Naruto istorija (2/4)

 

***

 

Kitą rytą, kaip įprasta, vyko Septintosios komandos susitikimas. Žinojau, kas jame bus aptariama, bet nuo žinojimo nepasidarė lengviau. Kažkodėl atėjau per anksti. Kakašio nemačiau nuo vakarykščio pokalbio. Tikriausiai manė, jog nirštu ant jo.

     Sustojau ant tiltelio išvydusi Sasukę. Jis stovėjo atsirėmęs į turėklus ir nuobodžiavo. Pastebėjęs mane, sutriko. Pirmą kartą po kavinės buvome vieni. Aplinkui nė gyvos dvasios. Tarsi man ir taip nebūtų sunku.

–         Labas, – tarė.

     Nuleidau akis. Nesitikėjau, kad jis kalbės su manimi. Lyg nieko nebūtų įvykę.

     Tylėjau. Sasuke nusuko žvilgsnį. Aš likau stovėti kaip stovėjusi. Vaikinas, rodos, žiojosi kažką sakyti, bet užsičiaupė. Netrukus pasirodė Sakura, po jos Naruto, tad nebereikėjo skęsti nejaukioje tyloje.

–         Sveiki visi! – pagaliau pasirodė Kakašis.

–         Vėluoji! – sustaugė Sakura ir Naruto.

–         Na, na, – nusišypsojo mokytojas. – Tikriausiai nepatikėsit, bet aš jus pasiūliau kaip kandidatus į chuunin atrankos egzaminus.

     Visų nuostaba ir neapsakomas Naruto džiaugsmas. Dabar supratau, kodėl Kakašis man pasakė vakar. Jei būčiau ėmusi prieštarauti, būčiau atrodžiusi nekaip. Gal būčiau per stipriai sureagavusi.

–         Jums tereikia užpildyti prašymus, – vyras įteikė mums keturis vienodus popieriaus lapus, – Jei kuris nors nenorite laikyti egzamino, galite to nedaryti. Neprivalote pildyti prašymų, jei nenorite, – ar ne per dažnai minima „jei nenorite“? – Jei nuspręsite dalyvauti, egzaminas prasidės birželio 30 dieną, 16 val., akademijos 301 kabinete. Rinktis jums. Šiandien viskas, – Kakašis pradingo.

     Dėl man nežinomos priežasties Septintosios komandos nariai neskubėjo išsiskirstyti.

      –         Argi ne šaunu, Ernesta-chan? – kalbėjo Naruto. – Chuunin atrankos egzaminai! – dainavo jis. Iš vis kodėl geltonplaukis kreipiasi į mane? – Tikriausiai ten bus daug stiprių nindzių! Kaip tie, kuriuos sutikom vakar.

     Daug stiprių nindzių... Kaip vakar... Gaara ir Temari. Jie dalyvaus tame egzamine. Ir tas kitas. Juoduoju kostiumu. Ir aš turėsiu su jais kautis.

     Sasuke ir Naruto atrodė daugmaž laimingi ir pasitikintys savimi. Tik Sakuros veide pamačiau kažką, kas leido manyti, jog ji jaučiasi panašiai kaip aš.

–         Dalyvausi? – paklausiau.

     Panelė Rožiniais Plaukais nustebo, kad kreipiausi į ją. Mano pačios kaltė, jog su nė kuo ilgą laiką nesikalbėjau.

–         Nežinau, o tu? – atsakė netvirtu balsu.

–         Nežinau, – abejingai tariau. Kodėl paklausiau? – Nemanau, kad esu pakankamai stipri.

–         Juokauji? Tai aš blogiausiai pasirodau per misijas, – Sakuros balse neišgirdau nieko, leidžiančio spręsti, kad ji kalba nenuoširdžiai.

–         Tu esi protingesnė ir daugiau žinai, – pasakiau. Tikrai taip maniau.

–         Aš stropiai mokiausi akademijoje, – liūdnai šyptelėjo. – Tačiau nieko neišmokau apie tikrąjį nindzės gyvenimą.

     Didelio čia daikto. Aš net nesimokiau akademijoje. Nieko niekur neišmokau.

–         Kaip sakoma, kol nepabandysi, nesužinosi, – nepagalvojusi leptelėjau. Tikriausiai norėjau padrąsinti save.

–         Ernesta-chan, kur eini? – susirūpino Naruto, kai pradėjau tolti. Koks jam skirtumas?

–         Į susitikimą, – specialiai pamelavau.

–         Su kuo? – nustebo.

–         Su Nedžiu Nii Sanu, – nesusilaikiau nešyptelėjusi. Norėjau pamatyti vaikino veidą, bet jau buvau nusisukusi.

     Nereikėjo sakyti Nedžio-nii-sano vardo, bet tai atrodė pakankamai nelogiškas vardas, kad niekas nepriimtų to rimtai. Iš tiesų nuėjau į treniruočių aikštelę. Nebuvau čia kokias pastarąsias dvi dienas. Norėjau treniruotis. Norėjau sužinoti, kiek stipri esu. Kad galėčiau apsispręsti.

     Tikėjausi, kad Kakašis manęs lauks. Kurgi. Jam nerūpėjo, kaip jaučiuosi. „Noriu, kad suaugtum.“ Man tik keturiolika su viršum. Kaip galiu suaugti? Senas krienas.

     Pajutau kažkieno chakrą ir pasiruošiau šveisti kunajų. Tačiau atsisukusi išvydau Sasukę. Jis nesitikėjo manęs čia sutikti. Mačiau iš vaikino akių.

     Nenorėjau su juo kalbėtis. Juk man jis neegzistuoja. Turėjau neprisiminti net jo vardo. Bet kaip? Aš negaliu taip nekęsti žmogaus. Net jo. Net Sasukės.

–         Nereikia. Aš išeisiu, – tarė Sasuke, kai pasisukau eiti iš aikštės.

     Sustojau ir nedrąsiai į jį pasižiūrėjau. Uchihos gyvenimas turėtų būti lengvas, nes jis gražus, stiprus, dievinamas merginų. Mano vyriškosios lyties priešingybė.

–         Aš juk tau neegzistuoju, – pasakiau ir įsmeigiau akis į žemę.

    Nebuvau įsitikinusi, ar Konohoje yra metų laikų kaita, bet birželio mėnesiui oras buvo per šaltas.

–         Niekada neegzistavau, – tyliai pridūriau.

–         Tu tokia kvaila, Resta-chan.

     Kvaila... Aš puikiai tai žinau, Sasu-kunai!

–         Klausyk... – kažką norėjau sakyti, bet nutilau, nes Sasukė stebuklingai atsidūrė prie manęs.

–         Pamirškim, – tarė.

     Kam kartoti tą patį? Kokia prasmė ir vėl mane skaudinti?

–         Aš avigalvis, – kalbėjo toliau. – Kartais pasakau dalykų, kurių nenoriu. Žinau, kad pyksti. Ir suprantu kodėl.

     Nustebau. Vaikino akys buvo tokios šiltos, tokios gilios. Balsas malonus ir hipnotizuojantis. Nepajutau, kaip ėmiau skęsti juodoje gelmėje. Kai susivokiau, mano skruostai užsidegė. Sasuke nesusilaikė nešyptelėjęs.

–         Idiotas, – sumurmėjau. Kažin, kas čia idiotiškesnis – jis aš ar?

–         Ruošiesi treniruotis?

     Ne iš karto supratau, apie ką jis kalba. Aš? Treniruotis? Kokia nesąmonė! Tada grįžau į realybę.

–         Galvojau, – atsakiau. – Sasuke? – man į galvą šovė beprotiška mintis.

–         Ką? – burbtelėjo.

–         Gal gali padėti man treniruotis? – mano veidas švietė lyg raudoniausia rožė. Pastarieji įvykiai sujaukė mano smegenis, jei sakau tokius dalykus.

–         Kvaištelėjai? – susiraukė.

–         Žinoma, – nuliūdau. Bet kodėl? Negi rimtai maniau, kad jis atsakys teigiamai? – Juk aš esu prastesnė net už Naruto ir Sakurą, o tu puikus nindzė. Maišyčiau tau.

–         Tu visada persistengi, – suniurzgė Sasuke. – Aš nesiruošiau treniruotis.

     Tai ką čia veiki, ponaiti Uchiha?

–         Gal gali parodyti, kaip atlieki Katon Goukakyuu no Jutsu?

     Dievaži, aš per greitai viską užmirštu ir atleidžiu. Plius, prisigalvoju nerealių dalykų. Nežinau, kodėl nebepykau ant Sasukės, ar kodėl prašiau jo tokių dalykų. Galbūt pavargau būti, kuo buvau. O gal man įgriso šis animacinis pasaulis.

–         Jei taip nori, – gūžtelėjo pečiais vaikinas.

     Sasuke padarė rankų ženklus ir išspjovė idealų ugnies kamuolį. Man tai nė kiek nepadėjo, nes susitelkiau į vaikiną, o ne jo atliekamą jutsu.

–         Padėjo? – šyptelėjo.

–         Nelabai, – prisipažinau.

–         Pabandyk tu.

     Ne. Jokiu būdu! Nenoriu apsikvailinti prieš Sasukę! Ne dabar. Ne rytoj. Niekada!

     Vaikinas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsistebeilijo į mane priekaištingu žvilgsniu. Velniai nematė. Esu pridariusi kalnus gėdingų dalykų. Dar vienas nieko nepakeis. Nebent sužlugdys mano pasitikėjimą savimi amžiams.

     Pabandžiau. Nieko neįvyko. Norėjau prasmegti skradžiai į žemę. Sasuke nesijuokė, tik rimtai susimąstė. Gal ieškojo tinkamų žodžių. Na, kaip mane įžeisti ir neužsitraukti nemalonės. Nors tai mažiausiai jam rūpi.

–         Prieš sukaupdama chakrą pabandyk suvienodinti kvėpavimą, – galiausiai tarė. – Ir mažiau galvok apie rezultatą. Savo mintis sutelk į pastangas.

     Linktelėjau. Kaip galiu susikaupti, kai jaučiu (žinau), kad Sasuke mane stebi? Košmaras! Nieko, buvo ir blogesnių laikų.

     Aš vis bandžiau, o Sasuke mėtė patarimus ir pastabas. Negelbėjo. Vis tiek buvau beviltiška. Galiausiai išsekusi kritau ant žemės ir ėmiau giliai šnopuoti. Kodėl taip pavargau? Neišleidau nė menkutės liepsnelės, o jaučiuosi išsunkta.

     Mano naujasis mokytojas atsigulė šalia (saugiu atstumu, jei kartais prikalbėtų nesąmonių). Neturėjau žalio supratimo, kiek praėjo laiko, bet tikriausiai man reiktų žygiuoti namo.

–         Ką galvoji apie chuunin atrankos egzaminus? – prakalbo Sasuke.

     Kad jie be galo sunkūs ir man neįveikiami?

–         Nieko, – atsakiau.

–         Dalyvausi?

     Ne.

–         Gal... Dar nežinau, – numykiau.

–         Meluoji, – visai ne, Sasu-kunai! – Pažįstu tave. Net nesiruoši pildyti prašymo.

     Jei turėčiau bent lašelį jėgų, galbūt jam trenkčiau. Nors ne. Kokia prasmė?

–         Tau viskas kitaip nei man, – prabilau. – Esi talentingas, stiprus, drąsus, protingas. Egzaminai kaip tik tau. Juk nesėdėsi visą amžinybę su tokiais mulkiais kaip mes, – turiu omeny save, Naruto ir Sakurą. – Be to, ką pasakytų tavo tėvai, jei net nebandytum? Jie, be abejonės, nusiviltų. Neabejoju, kad jie nori, jog jų sūnus taptų stipriausiu nindze kaime. O mano tėvams nusispjauti, ar pakilsiu nindzės karjeros laiptais, ar ne, – jie dabar nerimauja, ar jų dukrelė gyva, pavalgiusi ir nešąla dykynėje.

     Kalbėjau nė kiek nesusimąstydama, todėl nustebau, kad Sasuke neištarė nė žodžio. Pasimečiau jam tylint. Tikriausiai įgrisau. Per daug plepu.

–         Mano tėvai, – lėtai ir tyliai tarė vaikinas, – mirę.

     Atsisėdau. Ką aš padariau? Reikėjo man užsičiaupti. Turėjau žinoti apie Sasukės tėvus. Turėjau suprasti, jog bute gyvena tik vienas žmogus!

–         Visi mano klano nariai mirę.

     Jaučiausi blogai. Nežinojau, ką reiškia gyventi vienam, be artimųjų. Turėtų būti siaubinga.

–         Atsiprašau, – sušnibždėjau. – Atleisk. Aš kvailė.

     Tarsi tai gelbėtų. Net jei išvadinčiau save visais negražiais žmonių sugalvotais vardais, Sasukei nepalengvėtų.

–         Tu juk nežinojai, – kalbėjo.

–         Turėjau žinoti! – beveik isteriškai šaukiau. – Turėjau suprasti! Jei nebūčiau tokia nevykėlė!

–         Ernesta, – griežtai tarė vaikinas. – Tu nieko nepadarei. Nurimk.

–         Bet... – apsikabinau kelius. – Užgavau tavo jausmus... Nenorėjau...

–         Aš užgavau tavo jausmus daugybę kartų ir daug stipriau, bet tu vis tiek su manimi kalbi.

     Negalėjau to paneigti.

–         Tai ne tas pats! – beveik verkiau.

–         Žinoma. Aš didesnis niekšas nei tu, – šyptelėjo.

–         Turėjai man pasakyti, – ėmiau priekaištauti.

–         Turi man pažadėti.

–         Ką?

–         Kad dalyvausi egzamine.

     Sasuke atsisėdo. Negalėjau pažvelgti į jo akis. Jaučiausi blogiau negu ryte. Įtemptas gyvenimas pradėjo atsiliepti mano nervams.

–         Negaliu, – šnibždėjau.

–         Nesužinosi, kol nepabandysi, – kur man tai girdėta? – Dar turi porą dienų treniruotėms.

     Kas pasikeis per tas porą dienų? Neįmanoma tapti stipria nindze per tokį trumpą laiką!

–         Vis tiek negaliu, – laikiausi savo.

–         Nebūk užsispyrusi.

–         Mes visiškai skirtingi, Sasuke. Tu negali suprasti, kaip aš jaučiuosi.

–         Tu taip pat nesupranti mano jausmų, – vaikinas liūdnai šyptelėjo. – Bent jau tada, kai man to reikia.

     Smalsiai įsižiūrėjau į jį. Nelabai susigaudžiau, apie ką Sasuke kalbėjo. Apie nesusipratimą kavinėje? Jei jau apie tai prisiminėm, argi neturėčiau pykti?

     Sasuke pažvelgė į dangų:

–         Jau vakaras. Turi grįžti namo.

     Pasijutau bjauriai. Sasuke neturi kur grįžti. Niekas jo nelaukia namuose. Niekas nepagiria, nepaguodžia, nebara, nesišypso. Jis visą laiką vienas...

–         Jei nori, – prakalbau labai tyliai. Vos pati save girdėjau. Man pasidarė gėda, todėl užbaigti sakinį prireikė nežmoniškų pastangų, – galiu pabūti su tavimi.

     Norėjau čia pat save pasmaugti. Ir kuo greičiau.

–         Palydėsiu tave namo, – Sasuke atsistojo.

     Ar vaikinas manęs neišgirdo? Apkabinčiau net Naruto, jei taip!

–         Nebūtina, – ruošiausi ginčytis.

–         Taip dar kokias dvidešimt minučių pabūsim kartu, – nusišypsojo.

     Jis girdėjo. Dar ir kaip girdėjo. Užmuškite mane!

–         Eime.

     Paskubomis atsistojau. Spėjau šiek tiek pailsėti, bet dar jaučiausi išsekusi. Sasuke ėjo labai lėtai. Man tai nemaišė. Kol niekas nepamatė mūsų drauge ir mes nesusipykom. Ir vis tiek Kakašio butą pasiekėme per greitai. Bent jau man taip atrodė.

     Visą kelią tylėjome. Tik aš paslapčia vis žvilgčiodavau į Sasukę ir rausdavau. Elgiausi vaikiškai. Ne. Elgiausi kaip maža, įsimylėjusi mergaitė.

–         Iki, – tarė Sasuke. Aš jam atsibodau.

–         Sasuke, – prakalbau.

     Vaikinas nežymiai nusišypsojo. Aš iškaitau.

−        Susitiksime egzamino dieną, − pamojo ir apsisuko eiti šalin.

     Aš nespėjau nieko atsakyti.

     Kai įėjau į butą, Kakašis gulėjo ant sofos ir nuobodžiai skaitinėjo kažkokius dokumentus. Ar jis bent pastebėjo, kad buvau dingusi?

–         Kaip praleidai laiką? – paklausė.

–         Normaliai, – sumurmėjau ir tiesiu taikymu moviau prie šaldytuvo. Miriau iš alkio. – Maniau, kad šiandien treniruosimės, bet tu neatėjai, – kaip ir maniau, šaldytuve mėtėsi vien šaldyti ramen makaronai.

–         Buvau nuėjęs iki aikštelės, bet nenorėjau trukdyti. Kaip laikosi Sasuke?

     Kakašis supyko. Dar vakar jis kalbėjo, jog užmuš Sasukę, o aš lyg niekur nieko su ponaičiu Uchiha praleidau beveik visą dieną.

–         Mes susitaikėm, – abejodama pasakiau.

–         Tai dabar jis nebe blogietis, o gerasis vaikinas?

–         Kakaši, nesuprantu, kodėl pyksti, – prisipažinau.

–         Tu ir vėl brendi į tą pačią balą, Ernesta. Sausa neišlipsi.

     Vyras teisus. Kas žino, kiek ilgai tęsis Sasukės gerumo fazė.

     Tikriausiai norėjau verkti, nes akyse ėmė tvenktis ašaros. Kakašis atsistojo, priėjo prie manęs ir apkabino.

–         Tavo nervai visai nebelaiko, ką? – nemačiau, bet jaučiau, kad vyras šypsosi.

     Ranka nusišluosčiau akis ir pati stipriai apkabinau vyresnįjį brolį.

–         Aš dalyvausiu egzamine, – sušnibždėjau, – nors ir apsijuoksiu.

–         Mano mergaitė, – Kakašis suvėlė mano plaukus. – Turime kelias dienas padirbėti iš peties. Pradėsim rytoj, saulei nepakilus. Tad marš į lovą, kad rytoj būtum geros formos.

–         O vakarienė? – pasidomėjau.

–         Kai išmoksi Katon Goukakyuu no Jutsu, tada ir bus vakarienė. Už dešimties minučių patikrinsiu, ar guli.

     Tos kelios dienos iki egzamino buvo tarsi pragaras.