Naruto istorija (2/9)

***

 

Pakankamai pailsėję patraukėme iš savo „slėptuvės“ ir jau dvi dienas gyvenome netoli upelio, kurį atsitiktinai aptiko Naruto (pasišalino, kad nusičiurkštų ir grįžo su puikia žinia). Tad dvi dienas iš eilės mitome vien žuvimi. O žuvies aš nemėgstu. Taigi praktiškai badavau. Bet tai niekas palyginus su moraline Septintosios komandos savijauta. Ir su maniške.

     Niekas su manimi nesikalbėjo ir tai labai slėgė. Sakura niekada nesielgė itin draugiškai, bet Naruto. O Sasuke... Gerai. Gal aš pati šiek tiek jo vengiau. Tačiau nagi! Jis galėjo atkakliau stengtis su manimi pasikalbėti. Būčiau ištirpusi nuo vieno jo žodelio. O Sasu-kunas net nepažvelgdavo į mane.

     Jaučiausi apgailėtinai ir niekam nereikalinga. Net kilo minčių spjauti į egzaminą, grįžti į miško pradžią ir pasiprašyti į saugų Kakašio glėbį.

     Apie tai užsigalvojusi netyčia įmečiau gertuvę į upelį. Norėjau papildyti savo atsargas, nes niekas kitas manimi nesirūpino. Bandžiau pasiekti plūduriuojantį objektą, bet nuo akmenų, ant kurių stovėjau, nepasiekiau. Per trumpos rankos.

     Man nevykusiai besistaipant, kita ranka lengvai sugriebė tolyn plaukiančią gertuvę ir ištiesė man. Iš nuostabos susvyravau, tad Sasukei teko sugriebti ir mane.

–         Ačiū, – sumurmėjau.

     Tačiau vaikinas tik nusisuko ir ėjo sau.

–         Sasuke! – šūktelėjau.

     Norėjau verkti. Daugiau nebegalėjau. Aš silpna. Man reikia kitų pagalbos. Negaliu būti savarankiška. Noriu kitų paramos!

–         Sasuke! – pakartojau.

–         Nešauk, kvėša. Dar kas išgirs, – atsiliepė.

–         Nepalik manęs vienos, – labai tyliai ištariau.

     Vaikinas prunkštelėjo.

–         Pati nuo manęs bėgi. Bijai?

     Sasuke stovėjo nugara į mane. Nemačiau jo veido, todėl neiškart supratau, ką jis turi omeny.

–         Tada... – pradėjau, bet buvo labai sunku surikiuoti jausmus į žodžius. – Nėjau prie tavęs, nes...

     Nudelbiau akis į žemę. Bijojau Sasukės su juodomis dėmėmis, bet ne paprasto Sasukės. Ir net nemaniau, jog jis mano pasitraukimą ieškoti vandens palaikys baime.

–         Galiu paklausti? – pakeičiau temą.

     Vaikinas neatsakė, bet ir nesijudino.

–         Ar tau patinka Sakura?

     Sasuke apsisuko, keliais dideliais žingsniais pasiekė mane ir ranka kilstelėjo mano smakrą, kad žvelgčiau jam į akis.

–         Vis dar negaliu patikėti, kad tu tokia kvaila.

     Nuleidau galvą, bet jis vėl kilstelėjo mano smakrą.

–         Jau sakiau, kad ne.

–         Nepamenu, – teisinausi.

–         Žinai, galėjai ir tu mane apkabinti.

–         Patylėk, – liepiau.

     Sasuke uždėjo savo rankas man ant pečių ir įsmeigė žvilgsnį į mano akis. Visai netroškau, bet paskendau jo tamsiose akyse. Kas su manimi darosi? Klausiau, tačiau nesulaukiau atsakymo.

–         Jausmai sudėtingas dalykas, ar ne? – nė iš šio, nė iš to tarė. – Aš niekaip negaliu susigaudyti savuosiuose. O tu?

–         Nelabai.

–         Tu esi visiška nevykėlė nindzių srityje ir tikrai nesi gražuolė. Tad aš niekaip negalėčiau tavęs įsimylėti.

–         Taip, – pritariau.

–         Po galais, Ernesta! Aš ką tik tave įžeidžiau, o tu nuolankiai sutinki. Trenk man antausį ar ką!

–         Bet tu teisus.

–         Aš meluoju!

–         Visai ne...

–         Susiimk! Nedrįsk verkti! – riktelėjo, pastebėjęs mano ašaras.

–         Nesuprantu, ko iš manęs nori, – sukūkčiojau.

–         Nepasiduok. Tik tiek.

     Vaikinas atitraukė rankas ir nuėjo.

     Porą kartų giliai įkvėpiau. Tikriausiai buvau pradėjusi eiti iš proto ar kažkas tokio. Per daug streso.

     Pasivijau Sasukę ir kumštelėjau jam į šoną.

–         Už nevykėlę ir baisuolę, – paaiškinau.

–         Aš taip nesakiau, – susiraukė. – Ko šypsais?

–         Nesišypsau, – ginčijausi.

–         Tiesiog švyti.

     Kaip galima nešvytėti einant šalia svajonių vaikino? Na, ne mano svajonių, nes aš tikrai niekada nesvajojau apie tokį vaikiną kaip Sasuke. Tačiau vis tiek svajonių.

     Svajonės trapus dalykas. Bet kokios mintys apie jas išgaravo vos stovyklavietėje išvydau daugiau negu du žmones. Įsitempiau.

–         Ką jis čia veikia? – ramiai paklausė Sasuke.

–         Kabuto-san išsiskyrė su savo komandos nariais ir mes pasiūlėme jam keliauti su mumis, – gan linksmai paaiškino Sakura.

     Ar man vienai tai nuskambėjo kaip pati didžiausia nesąmonė?

–         Žinoma, jei jūs nieko prieš, – išmetė doro vaikinuko šypseną tas Kabutas-san.

     Ir tada prisiminiau, jog buvom jį sutikę laukiamajame. Ponas Pokėmonas-san.

–         Darykit, ką norit, – neteikė tam daug dėmesio Uchiha berniukas.

     Ar jam protas pasimaišė? O kaip mūsų komanda? Mūsų egzaminas?

–         Aš nemanau, kad dabar laikas padėti kitoms komandoms, kai mums patiems trūksta ritinio, – ištariau.

–         Ernesta-san, galėtum... – žiojosi Sakura.

–         Nevadink manęs taip! – surikau. – Neapsimesk, kad mane gerbi ir nors kiek rūpiniesi! Juk iš tiesų manęs nekenti! Net neįsivaziduojat, kaip nuo jūsų pavargau.

–         Tada žinai, kaip jaučiamės mes. Mes pavargome nuo tavęs.

–         Jei taip jums nusobodau, išeisiu.

     Pradėjau rinktis savo daiktelius (jų praktiškai beveik nebuvo, bet reikia, kad viskas atrodytų dramatiškai).

–         Ernesta-chan, o kaip egzaminas? Juk mes Septintoji komanda! – įsikišo Naruto.

–         Visų pirma, niekada netroškau tapti nindze, – norėjau užaugusi dirbti nesudėtingą, širdžiai mielą darbą ir tiek. – Ir Septintoji komanda man nieko nereiškia, kaip ir aš jai!

     Tai tik grupelė nepažįstamų, su kuriais buvau priversta bendrauti.

     Kad ir kaip (ne)norėjau, jog mano nindziškoji kelionė baigtųsi čia, ji nesibaigė. Kai baigiau susisemti savo bereikšmius daiktelius, žemė po mūsų kojomis ėmė drebėti ir galiausiai suskilo. Klyktelėjau. Sakura taip pat suriko. Kritome žemyn.

     Keista, kad tiek giliai kritusi nesusižeidžiau. Bet kur atsiradau, nežinojau. Vaizdas nepriminė  žemės gelmių. Vis dar buvau tame pačiame Mirties miške.

–         Ernesta-chan, tu sveika? – kažkas manęs klausė.

     Apsidairiau. Su manimi buvo tik susirūpinęs Naruto. Nežymiai linktelėjau ir pradėjau eiti į priekį. Kad ir kas čia įvyko – ne mano reikalas. Aš traukiuosi iš komandos.

     Naruto sučiupo mano ranką ir gan tvirtai suspaudė. Nepatenkinta murmtelėjau:

–         Paleisk.

–         Negali būti... Negali būti, kad tau nerūpi Septintoji komanda! – šūktelėjo savo narutišku balsu.

     Bandžiau ištraukti riešą iš jo delno.

–         Kas šoko mums į pagalbą kovoje su Zabuza? A?! – beveik rėkė. – Kas nesitraukė iš kovos, nors primygtinai prašėm? Kas dabar mus prižiūrėjo, kol buvome be sąmonės? Kas, galų gale, kartu su mumis įžengė į šį egzaminą? A?!

     Labai tyliai atsakiau:

–         Sakura.

–         Ne! Tu! – suriko. – Aš jau seniai... Seniai myliu Sakurą-chan, bet tu, o ne ji, man nuolat nusišypsai. Tu stengiesi mane palaikyti. Tu kovoji dėl komandos. Tad nesakyk, jog ji tau nieko nereiškia. Prašau.

     Naruto, tu, kvaily! Kvaily, kvaily, kvaily!

–         Aš juk niekada, – aiškinau, – niekada nesakiau tau nieko gero. Ir elgiuosi su tavimi kaip visi kiti. Netgi manau, kad esi kažkoks didelis nesusipratimas.

–         Bet kai žiūri į mane, to tavo akyse nematau, – sušvelnino balsą.

     Todėl, kad aš iš kitos dimensijos. Ir nemoku žmonių maišyti su žemėmis.

–         Paleisk.

–         Ne! – priešinosi.

–         Neketinu eiti ieškoti kitų susikibusi rankomis su tavimi! – nutaisiau pačią pikčiausią miną.

     Geltonplaukio veidą papuošė plačiausia šypsena, kokią man kada teko matyti.

–         Ernesta-chan, – susijaudinęs kalbėjo. – Tai reiškia, kad esi mane įsimylėjusi!

     Taip supykau, kad nesusilaikiau ir iš visų jėgų trenkiau Narutui per veidą. Vaikinas nuskriejo kaip koks lapelis ir trenkėsi į už keliasdešimt metrų stovėjusį medį. Ir nustebau, ir išsigandau. Jau anksčiau pastebėjau, jog supykusi tampu gan stipri. Na, kažkada apskaldžiau antausiais kažką. Bet ne taip stipriai.

     Gerai įsižiūrėjau į savo ranką. Netyčia į ją sutelkiau daug chakros (juk nemoku to daikto valdyti) ir dėl to mano smūgis buvo toks stiprus? Kodėl anksčiau nepastebėjau tokio dalyko? Reikia dažniau supykti.

–         Ernesta-chan, už ką taip stipriai? – atsikėlęs ir grįžęs prie manęs dejavo Naruto.

–         Pats kaltas, – nerodžiau gailesčio. – Sugalvoti tokią nesąmonę! – vis dar stebėjausi.

     Neturėjom laiko tokiom nesąmonėms: reikėjo rasti kitus. Nors ir ne visus troškau išvysti. Sakura tikriausiai leptels kokią riebią repliką, kaid aš greitai persigalvoju ar kažką tokio. Lieka tikėtis, jog ponaitis „Tu mane įsimylėjusi“ mane užstos.

     Bet juk Naruto ką tik pasakė, kad myli Sakurą. Jis ją myli! Arba bent jau yra įsižiūrėjęs. Tačiau Sakura... Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais svajoja apie Sasukę. Mano Sasukę.

     Kažkodėl visiškai be problemų grįžome į stovyklavietę. Nustebau, jog radome kelią, nors net nenutuokėme, kur atsidūrėme. Deja, vos pradėjus dairytis kitų komandos draugų, žemė vėl suskilo.

     Šįkart parkritau ant savosios sėdynės, todėl buvau smarkiai įtūžusi.

–         Naruto! – riktelėjau garsiau nei reikėjo.

–         Man gaila, bet Naruto-kun čia nėra.

     Staigiai pašokau ant kojų ir stojau į kovos stovėseną. Mano širdis smarkiai daužėsi. Niekaip negalėjau paaiškinti, kodėl taip išsigandau.

      –         Kabu...to-san? – bandžiau prisiminti.

–         Taip, – linktelėjo akiniuotis.

     Nors turėjo žiauriai kvailą vardą, vaikinukas atrodė lyg gėrio įsikūnijimas. Ir vis tiek jo buvimas šalia man nepatiko.

–         Atrodo, mus vėl išskirstė, – kalbėjo. – Prieš tai buvau pakliuvęs su Sakura-san, bet vos priėjome stovyklavietę, žemė vėl prasivėrė.

–         Man tas pats nutiko, – pritariau.

     Net ištartas Sakuros vardas vertė jaustis nejaukiai.

–         Nemanau, kad verta grįžti, – mąstė Kabutas. – Įvyks tas pats.

–         Bet neturim kitos išeities, – paprieštaravau. – Gal sutiksime kitus dar nepriėję stovyklos ir sugalvosime išeitiį.

     Iš tiesų aš tenorėjau kito partnerio ir net netikėjau, jog grįžimas į tą pačią vietą nors kam padės. Tik gausiu kitą partnerį.

     Kabuto-san nesipriešino. Ne itin protingas vyrukas, jei leidžiasi vedžiojamas nepatyrusios nindziukės kaip aš.

–         Nemanau, kad girdėjau tavo vardą, – netikėtai tarė.

–         Ką? – nesupratau. – Ai, Ernesta, – leptelėjau.

–         Man labai nemalonu, jog dėl manęs susipykai su komandos draugais.

–         Koks skirtumas. Tam įtakos tu beveik neturėjai, – aiškinau. – Sakura šiaip manęs nemėgsta, o aš jos.

     Tikriausiai kalbėjau ne itin draugiškai, nes Kabutas-san manęs nieko nebeklausinėjo. Nenorėjau pasirodyti nekomunikabili ar dar kokia, bet ir kalbėtis su nepažįstamuoju netroškau.

     Išgirdau keistą zvimbimą, bet nespėjau sureaguoti. Į mane skriejo kažkokie nindzių daikčiukai. Laimei, Kabuto laiku pargriovė mane ant žemės. Tyliai sudejavau. Kieta žemė man buvo taip įgrisusi.

–         Nesusižeidei? – paklausė.

     Norėjau atsakyti „ne“, bet pajutau silpną perštėjimą rankoje. Krisdama nusibrozdinau.

–         Parodyk, – paprašė vaikinas.

     Ištiesiau ranką. Jis viena ranka suėmė manąją, o kitą uždėjo ant žaizdelės. Iš jo delno sklido žalias spindesys. Mano menkutis nusibrozdinimas akimirksiu sugijo.

–         Oho, – susižavėjau.

–         Nenorėjau, kad dėl mano kaltės nukentėtum.

–         Kaip tai padarei? – klausinėjau, pamiršusi viską pasaulyje.

–         Medicininis ninjutsu, – šypsojosi.

     Tiesa, šiame pasaulyje egzistuoja nindzės-medikės. Buvau nutarusi tapti viena iš jų, tačiau grįžus iš Bangos šalies tiek daug visko įvyko. Visai pamiršau. Ir Kakašis nieko nebesakė. Ot koks.

–         Priešas tikriausiai netoli, – Kabutas išblaškė mano mintis.

     Logiška. Kažkas turėjo paleisti tuos ginklus. Susikaupk! Įtempiau visus pojūčius. Kad ir neišlavinti, jie turėtų veikti.

     Išsitraukiau ir sviedžiau kunajų į krūmus. Aišku, nepataikiau. Tačiau priešas išlindo iš savo slėptuvės (tikriausiai pamanė, jog tokius nevykėlius lengvai sutvarkys ir akis į akį). Pasirodė kažkur matytas, bet neturėjau laiko prisiminti nei kur, nei kada. Nindzė atliko Šešėlinių klonų jutsu.

     Aiktelėjau iš siaubo. O tada mane persmelkė keista mintis. Čia niekai. Palyginus su Zabuza, su Haku, su anuoju Zaku. Niekai. Tik reikia kovoti.

     Iš patirties žinojau, kad Šešėliniai klonai atima daug jėgų ir jų sužeidimai persiduoda šeimininkui. Tad nebūtina ieškoti tikrojo asmens. Anksčiau ar vėliau jis pavargs. Su mano sugebėjimais reikia tikėtis to „anksčiau“.

     Bandžiau svaidyti šurikenus ir kunajus, tačiau paaiškėjo, kad esu nelabai taikli. Tad puoliau plikomis rankomis. Trenkiau bet kam ir bet kur. Galėjau sužeisti net Kabutą-san. Klonai nebuvo labai stiprūs: po menkiausio smūgio išnykdavo. Bet jų nemažėjo. Priešingai – daugėjo.

     Galvok! Jei brutali jėga nepadeda, reikia naudotis galva! Vis dėlto teks surasti tikrąjį užpuoliką ir jį išjungti. Nes jo jutsu skyrėsi nuo antrininkų. Pašokau aukštyn, virš visų besikaunančių. Mano poelgis buvo visiškai naivus ir nelogiškas, bet pavyko. Iš aukštai pastebėjau, jog tikrasis priešininkas vis dar slėpėsi krūmuose. Tikriausiai jis mane žiauriai nuvertino. Paprastai nindzės nesirenka tokių akivaizdžių slėptuvių.

     Atlikau Kage bunshin no jutsu ir pasiunčiau savo kloną atgal į tą makalynę. Pati atsargiai prisėlinau prie besislepiančiojo. Sukaupiau kumštyje daug čiakros (bent jau stengiausi) ir, tvirtai užsimojusi, vožiau nindziui į marmūzę. Užklupau netikėtai, tad mano smūgis taikinį pasiekė be problemų.

     Kai nugalėjau priešą, vis dar sunkiai patikėjau, kad man taip lengvai pavyko. Arba sustiprėjau, arba užpuolikas buvo tikras žioplys. O gal ir viena, ir kita?

–         Įspūdinga, – paplojo Kabuto.

–         Nieko ypatingo, – numojau ranka.

     Tačiau viduje džiaugiausi. Aš kovojau. Viena. Ir laimėjau. Be niekieno pagalbos. Sustiprėjau!

–         Suraskim kitus, – tariau.

     Kabutas-san mielai sutiko. Man pradėjo patikti, kad man paklūstama be klausimų.

     Grįžome į stovyklavietę. Ten radome savo draugus šiek tiek apdaužytus, bet gyvus ir tikriausiai sumušusius likusius priešus (jei jų buvo).

–         Kabuto-san, Ernesta-chan! Jūs sveiki? – mus pasitiko Naruto. Kaip visada pernelyg energingas.

–         Taip, – atsakė ponas Kabutas.

     Aš tylėjau, nes nežinojau, kaip apsiginti nuo to aršaus Sakuros žvilgsnio. Keista sugrįžti, kai prisakai, jog išeini ir pan.

–         Jei nori, pasitrauksiu, – tariau.

–         Ne, lik. Neprivalai kažko daryti vien dėl to, jog aš to noriu.

     O aš maniau, kad einame į gerąją pusę. Aš ir Sakura. Bet pasirodo, jog dabar dėl nelabai aiškių priežasčių ji manęs nekenčia dar labiau. Ir jau rodo tai atvirai. Ką gi. Kaip sau nori, Panele Trumpais Rožiniais Plaukais.

–         Neturim laiko stoviniuoti. Keliaukim, – paliepiau.

     Niekas neprieštaravo.