Naruto istorija (2/5)

***

 

Birželio 30 d. 15 val. Septintoji komanda (be savo mokytojo) susitiko netoli akademijos. Džiaugiausi, kad ėjome drauge. Kakašiui neprasitariau, bet nuo baimės mane net pykino. Nubudusi ir suvokusi, kad šiandien egzaminai, išsigandau. Nepasitikėjau savo jėgomis, galvoje sukosi vien blogos mintys. Mano gyvenimas virto katastrofa.

–         Labas rytas, Sakura-chan! Ernesta-chan! – Naruto pasirodė paskutinis.

–         E, labas, – tyliai atsakė Sakura. Kas jai negerai?

     Pasisukome eiti, bet aš sustojau.

–         Sakura, ar galime pasikalbėti? – tariau. Kas man užėjo?

     Sakura priėjo prie manęs. Septintosios komandos berniukai liko trypčioti už kelių metrų.

–         Kas nutiko? – paklausė.

–         Ar tu... – ieškojau tinkamų žodžių. – Jaudiniesi dėl egzamino?

–         Taip, – mergina liūdnai nusišypsojo. – Mes visi jaudinamės.

–         Aš manau, kad tu stipri nindzė, – draugiškai nusišypsojau. – Žinau, mes nelabai sutariame, bet negaliu žiūrėti, kaip dvejoji. Septintojoje komandoje silpniausia esu aš. Atrankoje pasirodysiu baisiai, apsikvailinsiu. Tačiau vis tiek nusprendžiau pabandyti.

–         Ačiū, Ernesta, – nusišypsojo.

     Kažin, ar Panelei Rožiniais Plaukais palengvėjo. Na, aš bent jau stengiausi.

     Pradėjome eiti. Sasuke šiek tiek atsiliko nuo Sakuros su Naruto ir man sušnibždėjo:

–         Džiaugiuosi, kad pasirodei.

–         Tikrai? – šyptelėjau. Nepiktai, bet ir ne pernelyg švelniai.

–         Įgavai pasitikėjimo savimi?

–         Tau to niekada netrūko, – įgėliau.

–         Galiu paskolinti, – nusišypsojo.

    Sasuke greitai (net nespėjau pamatyti, tik pajutau) pakštelėjo man į skruostą ir pats pirmasis įžengė į akademiją. Aš sustojau lyg pakirsta žaibo. Mielo, šilto, širdį virpinančio žaibo.

–         Ernesta-chan, eini? – atsisuko Naruto.

     Linktelėjau ir pasiskubinau neatsilikti nuo komandos draugų.

     Akademijoje buvo pilna nematytų nindzių. Žinoma, negalėjau pasigirti, kad pažįstu visas Konohos nindzes, bet vis tiek. Pusryčiams suvalgiau daug sumuštinių, tad bijojau, kad neprireiktų jų išmesti tualete. Paprastai mano skrandis nestreikuodavo, bet man dar neteko dalyvauti chuunin egzaminuose. Nežinau, kas gali įvykti.

     Labai greitai priėjome 301 kabinetą. Prie jo susidarė tikra grūstis. Kažkokie du keistai atrodantys vaikinukai stovėjo ties durimis ir niekam neleido įeiti. Vienas iš jų nubloškė tolyn porą bandžiusių įeiti nindzių. Tarp jų buvo ir mergina.

–         Kaip žiauru! – nuvilnijo šnabždesys.

     Sustojau kiek atokiau nuo minios. Galbūt mums nepavyks įeiti ir neteks dalyvauti atrankoje? Būtų tiesiog nuostabu! Niekas neišvystų mano nemokšiško nenindziškumo.

–         Krūva prakaituojančių snarglių! – kalbėjo tipeliai, manantys esą viršesni už kitus. – Mes tik norime jus apsaugoti. Šie egzaminai nepaprastai sunkūs. Mes patys tris kartus neišlaikėme, taigi žinome, ką šnekame. Matėme visko: išlaikiusiųjų, kurie nebenorėjo būti nindzėmis, suluošintų, paralyžiuotų. Visko. Nejau manote, kad esate pasirengę būti chuuninais, vadovauti savoms komandoms ir būti atsakingi už jų žūtis?

     Aš taip nemaniau. Net tiksliai nesuprantu skirtumo tarp genin ir chuunin.

–         Neblogą pasirodymą surengėt, – tarė Sasuke. Žvilgtelėjau į jį. Tobulas pasitikėjimo savimi pavyzdys. – Bet mane geriau praleiskit. Turiu reikalų trečiame aukšte.

     Trečiame aukšte? Tiesa, mes pakilome tik į antrą akademijos aukštą. Čia visi kabinetai prasideda skaičiumi 2. Jei nori patekti į kabinetus su 300-aisiais numeriais, turi keliauti į trečią aukštą! Kaip anksčiau nesusiprotėjau? Lengvas atsakymas: aš NEVYKĖLĖ.

–         Tai išsiaiškinai? – šyptelėjo vienas tipelis.

     Sasuke atsakė tuo pačiu.

–         Gal jau panaikinsite iliuzijos lauką? – maloniai pasiūlė ponaitis Uchiha. – Nebuvo sunku permatyti jūsų gudrybę. Tiesa, Sakura? Mūsų komandoje tavo genjutsu permatymo įgūdžiai patys geriausi.

     Sakura atrodė lyg pakylėta į devintą dangų. Mano padrąsinimai jai netinka, o Sasu-kuno ji priima su didžiausia meile. Tai kas, kad Panelė Rožiniais Plaukais pirmoji suprato, jog mus apgaudinėja. Tai nereiškia, kad ji geresnė už mane. Tikrai ne.

–         Buvo tikrai lengva, – drąsiai prakalbo mergina. – Mes vis dar antrame aukšte!

     Iliuzija išnyko ir durų numeris 301 virto 201.

–         Kaip tokiems snargliams, neblogai, – šyptelėjo.

     Išsigandau, nes vaikinukas pasiruošė puolimui. Sasuke taip pat užsimojo koja. Ir kai jų spyriai turėjo susitikti, kitas nindzė iš minios rankomis sulaikė abu smūgius. Besikaunantieji atsitraukė atgal. Įsižiūrėjau į kovą sustabdžiusį berniuką. Tikrai jį kažkur mačiau. To žalio kostiumo lengvai nepamirši.

–         Ei, mes taip nesitarėm, – kažkas pasakė žaliajam vaikinui.

     Nurijau seiles. Nedžis-nii-sanas! Ką jis čia veikia? Su savo šiurpiomis akimis.

–         Pats norėjai, kad atkreiptume kuo mažiau dėmesio.

–         Bet... – žaliakostiumis pasisuko į mūsų grupelę.

     Keistuolis vaikinukas pasitempė ir tiesiu taikymu priėjo prie Sakuros. Ko jam reikia iš Panelės Rožiniais Plaukais?

–         Labas. Mano vardas Rock Lee, – prakalbo. – Tu esi Haruno Sakura, ar ne?

      Lee! Prisiminiau. Nepatrauklusis veikėjas.

–         Ar nenorėtum kur nors su manimi nueiti? Kad tave apginčiau, paaukosiu savo gyvybę!

     Prunkštelėjau. Kaip tokiam nevykėliui užteko drąsos pakviesti Sakurą į pasimatymą? Jokia mergina su juo niekur neitų. Lūzeris.

–         Jokiu... būdu, – sušnibždėjo Sakura.

     Lee nunarino galvą. Taip jau būna, kai neskiri prarajos tarp aukšto lygio ir žemesnio lygio žmonių.

–         Ir vėl tu. Tik nesakyk, kad atėjai į egzaminą.

     Neiškart susigaudžiau, jog kreipiamasi į mane. O kai pamačiau, kas tai pasakė, norėjau prasmegti skradžiai žemėn. Nedrįsau pažvelgti į tas perlines akis, todėl atrodžiau beviltiškai.

–         Kas nepatinka? – šalia manęs atsirado Sasuke.

     Sunerimau. Daugiau kovų nereikia. Prašau.

–         Viskas gerai, – prasižiojau, bet manęs niekas nesiklausė.

–         Kas tu? Gal jos asmens sargybinis? – šaipėsi rudaplaukis.

–         O kas, jeigu taip? – šyptelėjo Sasuke.

     Išsproginau akis. Kodėl Uchiha berniukas turėtų mane saugoti? Užstoti prieš šį niekšelį?

–         Kuo tu vardu? – Nedžis stebėjo Sasukę, todėl pamaniau, kad kreipiasi į jį. Aš tikrai nieko nedominu.

–         Pirmiausia turėtum pats prisistatyti, – atkirto manasis Sasu-kunas.

–         Klausiau merginos, – šaltai tarė. Betgi mano vardą jis jau žino. Ar ne? Negi kažkam blogai su atmintim?

–         O kas man darbo? – Sasuke atrodė taip, tarsi norėtų suplėšyti Nii-saną į skutelius.

–         Tu naujokas? Kiek tau metų? Esi pernelyg drąsus.

–         Nematau jokios priežasties tau atsakyti, – tarė juodaplaukis ir nusitempė mane tolyn nuo įkyruolio.

     Sakura buvo laiminga (tikriausiai nematė, kaip Sasuke mane užstojo, ir vis dar gyveno akimirka, kai jis ją išaukštino). Naruto atrodė prislėgtas. Ar dėl to, jog niekas netrokšta sužinoti jo vardo?

–         Ačiū, – sušnibždėjau savo gelbėtojui ir nuskubėjau prie vargšelio Uzumakio.

     Paėmiau jį užrankos.

–         Naruto, eime, – nusišypsojau.

     Vaikino skruostai nusidažė rausvu atspalviu ir jis vėl atgavo jėgas. Viena akimi mačiau, kaip susiraukė Sasuke. Kažkodėl mane užplūdo gera energija ir aš net negalvodama laisvąja ranka sugriebiau Sasukės ranką.

–         Eime, – šypsojausi.

     Sakura taip pat prie mūsų prisijungė. Tik rankos niekas jai nedavė. Naruto sumurmėjo kažką panašaus į „paleisk Sasukės ranką“, bet aš maniau, jog ramiau pasieksime 301 kabinetą eidami taip. Bet, žinoma, niekas nevyksta taip, kaip norėčiau aš.

     Einant per salę iki laiptų į trečią aukštą, mus sulaikė nindzė. Rokas Lee.

–         Ei, tu, surūgusiu veidu! – kreipėsi jis į Sasukę.

–         Ko nori? – atkirto Uchiha berniukas.

–         Tu ir aš, čia ir dabar. Nori susikauti?

     Pasižiūrėjau į tą Lee. Ar jis rimtai?

–         Mano vardas Rock Lee.

–         Uchiha Sasuke, – šyptelėjo vaikinas.

     Pažvelgiau į laikrodį. Pusvalandis. Turim pusvalandį pristatyti paraiškas dėl egzamino.

–         Nėra laiko kautynėms, – tariau. – Lee, taip? Gal galėtume atidėti? – vėliau, berniukai, galėsite daužyti vienas kitą, kiek norėsite.

–         Nesijaudink, Ernesta-chan, – prabilo Naruto. Kas tavęs ko klausė? – Sutvarkysiu tą mulkį per penkias minutes!

–         Jei jis nori kautis, tegul, – įsiterpė Sasuke. – Iššūkis buvo mestas man, ne jums.

     Kas negerai su tais berniukais? Ak, taip. Jie nori pasirodyti prieš Sakurą. Ką gi, prašom. Man nusispjaut, jei užmušit vienas kitą!

–         Klausyk, Sasuke, – išdidžiai kalbėjo Naruto. – Atsitrauk. Gali susižeisti.

–         Nesipainiok man po kojomis, idiote.

     Atsidusau.

–         Prašau atleisti, – palenkiau galvą.

–         Nieko tokio, – tokiu pat gestu atsakė Lee. Jis šiek tiek sutriko.

–         Nesikišk, – man pasakė Sasuke ir žengė į priekį. – Vadinasi, meti iššūkį, nors žinai mano kilmę.

–         Taip, – šypsojosi Lee. – Noriu išbandyti jėgas su garsiojo Uchiha klano nariu.

–         Pala, – vėl prakalbo Naruto. – Jau sakiau. Duokit man penkias minutes ir sutvarkysiu tą mulkį.

–         Neturiu nė menkiausio noro kautis su tavimi, – atsakė vaikinas. – Tik su Uchiha.

–         Man jau bloga darosi vien išgirdus Sasukės vardą!

     Geltonplaukis įsibėgėjo ir puolė žaliakostiumį. Lee judėjo labai greitai. Aš vos įžiūrėjau, kaip jis viena ranka trenkė Narutui. Drąsusis Uzumakis rėžėsi į sieną. Turėjo skaudėti.

–         Na, ką pasakysi? – tarė Lee.

–         Atrodo, bus įdomu, – šyptelėjo Sasuke. – Priimu tavo iššūkį.

     Žinoma, Sasuke ne Naruto, bet... Abejojau, ar jis gali įveikti priešininką.

–         Nesikauk, Sasuke! Mums liko mažiau negu pusvalandis pateikti paraiškas, – sunerimo Sakura. Ji tik dabar pastebėjo?

–         Ilgai neužtruksiu, – patikino vaikinas.

     Sasuke puolė Roką Lee. Šis išsisuko ir pasiruošė spyriui. Sasuke pasilenkė ir išvengė atakos. Lee apsisuko ir vėl užsimojo. Vaikinas judėjo žaibiškai. Sasu-kunui neliko laiko išvengti spyrio. Jis užsidengė veidą ranka, tačiau Lee smūgis kiauriai perėjo priešininko rankas ir pataikė į veidą. Nepajutau, kaip aiktelėjau iš išgąsčio. Nerimavau dėl Sasukės, nors visa širdimi troškau taip nesijausti.

     Sasuke nuskriejo porą metrų į šoną. Sakuros veidas persikreipė iš baimės. Aš pribėgau prie klūpančio komandos nario. Vaikinas trynėsi užgautą skruostą.

–         Gana, Sasuke, – prašiau. – Eime.

     Suspaudžiau Sasukės petį. Mano pirštai nevalingai virpėjo.

      –         Prašau, – sušnibždėjau.

     Vaikinas nustūmė mano ranką ir pakilo. Atsistojau prieš Sasukę, norėdama jį sulaikyti, ir išsigandau. Abi vaikino akys buvo...

–         Šaringan! – šūktelėjau.

     Iš kur? Kaip? Kodėl Sasuke?

     Sasuke uždėjo ranką man ant peties ir nusišypsojo:

–         Viskas bus gerai, – jis kalbėjo taip tyliai, kad girdėčiau tik aš. – Vėliau papasakosiu.

–         Užteks, Sasuke, – laikiausi savo.

     Vaikinas aplenkė mane ir vėl puolė priešininką. Sakuros veidas švietė. Ji neabejojo, jog dabar jos dievaitis tikrai nepralaimės. Bet aš maniau kitaip. Lee per greitas. Netgi Sasukei. Treniruodamasi su Kakašiu, mokiausi įžiūrėti greitus judesius, tačiau kai kurių Roko judesių negalėjau matyti net įsitempusi nuo susikaupimo.

     Šaringan akys nepadėjo Sasukei išvengti Lee smūgio. Vaikinas pakilo į orą. Sugniaužiau kumščius. Rock Lee atsidūrė po oru sklendančiu priešininku.

–         Tai kagebujo? Šokančio lapo šešėlis? – sušnibždėjo Sasuke.

–         Taip, – patvirtino Lee. – Visi mano veiksmai fiziniai. Nenaudoju nei ninjutsu, nei genjutsu. Tavo Sharingan yra puikus ginklas prieš visus ninjutsu ir genjutsu veiksmus, bet taijutsu – visai kitas reikalas. Net jei tavo akys mato ir išanalizuoja visus mano judesius, tavo kūnas per silpnas juos atremti. Tau trūksta greičio ir fizinio pasirengimo.

     Lee atvyniojo gabalą tvarsčių nuo savo riešo. Nelabai supratau, kam jie reikalingi. Žinojau tik tiek, kad nieko gero tai nežada.

–         Gebėjimai įgyjami skirtingai, – toliau kalbėjo. – Jie gali būti įgimti, kaip tavo, ir nušlifuoti per sunkias treniruotes. Prieš šį mano judesį tavo talentas bevertis.

     Ką tas Lee darys? Ar jis ruošiasi užmušti Sasukę?

–         Stok! – kažkas įsakė. – Gana, Lee.

     Ačiū dievams, kažkas susiprotėjo sustabdyti šią nesąmonę.

     Lee apsivertė ore ir saugiai nusileido ant žemės. Sasuke neįstengė pajudėti. Jis nukrito tiesiai Sakurai į glėbį. Pasistengiau praleisti tai pro akis. Patikrinau, kaip laikosi Naruto. Jis jau buvo atsipeikėjęs. Tada pasisukau į peštynių sustabdytoją. Tai buvo gigantiškas vėžlys.

–         Puikiai žinai, kad tas veiksmas draudžiamas! – barėsi vėžlys.

     Žinau, kad čia nindzių pasaulis ir pan. Bet to per daug. Kalbantis didelis vėžlys. Ir dar su Konohos galvos raiščiu ant kaklo. Jaučiu, kad baigiu išprotėti.

–         Prašom atleisti. Aš tik...

     Lee drebėjo prieš vėžlį tarsi prieš mokytoją.

     Priėjau prie Sasukės. Kartu su Sakura padėjome jam atsistoti. Vargšelis. Jo kūnas virpėjo. Tikriausiai dar niekada Uchiha berniukas nebuvo taip sumuštas.

–         Ei, ei, – prie mūsų prisidėjo Naruto. – Tas padaras... vėžlys?

–         Argi neakivaizdu! – supyko Sakura. Žinoma, jai terūpėjo jos mylimasis, nuskriastasis Sasuke. O kas skirs bent truputėlį meilės Narutui? Jį taip pat primušė!

–         Negi ir vėžliai gali būti nindzės?

–         Ką čia tauški, kvaily?! – sustūgo rožinė panelė.

     Keista, kai Naruto apie tai užsiminė, man iškilo toks pat klausimas.

–         Man neįdomūs tavo pasiteisinimai! – plūdosi vėžlys. − Tikiuosi esi pasirengęs, – pasirengęs kam? – Meistre, jis visas tavo!

     Pūkšt! Iš dūmų ant vėžlio nugaros išlindo vyras. Neįtikėtinai panašus į Lee. Vilkėjo tą patį žalią kostiumą plius jounin liemenę. Nuo tokių tipų norėjosi laikytis atokiau.

–         Ak, ta jaunystė! – prakalbo jis. – Jūs visi kupini jaunatviškos energijos.

–         Kokie vešlūs antakiai! Ir ta juokinga išvaizda! Gyvenime nesu matęs tokių antakių! Jie tokie vešlūs, kad dengia pusę veido! – pasipylė Septintosios komandos komentarai. Aš, žinoma, tylėjau, nors vaizdas šiurpino ir mane.

–         Nedrįskit šaipytis iš mokytojo! – supyko Lee. Man tik įdomu, kuris – mokytojas ar mokinys – nukopijavo kito išvaizdą.

–         Nurimk, Lee.

–         Taip, pone, – vaikinas pasisuko į vyrą.

–         Idiote!

     Mokytojas iš visų jėgų trenkė Lee į veidą. Vargšeliui net kraujas iš nosies pradėjo bėgti. Buvo žiauroka.

–         Nieko baisaus, Lee, – po to kalbėjo sensėjus. – Jaunystė neapsieina be klaidų.

–         Jūs toks geras mokytojau!

–         Tačiau vis tiek turiu tave nubausti, – už ką? Visi berniukai mėgsta peštis. Tai jų kraujyje. – Teks kaip reikiant paprakaituoti, Lee! Penki šimtai ratų apie miestą!

–         Taip, pone!

     Jiems galvoj negerai?

–         Negalima, – tariau. – Egzaminas už pusvalandžio.

–         Ak, taip, – susigrizbo Lee.

–         Tada po egzamino!

–         Taip, pone!

     Baigęs kalbėti su mokiniu, vyras atsisuko į mus. Šiek tiek įsitempiau. Ar ir mums bus skirta bausmė?

–         Tai kaipgi laikosi Kakašis? – paklausė.

     Nustebau. Šis keistuolis pažįsta Kakašį? Iš kur? Kaip? Kada?

–         Pažįsti mūsų mokytoją? – užklausė Sasuke.

–         Ar pažįstu? – sukrizeno. Nemačiau čia nieko juokingo.

     Porą kartų stipriai sumirksėjau ir pastebėjau, kad didysis žaliakostiumis dingo. Jo nebebuvo šalia Lee.

–         Kas per... – norėjau sakyti, bet sustingau.

     Vyras atsidūrė už mūsų ketveriukės. Netgi Kakašis taip greitai nejudėjo.

–         Mes didžiausi varžovai, – tarė.

     Kakašis ir šitas (koks bebūtų jo vardas) – varžovai? Grožio konkursą be abejonės laimėtų mano vyresnysis brolis, o dėl stiprumo...

–         Dabartinis rezultatas penkiasdešimt-keturiasdešimt devyni. Mano naudai.

     Viskas. Ponui Hatakei reikia rimtai pasitreniruoti. Kaip jis gali pralaimėti tokiam... na, tokiam kaip tas.

–         Aš stipresnis už Kakašį.

     Stipresnis už Kakašį... Tada nenuostabu, kad jo mokinys stipresnis už pono Hatakės mokinį. Jeigu egzamine teks kautis su tokiais galingais priešininkais, mums galas. Netgi Uchiha berniukas sutiko stiprų varžovą.

–         Žinau, kad Lee pradėjo kovą, – maloniai kalbėjo didysis žaliakostiumis, – Prašau jam atleisti.

     Tada vyras įsižiūrėjo į mane. Man pasidarė nejauku. Ko jis nori?

–         Jau turėtumėte eiti į klasę, – tarė ir iškėlęs nykštį man nusišypsojo.

     Sutrikau. Ar jis žino apie mane? Mano nenindziškąjį aš? Galbūt Hokagė apie mane papasakojo visiems jounin? Iš to man jokios naudos.

     Vis dar su šypsena veide vyras dingo. Išgaravo.

–         Ei, Sasuke, – prakalbo Naruto. Sasuke tik nežymiai suniurzgėjo. – Matei to vaikinuko rankas? Jos nusėtos mėlynėmis. Tikriausiai jis treniruojasi daugiau negu aš ar tu.

     Sasuke tylėjo. O ką jis galėjo sakyti po tokio pralaimėjimo. „Tam žaliakostiumiui pasisekė“ ar „Man šiandien prasta diena“? Tikrai ne.

–         Kad ir kaip bebūtų, – tariau. – Neverta graužtis dėl to, ko nepadarėme. Laiko atgal neatsuksi.

–         Ir neketinu, – šyptelėjo Sasuke. – Naruto, Sakura, Ernesta, eime.

     Naruto pritariamai šūktelėjo. Gerai, eime pasitikti mano mirties.