***
Ryte
neatrodė, kad kas būtų pasikeitę. Gal nebent žmonių nuotaikos. Naruto
nepasirodė prie pusryčių stalo. Tazunos duktė pranešė, kad jis dar miega.
Sasuke arba nebuvo toks išvargęs, arba greičiau atsigavo, nes pavėlavęs, tačiau
klestelėjo šalia manęs. Kakašis jautėsi taip pat visai gerai. Ramentų jis jau
senokai nebenaudojo. Sakura buvo kaip Sakura. Mūsų bendravimas per misiją
nepasikeitė. Nebent pablogėjo.
̶
Mokytojau, ar tikrai gerai jaučiatės? −
klausinėjo Tazunos duktė, kai mes ruošėmės lydėti Tazuną į darbą.
̶
Negaliu sakyti, kad visiškai puikiai,
bet jau žymiai geriau. Ačiū, − Kakašis buvo malonus, nors man nebepratarė nė
žodžio. Net labas rytas. Nieko.
Atsisveikinome ir išėjome.
̶
Mokytojau, ar tikrai gerai, kad
nežadinome Naruto? − pasidomėjo Sakura.
̶
Tegul pailsi.
Ėjau kiek atsilikusi nuo grupės ir beveik
nesiklausiau. Mane eilinį kartą apėmė vienatvės jausmas. Negailestinga pabaisa,
ėdanti mane iš vidaus.
̶
Tu per daug nusiminusi, − išgirdau
Sasukę šalia savęs.
̶
Jau anksčiau sakiau: pavargau nuo šios
misijos, − nenorėjau kalbėti, bet sužlugdyti gan gerus santykius su Sasuke
nenorėjau labiau. − Pastebėjai, jog Kakašis daug bendrauja su Sakura?
̶
Ir mažai su tavimi? Taip. Tu pavydi,
tiesa?
̶
Aš? − nustebau ir sutrikau. − Ne. Kodėl
turėčiau? − kodėl turėčiau kvaršinti sau galvą dėl Sakuros ir Kakašio?
̶
Na, Kakašis lyg ir tavo artimasis, −
Sasuke kiek sudvejojo. − Nežinau, kas jis tau iš tiesų yra...
̶
Jis mano vyresnysis brolis, − gal ir
nereikėjo taip sakyti, nes nesitarėme dėl to su Hokage, bet kažką turėjau
pasakyti.
̶
Tuomet visai suprantama, jog pavydi, −
vaikinas nusišypsojo. − Tu į Konohą atvykai neseniai, tiesa? Ir buvai atkelta į
mūsų grupę, nes kitur nebuvo vietos.
̶
Na, − ką man atsakyti? Man joks Hokagė
nesakė, ką turėčiau atsakyti. − Taip.
̶
Tave paskyrė į Kakašio grupę, nes jis
tavo vyresnysis brolis. Tai suprantama, − na ir įžvalgumas. Gal ponaitis Uchiha
norėtų padėti man spręsti loginius uždavinius, kai grįšiu namo? T.y. jei
grįšiu. − Tik aš nesuprantu, kodėl išvykai iš savo gimtojo miestelio. Ir būtent
šiuo metu, − kodėl joks Hokagė nepagalvojo, jog man teks suktis iš tokios
situacijos, a? Kodėl man niekas nepaaiškino, ką atsakyti? Ką daryti?
̶
Na... – pasimečiau. − Klausyk, Sasuke,
tau reiktų mažiau galvoti.
̶
Vadinasi, mano įtarimai teisingi, −
vaikino veidą papuošė pergalės šypsena. Pala, kokie įtarimai? − Viskas vyksta
slaptai. Tu esi svarbus žmogus Ugnies šaliai. Nežinau, ar tu princesė, lordo
duktė ar dar kas, bet tave medžioja priešai ir Hokagė turi tave apsaugoti,
tiesa? Jei būsi nindze, niekas per daug neįtars tavo paslapties.
Na, ką aš galėjau atsakyti? Imti ir
papasakoti visą tiesą? Kad aš iš kito pasaulio, kitos dimensijos, ar kaip ten.
Negalėjau. Pritarti puikiems Sasukės išvedžiojimams taip pat negalėjau. Aš juk
nesu svarbus žmogus. Mano egzistavimas ar neegzistavimas neturi jokios įtakos
Ugnies šaliai. Tikiuosi.
̶
Ką judu ten šnabždatės? − į mus atsisuko
Sakura, o kartu su ja ir Tazuna bei Kakašis.
Sasuke, žinoma, išliko ramus, o aš?
Išraudau, kaip pričiupta darant kažką ne visai leistino.
̶
Nieko įdomaus, − už mane atsakė Sasuke.
Turėjau jam padėkoti. Jis pats nuovokiausias vaikinas, kurį pažįstu. Jis
suprato, kad man išbristi iš šios situacijos nėra šansų.
Atrodo, visiems, išskyrus Sakurą, to
pakako. Vyrai – tarp jų ir Sasuke – judėjo toliau. Tuo tarpu mes – merginos –
ruošėmės pokalbiui. Gerai, aš nieko nedariau. Tai Sakura svilino mane tokiu
žvilgsniu, sakančiu „Pasitrauk nuo mano Sasukės-kun“. Ar panašiai.
̶
Mes tik kalbėjomes, − tariau.
̶
Žinau. Kas tarp jūsų yra? − paklausė
Panelė Rožiniais Plaukais, atidžiai žiūrėdama į mano akis, kurias man taip
knietėjo nusukti.
̶
Nieko. Klausyk, Sakura, − nutariau
užbaigti šias nesąmones. Aš neturiu nė menkiausios priežasties kautis dėl
Sasukės. − Aš vargiai galėčiau pavadinti Sasukę savo draugu. Jis juolab to
nedarytų. Man jis toks pat komandos narys kaip Naruto ar tu, − čia truputį
pamelavau. − Ir aš tikrai negalvoju apie jį kaip savo vaikiną. Tu esi jį
įsimylėjusi, ne aš. Užuot stebėjusi kiekvieną mano ir jo žingsnį, pasistenk
prie jo priartėti.
̶
Taip manai? − merginos žvilgsnis šiek tiek
atsileido. − Ir kaip tu sugebi bendrauti su Sasuke-kun? – mes pradėjome eiti
(pagaliau). − Jei aš su juo bandyčiau kalbėtis, jis net nesiklausytų, o su
tavimi viskas kitaip.
̶
Aš nesistengiu su Sasuke sutarti gerai.
Nieko ypatingo nedarau, − aš išprotėjau, išsikrausčiau iš proto. Kurių galų
bandau padėti Sakurai – merginai, kurios nemėgstu 100% − susidraugauti su
Sasuke – vaikinu, kuris galbūt 1% man patinka? − Pati turėjai pastebėti, kad
mes dažnai ir daug pykstamės. Kartais aš net negaliu jo pakęsti.
̶
Gal ir be reikalo judu įtariau, −
nuleido balsą ir galvą Sakura.
Nusisukau nuo Sakuros ir pasižiūrėjau, kur atėjome. Prie vandenyno, ant
tilto, buvo vėsiau nei miške. Normalu. Tik čia buvo labai tylu. Sustojome.
Tilto darbininkai gulėjo... negyvi. Vaizdas siaubingas. Mano keliai ėmė
virpėti. Šįkart nebeįstengsiu kautis. Kautis su Zabuza.
̶
Rūkas, − sušnibždėjo Sasuke.
Mes trys ratu apstojome Tazuną, kuris
atrodė ne ką mažiau šokiruotas.
̶
Kakaši-sensei, tai Miglos maskuotės
technika, tiesa? − pasakė Sakura. Koks skirtumas kokia tai technika? Svarbiau,
kam ji priklauso.
̶
Taip, − linktelėjo vyras. − Taigi jis
vis dėlto gyvas.
̶
Atleisk, kad priverčiau laukti, Kakaši,
− pasigirdo Zabuzos balsas.
Aš suakmenėjau, nes buvome apsupti Zabuzos
vandens klonų.
̶
Kaip matau, tu vis dar tampaisi su tais
vaikais. Žiūrėkit, jis vėl dreba, − nusijuokė vyras.
Pažvelgiau į Sasukę. Iš tiesų jo rankos
virpėjo. Ne tiek, kiek mano keliai, bet pastebimai. Prisiminiau aną kartą, kai
pasirodė Zabuza. Kažkodėl abejojau, jog Sasuke dreba iš baimės. Jis ne toks.
Staiga Sasuke šyptelėjo tokiu super
šypsniu, kad net aš nustojau drebėti ir ėmiau tikėti laiminga pabaiga.
̶
Aš drebu iš susijaudinimo, − pasakė
vaikinas ir pavertė visą Miglos nindzės pašaipą niekais.
̶
Pirmyn, Sasuke, − tarė Kakašis, aiškiai
patenkintas savo mokiniu.
Nespėjau net pastebėti, kaip Sasuke vieną
po kito sutriuškino visus vandens klonus. Jam grįžus į mūsų ratelį, Zabuzos
antrininkai virto vandens balomis.
̶
O jis sustiprėjo, − priešais mus išdygo
Zabuza su kaukėtuoju vaikinu. − Atrodo, radai sau varžovą, Haku.
̶
Iš tiesų, − atsiliepė berniukas.
̶
Taigi mano svarstymai pasitvirtino, −
prakalbo Kakašis.
̶
Svarstymai? − sukluso Sakura.
̶
Kaukėtasis vaikinas. Jis Zabuzos pusėje.
Tiesa. Tas vaikinukas, Haku, tiesa? Jis
mus, liaudiškai sakant, išdūrė. Apmulkino lyg kokius vaikėzus. Manėm, jog jis
sudorojo mūsų priešą, bet iš tiesų...
̶
Aš kausiuosi su juo, − tarė Sasuke, kaip
visada, lediniu ir pasitikėjimo kupinu balsu. – Jis surengė mums tokį šou...
Nekenčiu pasipūtusių vaikinukų.
̶
Sasuke-kun, tu toks šaunus! − tik
nenumirk iš susižavėjimo, Sakura.
̶
Jis gan stiprus. Kausiuosi, − nusprendė
kaukėtasis vyrukas.
Jaučiausi
apgailėtinai. Mane pykino, ėmė trūkti oro. Bandžiau nurimti, bet negalėjau. Vos
laikiausi ant kojų. Buvo siaubinga, ypač suvokus, jog niekam nerūpiu. Praeitą
kartą galėjau tikėtis Kakašio pagalbos, Sasukės ir Naruto paramos. Tačiau
šįkart nebe. Kakašis manęs nekenčia, Sasuke užsiėmęs kaukėtuoju priešu, o
Naruto per daug išsekęs, kad pasikeltų iš lovos. Sakiau, kad jeigu mirsiu, bus
tik geriau. Bet aš bijau. Bijau mirties.
̶
Gerai, − linktelėjo Zabuza.
Haku-vaikinas pajudėjo. Neįtikėtinai greitai.
Kaip koks vėjo ciklonas ar kas. Sasukei beliko laukti smūgio ir gintis. Jis
iškėlė rankas prieš save. Užsimerkiau... Smūgis.... Ginklų žvangesys...
Atsimerkiau. Sasuke sulaikė priešininko
smūgį kunajumi. Haku rankoje laikė ilgą adatą.
̶
O! Greičiu nenusileidi Haku. Įspūdinga,
− pagyrė Zabuza.
Žinojau, Sasuke stiprus. Jis neprapuls. O
man reikia laikytis šalia Tazunos ir jį saugoti. Taip, kito pasirinkimo neturiu.
̶
Sakura, būk su Tazuna-san, tik per daug
nenutolk nuo manęs, − paliepė Kakašis.
̶
Gerai, − Sakura stojo į gynybos
poziciją.
Laukiau įsakymų, tačiau Kakašis manęs
nematė. Nepastebėjo, užmiršo. O gal aš tapau nematoma? Nes niekas, absoliučiai
niekas, manęs nepastebi? Aš gyva, ne mirusi. Kol kas.
̶
Sasuke susitvarkys su juo, − pridūrė ponas
Hatake.
Tuo tarpu Sasuke įnirtingai kovojo su
kaukėtuoju priešu. Jiedu pajudėjo, apsisuko, susikeitė vietomis ir vėl
galynėjosi viena ranka.
̶
Nenoriu tavęs žudyti, tačiau tikriausiai
nepaliksi man kitos išeities, − tarė Haku.
Nustebau. „Nenoriu žudyti“? Tai ką jis čia
veikia? Zabuza tikrai pasirodė mūsų visų užmušti, o juk kaukėtasis vaikinukas
iš vien su juo.
̶
Norėtum, − šyptelėjo Sasuke.
Priešininkas sukikeno. Haku-vaikinas
priartino savo laisvą ranką prie veido. Tarsi norėdamas atlikti jutsu. Viena ranka? Netgi aš, esanti visiškai
ne iš šios sferos, žinau, kad rankų ženklai daromi abiem plaštakomis. Nebent
šis vaikinukas super lygio nindzė ir gali tai padaryti viena ranka.
Haku ėmė daryti rankos ženklus. Vanduo
prie Sasukės ir vaikinuko kojų pakilo į viršų. Iš jo susidarė plonyčiai aštrūs
varvekliai. Jie nukrypo į Sasukę.
̶
Sasuke! − riktelėjau.
̶
Sasuke-kun! − man pritarė Sakura.
Vandens varvekliai iš pradžių judėjo
lėtai, paskui visu greičiu smigo į Sasukę. Haku vaikinukas paskutinę akimirką
atsitraukė nuo priešininko.
Jaučiau, kaip suplakė mano širdis. Reikia
pasistengti kuo greičiau atsikratyti įpročio jaudintis dėl Sasu-kuno. Norėčiau,
bet negaliu. Juk pripažinau, kad jis (galbūt) 1% man patinka. Tik neklauskit ar
nepamiršau dviejų 0.
Sasuke, žinoma, išvengė atakos (išvada:
jaudintis neverta). Vieną akimirką Uchiha berniukas kybojo ore, kitą – smogė
kaukėtajam. Šis nuslydo kelis metrus atgal. Tada Sasuke atsidūrė jam už
nugaros.
̶
Atrodo, aš greitesnis už tave, −
šyptelėjo vaikinas. Pala, ar man pasirodė, ar jis žvilgtelėjo į mane? Nuo tos
baimės man pasimaišė protas.
Sasuke dar kartą smogė priešininkui ir jie
atsiskyrė. Haku nuskrido prie suirzusio Zabuzos.
̶
Haku, tu juk supranti, kad jei taip ir
toliau, pralaimėsi, − prakalbo pats Zabuza. Jo balsas skambėjo kraupiai. −
Metas surimtėti.
̶
Taip, − Haku atsistojo.
Aplink jį ėmė kilti kažkokios bangos ar
kas. Nesupratau.
̶
Kas... Šaltas oras? − sumurmėjo Sasuke.
Šaltas oras? Man tai buvo panašiau į
mėlynos čiakros sroves. Kad ir kas tai buvo, nieko gero nežadėjo. Visa šita
misija nieko gero nežadėjo nuo pat pradžių. Mano atvykimas į nindzių pasaulį
nežadėjo nieko gero.
Už Sasukės nugaros ėmė kauptis vanduo. Jis
pamažu virto ledu ir formavo stačiakampio formos... veidrodį? Sasuke atsisuko ir nustebo ne ką mažiau už mane. Tokie
pat statiniai iš ledo formavosi iš visų pusių, net ir virš vaikino. Sasuke
pakliuvo tarp ledinių veidrodžių, sudarančių kupolo formos areną.
̶
Veidrodžiai... Bet kaip? − sumišo
Sasuke.
̶
Kakaši-sensei, kas tai per technika? −
paklausė Sakura.
̶
Nežinau. Pirmą kartą tokią matau, −
mokytojas atrodė sunerimęs. Taip ir turėtų būti, ar ne?
̶
Tu stiprus, − kalbėjo Haku-vaikinukas. −
Dabar tau atskleisiu tikrąjį savo greitį.
Aš taip ir išsižiojau, kai vaikinas ėmė
lįsti į vieną iš savo sukurtų veidrodžių. Iš pradžių įkišo galvą, po to ledas
pasiglemžė visą jo kūną. Ir tai buvo ne pabaiga. Visuose kituose ledinių
veidrodžių paviršiuose atsispindėjo kaukėtojo vyruko atvaizdas. Visur: aukštai,
dešinėje, kairėje, priešais, už nugaros.
Ar tas Haku tikrai žmogus, jei sugeba
atlikti tokį jutsu? Kodėl mes kovojame su tokiais stipriais priešais ir
rizikuojame savo gyvybe? Dėl žmogaus, kurio gerai nepažįstame? Dėl šalies,
kurioje negyvename? Dėl kitų žmonių vilties ir gerovės?
̶
Negerai, − sumurmėjo Kakašis ir pažadino
mane iš susimąstymo. − Sasuke!
Vyras bandė pakliūti pas savo mokinį,
tačiau Zabuza užstojo jam kelią.
̶
Tavo priešininkas – aš. Prisimeni? −
išsišiepė nindzė (pamiršti buvo nesunku, nes juk suaugusieji tik stovėjo ir
žiopsojo į jaunėlius).
Pasijutau nekaip. Priešais kovojo man (lyg
ir) brangūs žmonės. Kakašis... Sasuke... Juk jie nėra man tuščia vieta. Kakašis
netgi tapo tikru vyresniuoju broliu. Anksčiau to nesupratau, bet dabar...
̶
Be to, − toliau kalbėjo Zabuza. − Tas
vaikis lavonas. Kai Haku panaudojo tą techniką, jis niekaip neišsikapstys.
Žvilgtelėjau į ledinių veidrodžių lauką.
Sasukės popieriai prasti. Tai suvokiau iškart po pirmosios kaukėtojo vyruko
atakos. Haku atspindys išsitraukė dvi, ilgas nindzių adatas ir paruošė jas
sviedimui. Visi jo atspindžiai padarė tą patį. Ir sviedė ginklus į Sasukę.
Buvo neįmanoma įžiūrėti adatų. Aš tik
mačiau atsirandančius įdrėskimus ant Sasukės kūno. Pradžioje adatų buvo kelios,
o paskui pasipylė visas jų lietus ir ėmė smaigstyti vaikiną. Sasuke teturėjo
kunajų apsigynimui, tačiau Haku adatos išmušė ginklą jam iš rankų ir tas
nuskrido už veidrodžių rato ribų.
̶
Sasuke! − Kakašis norėjo pajudėti, bet
Zabuza jam neleido.
̶
Sasuke-kun! − išsigando Sakura.
Aš taip pat drebėjau. Sasuke rėkė iš
skausmo. Nežmoniškai skaudėjo. Skausmas... Ne, nenoriu daugiau patirti tokio
skausmo kaip anąkart... Turiu likti nuošalyje, kad manęs nekliudytų... Negaliu
leisti, kad mane sužeistų... Bijau skausmo... Nenoriu...
̶
Tazuna-san, aš ketinu akimirkai iš čia
pajudėti, − išgirdau Sakuros balsą.
̶
Žinoma, − linktelėjo Tazuna. Jis
negalėjo prieštarauti.
Sakura pasiėmė savo kunajų. Prabėgo pro
Kakašį su Zabuza, pašoko ir sviedė kunajų pro veidrodžius.
̶
Sasuke-kun, − šūktelėjo ji. Vaikinas
pasiruošė sugauti ginklą.
Visi nustebo. Neįsivaizdavau, kaip Sakura
išdrįso taip pasielgti. Praėjusį kartą ji tik stebėjo. Kaip aš dabar.
Kunajus lėkė taikliai. Tik jam nespėjus
pralėkti pro veidrodžius į gilumą, Haku jį sugavo.
̶
O ne, − sudejavo Sakura. − Nepataikiau.
Bet ji pabandė. Ji ne tik stebėjo, bet ir
veikė. Ji sukaupė drąsos. Įveikė baimę.
Ir tada aš suvokiau, jog elgiuosi ir
galvoju klaidingai. Neleisti, kad mane sužeistų? Kas čia per mintys? Žinojau,
jog esu egoistė, bet saugoti tik savo kailį per daug žema. Niekas − nei Kakašis,
nei Sasuke, nei Naruto − būdami mano vietoje taip nesielgtų. Jie mane saugotų,
o aš negaliu net pamėginti padėti! Argi ne žema? Kai pasiūliau tęsti misiją,
žinojau, jog nebus lengva. B ar C klasės misijos per daug sudėtingos
nekvalifikuotai nindzei kaip aš, bet... Juk įkvėpiau visus tęsti. Reikia bent
kiek turėti savigarbos!
Ištaikiau progą, kai adatų lietus liovėsi
ir apibėgusi iš kitos pusės prasmukau į vidų. Kai Haku paleido adatą į Sasukę,
kažkaip sugebėjau ją pastebėti (neklauskit kaip) ir blokuoti sviesdama savo
kunajų.
Jaučiau, kaip į mane susmigo visų akys. Aš
netroškau pasirodyti didvyre. Nenorėjau nieko vaidinti ar vaizduoti. Tenorėjau
padėti. Kartais kentėti vienam yra blogiau už kančios suteikiamą skausmą,
tiesa, Sasuke?
̶
Ernesta, ką, velniai griebtų, ten darai?! − šaukė Kakašis. − Tuoj pat grįžk!
Aš nelabai jį girdėjau, nes mane vis dar
buvo užvaldęs adrenalinas, plūstelėjęs arterijomis. Prireikė laiko, kol
susivokiau, kokia aš kvaiša. Ir vis tiek savimi didžiavausi, nes žinojau, jog
pasielgiau taip, kaip norėjau. Taip, kaip buvo teisingiausia.
̶
Ką, po velnių, čia veiki?! − užsipuolė Sasuke.
− Liepiau manęs negelbėti!
̶
Aš ir negelbėju, − ponas Uchiha galėtų
mandagiau elgtis. Aš juk stengiausi jo labui.
̶
Tu nesuvoki, kur įsivėlei, − iš arti
mačiau, kiek daug įbrėžimų ant vaikino kūno. Ir netgi gan
gilių.
̶
Suvokiu, − bandžiau įsiterpti.
̶
Ne, nes jei suvoktum, tavęs čia nebūtų,
− Sasuke bakstelėjo į mane pirštu.
Ir kokia jam bėda? Ko jis čia pyksta? Argi
jam neturėtų būti nusišvilpt ant manęs? Ko jis nerimauja? Jei mane mirtinai
sužeis (o sužeisti, tai sužeis), tai ne jo reikalas. Tai mano bėda.
̶
Klausyk, − tariau. − Ketini ir toliau
kalbėti, ar sugalvosi būdą, kaip įveikti kaukėtąjį vaikiną? Mat iki šiol tu tik
leidaisi žalojamas.
̶
Užsičiaupk ir eik iš čia! − liepė Sasuke.
̶
Neleisiu, − užprotestavo Haku ir vėl
pradėjo savo ataką.
Kaip ir įtariau, skaudėjo labai. O kaipgi
kitaip? Apsiginti neįmanoma. Jei bent galėčiau įžiūrėti, kaip tas Haku-vaikinas
juda... Ar bent suprasčiau kaip...
Viena adata praskrido tiesiai per kairįjį
mano skruostą ir jį gan giliai įbrėžė. Aš spėjau sugauti ginklą ir, stengdamasi
nekreipti dėmesio į skausmą, sviedžiau į vieną iš veidrodžių. Tačiau
priešininko ranka jį sugavo. Dabar Haku buvo iki pusės išlindęs iš ledo.
̶
Nežinau, ką ketinai padaryti, − tarė
vaikinukas. − Tačiau neišdegs.
̶
Mes dar pažiūrėsime, − šyptelėjau.
Iš kur toks pasitikėjimas savimi? Ogi prieš
tai pastebėjau tris atlekiančius šurikenus. Vienas iš jų pataikė į Haku kaukę
ir vaikinas iškrito iš savo ledinio kūrinio. Vaikinukui pakėlus galvą, pamačiau
rėžį jo kaukėje. Tiesa, spėkit, kas atvyko į pagalbą?
Už veidrodžių nugriaudėjo nedidelis
sprogimas ir tarp dūmų pasirodė vaikinas.
̶
Uzumaki Naruto jau čia! − išsišiepė jis.
̶
Idiotas, − sušnibždėjo Sasuke. Po
paskutinės priimtos atakos jis klūpėjo ant vieno kelio.
̶
Naruto, − sudejavau. Priešininką reikia
nustebinti, o ne pasirodyti jam visu gražumu!
̶
Sveikučiai, − išgirdau sau už nugaros.
Atsisukau, o ten – Naruto.
̶
Idiote, ką čia veiki?! − užsipuolė Sasuke.
̶
Kaip tai ką? Gelbsčiu jus, − šypsojosi
vaikinas.
Kvailys paskutinis.
̶
Kvaily, viską sugadinai! − toliau
plūdosi Sasuke.
̶
Pats tu kvailys! Bent padėkotum! −
pyktelėjo Naruto.
̶
Nutilsit jūs, ar ne?! − surikau. Mus
tuoj nugalabys, o jie pykstasi!
Iš tiesų aš džiaugiausi geltonplaukio
pasirodymu. Prisimenate, anąkart, kovojant su Zabuza, Naruto ir Sasuke sugebėjo
išvaduoti Kakašį ir visus išgelbėti. Dabar jie gali tai pakartoti.
̶
Ernesta, nesikišk, − nesikišti? Ką sau
manai, Uchiha berniuk? − Tavęs čia iš viso neturėtų būti.
̶
Tiesa. Ernesta-chan, tau čia per daug
pavojinga, − ir tu, Naruto?
̶
Na labai ačiū, kad įkvėpėte man drąsos!
− supykau.
Tuo metu Haku atsistojo ir vėl sulindo į
savo ledinius veidrodžius. Nurijau seilę. Jei Naruto ar Sasuke turi planą, tai
verčiau kuo greičiau jį įgyvendina. Antraip mes – lavonai.
̶
Uzumaki Naruto? Triukšmingasis nindzė, −
čia tai gerai pasakyta, Haku-vaikine.
̶
Taip, o kas tu toks būsi? − atsiliepė
Naruto.
̶
Haku, − būtų malonu, jei nusiimtum kaukę
ir parodytum savo veidą. − Prašau nuo šiol kautis iš visų jėgų. Aš kausiuosi
dėl savo svajonės, o jūs dėl savosios. Savo gyvybių kaina.
̶
Klausyk, Haku, − prakalbau. Mano balsas
truputį drebėjo. − Mums nebūtina kautis. Galime pasikalbėti. Tu pats sakei, jog
nenori mūsų žudyti.
̶
Tiesa, nenoriu, − vaikinas nulenkė
galvą. − Tačiau neturiu kitos išeities.
Haku išsitraukė savo adatas.
̶
Palauk, − sustabdė Sasuke. Jis
atsistojo. − Leisk merginai išeiti.
̶
Ką? − žioptelėjau. Sasuke išprotėjo?
̶
Tegul tai būna kova tik tarp mūsų trijų,
− na, gelbėti Naruto jis nesiruošia.
̶
Ką čia kalbi, Sasuke? Aš niekur neisiu,
− užprotestavau.
̶
Ernesta, patylėk. Būk gera, patylėk, −
vaikinas atsisuko į mane. − Ar tu supranti, kur įsivėlei? Čia tavo gyvybei gresia
mirtinas pavojus. Jei liksi − mirsi.
̶
Koks skirtumas, ar mirsiu čia, ar ten nuo
Zabuzos rankos? − kaip tas arogantiškas gražuolėlis nesupranta, jog negaliu
taip imti ir pasitraukti? Dabar, kai mano mintys laisvos ir jų nekausto jokia
baimė.
̶
Ten yra Kakašis, − norėjau pamatyti
Sasukės akis, tačiau jos buvo įsmeigtos į žemę ir uždengtos kirpčiukų. − Nei
aš, nei Naruto nesugebėsime tavęs apginti, o Kakašis galėtų.
̶
Taip, Ernesta-chan, − pritarė Naruto.
̶
Manęs nereikia ginti! − suspigau.
Ar Sasuke taip kalba dėl to, jog mano mane
esant svarbią Ugnies šaliai? Kodėl pasirodžius Naruto, viskas taip apsivertė
aukštyn kojomis?
̶
Ernesta, būk gera, nesispyriok, − toliau
kalbėjo Sasuke. − Kitos galimybės nebus, − jis pasisuko į Haku.
̶
Gerai, − tarė jis. − Mergina gali
išeiti.
̶
Ne, aš neisiu! − jei galvočiau blaiviai,
tikrai pasišalinčiau.
̶
Ernesta, − Sasuke nesusivaldė ir
pagriebęs mano ranką bandė nusitempti prie išėjimo. − Kodėl spyriojiesi?
Elgiesi kvailai. Nesuprantu tavęs.
̶
O galbūt nenori suprasti? − priešinausi
kaip įmanydama, net pati gerai nesupratau kodėl.
Sasuke liovėsi. Atrodo, jis prisiminė mūsų
pirmąjį pokalbį, kai iš akademijos vaikinas mane palydėjo iki Kakašio buto.
Tada aš jam sakiau, jog nesuprantu ir nežinau, ar noriu jį suprasti.
̶
Liaukis vaidinti didvyrę, − piktai
suurzgė. − Kas manaisi esanti?
̶
Nindzė, − drąsiai drėbiau tai jam į
akis. − Kiek prisimenu, niekas tau neliepė manęs saugoti, todėl atšok.
Sasuke paleido mane. Jis akivaizdžiai buvo
įtūžęs. Naruto nelabai gaudėsi situacijoje. Haku kantriai laukė, nors mano
sprendimas likti jam jau seniai buvo aiškus.
̶
Tu aukojiesi dėl tau brangių žmonių? −
tarė jis. − Ar jiedu tau brangūs?
̶
Na... − geras klausimas. Ką man
atsakyti? − Taip. Aš laikau juos savo draugais. Nenoriu leisti jiems kovoti
vieniems.
̶
Suprantu ir gerbiu tavo sprendimą.
Daugiau nesuteiksiu galimybės išeiti. Tegul šią kovą laimi geriausias.
Tegul šioje kovoje niekas nežūsta.
Žvilgtelėjau į Sasukę. Jis supyko ant
manęs. Dėl to, jog nepasitraukiau? Bet mano vietoje jis elgtųsi taip pat. Tik
jis niekada neatsidurs mano vietoje.
̶
Taigi mums reikia sudaužyti tuos
veidrodžius, ar ne? − suplojo delnais Naruto. – Kage Bunshin no Jutsu[2].
Šešėlių klonai? Įdomu, ar Naruto moka
kitokių jutsu? Keliasdešimt narutų įsibėgiojo į visas puses ir ruošėsi atakuoti
ledinius veidrodžius. Aš ir Sasuke tik stebėjome, kaip visi klonai buvo
suvarpyti adatų lietaus. Tikrasis Naruto skausmingai nukrito priešais mus, o
antrininkai virto dūmų debesimis.
̶
Po galais! − nusikeikė vaikinas. − Ar
tie atspindžiai veidrodyje klonai?
̶
Nemanau, Naruto, − padėjau jam atsistoti.
Man buvo aišku viena – reikia sunaikinti
ledo veidrodžius. Jų padedamas Haku juda neįtikėtinai greitai. Kaip jis juda?
Iš vieno stačiakampio į kitą? Jei taip, jo pagauti įmanoma. Sunaikinti
veidrodžius lengvesnė užduotis. Kaip sunaikinti ledą?
̶
Sasuke, − priėjau prie vaikino. Jis
apsimetė manęs nematąs. − Sasuke, paklausyk, − kaip kvaila pykti! Kol bandžiau
pasikalbėti su užsispyrėliu Uchiha, Naruto atakavo dar kartą. − Reikia
pamėginti ištirpdyti veidrodžius.
̶
Pati ir tirpdyk! − atkirto Sasuke. Ir
dėl ko jis pyksta? Vaikinų neįmanoma suprasti! − Juk esi tokia drąsi!
̶
Žinai, dar nebuvau sutikusi tokio idioto
kaip tu!
Naruto vėl buvo atstumtas atgal. Kelios
adatos atskriejo ir į mūsų pusę. Aš net nepastebėjau, kaip Sasuke iššoko
priešais mane ir priėmė ataką. Keli smaigaliai įsirėžė į dešiniąją jo ranką.
̶
Sasuke! − išsigandau ir padėjau
ištraukti adatas. Iš žaizdų sruvo kraujas. Jei būčiau nindzė medikė galėčiau
jas užgydyti.
̶
Matai? Kovos lauke negalima prarasti
budrumo, o tu... − Sasuke nutilo, nes suspaudžiau jo ranką.
̶
Gal užteks, − rimtai tariau. −
Nesuprantu, kodėl taip dėl manęs nerimauji, tačiau jei nori, kad liktume gyvi,
nustok elgtis kaip vaikas ir padėk mums kautis.
Sasuke ilgai žiūrėjo į mane. Jis norėjo kažką
pasakyti. Jaučiau tai. Vaikino kūnas įsitempė nuo mano prisilietimo.
̶
Gerai, − lėtai ištarė jis.
Sasuke vienu mostu prisitraukė mane artyn.
Aš vos neužgriuvau ant jo.
̶
Sasuke, − sušnibždėjau. Jei tai būtų
filmas, jis mane pabučiuotų. O jei tikras gyvenimas?
̶
Klausykit, ką judu ten veikiate? −
suaimanavo Naruto.
̶
Aptarinėjame planą, − ramiai atsakė
Sasuke nepatraukdamas akių nuo įkaitusio mano veido. − Jei mes išliksime
gyvi, − sušnibždėjo, − turėsi pavaišinti mane restorane.
Sasuke atsitraukė nuo manęs ir nuėjo prie
Naruto. Aš stovėjau sutrikusi. Kas būtų nutikę, jeigu geltonplaukis mūsų
draugas nebūtų įsikišęs?
̶
Tai koks planas? − sumurmėjo Naruto.
̶
Naruto, ar gali pulti dar kartą?
̶
Žinoma, − linktelėjo vaikinas.
Nesupratau, ką sugalvojo Sasuke. Juk
Naruto klonų atakos nepadeda. Jos neveiksmingos. Tik Naruto gaus dar daugiau
smūgių. O gal Sasuke tikisi pamatyti, kaip Haku juda?
Aš taip pat įsižiūrėjau. Iš manęs naudos
buvo maža bet kokioje situacijoje, tačiau nejau stovėsiu tarsi be nuovokos?
Anksčiau laikiau save protinga, bet dabar nebe. Protingas žmogus būtų
pasitraukęs, kai jam buvo suteikta proga.
Sasuke pabandė panaudoti savo ugninį
manevrą (katon-kažkokį). Deja, nieko nepavyko. Na, ta prasme, situacija
nepagerėjo. Vaikinas išspjovė milžinišką ugninį kamuolį, tačiau ledinių
veidrodžių tai neištirpdė. Naruto taip pat vėl voliojosi ant žemės.
̶
Argi tie luitai ne iš ledo? − pamažu
stojosi geltonplaukis. − Tai kodėl jie neištirpsa?!
̶
Iš kur man žinoti?! − nervinosi Sasuke.
̶
Gal kažką ne taip padarei?
̶
Pats tu ne taip darai! Mano jutsu buvo
geras!
Na štai. Prasideda. Dar tegul jiedu
susimuša ir palieka mane vieną kovos lauke. Gal man pavyktų susitarti su Haku,
kad manęs nežudytų? Nors antros progos sakė nesuteiksiąs.
̶
Ar jie visada pykstasi? − išgirdau sau
už nugaros.
Išsigandusi atsisukau. Naruto ir Sasuke
vis dar buvo ginčo įkarštyje.
̶
Dažniausiai, − atsakiau. Šiek tiek
prisibijojau, kad Haku manęs nepultų.
̶
Bet ar taip elgiasi vienas kitam brangūs
žmonės? − tai galėjo būti klausimas be atsakymo.
̶
Kartais labai geri draugai pykstasi, −
ypač anime pasaulyje. Reikia pavyzdžių? Naruto ir Sasuke. Tajus ir Metas (iš
„Digimonų“). Kas čia dar? Nesvarbu, pagavote mintį.
̶
Ar turi žmogų, kuriam būtum brangi?
Sutrikau. Iš kur man žinoti, ar kas nors
mane brangina? Mama, tėtis... O kas daugiau? Manau, kad Kakašis, Sasuke ir
Naruto yra man svarbūs, bet ar aš jiems esu − nežinau. Tai lyg kažkoks
pragaras. Galvoti apie tai. Jau anksčiau žinojau. Tai baisi skylė, juoda
tuštuma, kaskart traukianti vis giliau į save.
̶
Aš... nežinau, − atsakiau.
̶
Tada. Dėl ko gyveni? Ar kada galvojai,
kodėl egzistuoji? − tas liūdnas, užburiantis Haku balsas...
Pastebėjau, jog ir Naruto su Sasuke
įsitraukė į pokalbį. Aišku, jie į Haku žiūrėjo nepatikliai. Ne taip, kaip aš.
Aš pradėjau suprasti, kad grimztu į vienatvės tamsą. Jau seniai pradėjau.
Užsisklendžiau nuo žmonių. Nuo visų. Mieliau likdavau namie nei eidavau kur
nors. Kiek laiko tai trunka? Metus? Ne, gal ilgiau. Neįsivaizduoju. Ar dėl to
atsidūriau čia, kitame pasaulyje? Kad išbrisčiau, kol nevėlu? Ar įmanoma
pakeisti save?..
̶
Nežinau! − beveik paniškai surikau.
̶
Aš taip pat nežinojau. Tačiau dabar gyvenu
dėl kito žmogaus. Kad padėčiau įgyvendinti jo svajonę. Štai kodėl negaliu
pralaimėti.
̶
Dėl kito žmogaus? − kas čia per
nesąmonės? − O kaip tu pats? Kaip tavo svajonės? – nesakau, kad reikia kovoti
tik už save, bet noriu pabrėžti, jog negalima visiškai savęs paaukoti. Paaukoti
savo svajonių.
̶
Jo svajonė yra ir mano svajonė.
̶
Nesąmonės! − Naruto vėl atakavo.
Įsižiūrėjau, kaip jis atlieka Kage bunshin
no jutsu. Gal ir man pavyktų? Vis prisidėčiau prie kovos.
̶
Kage bunshin no Jutsu, − sudėjau rankų
ženklus ir sumurmėjau.
Man pavyko. Keista, kad man pavyko iš
pirmo karto. Gal vis dėlto aš šį tą sugebu?
̶
Ernesta, − nustebo Sasuke, tačiau greitai
susiėmė. − Ar gali pulti?
̶
Žinoma. Jei tai padės, − šyptelėjau.
Pasielgiau kaip Naruto ir bandžiau pulti
veidrodžius. Keistas jausmas, kai esi keliose vietose. Tiksliau, kai matai save
iškart keliose skirtingose vietose. Galbūt man pasirodė, bet aš pastebėjau,
kaip Haku išlindo iš vieno veidrodžio ir perėjo į kitą, kitoje kupolo pusėje.
Po to vėl, ir vėl. Tai štai kaip jis sunaikina visus šešėlių klonus ir mus
atakuoja. Haku juda neįtikėtinu greičiu ir keičia savo poziciją, todėl atrodo,
jog mus puola iš visų pusių.
Viena akimi mačiau Sasukę, spjaunantį savo
ugnį. Ar jis pastebėjo Haku? Ar suprato? Taip užsižiūrėjau į vaikiną, kad
nepastebėjau atlekiančių adatų, kurios įsmigo į mano ranką, ir aš nukritau.
̶
Ernesta-chan! − prie manęs pribėgo Naruto.
Man skaudėjo, tačiau bijojau ištraukti
ginklus, įsmigusius į mane. Užsimerkiau. Staiga mane pervėrė akinantis
skausmas. Jis truko vos sekundę, bet buvo labai stiprus. Atsimerkiau.
̶
Reikėjo išeiti, kol galėjai, − šyptelėjo
Sasuke. Draugiškai, ne su pašaipa. Rankoje spaudė adatas iš mano peties.
̶
Sasuke, − sušnibždėjau. − Sasuke, aš
mačiau...
̶
Aha, − linktelėjo vaikinas. − Žinau.
Tačiau tas vaikinukas per greitas.
̶
Negaliu patikėti, jog jis toks stiprus,
− nusispjovė Naruto ir padėjo man atsistoti. – Nemalonu pripažinti, bet mes...
̶
Nugalėsime, − tvirtai pasakiau. − Tik
nesakyk, kad pasiduodi, Naruto. Tik jau ne tu. Tu juk nepasiduodi, nesvarbu,
kaip sunku bebūtų, tiesa? Mes negalime pasiduoti.
̶
Ernesta-chan, − Naruto akys spindėjo. −
Žinai, tu vis labiau mane stebini. Kada išmokai Kage bunshin? − vaikinas
nusišypsojo tokia narutiška šypsenėle.
̶
Ką tik, − gūžtelėjau pečiais.
Deja, tie šešėlių klonai atima daug jėgų.
Jiems išnykus, visas jų patirtas skausmas sugrįžta man.
Pasižiūrėjau į Haku. Būtų kvaila tikėtis,
jog jis bent menkai sužalotas. Pala! Kas nutiko jo dešinei
kojai? Ji atrodė truputį apsvilusi. Nejau Sasukės ataka pataikė? Žinoma! Kas
kitas, jei ne šaunusis Uchiha, gali nugalėti Haku?
̶
Sasuke, matei? − atsisukau į jį. − Tu
maždaug pataikei.
̶
Aha. Atrodo, jau pradedu įsivažiuoti, −
Sasuke kažkaip šiltai pažvelgė į mane, po to į Naruto. Aišku, geltonplaukiui
jis nedovanojo tos savo akių šilumos. − Naruto, ar gali dar kartą pasinaudoti
Šešėlių klonais?
̶
Žinoma. Aš dar kupinas jėgų! − išsitiesė
Naruto.
Jis buvo išvargęs. Kiek kartų vaikinas naudojo
klonus? Daug. O šis jutsu atima nemažai jėgų, ištvermės ir čiakros.
̶
Aš taip pat galiu, − įsikišau. − Naruto,
tau, reiktų pailsėti, − kodėl aš nesu nindzė-medikė? Galėčiau apgydyti savo
komandos draugų žaizdas ir bent taip padėti.
̶
Juokauji? Neleisiu tau vargti,
Ernesta-chan, − Naruto sudėjo rankų ženklus. − Kage bunshin no jutsu.
̶
Naruto! − mano balsas jo nesustabdė.
Aš nespėjau pamatyti, ką darė Sasuke ir
suprasti jo plano, nes į mane atlėkė adatų kruša. Susigūžiau ir užsidengiau
veidą rankomis. Daugiau nieko negalėjau padaryti. Girdėjau, kaip surėkė Sasuke,
po to Naruto. Atrodo, jiedu bandė iš čia išsigauti, bet Haku juos sulaikė. Aš
tyliai dejavau ir stengiausi nejausti tekančio kraujo. Blogiausia, kad kai
kurios adatos įsmigdavo ir pasilikdavo kūne. Aš bijojau patraukti rankas ir
apsidairyti. Aš pasidaviau. Daugiau nebegalėjau kovoti su baime ir skausmu.
Prisimenu, kaip šaukiau, kai dar vienas
ginklas įsmigo į koją. Drebėjau. Gal dar kartą rėkiau. Nežinau. Pasaulis
kažkaip aptemo. Liko tik skausmas.
̶
Ernesta! Ernesta! − girdėjau Sasukės balsą,
tačiau bijojau atsimerkti. − Ernesta! Neiškrisk ir tu! Prašau!
Sasuke prašo?
̶
Sasuke, − sušnibždėjau.
Jis patraukė mano rankas nuo galvos. Atsimerkiau.
Pirmiausia pamačiau Sasukės krūtinę. Už Uchiha berniuko gulėjo Naruto. Lygtais
be sąmonės. Pats Sasuke galinėjosi su mano rankomis, kurios neklausė nei manęs,
nei jo.
̶
Sasuke, man baisu.
̶
Žinau, − suniurnėjo vaikinas. − Bet
negali palikti manęs vieno. Prašau. Naruto atsijungė. Bent paglobok jį. Nors...
− Sasuke užsikirto. − Aš taip pat labai bijau, Ernesta. Bet negaliu pasiduoti.
Vadinasi, negali ir tu. Mes išgyvensim. Girdėjai? Ištrauksiu mus iš čia.
̶
Sasuke, − įsikibau į jo marškinėlius. −
Mes negalime laimėti.
Vaikinas patraukė mano rankas ir čiupo
šalimais gulėjusį ginklą. Juo atmušė į mus skriejusias adatas. Man blausiai
dingtelėjo mintis, kad Sasuke jau sugeba įžiūrėti Haku atakas ir galbūt galės
suspėti su jo greičiu. Arba Haku iššvaistė savo jėgas ir pradėjo atakuoti
lėčiau. Abu variantai nėra labai blogi.
̶
Nežiopsok! Sakiau − prižiūrėk Naruto!
̶
Gerai, gerai, − sumurmėjau. Nebūtina
rėkti.
Judėti buvo sunku. Visur skaudėjo.
Pajudinau Naruto. Jis buvo be sąmonės. Šaunu. Sutinku, Šešėlių klonai atima
daug jėgų, bet atsijungti tokiu momentu! Naruto tikras niekšelis.
̶
Naruto, − papurčiau jį. − Būk geras,
atsigauk.
Žinojau, jog ilgai nebeišlaikysiu.
Apalpsiu ar dar ką. Pamažu viskas aplinkui darėsi neįdomu, tapau apatiška bet
kam. Ir koks skirtumas? Mirsiu, gyvensiu. Jokio. Ar mirsiu, ar gyvensiu...
mirsiu... gyvensiu... Jei skabyčiau ramunę, ties kuriuo žodžiu nuplėščiau
paskutinį lapelį?... Mirsiu... gyvensiu... Gal mane pagerbs? Na, kaip kovojusią
už Bangos šalį?... Gyvensiu... Mirsiu... O kas praneš mano tėvams? Na, kad
manęs nebėra? O mano draugai?... Mirti, gyventi... Mane kažkas neša...
Žvangesys... mirsiu... gyvensiu... kažkieno ranka... švelni... Sasukės... Būti
ar nebūti?... Egzistuoti ar gyventi?... Ne... aš noriu gyventi. Gal...
Naruto?... Ne... Sakura? Nemėgstu tavęs, nes tikriausiai pavydžiu... bet tai ne
tu... Inari? Nebeverk... Kakaši? Pyksti ant manęs? Žinai, tu geriausias
vyresnysis brolis, kokį tik galėjau įsivaizduoti... Bet tai irgi ne tu...
Tuomet kas stovi priešais mane?... Priešais mane? Kaip tai gali būti?...
Sasuke? A, tai tu. Bet kodėl?... Negaliu matyti, nes esu užsimerkusi... Ar aš
be sąmonės? Lygtais. Tada turiu nubusti... Mirsiu... Gyvensiu... mirsiu...
gyvensiu... mirsiu... gyvensiu...
Susivokiau, jog guliu ant tilto .Jo
paviršius buvo šaltas ir drėgnas. Praėjo šiek tiek laiko, kol grįžo visi pojūčiai
ir mąstymas. Kol grįžau į protą. Ką ten įsivaizdavau? Kažkokias ramunėles. Ant
žemės iš tiesų daug vandens. O kas tas tirštas daiktas po mano ranka? Kraujas. Kieno?
Ne mano.
Šiaip taip prisiverčiau atsimerkti. Šalia
manęs gulėjo Naruto. Jis pamažu taip pat atgavo sąmonę. Mes gulėjom kitoje
vietoje. Tikriausiai man praradus sąmonę daug kas įvyko. Vaizdas vis dar buvo
neryškus. Įžiūrėjau ledo veidrodžius. Jie sveiki. Gaila, mūsų situacija
nepagerėjo. Pala... O kur Sasuke?
Greitai, kiek tai leido mano jėgos,
atsisėdau. Nebandžiau stotis, nes tai būtų buvę beprasmiška. Lėtai apsidairiau.
Haku buvo savo vietoje. O Sasuke stovėjo priešais mane.
̶
Sasuke! − apsidžiaugiau.
Norėjau prie jo pribėgti, bet jis stovėjo
kažkaip keistai. Truputį palinkęs į priekį. Dievaži, atrodė, kad jis stengiasi
pridengti mane ir Naruto. Tarsi tai kada nors įvyktų.
̶
Naruto, kodėl Sasuke taip keistai stovi?
− nesąmoningai paklausiau.
Atsakymą žinojau, tačiau mano smegenys
atsisakė jį suvirškinti. Giliai, savo pasąmonėje, žinojau, kas nutiko man
atsijungus, tačiau atsisakiau tai suvokti kaip realybę. Ėmiau drebėti. Mane
apėmė keistas drebulys, nors nieko nejaučiau. Nei šalčio, nei drėgmės. Netgi
skausmo.
̶
Naruto, − pakartojau. Ar jis vėl užmigo,
ar kas? Tegul man atsako! Tegul nušviečia, kas čia įvyko!
Tačiau Naruto taip pat buvo šoke. Manęs
gal net nepastebėjo.
̶
Kodėl?!!! − staiga sušuko jis.
̶
Nežinau, − sušnibždėjo Sasuke.
Manyje
sužibo vilties kibirkštėlė. Nieko blogo neatsitiko. Tiesa?
̶
Aš... aš... − Naruto veide pasirodė
ašaros. Jis drebėjo ne menkiau už mane. – Nekenčiau tavęs!
̶
Aš taip pat, idiote, − vaikino balsas
buvo tylus. − Mano kūnas pajudėjo pats. Aš nieko negalėjau padaryti.
Rankomis įsikibau į savo kelius. Mano
nagai įsirėžė į odą, tačiau nieko nejaučiau. Siaubo kupinomis akimis žvelgiau į
Sasukės nugarą. Mane pykino, krėtė nežmoniškas drebulys. Lyg per miglą mačiau,
kaip Sasuke viena ranka apglėbia mane, kita Naruto ir nuneša mus į kitą vietą.
Po to, kaip jis seka Haku, atmuša priešininko atakas ir... kaip supratęs, jog
nespės nei atmušti adatų lietaus, nei pergabenti manęs su Naruto tolyn, iššoka
priešais mus... kaip į vaikiną susminga tūkstančiai aštrių smaigalių... Aš visa
tai mačiau, tik nesuvokiau ir negalėjau nieko padaryti. O dabar. Dabar jau per
vėlu!
̶
Sasuke, niekše, − kalbėjo Naruto.
̶
Aš... nežinau, kaip tai įvyko. Bet tu ne
mažesnis niekšas, idiote. Nualpai, palikai mane vieną... Tikriausiai... kai
treniravomės... buvo visai...smagu...
Sasuke žengė atatupstas. Mačiau, kaip iš
lėto atsileidžia jo raumenys ir jis krenta atgal.
̶
Sasuke! − suspiegiau ir atsistojusi
suklupau jį gaudydama.
Naruto norėjo man padėti laikyti Sasukę,
bet aš neleidau. Verkiau, kūkčiojau, apglėbiau jį. Buvo siaubinga suvokti,
kad... kad...
̶
Sasuke, − šnibždėjau.
̶
Atleisk, − šyptelėjo vaikinas. − Aš
pamelavau. Neištraukiau tavęs iš čia.
Kaip jis gali dabar taip ramiai, taip
šiltai žiūrėti į mane? Kai palikau jį vieną. Atsijungiau, o jis prašė nepalikti
jo vieno. Aš bloga draugė. Norėjau būti Sasukės drauge, bet esu tokia prasta
draugė...
̶
Sasuke, kaip tu gali... − per ašaras
buvo sunku kalbėti. − Kaip tu...
̶
Tu manęs nesuprasi, − iš Sasukės burnos
ištekėjo kraujo sorelė. Aš drebančia ranka ją nuvaliau. − Aš nenorėjau mirti, −
vaikinas liūdnai šyptelėjo. − Bent kol nenužudžiau jo... Negaliu mirti anksčiau
už jį, Ernesta. Iš tiesų aš bijau mirti...
̶
Sasuke, − sušnibždėjau.
Mane apėmė keistas jausmas. Tikrai jutau,
kaip kažkas suspaudė ir lyg guminuką maigė mano širdį. Atrodė, ji plyš. Mano
veidas buvo permirkęs nuo ašarų, kūkčiojau, nebegalėjau normaliai kalbėti.
̶
Atleisk, − Sasukės akys užsimerkė.
Manyje nebeliko nieko. Nejudėjau, mano
širdis nebeplakė, nekvėpavau, nebemąsčiau. Tapau tuščiu indu, prikimštu
organinės kilmės dalykų. Aš bijojau mirties. Tokia sąvoka man neegzistavo. Kad
kažkas artimas gali imti ir išnykti. Tai suvokti yra labai sunku. Suvokti, kad
Sasuke nebeatsistos, nebekalbės, nesišypsos, nebegyvens. Kaip tai gali nutikti?
Vieną akimirką žmogus gyveni, o kitą – tavęs nebėra. Tai nesuvokiama. Negalėjau
suvokti, kad laikau kūną be gyvybės. Be jausmų, be visko. Tai tik kūnas. Tik
indas. O kur dingsta visa kita? Jausmai, pojūčiai, svajonės, norai, siekiai.
̶
Sasuke!!! − surikau.
Savęs beveik nebevaldžiau. Ėmiau rankomis
daužyti žemę – kietą asfaltą. Šaltą, drėgną, bejausmį. Rėkiau, šaukiau,
klykiau, verkiau, susikruvinau kumščius. Tačiau su kiekvienu riksmu, smūgiu man
palengvėdavo. Norėjau jausti skausmą. Jis vienintelis rodė, kad gyvenu. Tik
taip galėjau išreikšti vidinį skausmą ir baimę. Tik taip galėjau kaip nors
išgyventi šį įvykį.
̶
Kaip tu... kaip... − Naruto taip pat
sunkiai visa tai išgyveno. Kodėl nesusiėmiau? Turėjau paguosti jį, o aš tik
malšinau savo skausmą. Kodėl esu tokia savimyla? − Kaip tu galėjai?!!!
Sasuke... Sasuke turėjo svajonę... O dabar...
Kodėl tas kaukėtasis Haku nieko nesako?
Kodėl nepliurpia apie kokią nors savo teoriją, kad vieni miršta, kiti gyvena?
Kodėl Sasuke turėjo mirti dėl Zabuzos siekių? Kodėl?
̶
Tu... − Naruto suurzgė. − Priversiu tave
už tai sumokėti...
Staiga pajutau kažką keisto. Kažką labai
galingo ir baisaus. Pakėliau ašarotas akis. Tai sklido iš Naruto, kuris elgėsi
keistai. Jis klūpėjo ant keturių ir urzgė. Vaikino kūnas virpėjo. Ant delnų
iššoko kelios gyslos. Nagai įsikirto į asfaltą.
̶
Naruto? − atsargiai sušnibždėjau.
Narutą apgaubė raudonas rūkas ar kažkas
panašaus. Supratau, jog tai čiakra. Siaubinga čiakra. Ji keitė Naruto kūną.
Pailgino pirštus ir nagus. Vaikino veidas supanašėjo į lapės. Akys nusidažė
raudonai. Tai buvo ne Naruto. Tai buvo siaubingas padaras, skleidžiantis dar
baisesnę jėgą. Galėjau tai justi. Jutau visu kūnu.
̶
Naruto? − pakartojau garsiau.
Raudonoji čiakra įgavo pavidalą. Iškilusi
virš ledinių veidrodžių, ji priminė lapino galvą ir turėjo tokias pat baisias
akis kaip dabar Naruto.
Vaikinas lėtai atsistojo. Nuo jo čiakros
įskilo dauguma veidrodžių. Haku lyg ir bandė kažką daryti. Tačiau viskas buvo
bergždžia, nes Naruto sugavo jį. Savo kairiąja ranka suspaudė Haku dešiniąją ir
nepaleido.
̶
Naruto! − bandžiau atkreipti jo dėmesį.
Beviltiška. Tas žmogus priešais mane...
Tai netgi ne žmogus... Kas tai? Kaip Naruto...? Tai pabaisa... Ne, Naruto ne
pabaisa. Ta čiakra priklauso pabaisai.
Naruto sugniaužė dešinį kumštį. Suriaumojo
ir smogė Haku į veidą.
̶
Ne! − suspigau.
Haku nuskrido tolyn, perskrodė vieną iš
savo veidrodžių ir nukrito kažkur toliau. Raudonoji čiakra pabaigė daužyti
likusius ledo statinius. Naruto įsibėgėjo ir ruošėsi pulti bei pribaigti Haku.
Šis jau spėjo atsistoti, bet negalėjo pasipriešinti.
Naruto, virtęs pabaisa, judėjo greitai.
Tai Miglos nindzės kaukė trupėjo lėtai. Pamažu, gabaliukas po gabaliuko, ji
atidengė vaikino veidą. Gražų ir nekaltą.
̶
Naruto, stok! − dar surikau, bet jis
sustojo pats. Raudona čiakra išsisklaidė. Visas jos sukeltas siaubas taip pat
išnyko.
Naruto drebančiomis akimis žiūrėjo į Haku
veidą. Aš ėjau artyn jų ir taip pat spoksojau netikėdama ir nustebusi. Haku
buvo tas vaikinas, kurį buvome sutikę treniruočių lauke. Tas pats, kurį
palaikiau mergaite. Bet kaip? Kodėl?
̶
Tu, − tarė Naruto. − Bet kaip? Kodėl?
̶
Tu esi stiprus, Uzumaki Naruto, − Haku
atrodė liūdnas, visko netekęs. Nors ne jis neteko ko nors brangaus.
̶
Aš nesuprantu. Kodėl?
̶
Viską dariau dėl brangaus žmogaus
svajonių, − svajingas, nekaltas balsas.
̶
O kaip Sasuke? − paklausiau sustojusi
pusiaukelėje tarp jo ir Naruto.
Mano balsas skambėjo šaltai. Tai buvo ne
mano balsas. Aš negalėčiau taip kalbėti su žmogumi.
̶
Jis taip pat turėjo svajonių, − norėjau
verkti, bet ašaros nebebyrėjo. Tarsi ta raudona siaubūno čiakra būtų iš manęs
išsiurbusi visą gailestį, skausmą, gerumą ir palikusi tik neapykantą.
̶
Aš suprantu. Turi teisę manęs nekęsti.
̶
Užsičiaupk! – paliepiau. − Apie kokias
teises kalbi? Tu tiesiog nesupranti! Susidėjai su Zabuza! Su žudiku! Ir
pats tokiu tapai. Apgailėtina.
̶
Turėtum mane suprasti. Bent pamėginti, −
dar ko užsimanys! − Tai buvo viskas, dėl ko gyvenau. Aš tenorėjau būti kam nors
reikalingas, tačiau dabar tu, Naruto, − Naruto krūptelėjo. − Atėmei iš manęs
priežastį gyventi. Aš buvau laimingas, nes Zabuzai manęs reikėjo. Jam reikėjo
mano galių, o dabar, kai mane nugalėjo, esu niekam tikęs.
̶
Nesąmonės! − mano akys vėl sudrėko. Vėl
jaučiausi pilna ne tik neapykantos, bet ir šio to daugiau. − Tu stiprus! Na ir
kas, kad vieną kartą buvai nugalėtas! Be to, neprivalai likti su Zabuza, jei
jam reikia tik tavo sugebėjimų!
̶
Tu nežinai.
̶
Tuomet pasakyk man, ko nežinau!
̶
Ar žinai, kas yra kekkei genkai? −
linktelėjau. Juk tai daiktas, apie kurį man aiškino Kiba. − Anksčiau žmonės su
ypatingais sugebėjimais buvo persekiojami ir žudomi. Jų bijojo. Mano mamai
pavyko pabėgti ir pasislėpti. Mano tėvas nežinojo apie motinos sugebėjimus.
Deja, jie persidavė ir man. Buvau tik vaikas ir džiaugiausi galėdamas valdyti
ledo kristalus. Mama, pamačiusi, jog ir aš turiu jos kekkei genkai, labai
supyko ir liepė man niekada taip daugiau nedaryti. Bet mano tėvas sužinojo
ir... nužudė mamą. Bandė nužudyti ir mane, bet aš kažkaip pabėgau. Kai nutolau
nuo namų, suvokiau, jog ledo varvekliais užmušiau tėvą ir kitus vyrus,
atėjusius manęs nužudyti.
̶
Kaip tu... gali taip ramiai tai pasakoti?
− pasibaisėjau. Man pagailo Haku. Nelabai suvokiau, ką jis turėjo išgyventi.
Nelabai galėjau suprasti jo istoriją, nes mane vis dar veikė Sasukės mirtis ir
Naruto virtimas pabaisa.
̶
Aš likau vienas. Turėjau savaip
prasimanyti maisto, savaip išgyventi. Tada ir sutikau Zabuzą. Man reikėjo jo, o
jam reikėjo mano sugebėjimų. Dabar turėtum suprasti...
̶
Nesuprantu, − nutraukiau jį. − Tu tapai
Zabuzos ginklu.
̶
Tai kas?
̶
Tai kas?! − neišlaikė Naruto, bet aš jį
nutildžiau rankos mostu.
̶
Yra ir kitokių ryšių, siejančių žmones,
− drąsiai pažvelgiau į Haku akis. − Haku, tu vis dar gali būti laimingas ir
pažinti kitokį gyvenimą, draugystę, meilę, − nusišypsojau. − Tiesą sakant, aš
visai norėčiau būti tavo drauge.
Haku nusišypsojo pačia gražiausia šypsena,
kokią tik buvau mačiusi.
̶
Man labai gaila, bet taip neįvyks, −
vaikinas pasisuko į Naruto. − Dabar, Naruto. Prašau, nužudyk mane.
̶
Ką? Palauk, − Naruto žengė atatupstas.
̶
Haku, ką čia šneki? − buvau šokiruota.
̶
Jau sakiau, daugiau nebeturiu priežasčių
gyventi. Ernesta-san, prašyčiau nesikišti. Juk aš kaltas dėl tavo draugo
mirties, − ir būtinai reikėjo priminti? Dabar, kai tiek daug žinau apie tave?
Naruto dvejojo. Žinojau, kad jis ilgai dvejos,
o Haku bandys jį įtikinti. Žinojau ir tai, jog niekas neklausys manęs. Tačiau
nenorėjau dar vienos nelaimės. Man užteko (netgi buvo per daug) Sasukės...
Apsisukau ir nubėgau ieškoti Kakašio. Per
grumtynes visiškai pamiršau likusius žmones: Kakašį, Tazuną, Sakurą, Zabuzą.
Rūkas buvo tirštas, beveik nieko nemačiau. Vadinasi, Kakašis kaunasi su Zabuza.
Mokytojas buvo vienintelis žmogus, galėjęs sustabdyti katastrofą. Tik kur jį rasti?
Lyg
ir išgirdau žingsnius bei balsus. Pasileidau jų pusėn. Pasiklioviau intuicija,
jog ten reikiamas vyras. Turėjau jausti nuovargį, bet nejaučiau. Kol kas.
Vos pamačiusi dvi figūras, pristabdžiau.
Taip greitai sustojau, jog vos neparvirtau. Praėjo šiek tiek laiko, kol
įsižiūrėjau ir suvokiau situaciją. Į priekį nelindau, nes, na, kovų man gana.
Daugiau niekada nebesikausiu. Nepakenčiu jausmo, kai nieko negali pakeisti.
Vienas iš vyrų buvo Kakašis, o kitas,
žinoma, Zabuza. Kakašis buvo sužeistas keliose vietose ir tai mane išgąsdino.
Mokytojas buvo atidengęs savo šaringaną. Zabuzos popieriai atrodė pratoki. Jį
buvo užpuolę šunys. Nežinau, iš kur ir kaip atsiradę, bet jie sulaikė nindzę ir
nepaleido. Vieni dantimis laikė kojas, kiti rankas, o stambiausias buvo iššokęs
Zabuzai iš už nugaros.
̶
Dabar tai jau pabaiga, Zabuza, − kalbėjo
Kakašis. Greičiau visa tai baik, Kakaši, arba įvyks nepataisoma nelaimė!
̶
Tik nereikia taukšti apie ateitį ir
kitus niekus, − atsikirto Zabuza. Šis vyras nesupranta savo padėties.
̶
Zabuza, esi baisus vyras, padaręs daug
niekšingų darbelių, todėl negaliu leisti tau gyventi, − Kakašis buvo kaip
niekad rimtas. Tai mane truputį gąsdino.
̶
Tik negąsdink savo Sharinganu ir
nukopijuotomis technikomis!
̶
Ne. Aš parodysiu tau savo originalią
techniką. Tai ne kopija, − vyras padarė rankų ženklus.
Nejučia atsitraukiau. Mokytojo dešinysis
kumštis ėmė kibirkščiuoti. Mačiau mėlyną Kakašio čiakrą ant jo rankos. Ji
truputį priminė žaibą.
̶
Raikiri[3]!
− Kakašis priėjo arčiau prie Zabuzos. − Galbūt nori pasakyti nors vieną
paskutinį žodį?
Ne, Kakašis išprotėjo. Jis ruošiasi
nužudyti žmogų ir klausia jo tokios nesąmonės. Aš suvokiu (šiaip taip), kad
Zabuza blogas žmogus. Jis siaubingas nindzė, bet vis tiek nenoriu matyti jo
mirties. Nenoriu daugiau mirčių. Stebėti žudymą yra žiauru, klaiku, siaubinga.
Ir visai nesvarbu, kas miršta − draugas ar priešas. Be to, o kaip Haku? Reikia
gelbėti jį!
̶
Man labai gaila, tačiau negaliu leisti
tau gyventi, − Kakašis užsimojo kibirkščiuojančia ranka.
̶
Ne, Kakaši, stok! − išbėgau iš rūko, bet
buvo per vėlu.
̶
Ernesta? − nustebo vyras, tačiau
nebesustabdė atakos.
Aš sustingau. Mane supykino. Būčiau
atidavusi daug ką už galimybę kaip reikiant išsivemti. Kraujas. Dar niekada
nemačiau tiek daug kraujo. Kakašio veidas taip pat juo apsitaškė. Ranka įsmigo
į aukos pilvą. Žiauru. Taip negalima. Pasaulyje negali vykti tokie dalykai. Tik
ne prieš mano akis.
Kakašis atrodė nustebęs, bet vargu ar
suprato, ką padarė. Jis nužudė žmogų. Tačiau ne Zabuzą. Pačią paskutinę
akimirką Haku iššoko priešais Miglos nindzę ir ataka kliuvo jam.
̶
Haku, − sušnibždėjo Zabuza. Kakašio šunų
taktika dingo. Tikriausiai Haku kažkaip ją atšaukė. Tiesą sakant man tai
nerūpėjo. − Rodos, Kakaši, tu vėl suklydai. Aš vis dar gyvas, − Zabuza
išsitraukė savo milžinišką kardą.
̶
Po galais, − Kakašis negalėjo judėti: jo
ranka vis dar buvo įstrigusi Haku pilve.
Vyras apglėbė vaikiną ir su juo atsitraukė
tolyn. Ką daryti? Ką daryti? Reikia iškviesti kokį mediką, kad jis išgelbėtų
Haku. Juk dar nevėlu, tiesa? Prašau, kad būtų ne vėlu!
Deja, Kakašis paguldė Haku ir užmerkė jo
akis. Šis gestas daugiau nei akivaizdžiai parodė, kad... kad... Haku...
nebegyvas.
Išgirdau už savęs žingsnius. Tai buvo
Naruto. Nereikėjo net atsisukti. Kas kitas galėjo atbėgti? Mane persmelkė siaubinga
mintis. Ar šiandien visi čia mirsime?
Kodėl Haku pasiaukojo dėl tokio niekšo?
Zabuza net negedi jo. Nieko. Jis toliau bandė nukauti Kakašį. Tik jam nepavyko.
Norėjau, kad Kakašis įvykdytų teisingumą. Užmuštų priešą. Bet... paskui
pagalvojau, ar tai teisingumas? Juk aš nežinau, kas tai yra. Tai būtų mano
teisingumas. Tik mano. Todėl jis nebūtų tikras.
̶
Dabar nebegalėsi judinti rankų, − mane
pažadino Kakašio balsas.
Mokytojas laimėjo. Sužalojo Zabuzą taip,
kad jis nebegalėjo kautis. Tačiau nenužudė.
̶
Ei, Naruto! Tu sveikas? O kurgi
Sasuke-kun?
Ta Sakura. Ar ji gali nors kartelį
nesirūpinti savuoju Sasuke-kunu? Kur ji buvo anksčiau? Kodėl jam nepadėjo? Juk jį
myli. Tada kodėl? Kodėl leido kautis jam vienam?... Sasuke, tu idiotas!...
Naruto nieko neatsakė ir vengė žiūrėti
Sakurai į akis. Aš norėjau į ją pažiūrėti, tačiau viskas, ką mačiau, tebuvo
šalta, drėgna, asfaltuota žemė. Nesulaukusi atsakymo, Sakura su Tazuna nubėgo į
vietą, kur dar visai neseniai vyko kova. Kova, kurią pralaimėjo abi pusės.
Staiga išgirdau žingsnius. Daug žingsnių.
Pažvelgiau į priekį. Ant tilto prisirinko tūkstantis prastos reputacijos vyrų.
Tikriausiai banditų. Jų priešakyje stovėjo neaukštas, žilstelėjęs, šlykštus
vyrukas su juodais akiniais. Man toptelėjo, jog tai Gatoh. Vienintelis pradėjęs
ir atsakingas už šią nelaimę. Vienintelis tikras niekšas.
Gatoh priėjo prie Haku kūno. Aš
įsitempiau.
̶
Dabar atsiimsi už mano ranką, niekšeli,
− vyras spyrė į vaikiną. − O, šis vaikas jau negyvas.
Man užvirė kraujas. Kaip tas prasmirdęs
senis drįsta šitaip niekinti Haku? Juk Haku ne toks kaip Gatoh. Ne padugnė, ir
ne niekšas.
Norėjau išbėgti į priekį ir pasakyti tam
ponui porą riebių žodelių. Tačiau bebėgančią mane sugavo Kakašis ir nepaleido.
Gatoh toliau spardė kūną.
̶
Kur susiruošei? Ar išprotėjai? Tai nebe
mūsų reikalas. Misija baigta, − mane tramdė vyras.
̶
Paleisk! – rėkiau. − Sustabdyk jį! Taip
negalima! − Kakaši, juk tavo ataka pakirto Haku! Parodyk nors kruopelytę gailesčio!
− O tu?! − atsisukau į Zabuzą. − Tik stovėsi ir žiūrėsi?!
̶
O ką man daryti? − ką? Ar tavo smegenys
išdžiuvusios? Kaip taip galima? − Gatoh nusamdė mane, kad nužudyčiau aną senį.
Tai viskas.
̶
Beširdis! Haku dėl tavęs paaukojo gyvybę!
Nejau jam nieko nejauti? − netikėjau, jog pasaulyje yra tokių žmonių.
̶
Jis buvo tavo pusėje! − šūktelėjo
Naruto. − Kovojo dėl tavęs ir tavo svajonių! O tu nieko negali dėl jo padaryti?
̶
Aš tik naudojausi Haku, kaip Gatoh
naudojosi manimi, − kalbėjo Zabuza. − Man tereikėjo jo sugebėjimų. Tai viskas.
̶
Netiesa! − leidausi apkabinama Kakašio.
Kažkodėl tai ramino. − Haku nebūtų branginęs beširdžio žmogaus, kokiu dediesi
esąs, − aš nebešaukiau, tiesiog kalbėjau, kas atėjo į galvą. − Neabejoju, jog
turi gražių prisiminimų su Haku.
̶
Juk judu visada buvote kartu, tiesa? −
toliau tęsė Naruto. – Nesuprantu kaip... Kaip gali būti toks šaltas. Nejau Haku
tau nieko nereiškia?
̶
Užteks, vaike, − paliepė Zabuza.
Pasižiūrėjau į jį. Ir negalėjau patikėti
savo akimis. Vyras verkė. Tikrai. Jis nuoširdžiai verkė. Vadinasi, Haku ne veltui
pamilo šį vyrą. Ne veltui jie buvo kartu. Ir žinote ką? Aš džiaugiausi. Juk ne
kiekvieną dieną tariami blogiukai tampa geriečiais. Savo širdyje.
̶
O, Zabuza, − Gatoh atsisuko į mus. − Vis
dėlto nebuvo verta tavęs samdyti. Esi žiauriai sumuštas. Kaip apgailėtina.
̶
Aš nusprendžiau padėti galą tau ir tavo
niekšybėms, Gatoh, − Zabuza vėl tapo savimi.
̶
Įdomu, kaip tai padarysi, − šyptelėjo
vyras.
Zabuza dantimis suplėšė raiščius at savo
burnos. Jis atrodė ryžtingas. Ir tikrai buvo panašus į demoną Zabuzą. Tetrūko
ginklo.
̶
Ei, vaike, duok man savo kunajų. Nebijok.
Naruto sudvejojo. Vaikinas žvilgtelėjo į
mane. Aš linktelėjau. Naruto mestelėjo savo ginklą. Zabuza sugavo jį dantimis.
Gatoh kaip reikiant išsigando, ypač, kai
Zabuza pasileido jo pusėn.
̶
Sulaikykite jį! − paliepė savo šutvei ir
ėmė bėgti tolyn, už savo vyrų.
Aš išsigandau. Sudrebėjau. Jei Zabuza būtų
sveikas, jis lengvai sudorotų visus tuos pigius kareivėlius, tačiau dabar?
̶
Nesijaudink. Tiesiog žiūrėk, − Kakašis
uždėjo savo ranką man ant galvos.
Aš taip ir dariau. Tiesiog žiūrėjau.
Stengiausi negalvoti ir į nieką nesigilinti. Tiesiog mačiau. Zabuza lengvai
prasiveržė pro pirmuosius vyrus. Kunajumi jis atremdavo priešininkų atakas, o
kojomis juos nuspirdavo. Aš aiktelėjau, kai į vyrą susmigo ietys, šakės ar dar
kas. Vis dėlto aš jutau, nors stengiausi likti apatiška. Stengiausi pamiršti,
kas esu.
Zabuza kaip viesulas veržėsi į priekį. Jis
pasivijo Gatoh, kuris, pasiekęs tilto galą, nebeturėjo kur trauktis. Galas.
Zabuza tvirčiau sukando kunajų ir pasileido į vyrą. Man buvo baisu, o Gatoh
turėjo iš baimės prileisti į kelnes. Jis nieko negalėjo padaryti. Zabuza
pasiekė jį ir kunajumi perrėžė pilvą. Iš Gatoh burnos pasipylė kraujas.
̶
Būk prakeiktas, Zabuza, − sušnypštė
vyras. − Susitiksime pragare kartu su tuo vaikigaliu!
Zabuza buvo negailestingas. Puolė Gatoh
tol, kol šis nužengė nuo tilto ir nukrito į vandenį. Dar viena, ne, dvi žūtys.
̶
Kakaši, − vyras pasižiūrėjo į mane. −
Kodėl viskas turėjo taip baigtis?
̶
Pasaulis žiaurus, tačiau kodėl – niekas
turbūt nepasakytų.
̶
Ei, jūs! − sušuko vienas iš pasamdytųjų
banditų. − Nužudėte mūsų pajamų šaltinį. Dabar mums teks apiplėšti kaimą.
Nejau yra žmonių, kurie niekada
nepasimoko? Kada visa tai baigsis ir aš galėsiu ramiai išsiverkti? Kada jie
liausis?
Staiga priešais susirinkusius banditus į
žemę įsmigo strėlė. Aš taip ir žioptelėjau, kai atsisukusi pamačiau didžiulį
būrį žmonių. Priešakyje stovėjo Inaris su arbaletu rankoje.
̶
Inari? − sušnibždėjau.
̶
Tarsi mes leistume jums savivaliauti
mūsų kaimelyje! − drąsiai prakalbo berniukas. – Dinkite iš mūsų šalies!
Visa
tai stebėti buvo malonu. Negalėjau patikėti, kad Inaris sugebėjo suvienyti
visus Bangos šalies žmones ir įkvėpti jiems drąsos. Buvo šaunu.
̶
Ką gi, − sumurmėjo Kakašis. − Viskas jau
baigta, taigi galima, − mokytojas sudėjo rankų ženklus. − Kage bunshin no
jutsu.
Ir tai buvo ne penki, ne dešimt ir net ne
dvidešimt kakašių. Jų buvo daug. Aš nesugebėjau visų suskaičiuoti. Net nebandžiau.
Reikėjo matyti banditų veidus, kai jie išsigandę šoko nuo tilto į valtis ir į
vandenį bei nešdinosi kuo toliau nuo šios salos. Daugiau jie nebeišdrįs čia
įkelti kojos.
̶
Inari, tu šaunuolis! − pagyrė Naruto.
̶
Taip, − nusišypsojo berniukas.
̶
Laiminga pabaiga? − Kakašis panaikino
savo klonus ir uždengė šaringaną.
̶
Nevisai, − žvilgtelėjau į Zabuzą. Jis
dar buvo gyvas. Kol kas. Ne taip kaip...
̶
Ei, Naruto! − šaukė Sakura.
Ji buvo per daug laiminga. Maniau, jog
verks pamačiusi Sasukę. Ar ji beširdė?
̶
Sakura-chan, − nuliūdo Naruto.
̶
Sasuke-kun gyvas! Jam viskas gerai!
Virptelėjau. Ar Sakura sako tiesą? Bet kaip?
Aš buvau prie pat Sasukės. Jis nebekvėpavo, tad kaip? Kaip tai įmanoma?
Nebent... Haku tik... Jis iš tikrųjų nenužudė Sasukės. Sasuke buvo komos būsenos
kaip Zabuza praeitą kartą. Suvokti, kad Sasuke gyvas, buvo taip gera. Vis dėlto
aš niekada nepamiršiu to siaubingo jausmo, kuris mane apėmė prie vaikino kūno.
Tos tuštumos...
̶
Ačiū, Haku, − nusišypsojau jam. Gal
vaikino kūnas manęs ir negirdėjo, bet siela tikrai išklausė.
Nustebau, kai Kakašis priėjo prie Zabuzos ir
ėmė traukti iš jo kūno įsmigusius ginklus. Paskui supratau, jog reikia pagerbti
Zabuzą. Kakašis paėmė vyrą ant rankų ir iš lėto atnešė čia, prie Haku. Pajutau,
kaip manyje vėl tvenkiasi ašaros. Zabuza tik dabar suprato, koks brangus jam
buvo Haku. Kodėl taip vėlai?
̶
Nenusukite žvilgsnių, − paliepė Kakašis
man ir Narutui. Mudu nebegalėjome ilgiau žiūrėti. − Tai puikaus nindzės
mirtis.
Nebenorėjau ilgiau žiūrėti, nes ašaros
ritosi mano skruostais. Niekada gyvenime nemaniau, jog atsidursiu tokioje
situacijoje. Aš kažko iš to išmokau. Turėjau šį tą išmokti iš šios misijos.
Krūptelėjau, nes kažkas šaltas nusileido
ant mano skruosto. Snaigė. Ėmė snigti. Nors tai buvo neįmanoma. Ne žiema.
̶
Haku? − sušnibždėjau.
Buvo keista taip jautis. Tačiau aš jaučiau
jo buvimą. Jis verkė. Snaigės – tai Haku ašaros. Tai Zabuzos ir Haku pabaiga
bei pradžia.
̶
Neturėtum laikyti ašarų, − tarė Kakašis.
̶
Tačiau aš daugiau nieko nedariau,
Kakaši. Tik verkiau, − atsakiau.
Nebebuvo abejonių. Zabuza mirė. Bet jis ne
vienas. Haku palydės jį į reikiamą vietą.
̶
Atleisk.
̶
Už ką?
̶
Kad tau teko visa tai išgyventi.
̶
O tu galėjai ką nors pakeisti?
̶
Ne.
̶
Kakaši.
̶
Ką?
̶
Aš buvau per griežta... su tavimi... aną
kartą.
̶
Nieko tokio.
̶
Tu ant manęs nepyksti?
̶
Žinoma, ne.
̶
Bet tu mane ignoravai.
̶
Maniau, jog tada nesivelsi į kovą ir
nebandys manęs gelbėti. Klydau. Tu vis tiek puolei į pagalbą Sasukei.
̶
Tačiau jo neišgelbėjau.
̶
Negirdėjai, ką sakė Sakura? Jis gyvas.
̶
Žinau. Norėjau išgelbėti ir Haku.
̶
Neabejoju, jog išgelbėjai.
̶
Bet jis mirė.
̶
Mirė jo kūnas, o atminimas liks gyvas
tavyje. Kol jo neužmirši, Haku gyvens. Tu jam kažką davei, o jis tau.
̶
Kaip tai? − pasižiūrėjau į Kakašį.
Vyras žvelgė į dangų.
̶
Jo dėka turėjai suprasti šį tą svarbaus.
̶
Taip. Supratau. Dar nevisai žinau, ką
tiksliai, bet supratau. Kakaši?
̶
Kas dar? − atsiduso vyras.
̶
Nenorėčiau tavęs prarasti.
̶
Ach, − vėl atsiduso mokytojas. − Tada
turėtum suprasti, kaip aš dėl tavęs ėjau iš proto, kai tu, mažoji panelyte,
šokai pavojui į akis.
̶
O ką man reikėjo daryti? Aš nindzė.
̶
Tik aš esu didesnis nindzė nei tu, −
Kakašis apsisuko ir patraukė prie kitų.
Buvo nei šis, nei tas, kai viskas
pasibaigė. Nors nepavyko išvengti mirčių, tai vis tiek laiminga pabaiga. Ir aš
išmokau, jog turiu nebeužsisklęsti savajame pasaulėlyje. Bei branginti ir
saugoti brangius žmones.
̶
Ernesta-chan! Eikš čia! Papasakosiu, kaip
išgelbėjau Inarį ir jo mamą! − mane pašaukė Naruto.
Dievaži, ar jis kada išmoks nebūti toks
triukšmingas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą