Naruto istorija (1/8)

***

 

Pabudau vidury nakties. Pro langą švietė mėnulis. Nebuvo pilnatis. Arba delčia, arba priešpilnis. Nemokėjau nustatyti. Žinojau vieną – daugiau nebeužmigsiu. Man taip būna. Kai nubundu, man būtina pajusti ką nors gyvą. Kad kas nors sujudėtų, apsiverstų ant kito šono. Aš net nepykčiau ant Sasukės, jei jis knarktų. Kur tau. Jis miega tyliau už pelę po šluota. Jei miega.

̶            Sasuke? − sušnibždėjau. Jo gyvybės buvimo visai nejaučiau. Gal jam kas atsitiko?

     Atsisėdau ir pažvelgiau į vaikino lovą. Ji buvo tuščia. Sasuke kažkur išėjo. Bet kur? Ką jis taip vėlai veikia? Atsikėliau ir nusprendžiau išeiti pasivaikščioti.

     Lauke buvo nevisai šilta ir aš gailėjausi nepasiėmusi šio to šiltesnio apsirengti. Namas ir viskas aplinkui skendėjo tamsioje tyloje. Naktis buvo graži. Būtų visai šaunu su draugais pasėdėti prie laužo. Kažin ar manęs kas nors pasigedo? Manajame pasaulyje. Gal manęs ieško policija? Ar tėvai jaudinasi? Kas, jei mane paskelbė mirusia?

     Nusipurčiau. Negaliu apie tai galvoti. Anksčiau man pavyko atsiriboti nuo savo pasaulio ir susitelkti į šį. Negaliu susimaišyti. Dabar mano gyvenimas čia. Aš gyvenu nindzės gyvenimą.

     Išgirdau kažką kūkčiojant. Nustebau. Net neįsivaizdavau, kas tai galėtų būti. Naruto? Sakura? Tikrai ne Sasuke. Gal Sakura verkia, nes pamatė mane su Sasuke ir pagalvojo... na, kad mudu... draugaujame.

     Nuėjau garso link.

̶            Inari? − nustebau pamačiusi berniuką, paskendusį ašarose. Jis sėdėjo ant slenksčio ir verkė.

̶            Ko tau reikia? − sušniurkštė jis.

̶            Kas nutiko? − atsisėdau šalia. Vis tiek nieko neveikiau. − Kodėl verki?

̶            Ne tavo reikalas, − atkirto vaikas.

̶            Tu teisus. Ne mano, − nesiginčijau. Su užsispyrėliais, kurie nenori kalbėtis, reikia elgtis kitaip. Nelįsti jiems į akis ir per prievartą negrūsti savo pagalbos.

̶            Tada, − sukūkčiojo. − Ką čia veiki?

̶            Negaliu užmigti ir tiek, − gūžtelėjau pečiais. − Ieškojau giminingos sielos.

̶            Tas vaikinas aštriomis akimis nuėjo į mišką.

̶            Ką? − supratau, kad Inaris kalba apie Sasukę. − Kuo čia dėtas Sasuke?

̶            Argi jis nėra tavo vaikinas? Gimininga siela.

̶            Sasuke nėra mano vaikinas. Juolab gimininga siela. Turėjau omeny, jog ieškau, ar kas kitas nemiega, − vaje, tie maži vaikai prisigalvoja visokių kvailysčių. − O tu ką veiki?

̶            Nieko, − sumurmėjo.

̶            Dėl ko verki? − nejau aš tikrai neturiu ko daugiau veikti, tik sėdėti čia su žliumbiančiu berniuku?

     Inaris, kiek padvejojęs, atkišo man nuotrauką, kurią laikė rankose. Joje šypsojosi aukštas, tvirtas vyras. Nesupratau esmės. Inaris verkia, laiko šio vyro nuotrauką. Kodėl?

̶            Kas jis? − paklausiau.

̶            Mano tėtis.

     Pasijutau nejaukiai. Kaip aš pati nesusipratau, jog tai svarbus Inariui žmogus? Kaip taip apsikvailinau?

̶            Kas jam nutiko? − negi tai viskas, ko galėjau paklausti?

̶            Jis žuvo, − sušniurkštė berniukas.

̶            Užjaučiu, − sušnibždėjau.

     Mano galva ištuštėjo. Ką pasakyti vaikui, netekusiam tėvo? Kaip jį paguosti? Nežinojau. Nežinojau, kaip jis jaučiasi. Ką jo vietoje norėčiau išgirsti aš? Dažnai pagalvodavau, kas būtų, jei netekčiau tėvų. Tačiau susimąstydavau, tik kaip gyvenčiau, o ne kaip jausčiausi. Ir džiaugdavausi, jog taip nėra. O dabar šalia manęs berniukas. Kaip pasielgti?

̶            Ar nori pasikalbėti? − paklausiau. Stengiausi nustatyti kuo paprastesnį balsą. − Nenoriu tau įkyrėti. Tikriausiai nori pabūti vienas, − Inaris sušniurkštė. − Tik amžinai neverksi. Nepažinojau tavo tėvo, bet nemanau, jog jis norėtų, kad verktum. Turi svarbesnių darbų. Apsaugoti savo mamą ir kaimelį.

̶            Kaip?! − vėl ėmė verkti berniukas. − Aš silpnas. Jūs silpni. Pasipriešinti Gatoh neįmanoma.

̶            Tu gal ir esi silpnas, bet mes – ne, − giliai įkvėpiau. Pavadinti savęs stipria tikrai negalėjau. − Klausyk. Būti stipriam ne visada reiškia turėti daug jėgos ir išmalti kitiems snukius. Aš manau, jog būti stipriam reiškia galėti priimti tinkamus sprendimus. Tik stiprūs žmonės gali pakilti į kovą prieš neteisybę. Stiprūs žmonės yra tie, kurie nepasiduoda. Mano šalis, kurioje gyvenau prieš atsikraustydama į Konohą, buvo okupuota priešų. Jie norėjo mus išnaikinti, pavergti. Tačiau vis tiek atsirado žmonių, tam pasipriešinusių. Jie neturėjo armijos, bet sugebėjo išsaugoti mūsų tautybę, − nežinojau, ar šis pavyzdys tiko ir ar  gerai paaiškinau. Aš pati nežinojau, ką reiškia būti stipria. Motinos yra stiprios, nes dėl savo vaikų gali padaryti bet ką. Kariai yra stiprūs, nes dėl savo Tėvynės gali žūti.

̶            Mano tėtį nužudė Gatoh, − po šiokios tokios tylos prabilo Inaris.

̶            Kodėl?

     Papūtė vėjas. Darėsi žvarboka.

̶            Mano tėtis buvo Bangos šalies didvyris. Jis visada sakydavo: „Saugok tau svarbius žmones šiomis dviem rankomis, net jei teks paaukoti gyvybę“. Tėtis buvo narsus. Jis vienintelis išdrįso perplaukti sraunią upę, kad išgelbėtų kaimelį. Jis netgi priešinosi Gatoh, − berniukas norėjo verkti, tačiau susilaikė. − Todėl Gatoh jį nukankino. Viso kaimo akivaizdoje. Kad niekas daugiau nebeišdrįstu... − Inaris vėl ėmė lieti ašaras.

̶            Tavo tėtis nuostabus, − švelniai tariau žiūrėdama į naktinį dangų. − Turėtum juo didžiuotis.

̶            Bet tai niekam nepadėjo! Niekas nepasikeitė!

̶            Turėjo padėti, − išlikau rami. − Inari, tavo tėtis saugojo tai, kas jam buvo svarbu: tave, tavo mamą, senelį, visą šalį. Jis ne buvo, jis yra didvyris. Jis parodė drąsą ir vis kiti turėtų sekti jo pavyzdžiu. Gatoh galingas, kol jūs bijote. Na, − pasižiūrėjau į berniuką, − bent jau taip manau aš, − nusišypsojau.

̶            Manai, turėčiau nustoti verkti? − Inaris nudelbė žvilgsnį žemyn.

̶            Aha, − linktelėjau. − Žinai, tą šviesiaplaukį vaikinuką? Naruto? Jis gal kiek šiurkščiai elgiasi su tavimi, bet tik tam, jog parodytų tiesą. Manau, jis taip pat verkdavo, bijojo, tačiau įrodė, kad yra stiprus. Jis kovojo, − buvo sunku įkvėpti kam nors drąsos, kai pati jos neturiu.

̶            Aš pagalvosiu, − Inaris nusišypsojo. Pasijutau tikrai gerai. Džiuginti žmones nėra taip jau blogai. − Tu ieškai to vaikino, kuris nėra tavo vaikinas? Jis su kitu vaikinu kažkur miške.

̶            Ačiū, − dar norėjau duoti pastabą, kad nevadintų Sasukės mano arba ne mano vaikinu, bet susilaikiau. − Tada iki. Tu šaunus berniukas, Inari. Išaugsi puikiu vyru, − atsistojau ir nuėjau į treniruočių lauką.

     Neabejojau, jog savo komandos narius rasiu ten. Taip ir buvo. Sasuke su Naruto treniravosi. Abu atrodė apgailėtinai. Nusibrozdinę viską, ką įmanoma, purvini, šlapi nuo prakaito ir išvargę. Tokių kvailių, iškeičiančių nakties miegą į treniruotę, dar nesutikau. Vaikinai varžėsi ir tai privertė mane nusišypsoti.

     Netrukus jie mane pastebėjo.

̶            Ernesta? − nustebo Sasuke.

̶            Ernesta-chan? Ką čia veiki? − sumirksėjo Naruto.

̶            O ką jūs? Judu tikri avigalviai. Turėtumėte ilsėtis, bet ne! Vos bepastovite ant kojų! Norite numirti nuo išsekimo? Ką gi, prašom. Bet pirma turite užbaigti misiją.

     Vaikinų atrodė nustebę, šokiruoti ir t.t. Sasuke taip suglumo, kad net atsisėdo. Naruto jam iš paskos. Priėjau prie jų.

̶            Turėtum miegoti, − papriekaištavo Sasuke.

̶            Kaip ir tu, − atsakiau.

̶            Aš visai kas kita.

̶            Mes juk nesikalbam, tiesa? − įgėliau jam. Tikriausiai mane taip veikė nakties oras.

̶            Ei, ei, Ernesta-chan, tau nebūtina su juo kalbėtis. Gali kalbėti su manimi, − pasiūlė Naruto.

̶            Tu, idiote, − prunkštelėjo Sasuke.

̶            Nejau jūs nejaučiate nuovargio? − stengiausi išvengti artėjančio ginčo.

̶            Ne. Aš turiu sustiprėti, − tikino Naruto. − Kaip manai, Ernesta-chan, ar aš tapau stipresnis?

̶            Galbūt, − gūžtelėjau pečiais. Per mažai praėjo laiko, kad spėtum kaip reikiant sustiprėti, Naruto. Nors medžio kopimo srityje jis padarė pažangą. Kaip ir Sasuke.

     Apsidairiau ir netoli savojo medžio pamačiau kunajų. Priėjau ir jį pasiėmiau. Jei Naruto su Sasuke vargsta, tai kodėl aš negalėčiau? Negaliu atsilikti nuo komandos.

̶            Ernesta-chan, tau negalima, − išgirdau Naruto balsą. − Prisimeni, ką sakė Kakašis-sensei?

̶            Bet... − žvilgtelėjau į savo rankas, kojas. Abejojau, ar galiu tapti stipresnė. Tapti nidze.

̶            Jokių „bet“, − įsikišo Sasuke. Jis atsistojo. − Tau negalima ir viskas. Palydėsiu tave atgal.

̶            Ne, − pašoko Naruto. − Aš lydėsiu.

̶            Atšok, idiote, − sušnypštė Sasuke.

̶            Pats atšok, − atsikirto Naruto.

      Na, štai ir vėl. Jiedu pykstasi ir varžosi. Kaip kvaila. Bet bent jau taip bendrauja nei visai nesikalba. Gal netgi susidraugaus. Ne, mažai tikėtina, kad Naruto ir Sasuke taps draugais.

̶            Gal jūs ir nepastebėjote, bet aš galiu vaikščioti pati, − įsiterpiau. − Manau, man teks jus lydėti.

     Naruto su Sasuke nudelbė žvilgsnius žemyn. Aš suspaudžiau ginklą savo rankose. Sasuke jau spėjo aplenkti mano atžymą. Naruto buvo tik pora decimetrų žemiau. Užsibrėžiau tikslą, tiesa? Jei jau atsidūriau nindzių pasaulyje, tapsiu viena jų. Aš galiu bent pamėginti.

     Susikaupiau. Sutelkiau chakrą į savo pėdas. Praėjusį kartą padariau klaidą. Sutelkiau nemažai chakros, tačiau kiekvienam žingsniui jos išleidau per daug. Todėl nesugebėjau užlipti iki viršūnės. Įkvėpiau. Iškvėpiau. Įsibėgėjau ir pasileidau bėgte medžio kamienu. Sekėsi kur kas geriau, kol manęs nesustabdė neapsakomas skausmas pilve. Nubrėžiau atžymą ir... supratau, jog pamiršau pagalvoti apie nusileidimą.

     Buvo per vėlu. Nespėjau už nieko užsigriebti ir ėmiau kristi. Išsigandau. Kas žino, kas gali atsitikti, jei dar kartą nukrisiu ant žemės. Galiu rimtai susižeisti. Užsimerkiau. Pajutau, kaip mane apglėbia kažkieno rankos. Tas kažkas nusileido ant žemės ir kartu nuleido mane. Saugiai.

     Klūpėjau ir bijojau atsimerkti. Be skausmo beveik nieko nesuvokiau. Burnoje ėmė telktis nemalonus skystis. Iškosėjau jį. Kraujas.

̶            Ernesta-chan! − Naruto pribėgo prie manęs.

̶            Kvaiša, galėjai rimtai nukentėti, − priekaištavo Sasuke.

̶            Ar gali liautis man priekaištavęs? − sušnibždėjau.

̶            Ernesta-chan, kaip tu? − rūpinosi Naruto.

     Aš galiu. Aš galiu. Aš galiu! Kartojau sau. Nustumk skausmą šalin. Niekada to nebandžiau ir maniau, kad tai ne žmogaus galimybėms. Tačiau dabar aš nebenorėjau būti tokia kaip anksčiau. Aiškiai jutau ir žinojau, jog noriu pasikeisti. Gyventi kitaip. Išmokti gyventi.

̶            Nekaip, − išspaudžiau šypsenėlę.

̶            Turi grįžti į namus. Ten tau...

̶            Ne, Naruto. Turėtum mane suprasti. Nenoriu būti našta komandai. Nenoriu būti silpniausia.

̶            Bet, Ernesta-chan, tu nesi našta! − prieštaravo geltonplaukis.

̶            Aš noriu būti stipri, kaip jūs, − sušnibždėjau. Mano akys sudrėko.

     Sasuke žiūrėjo į mane. Naruto pasimetė. Aš vis dar buvau užsimerkusi. Pamažu abu vaikinai atsistojo ir grįžo prie savo treniruotės. Naruto dvejojo ilgiau už Sasukę. Aš pati dvejojau ilgiausiai.

     Galiausiai atsistojau. Susiradau kunajų, kurį pamečiau krisdama. Ir vėl pradėjau kopimą medžiu.

     Sunkiausia buvo nusileisti. Bandžiau čiuožti žemyn medžio kamienu, bet nelabai pavyko. Bandžiau nukopijuoti Sasukę ir nusileisti atsispirdama nuo vieno medžio prie kito ir taip žemyn. Nepavyko. Na, bent jau ne taip puikiai kaip Sasukei. Nusileisti tiesiog ant kojų negalėjau, nes, pirma, bijojau, antra, skaudėjo dešinę koją. Todėl teko visaip vartaliotis ore ir kiekvieną kartą pasiekus žemę susitrenkti kurią nors kūno dalį.

      Treniruotę baigėme kažkur paryčiais. Jau pamažu švito. Atrodėme siaubingai. Visi trys. Aš vos vilkau kojas. Buvo gera kristi į lovą. Prisimenu, kaip ją pasiekiau ir įmūrijau galvą į minkštą pagalvę. Tada iškart užsnūdau. Pagalvokit, aš gyvenime taip nesportavau.