Naruto istorija (2/6)

***

 

Nesunkiai pasiekėme 301 kabinetą. Nustebau išvydusi Kakašį. Jis stovėjo prie kabineto durų, atsirėmęs į sieną. Vyras išsitiesė ir atsisuko į savo mokinius.

–         Taigi, – tarė, – atėjote visi keturi.

     O galėjo būti kitaip?

–         Ką norite tuo pasakyti? – paklausė Sakura.

     Tau būtina viską žinoti, ar ne?

–         Atrankos į chuunin egzaminai laikomi trijų žmonių grupėmis, – ėmė aiškinti Kakašis. – Jei prie šių durų būtų pasirodę tik Naruto ir Sasuke, būčiau neleidęs jiems įeiti. Tačiau man neteks to daryti.

–         Palauk minutėlę! – sustabdžiau Kakašį. – Mūsų yra keturi, – pabrėžiau. – Komandą turi sudaryti trys nariai. Mūsų ne per mažai, o per daug!

–         Na, – ramiai kalbėjo ponas Hatake, – buvau įsitikinęs, kad tu arba Sakura nepasirodysite ir šios problemos neliks.

     Kokia nesąmonė! Kurių galų aš tiek vargau? Kankinausi... be reikalo?

–         Nurimk, Ernesta, – nusišypsojo Kakašis. – Jūsų skaičius nieko nekeičia. Visi keturi galite dalyvauti chuunin egzamine.

–         Bet juk leidžiama dalyvauti tik trijų žmonių grupėms! – karščiavausi.

–         Septintoji komanda yra ypatinga, – vis dar ramiai šypsojosi mokytojas. – Ji sudaryta iš keturių narių. Būtų negražu kuriam iš jūsų uždrausti eiti tolyn. Tad eikite pro šias duris ir parodykite, ko išmokote.

–         Gali mumis pasitikėti, Kakaši-sensei! – džiūgavo Naruto.

     Aš vis tiek norėjau ginčytis. Kitos komandos bus nepatenkintos. Mane – Septintosios komandos nelaimę – jos laikys mūsų pranašumu.

     Nurijau susikaupusias seiles. Dar yra laiko apsisukti ir sprukti atgal. Mano komandos draugai nuo to nenukentės. Kas žino, gal jiems tik geriau bus.

–         Sėkmės, – tarė Kakašis ir uždėjo ranką man ant peties.

     Gal jis tikėjosi, jog persigalvosiu? O gal norėjo įkvėpti drąsos? Nesvarbu. Aš kartu su Sasuke, Naruto ir Sakura žengiau į 301 kabinetą.

     Kai durys už manęs garsiai užsivėrė, panorau pulti atgal ir, jei reikės, jėga prasiveržti į saugų Kakašio butą. Ne aš viena sustingau. Sakura taip pat drebėjo. Patalpa buvo pilna nepažįstamų, nematytų nindzių. Dauguma buvo vyresni už mus ir labai prastos nuotaikos. Maniau, kad jie sudraskys mane į skutelius.

–         Sasuke-kun! Gražuoli! Seniai nesimatėm!

     Kažkokia akiplėša blondinė pribėgo ir apsivijo rankomis Sasukės kaklą. Kaip jį drįsta?! Kas mano esanti?!

–         Ino-kiaule! Patrauk rankas! – sustūgo Sakura. Teisingai, kiaule, trauk rankas nuo MANO Sasu-kuno!

–         Sveika, Sakura. Kaip matau, vis dar didžiuojiesi savo plačia kakta, – išsišiepė mergina.

     Sakuros labai plati kakta? Nepastebėjau. Bet tai nekeičia fakto, kad turi pasitraukti nuo Sasukės tu, Žydraake blondine!

–         Ai, čia jūs, nevykėliai, – ranka numojo Naruto.

     Prie mūsų priėjo du vaikinai. Tikriausiai Blondinės komandos nariai. Ei, aš juos pažįstu.

–         Čodži! – nudžiugau. – Ir... – pasižiūrėjau į kitą vaikinuką. – Ponas Tinginys, – susiraukiau.

–         Ernesta-chan, tu pažįsti šiuos nevykėlius? – nustebo Naruto.

–         Šiek tiek, – ne tavo reikalas, Naruto. Ne tavo.

–         Nevadink mūsų taip, – atsiliepė Čodžis.

     Bent jau Sasuke ištrūko iš Žydraakės glėbio. Tiesa, nepastebėjau, kad Uchiha berniukas būtų labai priešinęsis jos artumui!

–         O kas tu? – į mane kreipėsi Blondinė. – Anksčiau nebuvau tavęs mačiusi.

–         Hatake Ernesta, – nemarinavau laiko ir atsakiau.

–         Yamanaka Ino, – prisistatė.

–         Hey, hey, ką čia matome! – nuskambėjo linksmas balsas.

     Apsisukau ir išvydau išsišiepusį šunų berniuko veidą. Akamaru pūpsojo ant šeimininko galvos.

–         Kaip laikomės? – Kiba kreipėsi tik į mane.

     Pastebėjau, kaip susiraukė Sasuke ir prisimerkė Naruto. Tik nesakykit, jog jie stebisi, kad be jų Konohoje turiu ir kitų pažįstamų!

–         Gerai, Kiba, – meiliai nusišypsojau. Kibos veidas visada mane pralinksmindavo.

–         Ką čia darai, šunų berniuk?! – įsikarščiavo Naruto.

–         Naruto, liaukis, – liepiau.

     Pažvelgiau į Kibos komandos draugus. Šiurpus vaikinukas su tamsiais akinukais ir drovi mergaitė perlinėmis akimis.

–         Man atrodo, buvom susitikusios, – įjungiau savo smegenis visu pajėgumu. Hyuuga kas?

–         Čia Hyuuga Hinata ir Aburame Shino, – greitai sučiauškėjo Kiba. – Mes esam Aštuntoji komanda.

–         Malonu.

     To Aburamės nebuvau sutikusi, bet Hinatos vardą galėjau prisiminti. Man tik reikėjo laiko.

–         Taigi, – kalbėjo Kiba. – Atrodo, susirinko visi šių metų naujokai. Įdomu, kiek toli nueis kiekviena komanda.

–         Nori mus įbauginti Kiba? – Sasuke lengvai šyptelėjo.

–         Ne, tiesiog noriu įspėti. Mes išmokome tokių dalykėlių, kad iškart visus sutriuškinsime!

–         Eik tu! Jums net manęs neįveikti. O ką kalbėti apie Sasukę! – įsikišo Naruto.

     Ak, tu, nenuorama! Nejau iš tiesų manai, kad esi vienas iš stipriausių čia esančių nindzių? Pasvajok, Uzumaki!

–         Ei, jūs, naujokėliai! – kažkas riktelėjo. – Gal užsičiaupsit?

     Prieš mūsų grupelę stovėjo vaikinukas su akiniais ir šviesiai melsvais plaukais.

–         Jums čia ne klasės išvyka! – tęsė.

–         Ir kas gi tu toks? – susiraukė Ino.

–         Aš Yakushi Kabuto.

     Prunkštelėjau. Juk visi žino, kad Kabutas yra po-kė-mo-nas!

     Vaikinas pasižiūrėjo į mane. Susigėdau. Jis nekaltas, kad jo tėvai mėgo žiūrėti Pokemon filmuką.

–         Jums reiktų apsidairyti, – pridėjo.

–         Kodėl? – nustebo Sakura.

     Nes visi susirinkusieji spoksojo į mus kaip į nekviestus svečius!

–         Pasisaugokite tų, kurie sėdi arčiausiai, – davė patarimą Kabutas (kodėl iš visų virš keturių šimtų kišeninių monstrų būtent šis? Kodėl ne koks Bulbazauras ar Pikačiu?). – Jie iš Lietaus kaimelio. Labai greitai užsiplieskia. Tiesiog norėjau įspėti, kol niekas nesuplėšė jūsų, naujokų, į gabalus. Tikriausiai manote, kad viską žinote, – aš tikrai taip nemanau! – Ir aš toks buvau.

       –         Kabuto-san, taip? – tarė Sakura. – Tai jūsų antras kartas?

–         Ne, – vaikinas kiek pagalvojo. – Septintas. Egzaminas vyksta du kartus per metus, taigi aš dalyvauju jau ketveri metai.

     Ką??? Norite pasakyti, jog egzaminas dar sunkesnis negu maniau?! Nejuokaukit! Nežadu ketverius metus iš eilės bandyti tapti chuunin lygio nindze. Neturiu tiek laiko! Galbūt jau rytoj Hokagė praneš man džiugią žinią, kad galiu keliauti namo!

–         Vadinasi, turite daug patirties, – pasakė Sakura.

–         Galbūt, – susigėdo Kabutas.

     Naruto atrodė pakilėtas naujojo bičiulio ryžto. Arba egzaminai labai sunkūs, arba Kabutopsas žiauriai prastas nindzė.

–         Visi čia susirinkę – nindzių elitas. Kova bus sunki ir nuožmi, − pridūrė.

     Ačiū už padrąsinimą, Kabutai-san! Man kaip tik to trūko. Žinoti, jog esu pati prasčiausia nindzė iš viso pasaulio geninų ir nesugebėsiu laimėti nė vienos kovos.

–         Aš esu Uzumaki Naruto ir nė vienas iš jūsų manęs nenugalės! – sustūgo Naruto.

     Sakura ir Ino pakraupo. Aš nusišypsojau. Jis niekada nepasiduos, tiesa? Tas Naruto.

     Visa salė dar įnirtingiau įsispoksojo į mus. Man pasidarė nejauku.

–         Na ir idiotas tu! – supyko Sakura ir vožtelėjo geltonplaukiui per galvą. – Patylėk!

–         Na ir įžūlus vaikis, – prakalbo didysis Tinginys – Čodžio draugas. – Dabar minia nepažįstamųjų tapo minia priešų.

     Jo tiesa. Bet Naruto tai nerūpi.

     Žvilgtelėjau į salę ir pastebėjau Temari. Ji man pamojo. Mestelėjau žvilgsnį į Konohos geninus. Jie buvo užsiėmę narutoidiotas dalyku. Nuėjau prie šviesiaplaukės.

–         Sveika, – išsišiepė.

–         Labas, – sumurmėjau.

     Gaara buvo šalia savo sesers, todėl jaučiausi nejaukiai. Mano skruostai pamažu kaito. Raudonplaukis sugavo mano žvilgsnį. Greitai nusukau akis į šalį, bet tai negelbėjo. Nuo to laiko Gaara ėmė atidžiai mane stebėti.

–         Tavo komandos draugužis sukėlė nemenką šurmulį, – kalbėjo Temari.

–         Taip... na... Jis visada toks, – išlemenau.

     Nežiūrėk į mane! Prašau, prašau, prašau!

–         Beje, Temari, – prisiminiau paskutinį mūsų susitikimą. – Ačiū.

–         Aš nieko nepadariau.

–         Padėjai, – tvirtinau.

–         Apie ką judvi tauškiat? – įsikišo Kankuro.

–         Ne tavo reikalas, – per garsiai ištariau.

–         Ak, tu... – juodakostiumis įsižeidė.

     Gaara pervėrė brolį žudančiu žvilgsniu ir šis nurimo. Tada raudonplaukis pasisuko į mane.

–         Kuo vardu? – paklausė.

–         Ernes... Hatake Ernesta, – suvirpėjau.

     Vis dėlto Gaara mane baugino. Jis kažkuo skyrėsi nuo to vaikino, kurį mačiau televizoriuje. Ne tik drabužiais.

     Staiga išgirdau šūksnius. Kažkokie trys veikėjai užpuolė Kabutą. Kai atsisuskau, jis klūpojo ant kelių ir vėmė. Jo akiniai buvo įskilę.

–         Kabuto-san!

     Naruto su Sakura puolė prie naujojo draugo.

–         Nevykėlis! – juokėsi užpuolikai.

     Sudrebėjau. Kas manęs laukia egzamine, jei jam dar neprasidėjus jau vyksta kovos? Noriu grįžti. Nenoriu čia likti. Man baisu.

–         Užteks!

     Pokšt! Ir salėje atsirado minia bauginančiai atrodančių nindzių. Jų priekyje stovėjo pats šiurpiausias vyras.

–         Gerai, mergužėlės, baikim šį spektaklį, – kalbėjo jis. – Aš esu Morino Ibiki – pirmosios egzamino dalies pagrindinis egzaminuotojas.

     Šis galiūnas mus egzaminuos?! Ką jis lieps daryti? Daryti atsispaudimus? Kaip kariuomenėj?

–         Kadangi kai kurie iš jūsų nesivaldo, pats metas įvesti taisykles, – įsakmiai kalbėjo vyras. – Pirma, niekas nesikaus be specialaus egzaminuotojo leidimo. Antra, jei leidimas bus duotas, griežtai draudžiama vykdyti veiksmus, keliančius pavojų priešininko gyvybei. Bet kuris, nesilaikęs taisyklių, bus pašalintas iš egzamino. Supratot? Jokio antro šanso.

     Tai mums kautis neteks? O ką turėsime daryti?

–         Taigi metas pradėti. Paduokite paraiškas, išsitraukite numeriuką ir sėskitės, kur nurodyta. Kai užimsite savo vietas, išdalinsime egzamino raštu klausimus.

     Egzaminas... raštu...?

     Temari stumtelėjo mane prie vyruko, kuriam turėjome duoti paraiškas. Nindzė padavė man numeriuką. Atsisėdau į savo vietą.

     Kakašis manęs neruošė tokiam egzaminui. Jis net neužsiminė apie galimybę laikyti egzaminą raštu. Ką aš turėčiau dabar daryti?

–         Užduotis galėsite atsiversti, kai duosiu ženklą. Prieš tai turiu paaiškinti taisykles. Užrašysiu jas ant lentos, kad nepamirštumėte. Klausykite įdėmiai. Antrąkart niekas nekartos ir į jokius klausimus neatsakinės.

     Ponas Morinas Ibikis įnyko rašyti kreida. Baigęs skrebenti, pasitraukė nuo lentos ir leido egzamino dalyviams jas perskaityti.

„Pirmojo chuunin egzamino taisyklės:

1)      Kiekvienas dalyvis egzaminą pradeda turėdamas dešimt balų. Egzaminą sudaro dešimt klausimų, kurių kiekvienas vertas vieno balo. Už kiekvieną neteisingą atsakymą atimama po vieną balą.

2)      Egzaminas laikomas komandomis. Svarbiausia, kiek taškų iš pradinių 30 surinks visi komandos nariai.

3)      Dalyvis, pagautas nusirašinėjantis ar padedantis nusirašančiajam, neteks dviejų balų.

4)      Dalyvis, netekęs visų balų neišlaiko egzamino. Jei vienas komandos narys neišlaiko, kitiems jo bendražygiams egzaminas taip pat neįskaitomas.“

     Ką?!!! Vadinasi, jei bent vienas iš mūsų – aš, Naruto, Sakura ar Sasuke – susimaus, iš egzamino iškrisime visi?!

–         Turite vieną valandą, – tarė Ibikis. – Pradėkite!

     Giliai įkvėpiau ir atsiverčiau užduočių lapą. Gal ne viskas prarasta. Galbūt mano protas sugebės išmąstyti bent vieną klausimą. To užteks. Juk Sakura – proto bokštas. Sasuke irgi nepėsčias. Tik... Naruto nėra labai protingas. Tačiau netgi jis gali nustebinti.

     Perskaičiau visas užduotis. Nė velnio nesupratau. Nevalingai ėmiau judinti kairiąją koją. Ką turėčiau daryti? Tai blogiau negu istorijos kontrolinis! Ten bent jau yra atsakymų variantai a, b, c!

–         Numeris 32 neišlaikė, – nuskambėjo.

     Trys vaikinai atsistojo ir išėjo.

     Nurijau susikaupusias seiles. Juos pagavo nusirašinėjant. Bet tai vienintelė išeitis. Na, dar galiu sudėti visas viltis į dešimtąjį klausimą, kuris bus pateiktas likus penkiolikai minučių. Tačiau negaliu tikėtis, kad į jį atsakysiu. Mano nervai neatlaikys!

     Įsižnybiau į koją. Filmuose tai padeda išsisukti iš kebliausių padėčių. Tik čia ne filmas ir aš ne jo herojė. Susikaupk! Privalai nusirašyti arba gali atsisveikinti su Septintąja komanda! Bėda ta, kad gyvenime nesu nusirašinėjusi. Žinau, kaip tai daro kiti, bet... Aš ne ekspertė! Mane pagaus. Ir tada čiau čiau, chuunin egzaminai!

     Man pro akis praplaukė tamsūs taškeliai. Pamaniau, kad jau alpstu, bet tai tebuvo dulkės. Panašiau į smėlio kruopeles. Akies krašteliu pažvelgiau į šoną, kur kaupėsi tos kruopelės. Laiku spėjau užčiaupti sau burną. Antraip būčiau garsiai surikusi.

     Šalia manęs sėdėjo... Gaara! Kaip jis ten atsirado? Ir ką jis daro su tuo smėliu? Juk kovoti dabar nereikia!

     Gaara atrodė labai susikaupęs. Negalėjau nuo jo atitraukti akių. Tiesą sakant, vaikinas mane baugino. Kažkas, ko nemačiau, Gaaroje man kėlė šiurpą.

–         Trečioji akis atverta, – sušnibždėjo vaikinas.

     Tyliai aiktelėjau. Iš smėlio Gaara suformavo akį! Tikrą, kraupiai atrodančią, besivartančią akį! Kurių galų jam to reikia? Nejau raudonplaukis ruošiasi šnipinėti? T.y. nusirašyti?... O jei?... O jei egzamino tikslas ir yra pasižiūrėti, kaip slaptai mes mokame rinkti informaciją? Neabejoju, kad nesu vienintelė, nežinanti atsakymų. Štai ir sprendimas! Tik... Aš neturiu tokių sugebėjimų!

–         Užsimerk.

     Sustingau. Ką tai reiškia?

–         Užsimerk, – pakartojo Gaara.

     Negalėjau nepaklūsti jo šaltam balsui. Užmerkiau akis. Girdėjau, kaip visi įnirtingai rašo. Pamažu tamsa ėmė sklaidytis. Aš išvydau užduočių lapą. Užpildytą užduočių lapą.

     Atsimerkiau. Maniškis buvo tuščias. Paėmiau į rankas tušinuką. Užmerkusi akis aiškiausiai mačiau atsakymus. Puoliau rašyti.

     Neįsivaizduoju, kaip Gaara tai padarė. Mane labiau domino kodėl. Argi jis neturėtų siekti sumažinti varžovų skaičių? O gal tie atsakymai neteisingi? Galbūt jis naudojasi mano patiklumu?

–         Baigei?

     Linktelėjau. Užmerkiau akis. Atsakymų nebemačiau. Ką gi, geresnės išeities neturiu. Net jei ir atsakymai neteisingi.

–         Ačiū.

     Gaara neatsakė.

–         Baikite rašyti, – paliepė Ibikis. – Metas paskelbti dešimtąjį klausimą.

     Cha! Man nebūtina atsakyti teisingai. Turiu pakankamai taškų. Nebent, žinoma, Gaara mane apmulkino.

–         Galite pasirinkti, ar norite atsakyti į dešimtąjį klausimą, – žinoma, norime! – Prieš apsispręsdami, turite išgirsti sąlygą. Jei, pasirinkę atsakinėti į dešimtąjį klausimą, atsakysite neteisingai, visi jūsų surinkti taškai bus nubraukti, neišlaikysite egzamino ir prarasite teisę bandyti iš naujo kitais metais. T.y. visą gyvenimą liksite geninais.

     Dar daugiau taisyklių! Dar daugiau sąlygų! Jei, jei, jei! Visi čia ir taip jau virpa, baigia išeiti iš proto!

–         Bet tai nesąžininga! – užprotestavo Sakura. Ko tu jaudiniesi, proto bokšte?

–         Čia mano egzaminas ir mano taisyklės, – šiepėsi Morino Ibiki. – Nepatinka – skųskitės mamytei.

     Jau ir taip daug dalyvių iškrito, bandydami nusirašyti. Dabar dar daugiau kėlė rankas ir ėjo iš salės.

     Man buvo tas pats, ar išlaikysiu, ar ne. Tas pats, net jei teks likusį gyvenimą būti genin lygio nindze. Tikriausiai po egzamino vyksiu namo. Tad koks skirtumas? Bet... Naruto, Sasukei ir Sakurai visai kas kita. Jie turi teisę pasitraukti. Nejau Naruto, visą laiką pliurpiantis apie Hokagės titulą, sutiks likti geninu?

     Ne. Naruto ranka kilstelėjo. Tačiau geltonplaukis – nebailys! Nekelk rankos, Naruto! Tai nepanašu į tave!

–         Tarsi aš kada nors imsiu ir pasitrauksiu! – sušuko ponaitis Uzumakis. – Nenuvertinkite manęs!

     Kaip visada, Naruto persistengė. Bet toks jau jis. Nė vienas iš Konohos geninų nepakėlė rankos. Po Uzumakio žodžių niekas nebekėlė rankų. Visi nusprendė nepasiduoti. Kokie mes kvaili.

     Ibikio veidą papuošė pergalinga šypsena.

–         Ką gi. Ilgiau laukti neverta. Visi, kurie čia likote... išlaikėte pirmąją chuunin egzamino dalį!

     Nuaidėjo nuostabos šūksniai. Nejau tas vyrukas juokauja? Aš. Aš išlaikiau? Negali būti! O kur dešimtas klausimas?

–         Palaukite, – išsižiojo Sakura. – Nesuprantu. Negi neturėjome atsakyti į dešimtąjį klausimą?

–         Likti ar pasitraukti – ir buvo dešimtasis klausimas, – patenkintas kalbėjo Vyriausiasis egzaminuotojas.

–         O kodėl tada turėjome kankintis su kitais devyniais klausimais? – ir man įdomu, Panele Rožiniais Plaukais.

–         Mes norėjome patikrinti jūsų šnipinėjimo įgūdžius. Pateikti klausimai buvo per sunkūs jūsų lygio nindzėms, todėl turėjote vienintelę išeitį − nusirašyti. Kad tai būtų įmanoma, tarp jūsų pasodinome kelis mūsiškius. Tie, kurie nusirašinėjo per daug painiu ar akivaizdžiu būdu, neišlaikė, nes... – vyras nusirišo skarelę sau nuo galvos. – Pagauti šnipinėjant galite sumokėti brangiau nesu savo gyvybe.

     Aiktelėjau. Pono Ibikio galva buvo papuošta tūkstančiais įvairių randų.

–         Įsikalkite į galvas, – gerai, kaluosi. – Jei informaciją gaunate iš įtartino šaltinio ar per nesklandžiai įvykusią operaciją, darote meškos paslaugą savo kaimeliui.

     Išties naudingas patarimas, tik tikiuosi, jog man niekada neteks šnipinėti ir pan.

–         O dešimtasis klausimas? – dar pasidomėjo Sakura. Visai gerai, kad ji čia. Kitiems nereikia aušinti burnos.

–         A, dešimtasis klausimas. Likti ar pasitraukti, – nusijuokė vyras. – Norėjome patikrinti, kaip sugebate priimti sudėtingus sprendimus. Chuunin lygio nindzės gauna pavojingas misijas. Kartais jiems atsiduria kebliose situacijose ir turi priimti ryžtingus sprendimus, lemsiančius komandos draugų gyvybes. Chuunin komandos vadas turi būti narsus ir įkvėpti drąsos savo draugams.

     Tikiuosi, Naruto neatitinka šio apibūdinimo, nes nenorėčiau būti jo vadovaujamame būryje.

–         Pirmoji chuunin egzamino dalis baigta, – iškilmingai pranešė Morino Ibiki. Gal jis ne toks ir baisus? – Melsiuosi, kad jums sektųsi kovose.

–         Taip ir padaryk! Eik pasimelsti! – sušuko Naruto. Jis oficialiai neteko paskutinės proto dalelės.

     Gerai, kad egzaminuotojas buvo geros nuotaikos ir nenutarė sumalti geltonplaukio į miltus.

     Staiga kažkoks gniutulas įskriejo pro langą. Iš paklodės išsivyniojo moteris ir ant lentos pakabino savo skraistę, kuri skelbė: „Antrosios chuunin egzamino dalies pagrindinė egzaminuotoja – Mitarashi Anko“.

–         Gerai, visi keliamės ir judam į antrojo egzamino vietą! – sušuko.

–         Kas per...? – suniurnėjau.

     Atrodo, niekas nesuprato moters, todėl ji šiek tiek susigėdo.

–         Aš esu Mitarashi Anko – atsakinga už antrąjį egzaminą.

     Egzaminuotoja apžvelgė visą salę.

–         Ei, Ibiki, jų čia per daug. Akivaizdu, kad buvai per švelnus, – papriekaištavo.

     Mūsų per daug? Per švelnus?

–         Nieko. Šitą būrelį sumažinsiu per pusę.

     Per pusę?! Kad mūsų ir taip ne per daugiausia!

–         Gerai! Visi paskui mane!

     Egzamino dalyviai pamažu ėmė judėti iš klasės į lauką. Susiradau savo komandos narius ir su jais patraukiau paskui kitus. Kur traukėme – nežinojau.

–         Buvo gana lengva, ar ne, Ernesta-chan? – šiepėsi Naruto.

–         Per daug nesigirk, Naruto, – sumurmėjo Sakura.

–         Kaip sekėsi? – stebuklingai prisišliejęs prie manęs, paklausė Sasuke.

–         Siaubingai, – nusišypsojau.

     –         Žinoma, juk tu neturi jokių šnipinėjimo įgūdžių, – šyptelėjo.

     Kumštelėjau jį. Po galais, kas darosi tam Sasu-kunui? Ko jis taip meiliai žvelgia į mane? Gal nuo įtampos sugedo jo nervų sistema su galvos ir stuburo smegenimis?

     Ėjome į treniruočių laukus, tačiau ten, kur nesu buvusi. Sustojome ties tvora, už kurios plytėjo miškas. Nuo šios vietos mane krėtė šiurpas.

–         Baisoka vietelė, – sušnibždėjo Sakura.

     Nežymiai linktelėjau.

–         Gerai! Klausykitės! – prakalbo Mitarashi Anko. Iš kur ji semiasi tiek energijos? – Antrasis egzaminas vyks čia, Mirties miške! – moteris mostelėjo į už tvoros plytintį plotą.

–         Mirties... miške? – sudrebėjau.

     Jai galvoj negerai! Šis miškas ne be reikalo vadinamas mirtinu! Niekas be reikalo neturi tokių šiurpių vardų!

–         Dabar apie egzaminą. Tai bus išlikimo egzaminas. Leiskite paaiškinti. Viduryje miško yra bokštas. Jūsų užduotis yra penkias dienas išgyventi šiame miške ir nukeliauti iki susitikimo vietos –  to bokšto.

     Penkias dienas?!!! Penkios dienos tame neaiškiame žaliajame šiukšlyne?!!! Ne, jokiu būdu! Niekas neprivers manęs ten įžengti. Niekada!

–         Tai dar ne viskas, – tęsė. – Matote? – Anko į rankas paėmė du susuktus ritinėlius. Juodą ir baltą. – Išlaikys tik tos komandos, kurios į bokštą atgabens abu ritinius. Ir dangaus, ir žemės.

     Gabenti popieriaus pluoštelius? Vieni niekai! Nebent žadi vieną iš jų pamesti. Narutui negalima patikėti nė vieno ritinėlio. Jokiu būdu.

–         Pusė komandų gaus žemės ritinėlius. Kita pusė – dangaus. Taigi daugiausia išlikti galės tik viena antroji jūsų.

–         Ką tai reiškia? – nesupratau.

–         Tai reiškia, kad vieną ritinėlį gausime, o kitą teks atimti iš kitos komandos, Resta-chan, – šyptelėjo Sasuke. Mano nenuovokumas jam kėlė juoką.

–         Nebūtina šaipytis, – susiraukiau.

–         Dar nebaigiau šnekėti! – pakėlė balsą egzaminuotoja. – Turite užpildyti šiuos sutikimo raštus. Mes nenorime būti atsakingi už jūsų mirtis, tad pasirašykit, jog su viskuo sutinkate. Kai tai padarysite, visa komanda turi nueiti į palapinę pasiimti ritinėlio. Po pusantros valandos pradėsime.

     Atsidusau ir nuėjau pasiimti sutikimo formos.

–         Hatake Ernesta? – kažkas pašaukė.

–         Taip, – atsisukau į Anko. – Kažkas negerai?

–         Pasak Hokagės-sama, gali atsisakyti dalyvauti šioje egzamino dalyje. Tavo komanda dėl to nenukentės.

–         Aš dalyvausiu. Jei jau pradėjau...

–         Ar tu kvaila? Ten daug pavojingiau negu įsivaizduoji! Negali rizikuoti savo gyvybe!

     Norėjau sušukti: „Kodėl?!“ Juk tai mano gyvybė! Galiu su ja daryti, ką noriu! Be to, jei žūčiau, Kage-seniui nebereikėtų rūpintis mano kelione namo!

–         Žinau, kad jūs teisi, bet... – kaip paaiškinti? Kaip įrodyti? – Ką apie mane pagalvos komandos draugai? Jeigu egzaminas buvo per daug pavojingas, nereikėjo leisi man dalyvauti. Net ir pirmoje dalyje.

–         Atrodo, suprantu, – nusišypsojo moteris. – Būk atsargi.

–         Būtinai, – pažadėjau.

     Vieni niekai. Tiesiog laikykis šalia Sasukės ir būsi saugi!