Naruto istorija (1/6)

Ir kaip toks ilgassss skyrius įsimaišė tarp kitų vidutiniškai trumpų? xD

 

***

 

Praėjo beveik savaitė nuo mano atsiradimo „Naruto“ pasaulyje. Skamba įspūdingai, ar ne? Savaitė visiškai kitokiame pasaulyje. Net ne kitoje šalyje ar žemyne. Beje, visada norėjau nuskristi į Egiptą ar Japoniją. O Naruto pasaulyje tikrai yra japoniškų dalykų. Pvz.: kreipiniai. Ir valgomosios lazdelės, kurių nemėgstu.

     Tiesą pasakius, nesijaučiu labai laiminga. Turiu omeny Kakašio treniruotes. Jis taip ir neišmokė manęs kito jutsu. Visą dėmesį skyrėme fizinėms treniruotėms. Vyras sakė, jog reikia sustiprinti mano raumenis. Cha, tarsi aš jų turėčiau.

     Kiekvieną ankstų rytą ir vėlyvą vakarą turėdavau apibėgti porą dešimčių ratų aplink mūsų namo kvartalą. Ir turėdavau tai padaryti greitai, nes po to treniruotė su ginklais. Geriausiai man sekėsi svaidyti kunajus. Su šurikenais sekėsi sunkiau.

     O dieną... Mes vykdydavome misijas.

̶            Čia Sakura. Atvykau į tašką C, − išgirdau per radiją.

̶            Sasuke. Atvykau į tašką B.

̶            Ernesta. Atvykau į tašką D.

     Po poros minučių.

̶            Čia Naruto. Atvykau į tašką A.

̶            Tu lėtas, Naruto, − davė pastabą Kakašis. − Gerai, ar matote taikinį?

̶            Taip. Mes pasiruošę pulti, − už visus atsakė Sasuke.

̶            Puiku. Pirmyn, − tai buvo mokytojo signalas.

     Naruto šoko iš krūmų ir puolė rudą katę. Jam šiaip taip pavyko ją sučiupti, tačiau gyvūnas priešinosi.

̶            Ar ji turi raudoną kaspiną ant ausies? Ar tai mūsų taikinys – Tora? − pasitikslino Kakašis.

̶            Taip, be abejonės tai ji, − atraportavo Sasuke.

     Mes kaip tik baigėme vykdyti dar vieną misiją. „Sugauti pabėgusį gyvūnėlį“, kaip ją vadino Kakašis. Galiu pasakyti vieną dalyką: nindzių misijas įsivaizdavau kiek kitaip. Ką nors pavogti, pagrobti, išvaduoti, atimti, saugoti ir pan. Bet viskas, ką mes darėme, tebuvo kvailos užduotėlės, labiau tinkančios vaikams nei nindzėms. Kita vertus, džiaugiausi, kad nereikia kautis. Pagalvokite, kokia iš manęs kovotoja? Aš vos sugebu spėti su kitų Septintos komandos narių greičiu. Nė vienas iš jų kol kas nieko nepastebėjo. Apie mano nenindziškąjį aš.

̶            Gerai, misija „Sugauti pabėgusį gyvūnėlį“ įvykdyta. Galime grįžti, − pagaliau! Turint minty,

kad tu nieko nepadarei šioje misijoje, Kakaši, džiugu, jog bent leidi mums pagaliau atsipūsti.

̶            AR NEGALĖTUME DARYTI LABIAU JAUDINANČIŲ MISIJŲ, A?!!! – nepavydėjau

Kakašio ausų būgneliui, priėmusiam šį Naruto balso proveržį. Sakyčiau, tai viena iš Septintosios komandos problemų.

     Kakašis nieko neatsakė ir mes patraukėme atgal į akademiją, kur Hokagė kiekvienai nindzei skiria misijas. Gerai, kad man neteko nešti Toros, nes ji siaubingai draskėsi ir stengėsi ištrūkti. Netrukus supratau kodėl.

̶            Oooo, mano mieloji Tora-chan! − apkūni moteris, mūsų klientė, stipriai apkabino savo numylėtąjį augintinį. − Aš taip dėl tavęs jaudinausi! − kurgi ne. Tai kurių galų, savo meilumu ją kankinate?

̶            Che, che, ta katė gauna, ko nusipelnė, − džiūgavo Naruto.

̶            Nebūk toks piktas, Naruto, − sudraudžiau, nors puikiai jį supratau. Kam patiktų katė, apdraskiusi rankas ir veidą.

̶            Nenuostabu, kad ji pabėgo, − padarė išvadą Sakura.

̶            Vargšas gyvūnėlis, − sumurmėjau.

̶            Išgyvens, − vos neprunkštelėjo Sasuke.

̶            Tavęs niekas neklausė, Sasu-kunai.

̶            O tik pažiūrėkite, kas pragydo, Resta-chan!

̶            Klausyk tu...

̶            Ramiau, judu, − įsakė Kakašis ir aš užsičiaupiau.

     Tai nebuvo kovos pabaiga, nes aš pykausi su Sasuke kiekviename pasitaikiusiame žingsnyje. Nežinau kodėl. Gal dėl lažybų su Kakašiu? Na, aš dar nepaklausiau Sasu-vaikino apie tą jutsu.

̶            Kvėša, − sušnibždėjo Sasuke, stovintis šalia manęs.

̶            Paukščiasmegenis, − sušnypščiau atgal.

̶            Liaukitės, − įsikišo Sakura, aiškiai palaikanti Sasukės pusę.

     Aš tik pervėriau vaikiną negailestingu žvilgsniu ir sutelkiau dėmesį į Hokagę, ketinantį duoti mums kitą misiją.

̶            Dabar, − tarė senolis. – Kakašio Septintojo būrio kita misija bus... Prižiūrėti Tojyu-sama berniuką. Apsipirkti kaimyniniame mieste. Padėti kasti bulves...

̶            Neee! − suspigo Naruto. Atrodo, turėčiau jau būti įpratusi prie garsiakalbių žmonių, bet... − Ne, ačiū, mes jų neimsime, − ir kas leido tau nuspręsti? − Aš noriu daryti labiau jaudinančias, įdomesnes misijas. Išrinkite ką nors kitą.

̶            Idiote! Tu vis dar pradedantysis nindzė! Kiekvienas turi pradėti nuo lengvesnių misijų ir gauti patirties! − užriko kažkas iš Hokagės palydos.

̶            Bet... bet! − toliau nenusileido Naruto. − Bet mes darėme tik kvailas misijas! − o čia tai jau tikra tiesa. Kas čia per misija sugauti pabėgusią katę?

̶            Užteks, − Kakašis vožtelėjo mokiniui per galvą ir Naruto nukrito ant žemės. Žinau, realiame pasaulyje taip, vargu, ar būtų. Tačiau čia animé world.

̶            Naruto! − užbaubė Hokagė. − Atrodo, man teks tau paaiškinti, kas yra misijos. Klausyk, − tikriausiai ir man būtų ne pro šalį pasiklausyti. − Į šį kaimelį kasdien atvyksta daug klientų. Jie duoda įvairius pavedimus: nuo vaikų prižiūrėjimo iki žmogžudystės, − ir vėl apie nužudymus. – Gauti užsakymai skirstomi į klases – A, B, C ir D – pagal sudėtingumą. Taigi misijos skiriamos jounin, chuunin[1] ir genin nindzėms pagal tą patį sudėtingumo lygį. Genin lygio nindzės gauna D, retai C klasės misijas. Chuunin lygio – C ir B. A klasės misijos skiriamos tik jounin lygio nindzėms. Įvykdę misijas, iš klientų gauname atlygį. Jūs tik neseniai tapote geninais, todėl D klasės misijos jums tinkamiausios, − senolis iškėlė suvyniotą D klasės misijų sąrašą.

̶            Vakar aš turėjau tonkotsu rameną, tai šiandien valgysiu miso rameną, − išgirdau Naruto murmesį.

̶            Klausykis! − suspigo Hokagė. Siaube, Naruto, tu darai mums gėdą sėdėdamas ant grindų, sukryžiavęs kojas ir kažką murmėdamas.

̶            Atleiskite, − atsiprašė Kakašis.

̶            Jūs visada mane mokote, senoli. Tačiau aš nebesu vaikas, krečiantis pokštus!

     Naruto demonstratyviai nusisuko ir išpūtė žandus. Prisipažinsiu, taip jis atrodė visai mielas.

     Hokagė šyptelėjo ir po trumputės tylos tarė:

̶            Gerai, supratau.

     Mes suklusome. Visi – aš, Naruto, Sakura ir Sasuke. Nejau mes gausime tikrą misiją? Normalią nindzių misiją? O, siaube, ne. Aš negaliu! Aš juk ne nindzė!

̶            Jei jau taip reikalaujate... Aš leisiu jums vykdyti C klasės misiją. Jums reikės saugoti vieną žmogų.

̶            Žmogų? − tariau aš. Ar ne per didelė atsakomybė? Patikėti man žmogaus gyvybę?

̶            Tikrai? − nudžiugo Naruto. Ko čia džiaugtis? − Ką? Ką? Feodalinį lordą ar princesę?

̶            Neskubėk taip, − sudraudė Hokagė. − Aš tuoj jį pristatysiu. Prašyčiau įeiti.

     Visi sužiuro į duris. Jos lėtai atsivėrė ir aš kiek nustebau.

̶            Ką? Bet jie vaikai! Ei, ar tas mažiausias su idiotišku veidu tikrai nindzė? – išgirdau nepatenkintą kliento balsą.

     Tarpdusyje stovėjo pagyvenęs vyriškis. Jis jau buvo pražilęs, tačiau neatrodė toks sukriošęs kaip Kage-senis. Mane labiausiai nustebino vyno butelis jo rankoje.

̶            Cha, kuris čia pats mažiausias su idiotišku veidu? − juokėsi Naruto.

     Aš nesupratau, kas čia taip juokinga. Juk mažiausias iš mūsų buvo... pats Naruto. Mes tai jam pademonstravome sustodami į eilę. Sasuke buvo aukščiausias, mes su Sakura lygios ir tada Naruto.

̶            Aš tave užmušiu! − jei Kakašis nebūtų sugriebęs vaikino už pakarpos, tas būtų puolęs tarpduryje stovintį senį.

̶            Kvaily, neužmušk žmogaus, kurį turi saugoti, − patarė Kakašis.

̶            Aš esu tiltų statytojas Tazuna. Keliausime į mano šalį, kur jūs privalėsite saugoti mano gyvybę iki tilto statymo pabaigos, − šaunu, tiesiog nuostabu.

     Man sekasi. Aš tikras laimės kūdikis. Žmonės, gelbėkit! Nenoriu vykdyti šios misijos. Nenoriu išvykti iš saugios ir mielos Konohos! Deja, net jei būčiau prabilusi, vargu ar Hokagė būtų pakeitęs savo sprendimą. Be to, Naruto būtų mane nudėjęs. Tad susirinkome būtiniausius daiktus ir su kuprinėmis ant pečių patraukėme link Konohos didžiųjų vartų, pro kuriuos atvykstama ir išvykstama iš kaimelio.

     Bandžiau suprasti, kokios nuotaikos vyrauja Septintojoje komandoje. Na, Naruto kaip Naruto. Neapsakomai laimingas. Sakura kaip Sakura. Kam ji rūpi? Kakašis kaip Kakašis. Amžinai su nuobodžiu veidu. O Ernesta kaip Ernesta. Nepasitikinti savimi. Tiesa, dar yra Sasuke, bet jo nuotaikos nustatyti neįmanoma.

     Gerai. Per laiką, praleistą Konohoje, aš pasikeičiau. Turiu omeny fizinę būklę. Po Kakašio treniruočių galiu bėgioti žymiai greičiau. Teko išmokti šokinėti medžiais nuo šakos ant šakos. Moku elgtis su pagrindiniais nindzių ginklais: kunajais ir šurikenais. Galiu atlikti Pakeitimo jutsu ir jau maždaug valdyti savo čiakrą (čia man dar reikia daug mokytis). Tačiau, net jei kiti to nepastebėjo (kalbu apie Naruto, Sakurą ir Sasukę), aš vis tiek nesu nindzė. Nemoku... Bijau kautis. Tiesiog bijau. Visada buvau bailė. Po galais, aš juk neturiu nė vienos geros savybės.

̶            Puiku! Eime! − išgirdau Naruto balsą ir susivokiau, jog esame didžiųjų vartų lauko pusėje.

̶            Ko tu toks laimingas? − nepatenkinta tarė Sakura. Kaip tai, ko jis laimingas?

̶            Nes tai pirmas kartas, kai esu už kaimelio ribų! − Naruto kaip įmanydamas dairėsi į visas keturias ar penkias puses.

̶            Ei, ar toks vaikis, kaip jis, tikrai tinka šiai misijai? − geras klausimas, pone Tazuna.

̶            Aš, jounin, lydėsiu jus. Todėl nėra dėl ko jaudintis, − prieš tai nusijuokęs, patikino Kakašis.

̶            O ne, − sudejavau, pamačiusi kaip sutvinksi gyslelė Naruto smilkinyje.

̶            Kas? − žvilgtelėjo į mane Sasuke.

̶            Ei, tu, senas iškvėpėli, nenuvertink nindzių! − įdomu, ką jis nuvertina – nindzes ar vieną iš nindzių? − Aš puikus nindzė! Aš elitinė nindzė, kuris vieną dieną perims Hokagės titulą. Vardas – Uzumaki Naruto. Atsimink jį!

̶            Hokagė, − Tazuna atsigėrė, − yra šio kaimelio galingiausias nindzė, tiesa? Aš nemanau, kad toks vaikis, kaip tu, gali juo tapti.

̶            Užsičiaupk! Aš ketinu pereiti bet ką, kad tik tapčiau Hokage! − gerai, man to jau gana.

̶            Užsikišk, Naruto, − tariau ir žengiau į priekį. − Einam, ar ir toliau leisiesi vedžiojamas už nosies? − aš praėjau pro vaikiną, kuris nulydėjo mane žvilgsniu.

̶            O ji kieta, − šyptelėjo Tazuna.

̶            Kurgi ne, − susiraukė Sasuke.

̶            Ar kas atsitiko, Sasu-kunai? – atsisukau. − Nebepavelki kojų?

̶            Ne, tik žiūriu, kiek toli nušliausi su savo stora šikna.

     Tyla...

     Lėtai priėjau prie vaikino. Mano smegenys išsijungė. Visiškai. Nekontroliavau savęs. Negalvojau, ką darau...

     Pažvelgiau jam į akis. Jos pikdžiugiškai šypsojosi...

     Trenkiau jam antausį į kairį skruostą ir nuėjau. Taip paprastai...

     Paėjus penkis metrus sugrįžo normalus kvėpavimas, ėmiau mąstyti ir suvokti, ką padarė jis ir ką padariau aš. Kvailys, idiotas, šunsnukis, kiaulė, nevisprotis. Nekenčiu JO.

     JAM viskas paprasta. JIS nežino, ką reiškia būti manimi. Kaip sunku gyventi, kai nesi gražus, tobulas ir visų mylimas. Kai nesi populiarus. JIS negali to suprasti, nes JO gyvenimas lengvas, nes JIS nepažįsta skausmo...

̶            Ernesta-chan! − šūktelėjo Naruto.

     Prie mano vardo –chan jis pridėjo vos mums daugiau pabendravus. Tai draugiškumo ženklas. Manau.

     Nesustojau. O, kad viso to nebūtų įvykę! O, kad dabar sėdėčiau namuose ir kalčiau nesuprantamąją chemiją! Kad galėčiau pagaliau nubusti iš šio košmaro. Aš viena. Šiame pasaulyje esu viena. Nemoku susirasti naujų, gerų draugų. Nemoku gyventi. Nenoriu gyventi...

̶            Šįkart persistengei, Sasuke, − tarė Kakašis ir kartu su kitais patraukė paskui mane.

     Ėjome per mišką. Aplinkui vien graži gamta. Apsiraminau. Jaučiau į save įsmeigtas Sasukės akis. Ką jis galvojo – man nerūpėjo. Man niekas nerūpėjo.

̶            Ei, Ernesta-chan, − pašnibždomis tarė Naruto, prislinkęs prie manęs. Dėl tylaus tono ne iš karto suvokiau, jog tai jis.

̶            Ko? − galėtum būti mandagesnė, Ernesta.

̶            Manau, kad neturėtum imti į galvą tų Sasukės žodžių. Na, jis... Tu nesi... Viskas ne taip... Tu...

̶            Ačiū, Naruto, − nusišypsojau ir vaikinas išraudo.

     Nekoks paguodimas, bet iš širdies.

̶            Ir tas antausis buvo puikus! Sasukės skruostas iki šiol raudonas, − skėsčiojo rankomis Naruto.

̶            Kitą kartą vošiu smarkiau, − prižadėjau labiau sau nei geltonplaukiam vaikinui, pėdinančiam šalia manęs.

̶            Tazuna-san, − garsiai prakalbo Sakura.

̶            Ką? − atsiliepė vyras.

̶            Jūs esate iš Bangos šalies, tiesa?

̶            Taip, o ką?

̶            Kakaši-sensei, ar ten taip pat yra nindzių? − šiaip tu kalbėjai su Tazuna, Sakura.

̶            Ne, Bangos šalyje nėra nindzių.

̶            Kodėl? − paklausiau. Daug įdomiau nei eiti tylomis ir galvoti apie įžeidimą bei graužtis ar ne per smarkiai sureagavau.

̶            Hm, − susimąstė Kakašis. − Šioje žemėje yra gana daug nindzių kaimelių. Jie prilygsta šalies karinei jėgai. Tokiai mažai salai, kaip Bangos šalis, kur priešui būtų sunku prasiskverbti, nindzių kaimelis nereikalingas. Jei įdomu, šiame pasaulyje yra penkios didelį plotą užimančios šalys – Ugnies, Vandens, Žaibo, Vėjo ir Žemės. Jos yra vienos galingiausių, todėl vadinamos Penkiomis Didžiosiomis Nindzių Šalimis. Ugnies šalies slaptasis nindzių kaimelis yra Konoha. Vandens šalis turi Miglos kaimelį. Žaibo šalis – Debesies. Vėjo šalis turi Smėlio, o Žemės – Akmens kaimelį. Tik kiekvieno šių kaimelių lyderis gali nešioti „Kage“ titulą.

̶            Kaip Hokagė? − netyčia pertraukiau.

̶            Taip. Hokagė, Mizukagė, Raikagė, Kazekagė ir Tsuchikagė. Dar vadinami Penkiais Kage.

̶            Oho, vadinasi Hokagė-sama tikriausiai yra puikus žmogus! − šūktelėjo Sakura.

     Kakašis uždėjo ranką man ant galvos.

̶            Atsipalaiduokite truputi. C klasės misijoje nebus nindzių kovų.

̶            Tada nėra ko jaudintis dėl priešo nindzės sutikimo, − apsidžiaugė Panelė Rožiniais Plaukais.

̶            Žinoma, − linktelėjo vyras.

     Fe, tuoj vemsiu. Ištraukiau savo galvą iš po mokytojo delno ir pasitraukiau tolyn. Jeigu jam patinka, tegul kalbasi su ta Sakura, bet manęs nepainioja. Neturiu nė menkiausio noro klausytis Panelės Viskas Rožine Spalva.

̶            Klausyk.

     Krūptelėjau. Šalia savęs pamačiau Sasukę. Mudu stovėjome atokiau (kurgi ne, mes buvome mažiausiai 50 metrų toliau) nuo kitų. Nepastebėjau, kaip jis prisiartino. Sasuke trypčiojo vietoje, rankas susikišęs į kišenes. Neatsakiau.

̶            Klausyk, − pakartojo. − Aš... − vaikinas nusuko žvilgsnį.

     Tylėjau. Pagalvokit, kurių galų turėčiau su juo šnekėti? Su tokiu asilu. Su nevispročiu. Su nemandagiu, išpuikusiu, arogantišku gražuolėliu. Iš vis nesuprantu, kodėl jis stengiasi su manimi palaikyti ryšį.

̶            Aš netyčia, − šiaip taip išspaudė ir pažvelgė į mane. Jo kairiajame skruoste vis dar žibėjo raudona dėmelė. Nežinojau, kad turiu tiek jėgos.

̶            Idiotas, − sumurmėjau.

̶            Tu pradėjai, − taip, Sasu-kunai, kaltink mane. Aš visada kalta.

̶            Kvailys, − užverčiau akis į dangų. Buvo giedra.

̶            Juk mudu visąlaik vienas kitą įžeidinėjame, − taip, ieškok pasiteisinimo, Sasuke.

̶            Kiaulė, − užsimerkiau.

̶            Nemaniau, jog tau bus taip skaudu, − taip, žinoma, nemanei, Sasu-vaikine.

̶            Šunsnukis, − pažvelgiau jam į akis.

̶            Gerai, gerai, − jis nuleido akis ir kažką sušnibždėjo.

̶            Ką? − aš tikrai neišgirdau.

     Vaikinas pakartojo tą patį vienu decibelu aukščiau.

̶            Ką sakai? − patikėkite, aš tikrai neišgirdau.

̶            Atsipra...! − jis nebaigė sakinio, nes aš uždengiau vaikino burną.

̶            Nešauk taip garsiai, − sušnibždėjau visai prie pat Sasukės veido. Keista, tačiau dėmelė jo skruoste smarkiai padidėjo. − Juk nenori, kad jie tave išgirstų, − linktelėjau galvą besiilsinčios Kakašio grupės pusėn.

     Atleidau Sasukės burną ir atsitraukiau. Vaikinas atrodė nemenkai išraudęs. Tikriausiai dėl saulės. Šiandien šilta diena.

̶            Tai tu man atleidi? − lyg tarp kitko paklausė.

̶            Ne, − atsakiau. Dabar man tikriausiai drąsumo priepuolis.

̶            Kaip tai... − sumišo vaikinas.

̶            Išmokyk mane Koton Gukakyu jutsu, − cha, puiku proga, ne?

̶            Tai – Katon Goukakyuu no Jutsu, − pataisė mane Sasuke.

̶            Koks skirtumas, − suraukiau antakius. − Išmokysi?

̶            Kodėl turėčiau? Dėl atleidimo? Tavo atleidimo? Tarsi man jo labai reikėtų, − vaikinas vėl užrietė nosį.

̶            Tik nesakyk, kad atėjai čia palieptas Kakašio, − sugniaužiau kumštį. Tegul jis tik pabando mane įžeisti.

̶            Atėjau, nes nenorėjau, jog žliumbtum visą misiją.

̶            Aš nežliumbiu.

̶            Ir negadintum visiems nuotaikos.

̶            Aš nežliumbiu, girdėjai? Tik jau ne dėl tokio šunsnukio kaip tu, − sugniaužiau kumščius taip, kad mano nagai įsikirto į delnų odą. − Ir tavo žiniai, Sakuros užpakalis daug storesnis už mano. Gal dėlto, jog ji visą laiką spokso į tave.

     Nuėjau šalin, nes baigėsi poilsio pertraukėlė ir reikėjo grįžti prie visų. Gaila, nemačiau Sasukės veido išraiškos po paskutinių mano žodžių. Nežinau ar buvau teisi. Bet kam tai rūpi?

̶            Judu ir vėl susipykote? − man pašnibždėjo Kakašis, prisivijęs ir prisilinkęs arčiau manęs.

̶            Jis – mulkis, − vienareikšmiškai tariau.

̶            Ach, − atsiduso vyras. − Gal pabandyk sutarti su mergaitėmis? Juk nepraleidinėsi viso laiko su manimi. O su berniukais tau nekaip sekasi.

̶            Ką nori pasakyti? − su berniukais man nesiseka? Ne aš kalta, jog jiems patinka tik tokios lentos kaip Sakura. Aš nekalta, kad jie domisi tik standartais 60-90-60.

̶            Tau tikrai nepakenktų susirasti draugų, − draugų? Iš visų čia sutiktų žmonių, savo draugu rinkčiausi nebent Kibą, nors jis man kiek per smarkus. − Manau, puikiai galėtum sutarti su Sakura, − aš? Su Sakura? Jam galvoj negerai?

̶            Ne. Mes per daug skirtingos, − sumurmėjau.

̶            Jei pasistengtum...

     Daugiau nebesiklausiau, ką aiškina Kakašis. Nesibičiuliausiu su Sakura ir viskas. Man ji tiesiog nepatinka. Taip juk būna. O dėl draugų...

     Nenoriu būti viena. Nenoriu jaustis taip, kaip kartais jaučiuosi. Kai atrodo, kad visi prieš tave, kad niekam nerūpi. Bet ar galiu rasti tikrų draugų? Ar galiu būti visiems įdomi? Su visais sutarti, visiems patikti? Ne, nes aš ne Karolina. Aš ne Simona, ne Agnė, ne Aurelija, ne kas nors. Aš Ernesta.

     O gal tai ir gerai?

     Ėjome toliau. Jau beveik pamaniau, jog niekada nepasieksime Bangos šalies. Perėjome tiltelį. Po juo tekėjo gražus upelis. Gaila, kad nesustojome. Man būtų patike pasižvalgyti.

     Mano akį patraukė vienas dalykas. Bala, kurią praėjome kito miškelio vidury. Vienui viena bala. Bala, nors nelijo. Atrodo, Kakašis taip pat tai pastebėjo.

     Paėjus penkis metrus išgirdau garsą. Lyg kas artėtų. Atsisukau.

     Iš kažkur išdygo du apsiginklavę vyrukai. Nindzės. Iš jų rankų išniro grandinės ir žaibiškai apraizgė Kakašį. Užpuolikams jas truktelėjus, grandinės supjaustė vyrą į gabalus.

̶            Kakaši-sensei! − girdėjau Naruto balsą.

     Išsigandau. Nesupratau, kas įvyko. Net neturėjau tam laiko, nes nindzės puolė kitus.

̶            Antrasis, − ištarė jie bėgdami Naruto pusėn.

̶            Naruto, traukis! − sugebėjau sušukti, bet Naruto sustingo. − Judinkis!

     Neįsivaizduoju, kaip išsitraukiau kelis šurikenus ir sviedžiau juos į grandinę, artėjančią prie vaikino. Atskriejo ne vien mano ginklai. Sasuke taip pat sviedė savuosius. Mudviejų dėka grandinė įsmigo į šalimais esantį medį. Tada pastebėjau, jog ji jungia abu užpuolikus vieną su kitu.

     Sasuke atsidūrė ant vyrų rankų, sugriebė jas savosiomis ir pasikėlęs spyrė nindzėms į veidus. Atrodė šauniai. Taip, aš vis dar pykau ant Sasu-vaikino, bet tai vis tiek atrodė nerealiai.

     Deja, užpuolikų tai nepribaigė. Jiedu, pralenkę Naruto ir mane, nuskriejo Tazunos pusėn.

̶            Sakura! − šūktelėjau.

̶            Pone, atsitraukit, − paliepė ji ir išsitraukusi kunajų užstojo Tazuną.

     Jei atvirai, nemaniau, jog Sakura sugebės apsaugoti mūsų klientą, tačiau pati negalėjau padaryti ko nors daugiau. Juk aš ne Sasuke.

     Priešui artėjant, Sasuke iššoko priešais Sakurą. Manau, jis buvo pasiryžęs laimėti šią kovą.

     Atrodė, jog vienas iš nindzių pasieks tikslą, kai staiga jis atsitrenkė į Kakašį, kuris užspaudė nindzei kaklą ir jį užmigdė. Antrasis užpuolikas buvo apglėbtas kita mokytojo ranka.

̶            Kakaši-sensei! − nudžiugo Sakura.

     Naruto žvilgčiojo ten, kur vietoj ten turėjusio gulėti Kakašio, mėtėsi medienos gabaliukai.

̶            Kakašis pasinaudojo Pakeitimo technika, − išlemenau. Ir kurių galų jis privertė mus taip išsigąsti?

̶            Naruto, − tarė mokytojas. − Atleisk, kad tau nepadėjau. Leidau tave sužeisti, − keista, nespėjau pamatyti, kada priešas sužeidė vaikiną. − Nemaniau, kad nesugebėsi pajudėti. Kad ir kaip bebūtų, Sasuke, gerai padirbėta. Sakura, Ernesta, judvi taip pat, − aš? Ką aš gerai padariau?

̶            Ei. Ar smarkiai užsigavai... − Sasuke pasisuko į Naruto. Negali būti, kad Sasuke, tas pats Sasuke, rūpintųsi kitais! Juolab Naruto. − Pone Baikštuoli, − ir vyptelėjo.

      Galėjau įsivaizduoti, kaip tie žodžiai smigo į Naruto. Kodėl? Kodėl aš sugebėjau šį tą padaryti, o jis ne? Turėjo būti atvirkščiai. Aš turėjau bijoti. Tai aš nesu nindzė.

̶            Sasuke! − suriko Naruto.

̶            Naruto, − sudraudė Kakašis. − Nekelkite ginčų. Ir, Tazuna-san.

̶            Kas? − krūptelėjo Tazuna, kurį netyčia primiršau.

̶            Man reikia su jumis pasikalbėti.

    Kakašis pririšinėjo užpuolikus prie medžio, o mes atsipūtėme.

̶            Um, Ernesta-san, − kreipėsi į mane Sakura. San? Ar ne per daug pagarbiai?

̶            Taip? − atsiliepiau.

̶            Ačiū.

̶            Už ką? − išsižiojau. Rimtai. Taip ir numirti vietoje galima.

̶            Jei nebūtum man sušukusi, nebūčiau sugebėjusi užstoti Tazunos-san.

̶            Hm, manau, būtum, − fui, fe, fi. Ir kaip aš galėjau tai pasakyti? − Naruto, − žengiau jo pusėn ir toliau nuo Sakuros. − Parodyk žaizdą, − paliepiau.

     Vaikinas atkišo man drebančią ranką. Plaštakoje žiojėjo nedidelis įdrėskimas. Tačiau iš jo smarkiai sruvo kraujas. Nusiėmiau kuprinę ir pasiknaisiojusi radau tvarsčių, kuriuos netyčia įsimečiau iš Kakašio buto. Lėtai ir atsargiai aprišau Naruto plaštaką bintu.

̶            Turėtų būti gerai. Aš nesu gydytoja, bet neturėjau labai pakenkti, − nusišypsojau.

̶            Ačiū, − išlemeno vaikinas, atsargiai apžiūrėdamas sutvarstytą ranką.

     Išgirdau, kaip prunkštelėjo Sasuke ir atsisukau. Jis žiūrėjo kažkur tolyn. Nejau Sasuke mane stebėjo? Mane ir Naruto? Kurių galų jis turėtų taip elgtis? Aš per daug prisisvajoju kaip visada ir viskas. Kaip galėjau pagalvoti, kad ir pusę sekundės, jog Sasuke pavydėjo. Pavydėjo Naruto. Ir dar manęs. Ne, ne, ne! Reikia tokias nesąmones mesti iš galvos...

     Galiausiai, Kakašiui baigus įkalinimo darbus, visi sustojo puslankiu apie medį su užpuolikais ir sukluso.

̶            Šie vyrukai yra chuunin nindzės iš Miglos kaimelio, − tarė Kakašis.

̶            Iš Vandens šalies? − pasitikslinau.

̶            Taip, − linktelėjo mokytojas.

̶            Kaip sugebėjai numatyti mūsų veiksmus? − paklausė vienas iš priešų, atgavusių sąmonę.

̶            Jau kelias dienas nelijo, todėl vandens balos neturėtų būti. Tiesa, Ernesta?

̶            Ttaip, − kiek sumišau, nes nesitikėjau, jog Kakašis žinojo, kad aš pastebėjau tą balą.

̶            Kodėl leidai kautis vaikams, jei iš anksto žinojai apie užpuolikus? – nesupratau, ar pasipiktino, ar tik paklausė Tazuna.

̶            Galėjau tuos du sutvarkyti akies mirksiu, tačiau, − tačiau to nepadarei. Ir kodėl gi? – Turėjau išsiaiškinti, kas yra jų taikinys.

̶            Ką nori pasakyti? − sunerimo Tazuna.

̶            Kitais žodžiais tariant, ar jie puolė jus, ar ką nors iš mūsų grupės. Misijos aprašyme nebuvo nieko parašyta apie galimus nindzių puolimus. Jūs prašėte apsaugos nuo plėšikų gaujų. Mes sutikome jus saugoti iki tilto statybos pabaigos. Bet, jei mūsų priešai nindzės, ši misija yra brangi B klasės misija, netinkama geninams. Be abejo, jūs turite savų priežasčių taip elgtis, tačiau, jei meluosite, tik pridarysite rūpesčių.

̶            Ši misija ne mūsų lygio. Baikime ir grįžkime į kaimelį. Mums vis tiek reikia parodyti Naruto žaizdą gydytojui, − pasireiškė Sakura.

̶            Gerai, grįžkime į kaimelį, − nutarė Kakašis.

     Baigti? Grįžti į Konohą? Vien dėlto, jog misija sunkesnė nei turėtų būti? Vien dėlto, jog Naruto gavo nedidelį įbrėžimą?

̶            Ne, − tariau. Tiksliau man išsprūdo. Visi sužiuro į mane. − Kodėl turėtume baigti? Tai misija, tiesa? O nindzė nesitraukia iš misijos, nesvarbu, kokia ji, − negaliu patikėti. Ir taip kalbu aš? − Naruto viskas bus gerai. Žaizda negili, tereikia sustabdyti kraujavimą.

̶            Tu... tu tikrai nenori baigti? − sumikčiojo Sakura.

̶            Aš manau, jog neturėtume pasišalinti. Mes norėjome C klasės misijos ir ją gavome. Tai kodėl trauktis?

̶            Gal išprotėjai? Mūsų priešai – aukštesnės klasės nindzės! − sušuko Sakura.

̶            Taip, išprotėjau. Nenoriu trauktis kaip paskutinė bailė. Juk visą laiką nebėgsi nuo sunkumų.

̶            Aš taip pat nenoriu trauktis, − įsikišo Naruto. − Jaučiuosi gerai.

̶            Gerai. Sakykim ir aš, − linktelėjo Kakašis. − O Sasuke?

̶            Jei tiedu nebėga, tai kodėl aš turėčiau? − na, Sasuke lieka Sasuke.

̶            Sakura? − kreipėsi Kakašis.

̶            Aš... − ji įsmeigė akis į mane, į Sasukę ir netvirtai linktelėjo.

̶            Tada nuspręsta. Mes liekam, − iškilmingai pareiškė mokytojas.

̶            Aačiū, − Tazuna pasisuko į mane.

     Aš neatsakiau. Netikėjau savimi. Netikėjau, jog tai aš.

     Nutarėme pailsėti prieš tolimesnę kelionės dalį. Visi susėdome kas sau. Kakašis priėjo ir klestelėjo šalia manęs.

̶            Turiu pasakyti – aš sužavėtas, − tarė.

̶            Kuo? − nepatikliai pasižiūrėjau.   

−         Tavo kalba ir poelgiu, − vyras išsitraukė knygą. − Buvai drąsesnė už visus.

̶            Neįsivaizduoju kaip, − pabandžiau žvilgtelėti į mokytojo knygą, tačiau jis mane nustūmė.

̶            Tai ne vaikams, − paaiškino. − Noriu paklausti.

̶            Klausk.

̶            Ar nenorėtum būti nindze-medike?

̶            Kuo?

̶            Nindze-medike. Tokios nindzės sugeba gydyti savo komandos narius, jei jie sužeidžiami.

̶            Tada man nereikės kautis?

̶            Ne. Tas išlieka.

     Susimąsčiau. Logiškai pagalvojus, jei nindzės-medikės ne tik gydo, bet ir kaunasi, jos turi priimti didesnę atsakomybę ir turėti daugiau įgūdžių. Ar aš galėčiau tokia tapti? Niekaip.

̶            Nežinau, ar norėčiau, bet tapti negalėčiau, − atsidusau.

̶            Kodėl taip nusprendei? − Kakašis trumpai žvilgtelėjo į mane. − Tiesa, nindzei-medikei reikia mokėti labai gerai valdyti savo chakrą. Tau tai dar nelabai sekasi, bet galima treniruotis.

̶            Nežinau, − tikrai nežinojau. − Aš ir taip prasta normali nindzė.

̶            Pagalvok, gerai? Būtų apmaudu, jei toks talentas nueitų perniek. Visi, kylame! Pertrauka baigta.

     Pala, koks talentas? Mano talentas? Aš neturiu jokio talento!

     Kažin ar Kakašis troško man paaiškinti, ką turėjo omeny apie tuos talentus, nes daugiau su manimi nekalbėjo. Ir ką man daryti? Priimti jo pasiūlymą ar ne? Tapti ta nindze-medike? Geriau neprisigalvoti nesąmonių. Aš nesugebėsiu.

̶            Kyla rūkas, − pranešė Sakura.

     Iš tiesų. Mums artėjant prie vandens telkinio, ėmė kilti rūkas. Pasidarė žvarboka. Mistika kažkokia.

̶            Ar mes einame tikrai tuo keliu? − suabejojau.

̶            Taip, − linktelėjo Tazuna. − Čia mūsų turi laukti valtis, kuri nuplukdys į Bangos šalį.

̶            Plauksime? − sunerimau.

̶            Taip. Ar kas negerai?

̶            Ne, ne, nieko!

     Žinoma, kad negerai! Aš nemoku plaukti. Todėl prisibijau didelių vandens telkinių. O jei iškrisiu iš valties? Viskas. Amen. Manęs nebebus. Žūsiu. Žūsiu ir dar ne savo pasaulyje. Nusipurčiau.

̶            Ernesta-chan, nemoki plaukti? − išsišiepė Naruto. Man taip ir norėjosi jį pasmaugti.

̶            Aš bijau vandens, todėl negaliu... − bandžiau pasiaiškinti.

̶            Ernesta-chan nemoka plaukti! Ernesta-chan nemoka plaukti! Nemoka plaukti! – ėmė šūkalioti vaikinas.

     Susigūžiau. Dabar man tereikėjo sulaukti Sakuros pašaipų ir Sasukės replikų.

̶            Naruto, − tarė Sasuke. Naruto pasisuko į jį. − Užsičiaupk, − Sasuke tai pasakė tokiu šaltu, žiauriu tonu, nuo kurio net patys drąsiausi galėjo susigūžti.

     Naruto nutilo ir pabėgėjo į priekį. Užpakalyje likome tik mudu: aš ir Sasu-vaikinas.

̶            Ačiū, − pasakiau. Žinojau, kad beprasmiška kalbėti su šiuo vaikinu, kad vėl susipyksime, tačiau...

̶            Nėra už ką. Tiesiog pamaniau, jog Naruto neturi teisės šaipytis iš tokių dalykų, − ką? Aš gerai išgirdau?

̶            Tu tyčiojiesi iš manęs? − atsargiai paklausiau.

̶            Ne, šįkart ne.

     Ir nutilome.

     Netrukus priėjome krantą, kur stovėjo valtis su žmogumi šalia jos. Be abejonės, jis laukė mūsų. Tyliai, ramiai, sulipome ir susėdome į plaustą. Nežinau kaip, bet aš atsisėdau šalia Sasukės. Tikriausiai dėl saugumo jausmo. Na, Sasuke tikrai galėtų mane išgelbėti, jei kas, o, pavyzdžiui, Naruto – ne.

     Pradėjome plaukti. Valčiai susiūbavus, vos neėmiau rėkti, tačiau pajutau Sasukės ranką ant savosios ir sugebėjau susitvardyti. Deja, kai pasisukau pažiūrėti, ar tai tikrai Sasu-vaikino ranka, jis jau buvo ją patraukęs ir apsimetė nekreipiąs į mane dėmesio. Bet aš žinojau, kad jis apsimeta. Tiesiog žinojau ir... džiaugiausi.

̶            Ko šypsaisi? − sušnibždėjo Sasuke.

̶            Nežinau, − gūžtelėjau pečiais. Ar tai neįrodymas, jog vaikinas mane stebi? Niekas kitas nepastebėjo mano šypsenos.

̶            Rūkas toks tirštas. Nieko negaliu įžiūrėti, − pasiskundė Sakura. Ji buvo teisi. Aš vos įžiūrėjau visų, esančių valtyje, kontūrus. Ryškiausiai mačiau, žinoma, Sasukę.

̶            Tuoj praplauksime tiltą, − perspėjo valties vairuotojas.

     Truputį prasiskirsčius rūkui išvydome didelį, modernų, dar nebaigtą statyti tiltą. Jis priminė vaiduoklį, nes ant jo mėtėsi tušti kranai, kitos priemonės. Tai buvo panašu į apleistą tiltą.

̶            Oho, koks didžiulis! − šūktelėjo Naruto.

̶            Ša! − nutildė jį irklininkas. − Mes juk slepiamės rūke ne veltui, − Naruto užsidengė burną rankomis, kad daugiau netyčia nesuriktų.

̶            Tazuna-san, − prakalbo Kakašis. − Turiu jūsų paklausti. Kas jus persekioja ir kodėl.

̶            Atrodo, man teks papasakoti tikrą istoriją. Ne, aš norėčiau, kad ją išgirstumėte, − pasitaisė Tazuna. − Mano gyvybės nori labai baisus žmogus.

̶            Labai baisus žmogus? − pakartojo Naruto.

̶            Jūs tikriausiai esate girdėję jo vardą, − na, aš tikrai negirdėjau. Negalėjau. – Gabenimo įmonių bilionierius, Gatoh.

̶            Gatoh? − nustebo Kakašis. − Iš Gatoh kompanijos?

̶            Kas jis toks? − paklausiau.

̶            Jis vienas turtingiausių šio pasaulio žmonių.

̶            Taip, − linktelėjo Tazuna. − Išorėje jis gabenimo įmonių prezidentas, tačiau nusikaltėlių pasaulyje, naudodamas gaujas ir nindzes, jis gabena narkotikus, − narkotikus? Ar tai ne per daug panašu į veiksmo filmą? − Jis taip pat užsiima kitais nešvariais darbeliais. Perima kitų kompanijų valdymą ar net bando užgrobti mažas šalis.

̶            Jis toks pavojingas? − sušnibždėjau.

     Sasuke kumštelėjo man. Pasisukau į jį.

̶            Klausykis, − šyptelėjo jis. Aš išraudau.

̶            Bangos šalį jis nusižiūrėjo maždaug prieš metus.  Į šalį jis įžengė pasinaudodamas smurtu ir turtais. Gatoh greitai perėmė mūsų šalies jūros prekybinius ir kitus kelius, o tokioje mažoje saloje kontroliuoti jūrą reiškia valdyti turtus, politiką ir salos žmones. Tačiau Gatoh bijo tilto užbaigimo.

̶            O kodėl toks žmogus, kaip Gatoh, bijo tilto užbaigimo?

̶            Šis tiltas taps svarbia susisiekimo su kitomis šalimis priemone, − paaiškino Tazuna.

̶            Nesuprantu vieno dalyko. Gatoh yra pavojingas žmogus, samdantis nindzes. Kodėl iš karto apie jį nesakėte? − paklausė Kakašis. Logiška.

̶            Bangos šalis neturtinga. Netgi feodalinis lordas neturi daug pinigų. Aš taip pat. Neturiu pinigų užsakyti brangią B klasės misiją. Jei atsisakysite šios misijos, kai išlipsime į krantą, mane nužudys. Bet jūs neturite jaustis dėlto kalti. Po mano mirties tik mano aštuonerių metų anūkas verks ir verks, o mano duktė pasirinks atsiskyrėlės gyvenimą. Bet tai ne jūsų kaltė.

     Na ir niekšelis, ką? Tai senas triukas. Pasinaudoti mūsų gerumu. Aišku, dabar, sužinoję apie kliento šeimą, mes negalėsime atsisakyti misijos. 

−          Tikriausiai neturime kitos išeities, − atsiduso Kakašis. Neabejoju, jog ir jis perprato kliento planą. − Mes tęsime.

     Atsidusau. Mes vis dar plaukėme ir mane tai neramino.

̶            Atsipalaiduok, − sušnibždėjo Sasuke.

̶            Negaliu, − mano balsas sudrebėjo, nes valtis ėmė siūbuoti. Įplaukėme į tamsų tunelį.

̶            Imk mano ranką, − kaip įmanoma tyliau paliepė vaikinas ir pasislinko arčiau, kad mums susikabinus niekas to nepastebėtų.

     Virpančia ranka paėmiau ištiestą Sasukės ranką. Ji buvo šilta. Vaikino oda buvo švelnesnė nei tikėjausi...

     Stop. Man kažkas negerai. Širdis daužėsi lyg pašėlusi. Negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik Sasukę ir jo ranką, švelniai laikančią manąją. Ar jis jautėsi taip pat? Ar jam taip pat buvo taip... nauja? Taip... gera?

̶            Beveik atplaukėme, − pranešė Sasuke. − Gali nusiraminti.

̶            Aš rami, − sušnibždėjau. Rami, kurgi ne. Aš tiesiog degiau. Nežinau kaip kitaip apibūdinti savo būseną. Iš vis, kas man yra? Susiimk, susiimk, susiimk!

     Išplaukėme iš tunelio ir atsidūrėme Bangos šalyje. Mane pribloškė spindintis upelių vanduo, žaliuojantys aukšti medžiai, skaisčiai šviečianti saulė. Nebebuvo jokio rūko. Beveik mano svajonių kampelis.

     Sustojome prie prieplaukos ir vienas po kito išlipome. Kai lipau, susverdėjau, bet Kakašis mane sugriebė ir padėjo išsilaipinti. Maniau, jog Sasuke ims šaipytis, tačiau jis tylėjo. Naruto taip pat nieko nesakė. Gal bijojo Sasukės, o gal nepastebėjo mano nevėkšliškumo.

̶            Toliau nebeplauksiu, − tarė valties savininkas.

̶            Gerai. Tu ir taip mums pagelbėjai. Ačiū, − atsisveikino Tazuna ir mes patraukėme tolyn.

     Vėl ėjome per miškelį. Tylėjome. Norėjau su kuo nors pakabėlti. Nesvarbu apie ką. Tačiau juk nė su vienu Septintosios komandos nariu nesusidraugavau. Ir kur aš buvau ištisą savaitę?

     Staiga Naruto šoktelėjo į priekį ir ėmė dairytis. Ką jis, po galais, čia daro?

̶            Ten! − šūktelėjo vaikinas ir sviedė kunajų į medį. − O, tai buvo tik pelė.

     Aišku, Naruto nematė mūsų šokiruotų veidų ir net nenumanė, ką padarė savo išsišokimu. Idiote, sumanei vaidinti didvyrį? Ši rolė tau netinka! Nė trupučio.

̶            Naruto, daugiau taip nedaryk! − barėsi Sakura.

̶            Naruto, nešvaistyk mėtomų peilių, − prašė Kakašis.

̶            Negąsdink mūsų! − šūktelėjo Tazuna.

̶            Idiote, nevaidink didvyrio! − paliepiau aš, bet vargu ar vaikinas klausėsi.

      Naruto dar porą kartų apsidairė ir vėl sviedė kunajų. Šįkart jis nuskrido į krūmus. Sakura, pribėgusi prie vaikino, trinktelėjo jam į galvą.

̶            Bet, Sakura-chan, aš tikrai kažką pajutau! − teisinosi Naruto.

     Kakašis priėjo patikrinti tos vietos, kur nukrito mokinio ginklas. Aš taip pat žengiau žingsnį arčiau. Ten drebėjo baltas kiškis. Vargšelis vos infarkto negavo.

     Naruto, pastebėjęs, ką padarė, pripuolė prie gyvūnėlio, paėmė jį į rankas ir atsiprašinėjo. Iš tiesų, tai stebėti buvo juokinga.

     Pasisukau į Kakašį. Norėjau jo paklausti iš kur čia atsirado baltas kiškis, tačiau vyras atrodė toks susimąstęs, jog nedrįsau. Tarsi kažkas jam būtų sukėlęs įtarimų. Bet ką blogo gali padaryti mažytis išsigandęs kiškis?

̶            Visi, pasilenkit! − staiga sušuko mokytojas.

     Į mus skriejo milžiniškas kardas. Nespėjau net įkvėpti, kaip atsidūriau ant žemės. Aš tikrai turėčiau padėkoti Kakašiui, nes jei ne jis, mane būtų perpjovę pusiau. Kardas nuskrido ir įsmigo į medį.

     Pakėliau akis. Mano širdis plakė kažkur kulnuose, jei išvis plakė. Ant kardo rankenos nusileido vyras. Skrandį sutraukė, raumenys įsitempė. Iš baimės. Nuo tokio vyruko tik šiurpas ir galėjo krėsti. Vienintelė mintis, atėjusi man į galvą – dabar jau galas.

̶            Atrodo, tu esi Momochi Zabuza, nindzė iš Miglos kaimelio, − Kakašis žengė į priekį.

     Pamažu atsistojau. Kojos šiek tiek drebėjo, tačiau bandžiau save raminti. Nebuvo lengva. Neįsivaizduoju, kaip Naruto sukaupė tiek drąsos, kad įsibėgėjo ir ruošėsi pulti užpuoliką. Tačiau Kakašis ištiesė ranką ir jį sulaikė.

̶            Visi, atsitraukit, − tarė mokytojas. Taip mes imsim ir pasitrauksim. Nors pasiūlymas neblogas.

̶            Kodėl? − Naruto, nebevaidink didvyrio.

̶            Jūs negalite kautis. Šis vyras gerokai stipresnis už anuos du.

̶            Spėju, kad tu esi Sharingan no Kakashi[2], − šaringan? Kas čia per daiktas? − Deja, turiu nužudyti tą senį.

     Po galais, žmonės, man jau nebejuokinga. Niekada ir nebuvo juokinga. Kodėl tiesiog nelikau jaukioje, saugioje Konohoje? Kodėl buvau tokia kvaila ir įsivėliau į šį reikalą?

̶            Saugokite Tazuną-san ir nesikiškite į kovą, − Kakašis uždėjo ranką ant savo galvos raiščio, dengiančio kairiąją akį.

̶            Bet, Kakaši! − mano balse atsispindėjo nerimas ir − net neabejoju − baimė.

̶            Darykite, kaip sakau. Šis vyras labai pavojingas.

     Būtent todėl ir nerimauju!

     Kakašis lėtai pakėlė galvos raištį, atidengdamas kairiąją akį. Aiktelėjau. Per ją ėjo senas, gilus randas. Vyras atmerkė sužalotąją akį.

     Jutau, kaip virptelėjo Sasuke, kažkaip stebuklingai atsiradęs šalia manęs. Sakura su Naruto taip pat įsitempė. Kakašio kairioji akis buvo... nenormali. Kaip kitaip ją pavadinti? Raudona rainelė, juodas vyzdys ir aplink jį trys juodi kableliai. Negalėjau tiesiai pažvelgti į akį, nes tada mane nukrėsdavo šiurpas.

     Žengtelėjau žingsnį atgal ir atsitrenkiau į Sasukę.

̶            Sasuke, − sušnibždėjau. − Kas čia dedasi? − pasakyk, kad sapnuoju. Būk geras, pasakyk.

     Tačiau vaikinas neatsakė. Tylėjo. Tikriausiai jis manęs net nepastebėjo.

̶            O, tai štai kaip atrodo garsusis sharingan, − nuo to vyro mane vertė vemti. – Džiaugiuosi jį matydamas.

     Kakašio akis – šaringanas? O kas tai yra? Ginklas? Kaip akis gali būti ginklas?

̶            Kas tas sharingan?! − šūktelėjo Naruto.

̶            Sharingan... − sušnibždėjo Sasuke. Pagaliau ir jis atsipeikėjo. – Vienas iš Doujutsu[3]. Doujutsu naudotojai turi  ypatingas akis. Jos gali kiaurai permatyti genjutsu, taijutsu ir ninjutsu bei atšaukti jų efektus. Sharingan puikiai sugeba permatyti visus priešininko triukus. Ir tai nėra vienintelis šios akies sugebėjimas.

̶            Ne vienintelis? − aš žvelgiau į Sasukę. Jis to nepastebėjo. Jis išvis manęs nepastebėjo. – O ką dar gali padaryti tasai šaringanas?

̶            Sharingan, perpratęs, kaip veikia priešininko technika, gali ją nukopijuoti, − paaiškino užpuolikas ir išsišiepė.

     Nukopijuoti... Atkartoti techniką jos nesimokius?

     Kilo rūkas.

̶            Vyras, nukopijavęs daugiau kaip 1000 technikų, Kakashi − kopijuojantis nindzė, − net nebūčiau pagalvojusi, kad Kakašis toks garsus, jog apie jį kuriamos legendos.  

−          Deja, kaip minėjau, turiu nužudyti tą senį.

     Mes – Sakura, Naruto, Sasuke ir aš – apstojome Tazuną ratu. Tai padariau tam, kad neišsiskirčiau iš kitų. Žinau, aš savanaudė, tačiau negalite manęs kaltinti. Vos judinau kojas ir galėjau kvėpuoti. Kaip žmogus, toks kaip aš, gali apsaugoti kitą žmogų? Laimei (o gal nevisai), atsidūriau šalia Sasukės (jis stovėjo man iš kairės). Jis sugebės, jei kas, apginti ir mane, ir Tazuną.

̶            Bet, atrodo, pirma turėsiu pašalinti tave, Kakashi.

     Mūsų priešininkas išsitraukė kardą ir nušokavo ant vandens. Ginklą įkišo į ant nugaros esantį dėklą, ištiesė vieną ranką. Kitą sulenkė ir tarė:

̶            Miglos maskuotė.

     Tirštas rūkas apgaubė visą teritoriją ir aklinai paslėpė vyrą. Vos galėjau įsižiūrėti savo, taip vadinamus, komandos draugus.

̶            Momochi Zabuza, − pakartojo Kakašis. Ir gerai. Vargu, ar pirmą kartą aš išgirdau šį vardą. –

Ištremtasis nindzė, buvęs Miglos kaimelio ANBU[4], − ANBU? Kas tai per daiktas? − Žinomas savo „tylaus žudymo“ technikomis.

̶            Tylaus žudymo? − sušnibždėjo Sakura.

̶            Taip. Sakoma, kad jis nužudo auką, jai dar nesuvokus, kad ją žudo.

     Labai ačiū, pone Hatake! Man taip kinkos dreba, o nuo šitos pasakaitės galiu ir apsišlapinti.

̶            Būkite budrūs.

     Rūkas dar labiau sutirštėjo ir paslėpė Kakašį. Įsivyravo tyla. Aiškiai girdėjau ne tik savo, bet ir Sasukės kvėpavimą. Girdėjau (o gal vaizdavausi girdinti) vaikino širdies plakimą.

     Staiga išvydau mėlyną šviesą. Tai buvo Kakašio čiakra. Ji išsklaidė rūką apie vyrą ir aplink mus.

     Pajutau įtampą. Nesupratau, kas ją sukėlė. Jaučiausi taip, tarsi kiekvienas mano judesys būtų stebimas, įsimenamas ir sulaikomas. Darėsi sunku kvėpuoti ir mąstyti. Atrodė, kad... kad... išsikraustysiu iš proto, jei pabūsiu čia nors kiek ilgiau... Verčiau... verčiau norėjosi... nusižudyti, kad... galėčiau pabėgti iš šios situacijos... nuo šio jausmo...

     Pastebėjau, kaip pakilo Sasukės ranka, laikanti kunajų, ir negalvojusi sučiupau vaikiną už riešo. Jis drebėjo. Kaip ir aš. Jis jautė tą pačią įtampą... tą patį nepakeliamą jausmą... tą pačią beprotybę...

̶            Sasuke! − išgirdau Kakašio balsą.

     Sasuke sukluso. Lėtai, pamažu, paleidau jo riešą.

̶            Nesijaudink. Neleisiu, kad kas nors iš mano komandos žūtų. Ginsiu jus bet kokia kaina, − mokytojas pasuko galvą į mus ir nusišypsojo. Man beveik pasirodė, jog viskas baigta. Nėra jokio priešininko, jokios kovos, jokios misijos.

̶            Aš taip nemanau, − nuskambėjo Zabuzos balsas ir, o siaube, jis atsidūrė tarp mūsų priešais Tazuną.

     Priešas užsimojo kardu. Mano kūnas suakmenėjo... Judėk... Judėk.... Daryk, ką nors!...

     Kakašis žaibiškai pribėgo prie mūsų būrelio ir suvarė kunajų į Zabuzos krūtinę, taip jį sulaikydamas. Tuo metu kažkokia jėga bloškė mus tolyn nuo dviejų besikaunančiųjų. Aš su Sasuke nuskridau į vieną, Sakura su Tazuna į kitą, o Naruto į trečią pusę. Parkritau ant nugaros ir kokį metrą pačiuožiau žeme. Įprastomis sąlygomis būčiau susirūpinusi dėl savo nubrozdintų alkūnių, užgautos nugaros, gal net verkčiau (ne gal, o taip), tačiau dabar nustojusi judėti akimis susiradau Kakašį ir akimirkai atsikvėpiau. Iš palengvėjimo.

̶            Ernesta, tu sveika? − išgirdau Sasukės balsą. Um, šiek tiek susirūpinusį?

̶            Taip. Kas nutiko? Kakašis sveikas? − atsistojau.

     Pastačius abi kojas, mano kūną persmelkė milžiniškas skausmas. Susverdėjau. Nelabai suvokiau, iš kur visa tai sklido. Akyse aptemo. Vėl prašviesėjo ir aptemo. Drebančiais pirštais apčiuopiau vietą, kur skausmas buvo didžiausias – dešinės kojos kelį. Pakėliau ranką sau prieš akis. Kraujas...

     Iš Zabuzos žaizdos ėmė bėgti skystis. Per skystas ir šviesesnis už manąjį... Vanduo?... Vyras sprogo tarsi vandens pripildytas balionas.

̶            Kas... kas čia darosi? − šiaip taip sugebėjau suvaldyti savo balsą ir išstovėti ant kojų.

̶            Vandens klonas, − atsakė Sasuke.

     Už Kakašio pasirodė kitas Zabuza. Užsimojo kardu ir...

̶            Kakaši-sensei! − riktelėjo Naruto.

̶            Kakaši!!! − suspiegiau aš.

     ... Perkirto Kakašį pusiau.

     Skystis, kuriuo virto mokytojas nebuvo raudonas. Nebuvo ir kūno dalių gabalų. Viskas ištryško vandens purslais.

̶            Nejudėk, − Kakašis atsidūrė už Zabuzos ir atstatė savo kunajų į priešininko kaklą. – Viskas baigta.

     Zabuza neišsigando. Jis ėmė juoktis. Man tai kėlė siaubą. Juoktis tokioje situacijoje galėjo tik tikras beprotis.

̶            Aš sužavėtas, − kalbėjo vyras, − kad sugebėjai nukopijuoti mano vandens klono techniką tokioje migloje. Nukreipei mano dėmesį. Privertei kloną kalbėti tas pasakaites, o tada pasislėpei ir... Deja, taip lengvai manęs neįveiksi.

     Vėl kitas Zabuza atsidūrė už Kakašio. Vyras priešais mokytoją virto vandeniu. Dar vienas klonas? Bet kaip Kakašis apsižioplino? Zabuza spyrė į priešininką ir šis nuskriejo tolyn. Tada išsitraukė kardą ir ėmė bėgti paskui.

̶            Tas Zabuza... nuspyrė Kakašį? − netikėjo Sasuke.

̶            Sasuke, reikia ką nors daryti! Reikia padėti Kakašiui! − panikavau.

     Man skaudėjo koją, slėgė rūkas, nežinia, vyro baimė – viskas sukosi mano galvoje ir vertė elgtis beprotiškai. Bėgti, reikia bėgti.

̶            Ką? Kaip? − suglumo vaikinas. − Jis pats liepė nesikišti.

     Zabuza bėgo ir sustojo. Neiškart supratau kodėl. Tik geriau įsižiūrėjusi, pamačiau, jog Kakašis dingo iš akiračio.

̶            Neblogai, − šūktelėjo priešas. – Tačiau pats išsikasei sau duobę.

     Kakašis pamažu išlindo iš vandens. Vanduo, krentantis nuo jo pečių, buvo kažkoks keistas. Sakyčiau sunkus ir klampus. Zabuza atsirado už Kakašio ir ėmė daryti rankų ženklus.

̶            Suiro no jutsu[5].

     Vanduo ėmė telktis apie Kakašį ir Zabuzos ranką, kol galiausiai pilkaplaukis vyras buvo įkalintas vandens burbule.

̶            Kakaši! − išsigandau.

̶            Tave pribaigsiu vėliau, Kakashi, − šyptelėjo Zabuza ir padarė vandens kloną. – Dabar pasirūpinsiu šiais vaikais.

     Viskas. Mums galas. Dabar tai jau tikrai. Kakašis įkalintas. Jis negalės mums padėti. Zabuza ne šiaip sau priešininkas. Jis jounin. Mes nieku gyvu...

     Nejučia atsitraukiau porą žingsnių. Mane apėmė absoliuti baimė ir užgožė sveiką protą.

̶            Nejau ruošiatės kautis? − šaipėsi Zabuza. − Žaidžiate nindzes? – nusijuokė. − Jūs nesate nindzės, − jis teisus. Mes nesame. − Jūs tik vaikai. Maži vaikigaliai.

     Zabuzos klonas pradingo ir išdygo priešais Naruto. Vyras spyrė berniukui į pilvą taip, kad tas nuskrido kelis metrus tolyn ir jo galvos raištis nukrito prie Zabuzos kojų.

̶            Naruto! − šūktelėjo Sakura.

     Zabuza užmynė nukritusio galvos raištį. Naruto buvo išsigandęs. Aš taip pat. Jo akys lakstė lyg pamišusios, kūnas drebėjo. Ką daryti? Ką daryti?

̶            Visi, bėkite! − riktelėjo Kakašis. − Pasiimkite Tazuną-san ir bėkite! Jūs neįveiksite tokio stipraus priešo kaip Zabuza. Bėkite! Kol esu įkalintas, tikrasis Zabuza negali judėti, o jo klonas negali nutolti nuo originalo.

     Taip, taip. Kakašis teisus. Turime bėgti. Bėgti. Kitos išeities nėra. Tik bėgti. Ko visi stovi? Kodėl niekas nebėga? Naruto, Sakura, bėgam. Sasuke... Sasuke, ką tu darysi? Tu nebėgsi, tiesa? Tu...

     Sasuke puolė. Jis sviedė kelis šurikenus į priešininką, tačiau Zabuzos klonas atmušė juos kardu. Sasuke pašoko į viršų ir ruošėsi smogti. Deja, Zabuza sugavo vaikiną už kaklo ir ėmė smaugti.

̶            Sasuke! Sasuke-kun! − išgirdau ne tik Sakuros, bet ir savo balsą.   

−         Kaip kvaila, − nusijuokė Zabuzos klonas.

     Sasuke rėkė iš skausmo. Suakmenėjau. Reikėjo bėgti, Sasuke, reikėjo bėgti. Dabar... dabar tu žūsi... mirsi...

     Nebejaučiau kojos skausmo, tačiau mane smelkė kiekvienas vaikino šūksnis... Sasuke bandė priešintis lemčiai. Tazuna bando priešintis blogiems ir galingiems, todėl... todėl žus. Visi, kurie sukyla, miršta... Nenoriu mirti. Nenoriu... Reikia bėgti...

     Zabuzos klonas nusviedė Sasukę tolyn. Vaikinas pačiuožė kelis metrus. Jam skaudėjo. Mačiau tai jo veide. Naruto drebėjo ir sukosi bėgti. Taip, bėgti. Aš turiu bėgti, kad išgyvenčiau.

     Uzumakis atsistojo ir bėgo. Nepabėgo, o puolė Zabuzos kloną. Drąsuolis buvo greitai vėl nuspirtas atgal. Tai beviltiška. Beviltiška.

̶            Nejau, nepasimokei, mažyli? − šaipėsi priešas.

̶            Liaukis, Naruto! − prakalbo Sakura. − Jis daug stipresnis už mus! Mes nieku gyvu jo neįveiksime! Traukimės! − ką? Aš galvoju taip, kaip Sakura? Bijau?

̶            Ne, − tyliai, bet tvirtai atsakė Naruto.

     Jo rankoje sužvilgo galvos raiščio metalinė lentelė. Vadinasi, vaikino tikslas buvo ne Zabuza, o galvos raištis. Ženklas, kad esi Konohos nindzė. Aš tokį patį turėjau sau ant liemens, kur jį užrišo Kakašis, kai pasiskundžiau, jog man nepatogu jį nešioti ant kaktos.

̶            Įsidėmėk mano vardą... Uzumaki Naruto!

     Vaikinas užsirišo galvos raištį.

     Negalėjau nesižavėti savo kamandos draugu. Šįkart jis nedvejojo... ne... dvejojo, tačiau išdrįso. Išdrįso nepabėgti. O aš pamiršau visus kitus. Pamiršau Kakašį, Tazuną. Pamiršau, jog noriu būti kitu, geresniu žmogumi. Nebenoriu bijoti. Noriu pasitikėti savimi. Nebėgsiu. Nepaliksiu žmonių, kurie man rūpi.

̶            Sasuke, duokš savo ausį minutėlei, − Naruto ryžtingai šypsojosi. − Aš turiu planą.

     Planą? Tokiomis aplinkybėmis? Naruto, tu mane vis labiau stebini!

     Geltonplaukis susižvalgė su Sasuke. Nežinojau, ar norėjau prisidėti. Gal ir norėjau, bet negalėjau, nes aš, na, juk iš manęs maža naudos.

̶            O dabar pašėlkime! − šūktelėjo Naruto.

     Taip! Pajutau šilumą savyje. Dabar aiškiai kaip niekada jaučiau savo čiakrą, srūvančią mano kūnu. Tai reiškė, jog pasitikiu savimi.

̶            Liaukitės! − visą ryžtą užgožė Kakašio balsas. − Bėkite! Nejau pamiršote, kokia mūsų misija? Apsaugoti Tazuną-san! Kai mane įkalino, jums liko vienintelė išeitis – bėgti! − tu realistas, Kakaši, o aš norėjau būti optimiste.

̶            Ką gi, Tazuna-san, − Naruto pasisuko į vyrą.

̶            Dėl manęs galite nesijaudinti, − atsiduso senis. − Aš užviriau šią košę. Kaukitės, kiek norite.

̶            O, taip, − nusijuokė Zabuza. − Kokios iš jūsų nindzės? Jūsų amžiaus jau buvau susitepęs krauju.

̶            Krauju? − sušnibždėjau.

̶            Demonas Zabuza, − tarė Kakašis.

̶            Girdėjai apie mane, − atrodė patenkintas.

̶            Demonas? Kodėl? − aiškiai jutau, kaip dreba mano balsas.

̶            Anksčiau Miglos kaimelis buvo žinomas kaip Kraujo Miglos kaimelis.

̶            Kraujo...? − nesąmoningai sušnibždėjau. Mano smegenys dirbo lėtai. Tikriausiai dėl kojos žaizdos, kurią primiršau. Tiesą sakant, aš beveik nebejaučiau dešinės kojos. Stebuklas, kad dar stovėjau.

̶            Tokį vardą kaimelis gavo dėl paskutiniojo egzamino, skirto atrinkti genin naujokus.

̶            Paskutinis egzaminas? − sumirksėjo akimis Naruto. – Kaip mūsų?

̶            Nejuokinkit! Mūsų akademijos studentai turėdavo vieni kitus išžudyti, − šyptelėjo Zabuza. – Kandidatai būdavo suskirstomi į grupes po du ir kaudavosi iki mirties. Genin tapdavo tas, kuris likdavo gyvas.

     Mano sąmonė negalėjo to suvokti. Jaučiausi apkvaitusi, temo akyse. Buvo sunku suprasti kas dreba – aš ar žemė. Jausmas tikrai nemalonus.

̶            Prieš dešimt metų, − tęsė Kakašis. Aš šiaip taip susilaikiau neapsivėmusi. – Šį testą panaikino.

̶            Kodėl? − paklausė Sakura.

̶            Vienas berniukas, neišrinktas į kandidatus, išžudė visus studentus. Visus ligi vieno.

     Dabar mano kojos ir skrandis neatlaikė. Susverdėjau ir apsivėmiau. Nebenorėjau šito klausytis. Troškau atsidurti namuose, minkštoje, šiltoje lovoje, ten, kur saugu. Jie šaipysis iš manęs. Sakura, Naruto ir... Sasuke. Aš vienintelė neišsilaikiau. Aš bijojau. Tikrai bijojau.

̶            Buvo smagu, − išsišiepė Zabuza. Sužiaupčiojau, tačiau niekas neišbėgo.

     Iš baimės persikreipė ir Sakuros veidas. Jos ranka bevališkai kilo link burnos ir drebėjo. Mane purtė, slėgė atmosfera – šalta, bauginanti įtampa.

     Staiga Zabuzos klonas prišoko prie Sasukės ir nuspyrė jį. Vaikinas nespėjo atsigauti, kai vyras prisiartinęs alkūne trenkė jam į pilvą. Iš Sasukės burnos išsiveržė raudonas, tirštas kraujas.

̶            Sasuke-kun! − išsigando Sakura.

̶            Matote, kas jūs esate, − Zabuza koja užmynė ant Sasukės pilvo. Vaikinas riktelėjo iš skausmo. − Tik mažvaikių gauja.

     Sasuke kentėjo. Vėl. Jau antrą kartą jis gauna stiprų smūgį. Jis gali neišgyventi. Normalūs žmonės neištveria tokių smūgių. Tačiau Sasuke nedreba, nevemia ir nebijo. Ne taip kaip aš...

     Kas vyko toliau prisimenu kaip per miglą. Žinau, kad pakilau ir bėgau Zabuzos klono link. Koją pervėrė akinantis skausmas ir vaizdas aptemo.

     Kai regėjimas sugrįžo, suvokiau, jog klūpiu šalia Sasukės. Siaubingai skaudėjo dešinę ranką. Zabuzos klonas kėlėsi nuo žemės pora metrų toliau nuo manęs su Sasuke. Aš jam trenkiau. Trenkiau Zabuzos klonui. To, ką padariau, suvokimas svaigino labiau nei skausmas galūnėse. Akies krašteliu mačiau nustebusius Septintosios komandos narių veidus. Kakašio veidas buvo išblyškęs. Sasukės šokiruotas.

̶            Prakeikta mažvaikė, − priešas artinosi link manęs.

     Protas liepė trauktis, bet kūnas atsisakė. Aš ne didvyrė. Aš tik norėjau, kad tai liautųsi. Nebenorėjau girdėti riksmų ir matyti kraujo. Gyvenimas – realybė, žiauri ir negailestinga...

     Mano sąmonę pabudino spyris į pilvą. Susiriečiau. Burnoje jutau kraujo skonį. Galbūt kraujas iš mano organų išsilies į organizmo vidų ir aš mirsiu... Būtų įdomu. Mirti taip. Ar aš jusčiau tą kraują?... Taip ir nesusirasiu vaikino. Ką gi, gal bus kitas gyvenimas ir jame atgimsiu gražuole. Ar gražuolėms lengviau gyventi? Jos turi viską, ne?... Norėjau pamilti... Įdomu, koks tai jausmas iš tiesų...

̶            Naruto! − šūktelėjau ir sučiupau Zabuzos koją. Ne, jis manęs lengvai neatsikratys. Jei mirsiu, tai bent pasistengsiu padėti gyventi kitiems.

̶            Supratau!

     Naruto padarė savo šešėlių klonus ir tie puolė priešą. Aišku, Zabuza juos atstūmė ir kartu su manimi paleido skristi tolyn. Naruto iš savo kuprinės išsitraukė didžiulį suskleistą šurikeną ir sviedė jį Sasukei.

̶            Sasuke!

     Sasuke jį sugavo. Lėtai išskleidė visas šurikeno dalis ir dabar jis panašėjo į žvaigždę.

̶            Kage shuriken no Jutsu[6], − ištarė vaikinas.

     Sasuke atrodė kietai. Gražus, stiprus, išpuikęs, arogantiškas, tikras idiotas, tačiau vis tiek velniškai patrauklus. Ir man norėjosi amžinai į jį žiūrėti. Man norėjosi jį pabučiuoti. Kad bent truputį mūsų kūnai susiliestų. Tai būtų paskutinis, bet velniškai geras jausmas mano gyvenime.

     Sasuke šoktelėjo į viršų, užsimojo ir sviedė šurikeną. Ginklas, aplenkęs vandens kloną, nuskriejo į tikrąjį Zabuzą, laikantį vandens kalėjimą su Kakašiu.

̶            Gudru, bet nejau manote, kad mane taip lengva nugalėti? − Zabuza kairiąja, laisvąja ranka sugavo besisukantį ginklą.

     Deja, tai nebuvo pabaiga. Iš pirmojo ginklo šešėlio blykstelėjo kitas šurikenas ir skriejo tiesiai į taikinį.

     Ginklas vis labiau artėjo prie Zabuzos ir tikrai atrodė, jog įsirėš į jį. Tik paskutinę akimirką vyras pašoko ir šurikenas praskrido pro jo kojas. Tada didysis šurikenas virto Narutu.

̶            Ką? − išsižiojo Zabuza.

     Naruto, dar nenusileidęs ant žemės, sviedė savo kunajų į priešą. Norėdamas išvengti atakos, Zabuza turėjo ištraukti dešinę ranką iš vandens burbulo ir pasitraukti. Tačiau vis tiek Uzumakio kunajus drykstelėjo vyro veidą. Įniršęs Zabuza pasiruošė rankoje sugniaužtu didžiuoju šurikenu smogti geltonplaukiui. Ginklas atsitrenkė tiesiai į Kakašio kumštį.

̶            Gana, − tarė jis lediniu balsu.

     Mano širdis padarė kokius tris salto iš džiaugsmo. Kakašis laisvas. Toks buvo Naruto ir Sasukės planas. Išlaisvinti mokytoją. Aš nieko ypatingo nepadariau, neprisidėjau. Keistas jausmas. Tikriausiai, kai miršti tavo širdis sušyla, o akis krypsta į didvyrį... Ir vis dėlto, būtų visa neblogai dar kokią savaitę pagyventi su vyresniuoju broliu.

     Naruto pliumptelėjo į vandenį.

̶            Šaunuolis, Naruto, − pagyrė Kakašis.

̶            Nieko ypatingo, − nusišypsojo vaikinas. − Ernesta-chan nukreipė Zabuzos dėmesį, kad aš galėčiau pasinaudoti šešėlių klonais ir pasiversti šurikenu. Vienas iš mano klonų sviedė mane Sasukei. Jis iškart suprato, kad tai aš ir išsitraukė savąjį šurikeną. Taip jis galėjo pasinaudoti šešėlinių šurikenų jutsu, − sunku patikėti, jog Naruto ir Sasuke, nekenčiantys vienas kito, tokioje situacijoje dirbo išvien. − Mes išlaisvinome Kakašį-sensei. Toks buvo mūsų tikslas.

̶            Aš tik atšaukiau techniką ir viskas, − gynėsi Zabuza. Kur jis tau pripažins pralaimėjęs mažvaikiams.

̶            Ne, − paprieštaravo Kakašis. − Tu buvai priverstas tai padaryti. Beje, tikriausiai supranti, jog ta pačia technika manęs nesuklaidinsi.

̶            Ernesta, − sušnibždėjo Sasuke, prislinkęs prie manęs.

̶            Dabar viskas gerai, tiesa? − atsakiau.

̶            Taip, bet negalima atsipalaiduoti. Eime, turime saugoti Tazuną, − vaikinas ištiesė man ranką.

̶            Juokauji? − būčiau nusijuokusi, tačiau man per smarkiai skaudėjo pilvą. Pamaniau, jei mirštu, galėčiau bent pabučiuoti Sasukę. Juk jis taip arti manęs.

̶            Ne. Stokis, jei gulėsi, bus tik blogiau, − vaikinas pastatė mane ant kojų ir pavedėjo link Sakuros su Tazuna.

     Tuo metu Kakašis galinėjosi su Zabuza. Priešas vis smarkiau spaudė šurikeną į mokytojo pusę. Mačiau, kaip ant Kakašio pirštinės ištryško kraujas. Vyras sukaupė jėgas ir nusviedė ginklą tolyn. Abu kovotojai atsitraukė vienas nuo kito. Nusileidęs ant vandens Zabuza ėmė daryti rankų ženklus. Kakašis juos identiškai atkartojo. Vanduo aplink tuodu pamažu pakilo.    

         −        Suiton Suiryuudon no Jutsu[7]! − vienu metu šūktelėjo Kakašis ir Zabuza.

     Vanduo dar labiau pakilo. Aš net išsižiojau, kai tai pamačiau. Iš vandens susiformavo du drakonai. Vienas Kakašio, kitas Zabuzos. Abu dideli ir įspūdingi. Drakonai puolė vienas kitą, kandžiojo. Nuo jų į šalis taškėsi purslai. Vandens būtybių sankirtoje susitiko Kakašis su Zabuza ir surėmė ginklus.

̶            Įspūdinga, − tariau. Beveik nieko nebejaučiau. Merkėsi akys, kūnas stingo.

̶            Kakašis taip greitai nukopijavo visus Zabuzos rankų ženklus, − sušnibždėjo Sakura.

     Drakonai dar kartą susikibo ir ištryško. Mus užliejo vanduo. Srovė buvo galinga ir jei ne Sasuke, laiku sučiupęs mane už rankos, būčiau smagiai pasiplaukiojusi. Vandeniui praplaukus, susverdėjau nuo drabužių svorio. Dabar jie buvo ne tik permirkę, bet ir kruvini.

     Kakašis ir Zabuza atsitraukė vienas nuo kito. Kažkur vandenyje šmėstelėjo Naruto. Jis dar nepasitraukė iš kovos lauko? Zabuza atsistojo ta pačia pazocija kaip anksčiau, kai mus apgaubė rūkas. Tačiau sustingo, nes priešininkas padarė lygiai tą patį. Miglos nindzė pabėgo ratu aplink. Kakašis padarė tą patį.

     Toliau mano sąmonė mažai, ką suvokė. Tik tai, jog Kakašis atkartojo Zabuzos judesius. Tai visiškai išmušė Zabuzą iš vėžių. Aš kažkaip abejojau tuo identišku mėgdžiojimu. Kažkas čia įtartina... Sharingan...

     Zabuza vėl bandė padaryti rankų ženklus, tačiau Kakašis juos atkartojo ir, priešininkui sudvejojus, šūktelėjo:

̶            Suiton Daibakufu no Jutsu[8]!

     Vanduo ėmė suktis. Vidury kovos lauko atsirado sūkurys ir visa savo jėga užgriuvo Zabuzą. Vanduo išsiliejo. Nuplovė vyrą kažkur į miško gilumą. Pasiekė ir mus. Aš įsikibau į Sasukę. Savo rankomis sugniaužiau jo marškinėlių kraštą. Vanduo atsitrenkė į mane. Vos neprigėriau. Siaubingas jausmas. Pasijutau dar blogiau, kai susivokiau, į ką įsikibau.

     Lėtai pakėliau akis į Sasukės veidą. Jis švietė skaisčiu raudoniu. Maniškis tiesiog degė. Negalėjau paleisti vaikino, nors ir norėjau. Rankos neklausė. Atsitraukiau tik pamačiusi įtartiną Sakuros žvilgsnį. Rado kur žiūrėti.

     Vandeniui nuslūgus, nubėgome prie Kakašio ir Zabuzos. Naruto taip pat išsirėpliojo iš vandens. Zabuza gulėjo atsitrenkęs į medį. Jis buvo susmaigstytas keliais kunajais. Kakašis stovėjo aukščiau, ant to paties medžio šakos. Vyras atrodė įspūdingai. Kakašis galingas. Ypač tas jo šaringanas.

̶            Dabar jau baigta, − tarė mokytojas. − Tu mirsi.

̶            Ar tu gali matyti ateitį? − visiškai išmuštas iš vėžių sušnibždėjo Zabuza. Jis nebebuvo tas ankstesnysis žudikas. Atrodė suglumęs, išsigandęs, pasimetęs.

     Krūptelėjau. Iš kažkur atskridę į virbalus panašūs ginklai susmaigstė Zabuzos kaklą ir jis nukrito.

     Pasukau žvilgsnį į kitą pusę, kur pajutau kažkieno buvimą. Ant medžio šakos stovėjo... vaikinas? Buvo sunku pasakyti. Žmogus buvo maždaug mano amžiaus, ilgais tamsiais plaukais. Veidą dengė kaukė. Būtent plaukai ir kaukė mane sumaišė. Na, nepažįstamojo kūno sudėjimas buvo panašesnis į vaikino nei merginos. Turiu omeny krūtinę ir panašiai.

̶            Tu buvai teisus, − prabilo vaikinukas. − Jis iš tiesų mirė.

     Mečiau greotą žvilgsnį į Kakašį. Jis, mane pastebėjęs, nusileido prie Zabuzos kūno ir patikrino pulsą. Nenorėjau, kad Miglos nindzė būtų miręs. Ne, nenoriu matyti mirčių. Niekada nenorėjau. Nesvarbu kas tai būtų: žmogus – draugas ar priešas, gyvūnėlis – mielas ar ne.

     Kakašis papurtė galvą. Tai buvo skirta man. Virptelėjau. Aišku, visiškai normaliai sureaguoti negalėjau dėl savo prastos būklės.

̶            Zabuza negyvas, − garsiai ištarė Kakašis.

     Visi aplinkui sustingo. Bent jau virptelėjo. Vieną akimirką jutau Sasukės ranką, nevalingai siekiančią suspausti manąją. Man užteko tik žvilgtelėti į jį ir vaikinas atsitraukė. Kas čia darosi? Tarp manęs ir Sasukės. Nejau mes... Ne, neįmanoma, kad Sasuke... pamažu mane įsimylėtų? Nope, totalinė nesąmonė.

̶            Ačiū jums, − kalbėjo nepažįstamasis. − Aš jau seniai ieškojau progos nužudyti Zabuzą.

̶            Iš kaukės spėju, jog esi Miglos kaimelio nindzė-medžiotojas, − Kakašis nužvelgė vaikinuką.

̶            Nindzė medžiotojas? − Naruto šoktelėjo į priekį.

̶            Nežinai, kas yra nindzė-medžiotojas, Naruto? − pyktelėjo Sakura. – Reikėjo daugiau mokytis akademijoje, − cha, aš iš vis jos nelankiau ir nenusimanau, kas yra nindzė-medžiotojas. – Nindzės-medžiotojos yra specialus nindzių būrys, kuris žudo ištremtuosius nindzes. Tas, kurios eina prieš kaimelio valdžią.

̶            Teisingai, − nežymiai linktelėjo vaikinukas. Tarsi man aiškiau.

     Naruto žvilgtelėjo į Zabuzą, po to į medžiotoją.

̶            Kas, velniai griebtų, tu esi? − sušuko jis.

̶            Naruto, nurimk, − liepė Kakašis.

̶            Bet... bet... kaip... tas vaikinukas... Taip lengvai nužudė Zabuzą! − Naruto jautėsi prastai. – Zabuzą, su kuriuo net tau, Kakaši-sensei, buvo sudėtinga kautis! Tai... tai...

     Kakašis priėjo prie mokinio.

̶            Kad ir kaip neįtikėtina, tai tikra, − vyras sutaršė Naruto plaukus. − Šiame pasaulyje yra vaikų, jaunesnių už tave ir galingesnių už mane. Toks nindzių gyvenimas, − gražiai pasakyta.

     Nindzė-medžiotojas atsirado prie Zabuzos, paėmė jo kūną ir užsivertė ant nugaros. Vargšelis. Vyro kūnas buvo daug kartų didesnis ir sunkesnis už patį vaikinuką.

̶            Aš jau vyksiu, − keistasis berniukas pamažu išnyko mums iš akių.

̶            Po galais! − Naruto suklupo ir ėmė rankomis daužyti žemę.

̶            Naruto, liaukis, − tariau aš, bet vargu, ar jis išgirdo.

̶            Gana, Naruto, − Kakašis sugavo mokinio ranką. − Mūsų misija nesibaigė. Turime nugabenti Tazuną-san į jo namus.

     Naruto sustojo. Atrodo, tai, kad čia yra galingesnių nindzių už patį Kopijuojantį nindzę, labai sukrėtė vaikiną.

     Kakašis vėl užsidengė savo šaringaną. Man iškilo klausimas: ar nebūtų saugiau vaikščioti atidengus stebuklingąją akį? Tada būtų lengviau pastebėti priešą ir apsiginti. Ar ne taip, Kakaši-sensei?

̶            Eime, mūsų laukia netrumpas kelias, − pasakė Kakašis ir pats pradėjo eiti.

     Taip, eime. Kuo greičiau griūsiu į minkštą lovą, tuo geriau. Būtų neblogai kokią savaitę ar dvi paatostogauti. Tik ar nindzės atostogauja?

     Staiga Kakašis sustojo kaip įbestas. Išsigandau. Nejau vėl koks priešas?

     Vyras neteko sąmonės ir nugriuvo.

̶            Kakaši-sensei! − šūktelėjo Naruto ir Sakura.

̶            Kakaši! − pribėgau prie mokytojo.

     Visi kiti atlėkė iš paskos. Kakašis kvėpavo. Man palengvėjo. Bet kas atsitiko? Kodėl vyras neteko sąmonės?

̶            Kką daryti?! − panikavo Sakura.

̶            Nurimkite, − prakalbo Tazuna. − Nugabenkime jį į mano namus ir pažiūrėsime, kas nutiko, − nors vienas protingas pasiūlymas.

     Taigi būtent taip prasidėjo pirmoji misija mano gyvenime. Tikiuosi, kad ji taip ir pasibaigs. Ramiai, be nukentėjusiųjų. Žmonės, aš visa širdimi troškau grįžti namo, kur nėra jokių Zabuzų, šaringanų, misijų. Nėra nindzių! Kur aš esu niekam nereikalinga, neįdomi žmogysta. Kur... Kur...

---

[1] Aukštesniojo lygio nindzė.

[2] Šaringano Kakašis.

[3] Akies technikos.

[4] Specialusis žmogžudysčių ir kovinis būrys.

[5] Vandens kalėjimo technika.

[6] Šurikeno šešėlio technika.

[7] Vandens elementas: vandens drakono kulka.

[8] Vandens elementas: didysis krioklys.