Naruto istorija (2/10)

***

 

Mums nepavyko pasiekti bokšto tą pačią dieną, tad įsikūrėme paskutinėje stovyklavietėje paskutinei nakčiai miške. Jaučiausi gerai. Pasirodo, mus užpuolė trys nindzės ir jos turėjo būtent tą ritinėlį, kurio mums trūko. Vadinasi, mums nebereikės kovoti! Dar viena naktis ir baigsis Mirties miško kančios!

     Paskutinę naktį burtai lėmė, kad budėti teks man. Visą naktį. Nes per abu traukimus ištraukiau trumpiausią pagaliuką. Kokia neteisybė! Sėdėjau prie laužo ir mėgavausi jo skleidžiama šiluma bei ramybe. Norėjau sužinoti, kaip sekasi tiems, likusiems mano pasaulyje. Ar tėvai labai pakraupę, ar keikia mane, ar ieško, ar pasidavė ir t.t. Net pradėjau nerimauti dėl Justės. Juk dingau, kai namuose be jos daugiau nieko nebuvo! Galbūt ją ištiko šokas ar dar kas.

–         Atrodai be galo susirūpinusi.

     Sasuke atsisėdo šalia manęs. Kiti kietai miegojo, tad praktiškai buvome vieni. Jis ir Aš.

–         Kodėl nemiegi? – vos ne piktai paklausiau.

–         Pamaniau, kad dabar gera proga pasikalbėti.

–         Apie ką? – išpūčiau akis.

–         Nieko nenori paklausti?

     Stipriai apsikabinau savo kelius. Ko galėčiau paklausti?

–         Apie ką galvojai? – paklausė jis.

–         Apie namus. Mamą, tėtį, nepakenčiamąją pusseserę, – nepagalvojusi leptelėjau. – Jie tikriausiai eina iš proto.

–         Tai tavo šeima nežino, kad tu Konohoje?

     Tiesa. Sasuke nežino, kad aš iš kito pasaulio. Niekas nežino. Įdomu, kaip jis į mane žiūrėtų, jei sužinotų. Kaip į ateivę?

–         Negaliu pasakoti, – pasakiau.

–         Kodėl? Bijai, jog išduosiu tavo paslaptį? Nepasitiki manimi?

–         Ne. Tiesiog... Yra daug dalykų, kurių tu nežinai apie mane, o aš apie tave.

     Pasižiūrėjau į vaikiną. Nustebau, kad jis sėdėjo taip arti. Mano skruostai užkaito. Galva ištuštėjo. Laužo liepsnos šviesoje Sasuke atrodė toks gražus, lyg būtų nužengęs iš dangaus. Negalėjau atplėšti nuo jo akių ar nusukti galvos į šalį, nors ir žinojau, kad išsiduodu. Kad išduodu visus jausmus, apie kuriuos pati net nežinojau, kurių nesupratau ir nepažinojau, kurie mane baugino, nes nežinojau jų pavadinimo.

–         Aš nesu toks ypatingas, kaip tau atrodo, – mane pažadino švelnus Sasukės balsas.

     Pažadino? Greičiau užliuliavo. Taip mėgau jo balsą. Galbūt labiau negu jo plaukus, veidą ar akis.

     Tylėjau ir tik žiūrėjau į vaikiną.

–         Sasuke, – galiausiai tariau.

–         Kas yra?

     Prisislinkau prie jo taip arti, kad mūsų kūnai susilietė. Jis kiek sutriko, bet nesitraukė. Mano širdis daužėsi lyg pašėlusi.

–         Noriu, kad žinotum, – kalbėjau iš lėto, tyliai, bet aiškiai tardama kiekvieną žodį. – Aš nesu ta, kuria deduosi. Ir tavo spėjimas Bangos šalyje neteisingas. Nesu aš nei princesė, nei dar kas nors iš tavo pasaulio. Aš iš kitos dimensijos. Esu keturiolikmetė mokinė, gyvenanti nuobodų gyvenimą ir nuolat besiskundžianti jo sunkumu. Tik vieną dieną netyčia atsidūriau nindzių pasaulyje.

     Nutilau.

–         Ir? – po kiek laiko ištarė.

–         Na, ir taip atsidūriau Septintoje komandoje, – pasimečiau.

–         Ir gerai.

     Nemanau, kad jis suprato, ką bandžiau pasakyti.

     Sasuke apkabino mane per pečius ir priglaudė prie savęs. Man užgulė ausis, užgniaužė kvapą. Sasuke buvo šiltas, o aš šiek tiek sužvarbusi nuo nakties vėsos. Jo kūnas buvo tvirtas, o mane suglebęs, pasiduodantis bet kokiam jo judesiui.

–         Atleisk, – sušnibždėjo man į ausį.

     Nemačiau vaikino veido, bet jo balsas vaikščiojo po visą mano kūną.

–         Kol kas negaliu to pasakyti žodžiais. Ir kol nepasakysiu, tu nežinosi. O aš noriu, kad bent truputį nutuoktum. Esu siaubingas ir niekaip nesuprantu, kodėl vis dar esi šalia manęs. Bet... jei dingtum, pasijausčiau labai vienišas. Turbūt vienišesnis negu buvau iki tavo pasirodymo.

–         Sasuke, – norėjau pasakyti ką nors. Nors ką.

–         Esi iš kito pasaulio? Na, tai paaiškina, kodėl esi tokia nevėkšla.

     Susiraukiau. Pasimuisčiau, tarsi norėdama ištrūkti iš jo glėbio, bet iš tiesų net neturėjau tokios minties, tad mano pastangos buvo tik dėl vaizdo. Sasuke šyptelėjo. Aš džiaugiausi, jog pamačiau daugiau negu vieną Uchiha berniuko pusę.

–         Taigi man už nugaros mane vadini savo Sasuke? – klastingai šypsojosi.

–         Neišsigalvok nesąmonių! Kodėl turėčiau? – būčiau paraudusi, tačiau ir taip degiau nuo pat vaikino prisilietimo.

     Tai man priminė pirmąjį mūsų miške sutiktą priešą, o paskui ir juodąsias dėmes ant Sasukės kūno. Staiga šoktelėjau, sugriebiau vaikino marškinėlių atlapą ir patraukiau, kad galėčiau matyti jo kaklą ir kairįjį petį.

–         Ką darai? – sušnypštė Sasuke, visas išraudęs.

     Tie trys juodi taškeliai, į kuriuos sulindo juodosios dėmes per kovą su Zaku ir jo bendrais po to, kai Sakura apkabino (mano) Sasukę, vis dar buvo toje pačioje vietoje.

–         Sasuke, kada ši dėmė atsirado ant tavo kaklo? – paklausiau.

–         Jau seniai.

–         Nemeluok! Anksčiau jos nebuvo.

     Sasuke patenkintas šypsojosi. Patraukė mano ranką ir pasisodino mane sau ant kelių. Pykau ant savęs, kad jo rankose tapdavau panaši į lėlę, darančią viską, ko jis nori.

–         Mėlynė ir tiek, – pasakė žiūrėdamas į susirūpinusį mano veidą.

–         Bet, – norėjau ginčytis.

–         Sugis, – tikino. – Aš maniau, kad norėsi sužinoti apie mano Sharingan, o ne tą kvailą mėlynę.

     Kurį laiką žiūrėjau į jį. Visai pamiršau, jog Sasuke gali naudotis šaringanu.

–         Sharingan yra Uchiha klano genuose, tad nežinau, iš kur Kakašis jį turi, bet man ir nerūpi. Džiaugiuosi, kad pats pagaliau jį aktivavau.

–         Kada?

–         Bangos šalyje, kai tu ir puskvailis Naruto atsijungėt. Taigi ką manai?

–         Nors aš nieko nenutuokiu apie šaringan akis, laikau jas vienu šauniausiu matytu dalyku čia, nindzių pasaulyje.

     Sasuke nusijuokė.

–         Gerai, kad nelaikai manęs kokiu išsigimėliu. O dabar marš gulti.

–         Nenoriu, – užprotestavau. Kaip greitai jis pakeitė temą.

–         Aš budėsiu likusią nakties dalį, nes jei tu nė kiek nepamiegosi, ryte nepavilksi kojų.

     Vaikinas buvo visiškai teisus ir turėjau jam už tai padėkoti, bet nenorėjau pasitraukti nuo Sasukės. Dar ne. (Galbūt bijojau, jog jei pasitrauksiu, viskas išnyks ir virs tik sapnu).

–         Nagi, ragino mane. – Pailsėk.

–         Gerai, – sutikau.

     Atsistojau ir nusliūkinau prie savo miegmaišio. Ruošiausi gultis, bet persigavojau. Beveik bėgte grįžau prie Ssukės, apkabinau jį iš nugaros (šiek tiek išgąsdindama) ir sušnibždėjau į ausį:

–         Galbūt... tik galbūt. Duočiau 2%, kad tu man patinki.

     Baisiausiai susigėdusi ir pasibaisėjusi savo poelgiu, grįžau į patalą. Maniau, jog neužmigsiu, nes mano širdis vis dar spurdėjo kaip paukštelis, pajutęs laisvės gūsį. Tačiau buvo labai gera užmigti, apimtai visų tų šiltų ir nepažįstamų jausmų.