***
Hokagė yra stipriausias Konohos nindzė. Taip pat ir kaimelio vadas.
Tai kodėl dabartinis Hokagė yra ne kas kitas, o Kage-senis? Kaip toks senelis
gali būti stipriausias visame mieste? Valdovu gali būti, nes yra išmintingas,
neskuba daryti sprendimų, turi patirties ir yra senas, bet...
Kaip tik ruošiausi to
paklausti, kai Hokagė rado laiko su manimi susitikti. Tai įvyko jau kitą dieną
po lažybų sąlygų išpildymo. Nuėjau į Hokagės būstinę ir pareikalavau skirti man
kelias minutes. Tiksliau mandagiai paklausiau, ar Hokagė-sama negalėtų manęs
priimti. Bet koks skirtumas? Jis sutiko ir liepė vienam iš savo tarnų nuvesti
mane į kažkokį kambarį. Turėjau ten jo palaukti. Ir laukiau.
Belaukdama gerai apžiūrėjau
apartamentus. Tai buvo koks nors susirinkimų kambarys. Ant sienų kabėjo vyrų
portretai. Supratau, jog tai buvę Hokagės. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir
ketvirtasis. Pirmieji du nebuvo labai jauni, atrodė jau subrendę, bet gana
mieli. Trečiasis buvo siaubingai panašus į dabartinį, tik dar nepražilęs. Pala,
tai ir yra dabartinis Kage! O tai kur dingo ketvirtasis? Jis buvo tai bent
Hokagė! Mielai sutikčiau būti tokio vyro žmona. Geltonplaukis, tvirto sudėjimo
(kiek mačiau iš portreto), žydrų akių. Kažkuo jis man priminė Naruto. Jie
tikrai turėjo kažką bendro.
–
Tikiuosi, laukimas neprailgo, − į patalpą įėjo
Hokagė.
–
Ne, nelabai, − atsakiau.
–
Tai apie ką norėtum su manimi pasikalbėti,
Ernesta? – senolis atsisėdo už stalo.
–
Dabar man iškilo vienas klausimas, − pasižiūrėjau
į dabartinį Hokagę, po to į Ketvirtąjį. – Jūs esate Trečiasis Hokagė, tiesa?
Tuomet kodėl čia yra Ketvirtojo nuotrauka?
–
Nejau jau pamiršai? – nusišypsojo senolis. –
Kakašis tau pasakojo apie Ketvirtąjį ir Devyniauodegį.
–
Ak, taip, − susigėdau. Kaip galėjau pamiršti? –
Bet kodėl užuot išsirinkę Penktąjį, jūs pats grįžote į postą?
–
Anuo metu Konohoje nebuvo galėjusių ar norėjusių
tapti Hokage, todėl grįžau aš, nes dar buvau gyvas. Bet ne apie tai norėjai pasikalbėti,
ar ne?
–
Taip, − dar kartą nužvelgiau visus portretus.
Sunku patikėti, kad šis senis kažkada buvo jaunas. – Gal jau galiu grįžti namo?
–
Deja, ne. Suprask, aš negaliu skirti viso laiko
tavo problemai, − atsiprašė Hokagė. – Mano nindzės dar nerado to jutsu. Taigi negalime
pradėti ruoštis tavo perkėlimui. Be to, aš vis dar neįsivaizduoju, kas tave čia
iškvietė.
–
Koks skirtumas, − sumurmėjau. – Man nesvarbu. Aš
tenoriu grįžti namo.
–
Suprantu. Tačiau iš to nebus jokios naudos, jei pagrobėjas
vėl atgabens tave į šią dimensiją, − nusišypsojo senolis.
–
Galbūt. Bet man nusibodo būti nenindze nindzių
būryje! – šiek tiek per garsiai pasipiktinau.
–
Kakašis sakė, kad sparčiai tobulėji. Nemanau,
kad jis meluotų.
–
Negali žinoti, − suniurnėjau.
–
Norėčiau, kad kai ką padarytum.
–
Ką? – nustebau. Ar Hokagė duos man kokią slaptą
misiją? Man vienai? Na jau ne! Dėkui, aš atsisakau.
–
Man neramu dėl tavo chakros apytakos tavo kūne,
− senolis kalbėjo rimtu balsu. – Erdvių pasikeitimas galėjo pažeisti tavo
organizmą. Todėl norėčiau, kad apsilankytum Hyuugų klane, kur tave apžiūrės.
–
Kur? – netyčia išsprūdo. Patikėkite, aš mažų
mažiausiai norėjau kur nors lankytis.
–
Hyuugų klane, − nusišypsojo senis. Gal jis to
išmoko iš Kakašio? Nuolatos šypsotis. – Jau susitariau su Hyuuga Hiashi dėl tavo
vizito, − o jis dar sako „norėčiau“, kai viskas jau nuspręsta ir aš neturiu
kito pasirinkimo.
–
O kur man rasti tą Hyuuga klaną? – mano balse
atsispindėjo subjurusi nuotaika.
–
Mielai pasiųsčiau ką nors su tavimi, bet, deja,
negaliu, − ėmiau ir patikėjau, garbusis Kage. − Teks nusigauti pačiai.
–
Gerai, − atsidusau. – Rytoj nueisiu.
–
Rytoj? Turi nueiti dabar.
Ką?!!! Tas Kage-senis
išvarys mane iš proto! Kodėl jis mano, kad gali tvarkyti mano gyvenimą? Kodėl
man taip žiauriai nesiseka? Eiti pas kažkokius žmones, kad jie mane apžiūrėų?
Atleiskite, bet ne. Kodėl paprasčiausiai negaliu nueiti pas gydytoją? Ak,
pamiršau. Čia yra tik nindzės-medikės.
–
Dabar? – pabandžiau numalšinti kylantį prieštaravimą.
– Iškart išėjus iš jūsų kabineto?
–
Taip, − Hokagė atsistojo. – Jei daugiau klausimų
neturi, atsiprašysiu. Laukia galybė darbų.
Senolis išėjo. Aš taip pat.
Nenorėjau, kad kas nors užkluptų mane be tikslo kiurksančią kabinete. Dar pagalvos,
jog šnipinėju. Galybę darbų? Cha, tarsi man tai rūpėtų. Matosi, Hokagė senas,
pamiršo man paminėti kurioje Konohos pusėje ieškoti to Hyuu-klano. Ir kas
sugalvoja tuos sudėtingus pavadinimus?
Geras dalykas – Hyuu-klanas
Konohoje labai įžymus. Užteko pasiklausti vieno žmogaus ir jis smulkiai
nupasakojo, kaip rasti tą klaną. Toliau viskas priklausė nuo manęs pačios.
Pasekiau žmogaus nurodymais
ir priėjau milžinišką dvarą. Net nežinau kaip kitaip pavadinti. Visą Hyuugų
klano valdą sudarė ne vienas ir ne du japoniško stiliaus namai su sodu,
aikštele treniruotėms ir tvora aplink visą teritoriją. Verčiau tai būtų buvęs
paprastas nameliukas. Mane sukaustė baimė. Tiksliau nedrąsumas. Kaip įeiti į
tokius rūmus ir pasakyti: „Labas, aš pas Hyuuga Hiashi“? Žiauru, aš negaliu.
–
Gal pasitrauktum iš kelio?
Greitai atsisukau ir iš netikėtumo
žengtelėjau žingsnį atgal. Man už nugaros stovėjo vaikinas. Ilgais rudais
plaukais ir šiurpiomis baltomis akimis. Taip, baltomis! Suprantu, jog čia animé
ir viskas įmanoma, bet vis tiek kraupu. Ir jis žiūrėjo į mane piktai. Šis vaikinukas
savo pasipūtimu nesiskyrė nuo Uchihos.
–
Atsiprašau, − sumurmėjau ir pasitraukiau prie
tvoros praleisdama nepažįstamąjį.
–
Iš vis ką tu čia veiki? – vaikinas niekinamai
nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Šnipinėji?
–
Ne, − susiraukiau. Man nepatiko, kaip jis
žiūrėjo į mane. – Esu susitarusi susitikti su Hiashiu.
–
Čia, prie įėjimo? – prunkštelėjo.
–
Žinoma, ne! – nervinausi. – Aš dar nespėjau
įeiti į vidų ir tiek, − kvailas pasiaiškinimas, bet ką daugiau galėjau
sugalvoti varstoma to viską matančio perlinių akių žvilgsnio? Mūsų akys
susitiko. Aš atlaikiau žvilgsnį. Bent jau maniau.
–
Kaip pasakysi, − vaikinas dar labiau išsitiesė,
nors ir taip buvo aukštesnis už mane. – Tik nebesimaišyk po kojų. Galiu netyčia
užminti, − nepažįstamasis įėjo į vidų.
Atsidusau ir įžengiau į
vidų. Kieme nebuvo nė vieno žmogaus. Teks belstis į duris. O ko man jaudintis?
Esu čia Hokagės paliepimu, tad viskas bus puiku. Manęs čia laukia ir priims
svetingai. Nors abejoju, ar ši šeimynėlė panaši į mielą Inuzukų šeimą. Užtenka
sutikti vieną narį ir jau gali pagal jį spręsti apie kitus. Žinoma, būna
išimčių.
Laimei, prie namo kampo
pamačiau merginą. Maždaug mano amžiaus. Su tokiomis pat perlinėmis akimis kaip
vaikinas. Tik merginos akys nebuvo tokios šiurpios. Priėjau prie
nepažįstamosios.
–
Atsiprašau, − tariau. Mergina krūptelėjo. – Kur
galėčiau rasti Hyuuga Hiashi?
–
Palydėsiu tave pas jį, − sušnibždėjo ji.
Nustebau. Ką tik sutikau
merginą, kuri yra nedrąsesnė už mane. Tiksliau super drovi. Tačiau ji bent jau
miela ir gera.
–
Kuo tu vardu? – paklausiau mums einant
koridoriumi. Dabar man teks imti vadžias į rankas, kad palaikyčiau pokalbį.
–
Hi... Hinata, − taip pat tyliai atsakė mergina.
– O tu?
–
Ernesta, − nusišypsojau. Norėjau ją padrąsinti.
– Klausyk, tu kartais nepažįsti vaikino tokiais ilgais, rudais plaukais. Jis
vilkėjo baltą džemperį ir rudus šortus, − na, nupasakojau nekaip. – Jis maždaug
mūsų amžiaus. Gal vyresnis, − ir koks man skirtumas, kas tas įžulusis vaikinas?
Kvailys jis ir tiek.
–
Tikriausiai kalbi apie Neji-nii-san[1].
–
Nedži-nii-san? – kol ištariau, man liežuvis
susipynė. Kas čia per vardas?
–
Hyuuga Neji, − pasitaisė Hinata, supratusi, jog
aš nesusivokiau. – Jis mano pusbrolis.
–
Negali būti, − išsižiojau. – Judu visiškai
nepanašūs. Savo charakteriu, − perlinės akys tikriausiai būdingos visiems
Hyuugoms.
–
Atėjome, − Hinata parodė į medines duris.
–
Ačiū, − padėkojau ir, sukaupusi paskutines savo
jėgas, atidariau duris.
Kambarys buvo didžiulis. Ir
neapkrautas baldais. Patalpos viduryje stovėjo aukštas vyras ilgais tamsiais
plaukais ir maža mergaitė tokiais pat plaukais (ar čia tokia mada?). Mergaitė
man priminė berniuką. Neradau jokių ženklų, paneigiančių, jog tai ir nebuvo
berniukas.
Uždariau duris. Gal kiek
per garsiai, nes vyras tuoj atsisuko į mane. Išsigandau. Tos akys mane gąsdino.
–
Hanabi, išeik, − tarė vyras.
–
Klausau, − mergaitė aplenkė mane ir pasišalino.
–
Spėju, kad tu esi toji mergina iš kitos
dimensijos, − ar nebūtų paprasčiau naudoti vardus?
–
Taip, pone, − mano balsas sudrebėjo. Man tai
nepatiko. Nenorėjau pasirodyti silpna.
–
Prieik arčiau, − paliepė. – Sėskis.
Padariau, kaip jis liepė.
Nebuvo jokių priežasčių nepaklusti. Jaučiausi nejaukiai, nes vyras vis dar
stovėjo.
–
Ar turi kokių nors problemų naudodamasi savo
chakra? – ėjo iškart pire reikalo. O ko aš tikėjausi? Kavutės? Kuo greičiau
baigsiu apžiūrą, tuo geriau.
–
Lyg ir ne, − išlemenau. Iš kur man žinoti, jei
nesu atlikusi nė vieno galingo jutsu?
–
Pabandyk pasiversti, − įsakė vyras.
Norėjau paklausti kuo, bet
neišdrįsau. Geriau nesišakoti prieš tokius asmenis. Kai galvojau kuo
pasiversti, į galvą man atėjo tik tas Neji-nii-sanas ir Hinata. Tačiau
suabejojusi, ar gerai pasielgčiau, pasiverčiau Kakašiu.
–
Dar kartą.
Pasižiūrėjau į vyrą
norėdama paklausti, kokia iš to nauda. Krūptelėjau. Jo akys buvo kitokios.
Aplink jas iškilo kraujagyslės, vyzdys patamsėjo. Vos susivaldžiau neparodžiusi
nuostabos. Pakartojau pasivertimą.
–
Ar moki kitą jutsu? – vyras kalbėjo su manimi
kaip su žemesnio lygio padaru.
–
Ne... – norėjau atsakyti, bet prisiminiau
Šešėlių klonus. – Taip, − garsiai atsakiau.
–
Parodyk, − paliepė.
Susikaupiau. Bus labai
gražu, jei man nepavyks padaryti to, ką padariau Bangos šalyje. Buvo sunkiau
nei tada, kaunantis su Haku, ir padariau mažiau klonų, bet nesusimoviau..
–
Aišku, − sušnibždėjo vyras. – Tau reikia daugiau
ir sunkesnių treniruočių, kad tavo chakra galėtų laisvai pasklisti po visą
kūną. Tuomet viskas turėtų būti gerai.
–
A... ačiū, − atsistojau. Nelabai supratau, kas
dabar įvyko.
–
Kas tave treniruoja?
Geras klausimas. Lyg ir
turėtų Kakašis, bet vargu, ar tai pavadinčiau treniruotėmis.
–
Aaa... – numykiau. – Hatake Kakašis.
–
Man nepanašu, kad jis tave treniruotų, −
susiraukė vyras. Nežinojau, ką į tai atsakyti. – Nesvarbu. Gali eiti. Aš
pasikalbėsiu su Hokage-sama.
Nusilenkiau ir išėjau iš
kambario.
Vos nusisukusi nuo durų,
įsimurinau į vaikiną. Jis net nesusverdėjo, kai mano veidas plojosi į jo
krūtinę. Bet aš vos nepargriuvau ir iš reflekso įsikibau į vaikino džemperį.
–
Ir vėl painiojiesi man po kojomis, − pasipiktino
mano atsitrenkimo objektas.
Pakėliau akis ir garsiai
sudejavau. Nedžis-nii-sanas! Už ką man? Kas nors pasakykit už ką? Iš visų
Konohos žmonių turėjau atsitrenkti būtent į jį!
–
Aš labai atsiprašau, − paleidau jo džemperį ir
atsitraukiau per žingsnį.
–
Ką čia veikei? – paklausė vaikinas, vėl
tyrinėdamas mane nuo galvos iki kojų.
–
Jau einu namo, − mažiausiai norėjau aiškintis
šiam pasipūtėliui, kuris net nėra gražus!
Norėjau dumti iš čia, bet
man einant pro vaikiną, jis sučiupo mano ranką už riešo. Nedžis vieną kartą
stipriai trūktelėjo ir aš vėl stovėjau priešais jį.
–
Ei! – pasipiktinau. Vaikinas taip spaudė mano
riešą, jog, maniau, trūks raiščiai ar dar kas.
–
Kas tu esi? – Nedžis įbedė akis į manąsias.
–
Hatake Ernesta, − norėjau, kad jis mane greičiau
paleistų, todėl nemelavau. – Dabar turėtum prisistatyti pats.
–
Hyuuga Neji, − vaikino veidą papuošė šypsena. –
Turi gražias akis, Hatake Ernesta.
Nedžis paleido mano ranką ir nuėjo.
Stengiausi negalvoti apie jo paskutinius žodžius ir moviau iš dvaro. Tie
Hyuugos bauginantys. Jų akys tokios pat keistos kaip Kakašio šaringanas.
Kai atsidūriau pakankamai
toli nuo Hyuuga klano valdų, lengviau atsipučiau. O kas dabar? Pas Hokagę
grįžti nereikia. Eiti namo pas Kakašį? Kažkaip nesinori. Tai kur? Konohoje
nieko nepažįstu. Gal pats metas netrukdomai apžiūrėti miestą?
Vaikščiojau kaimelio
gatvėmis ir dairiausi į šalis. Jau buvo pietų metas, todėl miestelyje
šurmuliavo žmonės. Manęs jie beveik nebetrikdė. Jie nekreipė dėmesio į mane, aš
į juos. Toks bendravimas man tiko. Diena buvo graži. Šilta. Bevaikščiodama
susigriebiau, kad būtų neblogai kur nors užvalgyti. Pinigų turėjau dar nuo
vakar.
Išsirinkau restoraną, kuris
iš išorės atrodė gan patrauklus. Įėjau. Nosį pasiekė nuostabūs kvapai.
Atmosfera kavinėje buvo gera. Žmonės kalbėjosi, valgė, juokėsi, bendravo. Jų
buvo daug. Nė vienos laisvos vietos. Atsidusau iš nusivylimo. Man čia patiko ir
pilvas reikalavo savo duoklės.
Sukdamasi atgal pastebėjau
stalelį prie lango. Prie jo buvo viena laisva vieta. Kitas užėmė vyras ir du
vaikinai. Tai vienintelis mano šansas. Aš išdrįsiu, aš galiu. Priėjau prie
staliuko.
–
Atsiprašau, − tariau. Mano balsas truputį
užkimo. – Ar galėčiau prisėsti?
Visi trys vyriškosios
giminės atstovai sužiuro į mane. Aš stengiausi į juos nežiūrėti, kad nepasirodyčiau
įtartina. O gal reikėjo atvirkščiai?
–
Žinoma, − nusišypsojo vyriškis.
Atsisėdau prie stambiojo
vaikino. Likęs vaikinukas su viršuje surištais plaukais atsiduso. Pati to
nenorėdama pervėriau prieš save sėdėjusį vaikiną rūsčiu žvilgsniu.
–
Galiu išeiti, jei trukdau, − šią pastabą skyriau
nuobodžiaujančiai pusei.
–
Ką tu. Sutilpsime visi, − pasakė vyras.
Tada priėjo padavėja ir aš
daviau jai užsakymą. Nieko daug neužsisakiau. Norėjau tik numalšinti alkį.
–
Kuo tu vardu? – mandagiai paklausė vyriškis.
Bent vienas malonus žmogus.
–
Hatake Ernesta, o jūs? – atsakiau akies
krašteliu stebėdama, kaip mano kaimynas ryja kepsnelius. Nesuklydau. Ryja.
–
Hatake... – akivaizdžiai sumišo vyras. – Aš –
Sarutobi Asuma. Kaip sekasi Konohoje?
–
Gerai, − nežinojau ką atsakyti. Ar šis vyras
žino, kad aš nevietinė? Gal tai parašyta man ant kaktos? O, siaube, nejau taip
matosi, kad aš ne nindzė?
–
O jūs, vaikinai, neprisistatysite? – pasižiūrėjo
į savo draugus Asuma.
–
Akimichi Chouji, − baigdamas kramtyti mėsos
gabalą, tarė stambusis.
–
Prisistatinėjimai per daug vargina, − atsiduso
kitas.
–
Na ir idiotas, − kiek per garsiai pasakiau.
Neprisistatęs vaikinas
pasižiūrėjo į mane suglumusiu žvilgsniu. Pripažinsiu, sumišęs atrodė visai mielas.
Jis buvo savaip žavingas. Čodžis sukrenkštė iš juoko, o Asuma nusijuokė garsiai
ir nuoširdžiai.
–
Girdėjai, Shikamaru, − vyras paplekšnojo
berniukui per petį. – Nesivargina tik idiotai.
–
Man nejuokinga, − susiraukė vaikinukas.
–
Aš nenorėjau įžeisti, − mano balse nebuvo nė
lašiuko atsiprašymo gaidelės.
Vaikinas, kurį Asuma
pavadino Šikamaru (nubraukus „maru“, gaunasi labai įdomus žodis), įdėmiai į
mane pasižiūrėjo. Man visai patiko jo žvilgsnis. Toks įskaitomas. Ne taip kaip
Sasukės ar to Nedžio. Kai aniedu mane nužiūrinėjo, negalėjau pasakyti kokiu
tikslu. O Šikamaru... na, jis žiūrėjo tiesiog draugiškai. Ne taip šiltai kaip
Kiba, bet ne šaltai.
–
Ernesta, taip? – prisimerkė vaikinas, sėdintis
priešais mane.
–
Taip, − linktelėjau.
–
Tingėjimas nėra nuodėmė. Tingėjimas, kai vyksta
karas, tai jau nuodėmė, − pasakė Šikamaru ir atsistojo. – Turiu eiti. Pažadėjau
mamai.
Ir išėjo.
Nustebau. Nesitikėjau tokių
žodžių. Jie skambėjo išdidžiai, bet turėjo logikos spragų.
–
Tikiuosi, neįsižeidei? – pasiteiravo Asuma.
–
Žinoma, ne, − atsakiau.
Daugiau beveik
nebekalbėjome, nes aš įnykau į maistą, kurį man patiekė padavėja. Asuma gal ir
norėjo kažko paklausti, tačiau matydamas, kaip mėgaujuosi pietumis (Kakašis
nemoka ruošti skanaus maisto), tylėjo. Jis tikriausiai žinojo mano padėtį. Mano
nenindzišką prigimtį. Įdomu, kiek žmonių Konohoje iš tiesų tai žino. Visi jounin?
Ar tik Hokagės patikėtiniai? Galbūt pusė kaimelio. Gal trečdalis ar
ketvirtadalis. Gerai pagalvojus, koks skirtumas. Nuo to mano gyvenimas
negerėja.
–
Aš gal jau eisiu, − nedrąsiai tariau.
–
Žinoma. Jei jau reikia, − nusišypsojo Asuma.
Nesuprantu, kodėl mano nedrąsumas juokina žmones.
–
Iki pasimatymo, Ernesta, − atsisveikino Čodžis.
Šiaip jis kalbėjo labai mažai. Daugiausia apie maistą.
–
Iki, − tariau ir atsistojusi išėjau.
Grįžau namo. Naujų pažinčių šiai dienai
man buvo gana.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą