***
Užpildėme paraiškas, pasiėmėme ritinėlį (gaunant jį, mus uždengė
užuolaida, kad kitos komandos nežinotų, kokį ritinį gavome ir kuris iš mūsiškių
jį nešasi. Esą taip bus sunkiau medžioti. Aišku, viską man paaiškino ponas
Uchiha su kvaila šypsenėle veide) ir dabar jaudindamiesi stovėjome prie vartų,
pro kuriuos mus įleis į Mirties mišką. Kas jaudinosi, kas nervinosi, kas
tiesiog nekantravo ar iš vis nereiškė emocijų. Bėgo paskutinės minutės. Gal vis
dėlto reikėjo priimti Anko pasiūlymą pasitraukti. Septintajai komandai be manęs
būtų žymiai geriau. Nurijau seiles.
Nuskambėjo sirena: vartai
atsivėrė. Tyliai žengėme į priekį.
–
Koks planas? – paklausiau.
–
Ką aš žinau, – suniurzgė Sakura.
–
Atleisk, kad paklausiau, – supykau.
–
Mergaitės, nesipykit, – įsikišo Naruto.
–
Užsičiaupk! – paliepėm.
Komandinis darbas
oficialiai lygus nuliui. Ačiū jums, Panele Rožiniais Plaukais.
Naruto veidas persikreipė.
–
Turiu nusičiurkšti, – tarė ir pradėjo mautis
kelnes.
–
Ar tu nesveikas?! – surikau. Visai netroškau
pamatyti kieno nors nuogo užpakalio!
–
Gerai, gerai, – vaikinas dingo už krūmų.
Laukėm. Naruto tikrai
mokėjo groti nervais. Galiausiai jis išlindo.
–
Na ir bėgo! Kaip iš fontano! – džiugiai pranešė.
–
Idiote! Su tavimi yra damų! Kaip drįsti taip
kalbėti?! – užsivedė Sakura. Manęs taip pat nedomino kitų gamtiniai reikalai.
Sasuke priėjo ir vožė
Narutui. Vargšelis net pargriuvo.
–
Sasuke, nemanai, kad persistengei? – suinkštė
Sakura.
–
Tai ne Naruto!
Ką jis čia tauškia?
Naruto išsiviepė. Pūkšt ir
vaikinas virto keistos išvaizdos vyru su dujokauke.
–
Greitai pastebėjai, – pagyrė. – Atiduokit savo
ritinį ir aš jūsų neskriausiu.
Kodėl taip greitai? Dar
nespėjome net nueiti pakankamai toli nuo vartų, o mus jau puola!
–
Ernesta, nežiopsok!
Pamačiau į save skriejantį
kunajų. Neįstengiau pajudėti. Sasuke atmušė jį ir puolė užpuoliką. Nemačiau,
kaip jam sekėsi. Suklupau ir visa virpėdama žvelgiau į žemę. Sasuke grįžo su
Naruto. Vadinasi, priešas įveiktas.
–
Kas tau yra?! – užsipuolė mane Uchiha. – Jis
galėjo lengvai tave pribaigti!
–
Nurimk, Sasuke, – paprašė Naruto. – Ernesta-chan
tik buvo nustebusi.
–
Nustebusi?! O ko čia stebėtis? Visi žinojom, kur
einam! Čia ne žaidimas!
–
Vis dėlto... – prakalbau. – Man nereikėjo... čia
ateiti.
Ašaros pačios ištryško.
Negalėjau jų suvaldyti. Norėjau namo. Norėjau dingti iš šio miško ir kuo
greičiau. Ką sau maniau? Aš nindzė? Iš kurios pusės? Nesugebėčiau nudobti net
paprasto vabalėlio!
Atsistojau ir nubėgau.
Norėjau pasukti atgal prie tvoros, tačiau nulėkiau visai į kitą pusę. Kai
susivokiau, troškau save nudėti.
Miške buvo tylu, tamsu ir baisu. Išgirdusi
šakelių trekštelėjimą, suklykiau.
–
Kvailiuke, čia tik aš.
Iš krūmų išlindo Sasuke.
–
Negąsdink... – pradėjau, bet nutilau.
O jei tai spąstai? Jei
kažkas pasivertė ponaičiu Uchiha kaip anksčiau Narutu?
–
Kur kiti? – paklausiau.
–
Ieško silpnesnių komandų, – mielai paaiškino. –
Atėjau susirasti tavęs ir taip pat leistis į paieškas.
Vaikinas priėjo arčiau.
Žengiau žingsnį atgal.
–
Kas yra? – nustebo.
–
Kaip mane pavadinai?
–
Kvailiuke. Pyksti? – nusišypsojo.
Vargu, ar Sasuke vadintų
mane kvailiuke. Greičiau „kvėša“ ar „Resta-chan“. Tagi čia ne tikrasis
vaikinas? Ką tada daryti? Neišsiduok!
–
Ne, – atsakiau. Mano kūnas įsitempė.
–
Eime?
Apsimetėlis ištiesė savo
ranką. Ne. Niekur aš neisiu. Tik ne su tavimi. Žengiau dar porą žingsnių atgal.
–
Kas yra, panele Ernesta? Išsigandote?
Tas balsas! Pažįstamas!
Tai... tai...
–
Kas tu toks? – sušnibždėjau.
–
Nagi, Ernesta-san, – toliau švelniai šypsojosi
apsimetėlis. – Pridarėte man užtektinai rūpesčių.
–
Rūpesčių?! – netekau kantrybės. Buvau taip išsigadusi, kad niekas
neberūpėjo. – Aš nesiprašiau atgabenama į šią vietą! Tai jūs pridarėte man
rūpesčių!
Vaikinas pažvelgė į mane.
Suakmenėjau. Viskas. Mano gyvenimo pabaiga. Užsimerkiau ir susmukau ant žemės.
Tikiuosi, bus greita ir neskausminga.
–
Kvėša, ką darai?!
Kažkas mane sugriebė ir ėmė
nešti tolyn. Atsimerkiau. Mane buvo apglėbusios Sasukės rankos. Tikrojo
Sasukės. Mano Sasukės.
–
Ką darai? – užsipuoliau.
Vaikinas prispaudė mane
prie savo krūtinės. Nebegalėjau pratarti nė žodžio. Tiesiog leidausi nešama.
Girdėjau Sasukės širdies dūžius. Galėjau užuosti jo kvapą. Nurimau. Buvo taip
gera.
Po pakankamai ilgos
kelionės Sasuke sustojo ir numetė mane ant žemės. Susitrenkiau savo sėdimąją.
Piktai pažvelgiau į jį. Vaikinas atsiklaupė ir pradėjo šnibždėti:
–
Ką tai reiškia? Išeinu tavęs ieškoti ir randu
pasiduodančią kažkokiam tipui!
–
Tu sutrukdei! – supykau. – Aš norėjau mirti!
Sasuke stipriai mane
supurtė.
–
Liaukis! – bandžiau nustumti jį šalin.
–
Nekalbėk nesąmonių.
Abu nutilome. Tada man
aptemo protas ir aš puoliau vaikinui į glėbį. Ėmiau verkti prispaudusi veidą
prie Sasukės krūtinės.
–
Negali būti, – vaikinas apglėbė mane savo
rankomis, – kad nori mirti.
–
Ne-noriu, – sukūkčiojau. – Noriu namo.
–
Liaukis. Dar nėra taip blogai. Bangų šalyje buvo
prasčiau.
–
Neprimink, – sukniaukiau.
–
Sušlapinai mano marškinius.
–
Man nerūpi.
Troškau užmigti Sasukės
glėbyje, o nubudusi būti kuo toliau nuo egzamino ir Mirties miško.
–
Nori pasikalbėti? – pasiūlė.
Papurčiau galvą. Miegoti.
Noriu užmigti.
–
Ernesta, aš tuoj permirksiu.
–
Man nerūpi.
–
Kas nutiko?
Akimirką nustojau verkti.
–
Tu nieko prieš... jei aš dar šiek tiek...
pabūsiu... prie tavęs, – sukūkčiojau. Negalėjau normaliai kalbėti.
–
Jei taip nori.
–
Ne! – beveik isteriškai nusikvatojau. – Turėtum
mane sviesti kuo toliau. Negali būti, kad tau patinka tokia padėtis!
–
Man patinka, – tyliai sušnibždėjo.
Ar gali būti, jog sapnuoju?
–
Galbūt... man visai patinka būti šalia tavęs, –
Sasukės balsas trūkčiojo.
Negali būti. Net aš
nežinau, ar būti su Sasuke... ar man patinka su juo būti. O jis...
–
Tikiuosi, nesišaipai iš manęs.
–
Kodėl tu visada taip? – pyktelėjo. – Visada, kai
bandau pasakyti tau šį tą gražaus, viską sugadini!
–
Atleisk.
–
Pamiršk.
Sasuke nustūmė mane nuo
savęs ir atsistojo. Aš susiriečiau į kamuoliuką ir likau gulėti ant žemės.
–
Gal, – prakalbau, – jei pakartotum tūkstantį
vieną kartą, tavimi patikėčiau... Kad tau... patinka mano draugija...
–
Neturiu tiek laiko.
Įsižeidžiau. Atsistojau,
priėjau prie vaikino ir skėliau antausį.
–
Jei neturi man laiko, ko iš vis čia atsibeldei?!
– užrikau.
–
Tavo nuotaikos nepastovesnės už orą!
Įsižiūrėjome vienas į kitą
rūsčiais žvilgsniais. Sasuke atsipalaidavo pirmas.
–
Man patinka būti su tavimi, – ištarė. – Liko tik
tūkstantis kartų.
Mano skruostai užsidegė. Geriau
jau vėl mano protas aptemtų ir nerausčiau.
–
Reikia grįžti pas Naruto ir Sakurą, – pasakė.
Mintis nelabai viliojo,
tačiau privalėjome.
–
Aš pasistengsiu daugiau taip nesusimauti, –
pažadėjau.
Sasuke lengvai šyptelėjo.
Pasukome atgal. Aš visiškai
nesiorientavau teritorijoje, todėl paprasčiausiai sekiau Sasukę. Mane kankino
nerimas dėl apsimetėlio. Jo balsas buvo toks pat, kokį girdėjau prieš
atsidurdama animé pasaulyje. Ar gali būti, kad Hokagė teisus ir kažkas ketina
manimi pasinaudoti? Na, tarsi būčiau kas nors be galo svarbus.
Krūptelėjau. Kažkas
krebždėjo už mūsų. Šlamesys vis artėjo. Sustingau. Negaliu būti našta, tačiau
ką galiu padaryti? Mirštu iš baimės!
Iš krūmų išlindo milžiniška
gyvatė ir, pražiojusi savo nasrus, puolė mus. Šiaip taip sugebėjau pašokti į
šoną. Vos išsilaikiau ant kojų. Roplys liko gulėti paslikas, nors niekas jo
nesužeidė. Iš gyvatės uodegos pusės atėjo žmogysta. Keistos ir kraupios
išvaizdos vyriškis. Dabar jau tikrai galas.
Ėmiau trauktis atgal, bet
užkliuvau už medžio šaknies ir parvirtau. Sasuke stebuklingai atsidūrė prie
manęs.
–
Pasiruošk bėgti, – sušnibždėjo.
Nurijau seiles. Pats metas
parodyti, iš kokio molio aš drėbta!
–
Įdomu, – kalbėjo užpuolikas. – Išties įdomu, ką
judu ruošiatės daryti.
Turėjau stotis ir kuo
greičiau sprukti paskui Sasukę, bet negalėjau. Bijojau... Juk tas vyras
stipresnis už mus. Mes niekaip nepabėgsim. Tad kam stengtis?
–
Stokis! – sušnypštė Sasuke.
Ir jis drebėjo. Jaučiau,
kad vaikino kūnas jo neklauso. Užpuolikas skleidė neapsakomą baimę.
Jis artėjo.
Bandžiau stotis, tačiau
pažvelgiau į to vyro akis. Sustingau. Mane pervėrė skausmas. Net nesupratau,
kas nutiko. Maniau, jog miriau. Vien nuo jo žvilgsnio.
–
Tiesą sakant, gaila, kad taip lengvai
pasiduodate. Kita vertus, – vyriškis ištiesė ranką su dviem kunajais, – buvo
įdomu su jumis susipažinti, – sviedė.
Neužsimerkiau. Nespėjau.
Suvokiau, jog Uchiha berniukas stebuklingai atgijo ir, apglėbęs mane viena
ranka, paspruko.
Pasislėpėme tarp milžiniškų
medžio šaknų. Kai sustojome, mane supykino ir aš apsivėmiau. Nekenčiau savęs už
tai. Baigusi žiaukčioti, atsisukau į šalia manęs sėdintį Sasukę. Jis giliai
kvėpavo. Virpančioje rankoje vis dar laikė peilį. Vaikino dešinė šlaunis
kraujavo. Kada jis spėjo susižeisti?
–
Sasu... – prabilau, bet vaikinas užčiaupė man
burną.
–
Patylėk, – sušnibždėjo.
Nustūmiau jo ranką.
–
Kas tau yra? – stengiausi nepakelti balso.
–
Tu nesupranti... Jis daug stipresnis už mus. Jis
mus nužudys, – panikavo.
Tai dabar sėdėsim čia ir
lauksim, kol tas pamišėliškai atrodantis tipas mus sumedžios? Na, aš siūliau tą
patį, bet iš manęs galima laukti tokio pasiūlymo. Tačiau ne iš Sasukės!
–
Ką padarei Sasukei? – gal kiek per garsiai
tariau.
–
Nesuprantu, apie ką...
–
Negali būti, kad prieš mane esantis bailys yra
Uchiha Sasuke. Mano Sasuke! – ašaros štyrško iš mano akių.
Gal ir per daug prašiau,
tačiau norėjau, kad mane kas gintų. Norėjau jausti, jog galiu kliautis
stipresniu ir geresniu už save. Tada galėčiau ir aš būti stipri. Tada turėčiau
vilties.
–
Tavo... Sasuke? – nustebęs žiūrėjo į mane.
Akimirką vaikinas pamiršo
baimę ir tą akimirką susivokiau, kokių nesąmonių prikalbėjau. Neturėjau ištarti
„Mano Sasuke“. Tai prilygsta meilės prisipažinimui. Beveik. Tai reiškia, jog
jis man patinka ir aš ką tik garsiai tai pasakiau!
Trakštelėjo šakelė. Į
Sasukės akis vėl sugrįžo pamišėliška baimė. Jis pasiruošė gintis, tačiau prieš
mus išlindo tik Sakura.
–
Ačiū dievui, radau jus! – apsidžiaugė.
Dabar Uchiha berniukas
neturės laiko mano žodžių apmąstymui.
–
Kur Naruto? – paklausiau.
–
Nežinau. Mus užpuolė. Išsiskyrėme.
Sakura aiškiai džiaugėsi
atsidūrusi šalia Sasukės. Deja, tavo didvyrio čia nebūra, Panele Rožiniais
Plaukais.
Išgirdau tylų šnypštimą ir
pasukau galvą į kitą pusę. Aiktelėjau. Mus rado. Milžiniška gyvatė puolė mūsų
slėptuvę.
Pašokau į orą ir išvengiau
smūgio (gerai, kad man greitai pavyko išmokti visą šį nindzišką šokinėjimą
medžiais ir pan.). Apsidairiau. Sakura su Sasuke taip pat buvo sveiki.
–
Mokate greitai lakstyti, – kalbėjo užpuolikas.
–
Tau reikia mūsų ritinėlio, tiesa? – išgirdau
Sasu-vaikino balsą.
Vaikinas ištiesė ranką su
ritinėliu joje. Mūsų vieninteliu ritinėliu.
–
Ar proto netekai?! – sušukau. – Ką darai?!
–
Tai geriau negu mirti.
Sasuke paėjo arčiau
priešininko ir padėjo ritinį ant žemės. Nežinojau ką daryti. Netikėjau, jog,
atidavus ritinį, tas vryras paliks mus ramybėje. Tikrai ne.
–
Idiote!
Naruto šoktelėjo nuo medžio
viršūnės tarp Uchiha berniuko ir užpuoliko. Geltonplaukis užsimojo ir trenkė
Sasukei į veidą. Šis parkrito ant žemės.
–
Naruto, liaukis! – išsigando Sakura.
Vaikinukas tęsė:
–
Negali btūi, kad šitas bailys yra Sasuke!
Reikalai tik blogėjo, bet
aš negalėjau nieko pakeisti.
Milžiniška gyvatė išniro iš
už manęs. Sustingau. Aiškiai girdėjau savo širdies dūžius. Nepasijudinau.
Negalėjau.
Skaudėjo, kai didžiulės
iltys įsmigo į mano petį. Negana to, pastūmėta trenkiausi į medžio kamieną.
Nieko negirdėjau, svaigo galva. Galiausiai atsikosėjau krauju. Visi jutimai
pamažu grįžo.
Labai norėjau, kad mane kas
išgelbėtų. Jūs neįsivaizduojate, kaip troškau. Tačiau suvokiau, jog niekas
neatskubės. Todėl, prieš gyvatei perkandant mane antrą kartą, išsitraukiau
kunajų ir grobuoniui priartėjus smeigiau į snukį. Beveik nesitaikiau, todėl
nežinojau, kur pataikiau. Sugebėjau dar ir pašokti bei nukristi milžinei ant
nugaros. Gyvatės snukis įsimūrijo į to paties medžio, į kurį mielai trenkiausi
aš, kamieną,.
Išsitiesiau ant žvynuotos
nugaros ir giliai kvėpavau. Gyvatė nejudėjo, dėl to tikėjausi, jog ją užmušiau.
Nežmoniškai skaudėjo dešinį petį. Kraujas tekėjo upeliais. Jei taip toliau,
mirsiu nuo kraujo netekimo. Prisiverčiau judėti. Nuplėšiau gerą gabalą savo
marškinėlių ir pabandžiau apsirišti žaizdą. Buvo velnioniškai sunku. Pirma,
dariau tai turbūt pirmą kartą gyvenime. Antra, tegalėjau naudotis viena ranka.
Trečia, skausmas buvo nepakeliamas. Vis dėlto man pavyko.
Stengiausi negalvoti apie
skausmą ir save. Turėjau nusigauti iki savo komandos. Man reikėjo žinoti, ar
jie sveiki. Tačiau judėti nebuvo taip lengva. Nežinojau, ar atsidūriau toli nuo
draugų. Negirdėjau jų balsų. Man buvo baisu.
Šie keliasdešimt žingsnių
buvo vieni sunkiausių mano gyvenime. Nudžiugau, kai pagaliau išvydau suniokotą slėptuvę.
Džiaugsmas greitai išnyko. Užpuoliko nebebuvo. Mačiau tik klūpančią Sakurą. Ji
laikė apglėbusi Sasukę. Man ištryško ašaros. Vos neėmiau bliauti kaip kokia
karvė. Lėtai, arba taip greitai, kaip galėjau, ėjau prie jų. Sakura atsisuko į
mane. Ji verkė.
–
Ernesta, – sukūkčiojo.
Parkritau ant kelių. Sasuke
kvėpavo. Gal. Manau, kvėpavo, bet atrodė nekaip. Norėjau žliumbti kaip Sakura.
Bet kartojau sau, jog aš ne ji. Aš stipresnė.
–
Naruto! – surikau.
Tikėjausi, kad bent jau jis
bus daugiau ar mažiau sveikas. Tačiau vaikinas gulėjo kažkur ant žemės.
Mane apėmė neviltis.
Nenorėjau būti ta, kuri privalo apsaugoti kitus. Norėjau, jog mane saugotų.
Kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis? Po galais, kas įvyko, jog mus visus
sumušė?!
Prašau, pažadinkite mane iš šio košmaro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą