iš pradžių niekas net nenorėjo, jog dalyvaučiau šioje misijoje.

–         O jei tu jo daugiau nebepamatysi? – užgavo skaudžias stygas Lee. – Tu artimiausias Sasukei žmogus, – įrodinėjo. – Akivaizdu, kad su tavimi jis elgiasi kitaip negu su visais. Nepasiduok!

–         Nepasiduoti... Aš net nežinau, kodėl jis paliko Konohą! – riktelėjau.

     Gaara žengė link manęs, bet priklaupė ant vieno kelio. Buvo per daug išvargęs.

–         Nebijojai manęs, o dabar bijai susidurti akis į akį su žmogumi, kurį myli?! – pakėlė balsą.

–         Aš ne nindzė... – kažkodėl ištariau.

–         Aš ieškau savo gyvenimo tikslo. Gyvenimo prasmės! Galbūt ir Uchihai Sasukei to reikia! Kad kas nors pasakytų jam ką daryti!

     Gaara ragina mane bėgti paskui.

–         Nešvaistyk konohiečių pastangų! – pridėjo Lee.

     Negi mano ryšys su Sasuke toks svarbus... ne tik man?

–         Aš einu, – ištariau.

     Apsisukau ir pradėjau žingsniuoti. Stačiau kojas viena po kitos. Nejučia ėmiau bėgti.

     Sasuke, tu juk... manęs paklausysi, tiesa? Tu neeikvosi savo gyvybės dėl neaiškaus tikslo, tiesa? Jei atsiprašysiu dėl vakar, tu iš manęs išsityčiosi, bet sugrįši. Tiesa? Sužinojęs, ką mums teko ištverti, tu sugrįši ir visų atsiprašysi, tiesa? Čodžio, Nedžio, Kibos, Šikamaru, Lee ir Naruto... Visų!

     O jei Sasuke neapsisuks... Jei jo net nepavysiu... Ar... seksiu jį iki pat Oročimaru buveinės? Ar mano jausmai tokie stiprūs... Ar kvaila keturiolikmetė – ne, šiame pasaulyje jau penkiolikmetė – gali įsimylėti taip, kad nebegalėtų be to žmogaus gyventi?

–         Žinoma... ne... – ištariau sau ir nubegau į antrąją miško dalį.

     Į tą, kuri nebepriklausė Konohai.

---

[1] Paparčio daigų šokis.