Naruto istorija (2/1)

Prasideda antroji dalis, kurios centre - chuunin egzaminai.

***

 

Kai grįžome į Konohą, nesužinojau jokių gerų naujienų. Hokagė net nesiteikė man skirti minutėlės ir pasikalbėti. Naruto, Sakura ir Sasuke išėjo namo, o aš ką, patraukiau į Kakašio namus kartu su ponu Hatake. Pamažu man tai ėmė įkyrėti. Visą laiką leisti su Kakašiu. Na, tai nėra labai blogai, tačiau Kakašis nėra mano amžiaus vaikinas ir viskas tuo pasakyta.

     Popietė praslinko labai greitai. Nors visą laiką tik žaidžiau šaškėmis su Kakašiu. Namuose vyras nusivilko savo liemenę ir nusiėmė galvos raištį. Dėl to jam reikėjo visą laiką laikyti užmerktą kairiąją akį.

–         Kakaši, kodėl dengi savo šaringaną? – paklausiau, kai vyras skaitydamas knygą nukirto dvi mano šaškes.

–         Nes sharingan atima daug jėgų, − Kakašis įsimūrijo į knygą. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugeba vienu metu ir skaityti, ir dirbti kitus darbus.

–         Tada kokia iš jo nauda, − sumurmėjau. Buvo aišku, jog penktą kartą iš eilės pralaimėsiu.

–         Supranti, sharingan yra Uchiha klano kekkei genkai.

–         Tai tu esi iš Uchiha klano? Kaip Sasuke? – nudžiugau, nors net nežinau kodėl.

–         Ne. Čia ir problema. Mano kūnas nėra pritaikytas ir greitai pavargsta nuo sharingan naudojimo, − sulaukęs, kol aš paeisiu, vyras mane galutinai sutriuškino.

–         Bet Sasuke neturi šaringano, − pasiruošiau dar vienam žaidimui.

–         Dar ne, − Kakašis atsiduso. – Gal užteks? Vis tiek pralaimėsi, − tu mane žlugdai. – Verčiau pakalbėkim.

–         Apie ką? – nustūmiau šaškių lentą.

–         Tavo mėgstama tema – apie Sasukę, − išsišiepė vyras.

     Mano skruostai užkaito. Į veidą plūstelėjo toks karštis, kad vien dėl jo galėčiau mirti iš gėdos. Ir kodėl tas Kakašis taip įsikando Sasukę? Nejau aš taip dažnai apie jį kalbu? Aš net apie jį negalvoju. Paprastai.

–         Gal liausies? – supykau. – Klausantis tavęs atrodo, jog aš pametusi galvą dėl Sasukės.

–         O ką gali žinoti? Būtent tai ir bandau išsiaiškinti.

–         Kodėl? – įtariai pasižiūrėjau į vyrą.

–         Aš nerimauju dėl tavęs. Nesakau, kad Sasuke blogas vaikinas, bet jis tau netinka, – Kakašis kalbėjo gan rimtai.

–         Tada kokio vaikino man reiktų? – paklausiau.

     Jei tik aš pati galėčiau nuspręsti ką įsimylėti, o ko ne. Iš vis apie tokį dalyką kaip meilė nėra ko kalbėti. Aš niekam nejaučiu tokių jausmų ir tikiuosi niekada nejausiu. Šiek tiek per žiauriai pasakyta. Aš tenoriu neįsimylėti animacinio filmuko herojaus. Nesvarbu, koks šaunus jis bebūtų. Reikia nemaišyti tikrovės su fantazijų pasauliu.

–         Sunku pasakyti, − Kakašis užvertė knygą. – Net jei sutikčiau tobulą vaikiną ir tau jį pristatyčiau, nereiškia, jog jį pamilsi. Manau, kad kaip tavo globėjas turėčiau atsižvelgti į tave. Todėl ir sugalvojau šias lažybas.

–         Nelabai suprantu, − susipainiojau.

–         Šių lažybų esmė, − vyras vėl pastatė šaškių lentą prieš mus. – Priversti tave labiau pažinti Sasukę.

     Išsižiojau. Na, gal mano burna ir neatsivėrė, bet akys tai išsprogo.

–         Jei manei, jog noriu iš tavęs pasityčioti, klydai, − Kakašis pavarė šaškę. – Tu nieko nežinai apie Sasukę ir jis nieko nežino apie tave, − dėl šito abejočiau. Jis be menkiausių vargų atspėjo mano paskyrimo į Septintąją komandą aplinkybes. – Geriausia, kad pati viską sužinotum iš jo.

–         Ką viską? – susidomėjau. – Ką viską, Kakaši? – pakartojau, nes vyras neatsakė.

–         Beje, o kaip tu rytoj žadi pakviesti Sasukę į pasimatymą? – nukreipė pokalbio temą mokytojas. Neblogas klausimas. Apie tai dar negalvojau.

–         Kai vykdysime misiją, − atsakiau. Kada gi daugiau? Mes kitur nesusitinkame.

–         Per misiją? Tikriausiai užmiršau paminėti, kad kurį laiką misijų nebus.

–         Ką?! – pašokau nuo kėdės ir vos neapverčiau stalelio.

–         Ramiau, − nusijuokė Kakašis. – Tau teks nueiti į jo namus ir viskas.

     Ar aš gerai išgirdau? Nueiti į Sasukės namus? Aš kalbu rimtai. Man teks eiti pas Sasukę? Jokiu būdu! Pirma, aš neturiu nė menkiausio supratimo, kur jis gyvena. Antra, nesu buvusi jokio vaikino, kuris nėra mano draugas, namuose. Trečia, visai netrokštu susitikti su visa Sasukės šeima. Tai absurdas!

–         Aš negaliu, − klestelėjau ant kėdės. – Nežinau, kur jis gyvena.

–         Tai ne problema. Nurodysiu tau kryptį, o tu pasiklausinėsi gyventojų, kur tiksliai, − šypsojosi vyras. – Metas pradėti gyventi kitaip.

–         Kodėl? Gal aš visai netrokštu gyventi kitaip! – Kakašis neturi teisės visko spręsti už mane.

–         Tau negalima užsidaryti savyje, − Kakašis kalbėjo nuoširdžiai. Jei jis taip moka. – Nėra ko bijoti žmonių. Šiek tiek pasistengsi ir tau pavyks. Turi drąsos, tik ja nesinaudoji.

–         Vieną dieną tu mane pribaigsi, − tariau ir paėjau vieną langelį į priekį.

–         Ne, tu mane pribaigsi greičiau. Turi neapsakomai puikų talentą kišti nosį ten, kur nereikia.

     O visko gali būti. Jei nebūčiau kišusi nosies į Justės žiūrimą serialą, nebūčiau atsidūrusi animé pasaulyje. Nesikiščiau į kovas su tokiais priešininkais kaip Zabuza ar Haku, nesusižeisčiau. Tačiau neįmanoma pakeisti to, kas jau įvyko. Ir neįmanoma sustabdyti to, kas būtinai įvyks.

     Naktį miegojau prastai. Vis nesilioviau galvoti, kaip rasiu Sasukės namus. Mane labiausiai neramino, ką pasakysiu, jei duris atvers ne Sasuke. Nežinojau net ką sakyti pačiam vaikinui. „Labas, aš norėčiau pavaišinti tave restorane.“ Ne, baikit juokus. Negaliu leisti Sasukei suprasti, kad noriu kuo greičiau įvykdyti šį pažadą (kurio net negalima vadinti tikru pažadu), nes jis vėl sugalvos kokią nesąmonę. Keista, kad vos pagalvojus apie dieną, praleistą su Sasuke, mano širdis imdavo plakti smarkiau. Arba aš tai įsivaizdavau.

     Rytas išaušo per greitai. Visada sunkios dienos ateina per greitai. Aišku, buvo ir gerų dalykų. Kakašis gavo laisvų dienų (jo darbo grafiko visiškai nesupratau) ir buvo namuose. Net pasivargino paruošti pusryčius. Ne pašildytą rameną, o tikrus pusryčius. Pakepė dešros, išvirė arbatos. Beveik idealus vyresnysis brolis.

–         Žinai, pagalvojau, jog tau reikia naujų drabužių, − tarė jis vos mums atsisėdus prie stalo.

–         Aš pati taip manau. Tik bėda – neturiu pinigų, − suniurzgiau. Apie tai ponas Hatake galėjo  susimąstyti anksčiau.

–         Nesijaudink dėl pinigų. Jau šiek tiek užsidirbai vykdydama misijas.

–         Kodėl man to anksčiau nesakei? – subumbėjau.

–         Ko nesakiau? – apsimetė nesupratęs Kakašis.

–         Kad užsidirbu pinigus, − mano nuotaikos – jos ir taip nebuvo – nebėra.

–         Nesuprantu, apie ką kalbi, − nusišypsojo vyras.

     Kakašis specialiai varo mane iš proto. Negana, kad aš dar nevisiškai atsigavaui po įvykių Bangos šalyje, jis verčia mane patirti naują stresą! Kada nors jam atsilyginsiu.

     Palydėta Kakašio išėjau įvykdyti misijos „Pasimatymas su Sasuke“. Užduotis nr.1 – surasti Uchiha Sasukės namus. Užduotis nr.2 – nesukeliant įtarimų pakviesti jį į restoraną ir pavaišinti vakariene/ pietumis/ pusryčiais. Užduotis nr.3 – Kakašiui sudaryti įspūdį, jog visa tai buvo tikras pasimatymas. Misijos atlikimo maksimalus laikas – 2 dienos.

     Pirmoji užduotis buvo itin sunki. Man – žmogui, bijančiam svetimų. Man prireikė neapsakomai daug jėgų išdrįsti užkalbinti vieną gatvę šluojusią močiutę. Miriau iš gėdos. Laimei, senolė buvo labai maloni ir nurodė kryptį bei kaip atrodo Uchiha vaikino namas. Aš radau tą namą, tik... Tai buvo daugiabutis. Ir niekas man nepasakė Sasukės buto numerio. Butų buvo nedaug, tačiau skambinti į kiekvienas duris ir klausti, ar ne čia gyvena Uchihos, per daug įžūlu. Neturiu tam drąsos. Keista, ar ne? Galiu išdrįsti atakuoti kokį nors galingą nindzę, bet negaliu pasiklausti, kur gyvena mano komandos narys. Na tai kas, kad visas kvartalas sužinos, jog einu pas Sasukę? Tai dar ne pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga bus tada, kai pasklis gandai apie naują porą.

     Vis dėlto susiėmiau ir paklausiau vieno vyro, išėjusio iš to namo, kur tiksliai gyvena Uchiha Sasuke. Vyriškis gan nustebo (tikriausiai aš pirmoji mergina, einanti pas šį vaikiną ir nežinanti, kur jis gyvena). Man palengvėjo, kai vyras pasakė „antrame aukšte, antros durys“.

     Laiptais į antrą aukštą užlipau daug greičiau nei tikėjausi. Nebekalbu apie savo širdį, kuri iš susijaudinimo (ne malonaus) daužėsi lyg pašėlusi. Man suprakaitavo delnai. Porą minučių (gal net visas penkias) stovėjau priešais tamsiai rudas duris. Nusprendžiau, jog tai manęs niekur nenuves ir paspaudžiau durų skambutį.

     Norėjau dabar imti ir nubėgti. Raminau save visais įmanomais žodžiais, teiginiais, faktais: tai greitai baigsis. Kuo greičiau baigsis, tuo geriau.

     Durys atsivėrė netikėtai. Aš sutrikau tarpduryje pamačiusi Sasukę. Jis vilkėjo tik apatinius, ant kaklo buvo užsimetęs baltą rankšluostį. Vaikinas pasimetė.

–         Labas, − galiausiai ištarė jis.

–         Labas, − atsakiau. Buvau susiplanavusi, ką sakysiu, tačiau dabar viskas išgaravo.

–         Ką čia veiki? – paklausė Sasuke.

–         Na... – nutęsiau. Ką daryti? Ką dabar daryti?

–         Užeik, jei jau atėjai, − vaikinas pasitraukė nuo durų.

     Aplenkiau jį ir įėjau. Sasuke užvėrė duris. Jo butas priminė vaikino butą. Ant lovos ir grindų buvo primėtyta vyriškų drabužių. Tikriausiai Sasuke niekaip neapsisprendė ką apsirengti. Prie lango stovėjo rašomasis stalas su keliomis knygomis. Bent jau iš pirmo žvilgsnio butas niekuo labai neišsiskyrė iš kitų.

–         Tai ką čia veiki? – išgirdau gan suirzusį Sasukės balsą sau už nugaros.

–         Na, − vėl nutęsiau.

–         Šitai jau girdėjau, − vaikinas praėjo pro mane ir ėmė rankioti išmėtytus rūbus.

–         Prisimeni, aš kaip ir prisižadėjau tave pavaišinti, − galiausiai sugebėjau ištarti. Maniau, jog sunkiausia bus pasiekti vaikino namus, bet klydau. Atsidūrus Sasukės aplinkoje darėsi sunku mąstyti.

–         Aha, − sumurmėjo Sasuke, bandydamas sugrūsti viską į spintą.

     Kurį laiką aš jį stebėjau. Kaip jis dirba, kaip juda jo rankos, kojos, nugara. Tačau pati to nesuvokiau. O kai susivokiau, man pasidarė taip gėda ir graudu.

–         Ir? – man tylint suurzgė vaikinas.

–         Atėjau paklausti, ar rytoj tiks, − mano balsas nuskambėjo dirbtinai.

–         O kodėl ne šiandien? – Sasuke pasižiūrėjo į mane. Gūžtelėjau pečiais. – Gal nori arbatos?  Jei jau atėjai, tai gal taip greitai neišskubėsi.

–         Nemanau, jog tai gera mintis. Nenoriu trukdyti.

–         Vis tiek šiandien nieko neveikiu. Galime eiti į restoraną ir tu išpildysi savo pažadą.

–         Gerai, − teks Kakašiui pasakyti, kad Sasuke rytoj neturėjo laiko, todėl į paismatymą nuėjome šiandien. Koks dar pasimatymas? Tai visai į jį nepanašu.

–         Tik man reikia apsirengti, − Sasuke susirūpinusiu žvilgsniu žvilgtelėjo į savo spintą.

–         Gal pabandyk baltus marškinėlius ir tamsius šortus, − pasiūliau. Ir kas liepė man prasižioti? − Tu niekada nevilki šviesiais drabužiais.

–         Taip manai? − susimąstė vaikinas ir išsitraukė šviesius, visai nenešiotus marškinėlius.

–         Aš galiu palaukti už durų, − susigriebiau.

–         Nereikia, − šyptelėjo Sasuke. – Aš nesu toks drovus kaip tu. Beje, jau matei mane beveik visu gražumu, tai koks skirtumas.

     Nesiginčijau ir prisėdau ant Sasukės lovos. Stebėjau jį, kai vaikinas vilkosi ir nežiūrėjo į mane. Nenorėjau, bet negalėjau nusukti savo žvilgsnio. Supratau, jog per misiją Bangos šalyje tikrai suartėjau su Sasuke. Nors nenorėčiau to pripažinti, tačiau šis vaikinas man kelia keistus jausmus. Man jis patinka. Ar turėčiau sakyti, man patinka jo išvaizda? Būtent taip. Juk Sasuke neturi jokių gražių būdo bruožų. Ne taip kaip Kiba ar Naruto. Su jais (ypač su Kiba) bendravau itin mažiau, bet man jiedu pasirodė kur kas mielesni už Sasukę. Nuoširdesni, linksmesni, geresni.

–         Gerai, galime eiti, − paskelbė Sasuke. Su tais baltais marškinėliais jis tikrai atrodė puikiai. Net su bulvių maišu jis atrodytų gražiai. – Patinka?

–         Atrodai puikiai kaip visada, − pala, kodėl Sasuke apsivilko būtent taip, kaip sakiau aš? Ir  nuo kada jam rūpi, ar man patinka jo išvaizda?

–         Neatrodai labai sužavėta.

–         O turėčiau? – sumurmėjau. Kodėl šis vaikinas amžinai mane erzina?

–         O kaipgi kitaip? – išsišiepė Sasuke. – Gerai, judėkime.

     Eiti šalia Sasukės buvo keista. Juolab, jog stengiausi pastebėti, ar Kakašis mūsų neseka. Taip pat labai norėjau tapti nematoma ir neatkreipti kitų žmonių dėmesio. Visi, lyg susitarę, atsisukdavo bent akimirkai pasižiūrėti į mus. Žinoma, jie stebėjosi, kaip toks šaunus vaikinas eina kartu su tokia baisia mergina. Ir jie teisūs! Aš ir Sasuke esame visai kitame lygmenyje.

–         Atrodai susinervinusi, − tarė Sasuke. – Ar aš vėl tave įžeidžiau?

–         Ne. Tik aš nemėgstu žmonių dėmesio, − sumurmėjau. Kodėl mano veidas turėjo užsidegti?

–         Nesijaudink. Nusivesiu tave į restoraną, kuriame šiuo dienos metu būna mažai žmonių.

     Nusivesiu... Tai juk juokinga. Aš turėčiau vestis Sasukę, o ne jis mane. Bet aš visiškai nepažįstu Konohos. Nebuvo tam laiko.

     Sasuke atsivedė mane į gan prabangiai atrodantį restoraną. Buvome beveik vieninteliai klientai. Vaikinas norėjo sėstis prie lango, tačiau aš jį nusitempiau į patį atokiausią kavinės kampą. Tik pagalvokit, jei kokia Sakura mus išvystų drauge!

     Miela, besišypsanti padavėja atnešė meniu. Atsiverčiau jį vien pažiūrėti į kainas. Ne kosminės, bet ir ne mažiausios. Sasuke mane stebėjo. Jaučiau jo žvilgsnį, tyrinėjantį kiekvieną mano esybės dalelę.

–         Tu tai darai, nes kažkas tave privertė, tiesa? – tarė jis.

     O siaubeli mano mielasis! Man dabar mažų mažiausiai reikia, kad Sasuke sugalvotų kokią nesąmonę ir atsisakytų būti pavaišintas.

–         Taip, tu, − stengiausi ramiai atsakyti.

–         Kažkodėl taip nemanau, − Sasuke akimis peržvelgė meniu. – Ko norėsi?

–         Palauk, − sutrikau. – Juk aš tave vaišinu. Prisimeni?

–         Aš keičiu taisykles. Rinkis, ką tik nori.

–         Sasuke, tu negali, − ėmiau dėstyti. Dabar tai jau panašu į pasimatymą, o aš taip nenoriu.

–         Ko taip jaudiniesi? Sutaupysi pinigų. Turėtum džiaugtis.

–         Tu nuvarysi mane į kapus.

     Neturėjau kur dingti. Užsisakiau ledų. Sasuke taip pat. Nesu iš tų žmonių, kurie piknaudžiautų jiems pasitaikiusia galimybe. Bent jau paprastai. Ledai buvo labai skanūs. Valgiau iš lėto. O kur man skubėti. Sasuke vis tiek dar užsakė du pieno kokteilius.

–         Tu labai tyli, − prakalbo vaikinas.

–         O ką man sakyti? − pamaigiau ledų dubenėlyje likusią braškę. Braškės ir ledai vienoje vietoje man kažkaip nederėjo.

–         Šią akimriką įsivaizdavau kiek kitaip.

     Aš taip pat, Sasuke.

–         Na, tu pats pakeitei taisykles.

     Nežinau kodėl, bet tai privertė Sasukę nusijuokti. Kažin ar anksčiau girdėjau jį juokiantis.

–         Kas čia juokingo? – susiraukiau.

–         Tu teisi, − nurimo vaikinas. – Atrodo, kurį laiką neturėsime jokių misijų, − puikus kalbos nukreipimas kita linkme.

–         Aha. Kakašis nori, kad mes pailsėtume, − mes ar aš?

–         Buvai sutikusi Naruto?

–         Ne. Neturiu su juo jokių reikalų. Be to, šiandien tik antra diena, kai mes grįžome į Konohą.

–         Mat kaip, − Sasuke atsigėrė savojo kokteilio.

     Mano nuomone, jis elgėsi keistai. Ne taip kaip visada. Ar jis jaudinasi? Kodėl? Juk tai tik aš. Suprasčiau, jei dabar būtų tikras pasimatymas. Aš pati vos neišprotėčiau. Bandžiau ką nors įžvelgti vaikino veide, judesiuose, bet nepavyko.

–         Žinai, pagalvojau apie Katon Goukakyuu no Jutsu, − vėl pradėjo kalbėti Sasuke. – Gal ir galėčiau tave išmokyti.

     Na, ačiū. Susigriebė vyrukas. Dabar, kai man jau nebėra jokios dingsties jo to prašyti. Ir kas darosi tam Uchihai? Jis šaiposi iš manęs?

–         Kažkaip greitai persigalvojai, − tepasakiau.

–         Kas tau užėjo? – gan griežtai paklausė vaikinas. – Kalbi su manimi kažkaip šaltai ir dirbtinai, beveik nežiūri man į akis ir vengi, kad aš nepastebėčiau, kaip mane nužiūrinėji. Kodėl?

–         O koks tau skirtumas? – atsakiau.

–         Mane tai nervina. Ir Bangos šalyje, prieplaukoje, pasielgei su manimi neteisingai. Aš maniau, kad tau... – Sasuke nutilo ir įsmeigė akis po staleliu.

–         Kad aš ką? – įsižiūrėjau į jį.

     Toks Sasukės protrūkis mane nustebino. Jis pyko, graužėsi, nežinojo ką daryti. Ir aš dėl to kalta. Nors nieko nepadariau. Tikiuosi.

–         Pamiršk, − Sasuke numetė ant stalelio kelis banknotus ir atsistojo.

–         Palauk, − taip pat atsistojau. – Baik sakyti, ką norėjai.

–         Pamiršk tai. Pamiršk viską, kas buvo čia, Bangos šalyje ar kur kitur, − vaikino balse atsispindėjo pyktis.

–         Tu nori, kad pamirščiau viską, kad buvo tarp mūsų? – ramiai paklausiau. Nors nieko nebuvo. Visi tą žinote.

–         Taip, − labai tyliai ištarė Sasuke.

     Tas vienas žodis smigo į mane kaip strėlė. Kodėl norėjau verkti? Kodėl man skaudėjo? Pati buvau nusprendusi viską baigti, kol dar nieko nėra.

–         Labai gerai, − sugniaužiau kumštį. – Tu man nebeegzistuoji, Uchiha Sasuke.

–         Tu man niekada neegzistavai, Hatake Ernesta.

     Sasuke išėjo. O aš... apsiverkiau. Tyliai, tačiau verkiau. Sunku patikėti, kad egzistuoja toks žmogus, kuris taip lengvai gali ištrinti viską, kas siejo jį su kitu žmogumi. Mes nebuvome draugai. Nebuvome priešai. Buvome kažkas daugiau nei komandos nariai. Ir kartu buvome niekas. Gerai, jog visa tai baigėsi dabar, kol rimtai neįklimpau. Kol Sasuke neėmė man reikšti šio to daugiau...

–         Panele, ar jums viskas gerai? – krūptelėjau išgirdusi padavėjos balsą. Ji atėjo surinkti tuščių indų.

–         Taip, − nusišluosčiau ašaras. – Norėčiau susimokėti.

–         Žinoma, − linktelėjo ir nusišypsojo.

     Vis dėlto ne visi žmonės blogi. Ne visi sugeba tik skaudinti mane. Ne visi atsisako ryšio su manimi. Nesu ideali. Nesu graži. Nesu itin protinga. Esu, kas esu...

     Nelabai prisimenu, ką veikiau išėjusi iš kavinės. Ėjau gatvėmis. Pro mane plaukė žmonės. Nepažįstami, nieko nenutuokiantys sutvėrimai. Kakašis manęs nesekė. Jau būtų prisistatęs. Gerbiu jį už tai. Už tai, kad duoda man nors truputėlį privatumo, kai turėtų nesitraukti nė per žingsnį. Kakašis tikriausiai tikėjosi, jog mes tapsime pora. Aš ir Sasuke. Vyras buvo teisus. Sasuke ne man. O aš ne jam...

     Susigriebiau, jog atėjau į mišką. Čia lyg ir turėjo būti treniruočių laukai, tačiau nebuvau įsitikinusi. Turėjau apsisukti ir grįžti į miestą, bet mane užvaldė pyktis ir nuėjau toliau. Eidama menkai žiūrėjau į kelią.

     Viskas. Neverta liūdėti dėl arogantiškojo Sasukės. Išbraukiu jį iš savo galvos, žodyno ir viso pasaulio. Mes nebeegzistuojame vienas kitam. Rytoj nueisiu pas Hokagę ir jis turės mane išklausyti. Norės to ar ne. Priversiu jį pagreitinti reikalus dėl mano grąžinimo į realų pasaulį. Privalau grįžti namo. Pasiilgau savo aplinkos. Netgi Justės man šiek tiek trūksta. Aišku, galiu be jos gyventi dar ilgai ilgai.

     Staiga išgirdau riaumojimą. Sustingau vietoje. Iš krūmų priekyje išniro didžiulis šuo ir šoko ant manęs. Nespėjau net surikti, kai jo letenos su nagais perrėžė dešinįjį mano petį. Šuo mane pargriovė. Maniau, jog galas. Gyvūnas mane sudraskys, sukandžios. Buvau mirtinai išsigandusi. Negalėjau nei šauktis pagalbos, nei bėgti.

–         Liaukis, Amara! Pasitrauk nuo mergaitės! – sušuko moteriškas balsas.

     Šuo atsitraukė. Aš giliai kvėpavau. Pažvelgiau į gyvūno akis. Jis vis dar urzgė ir priešiškai žiūrėjo į mane. Nušliaužiau metrą atgal, prie medžio. Iš peties bėgo kraujas, perštėjo. Vis dar nesupratau, kas įvyko. Iš kur čia atsirado toks didžiulis šuo? Kodėl jis mane puolė? Kam priklauso tas moteriškas balsas?

–         Ar tu sveika? – moteris pribėgo prie manęs.

–         Gal, − linktelėjau.

     Pasižiūrėjau į moterį. Ji buvo gan jauna. Duočiau jai apie dvidešimt metų, jei ne mažiau. Ilgus, rudus plaukus ji buvo susirišusi apačioje į kasą. Ant skruostų turėjo tokias pat raudonas iltis kaip Kiba. Tai mane nustebino.

–         Aš labai atsiprašau, − kalbėjo moteris. Ji taip pat atrodė išsigandusi. – Aš negalėjau suvaldyti Amaros ir ji pabėgo.

–         Amara? – pasižiūrėjau į šunį. Šviesus, pilkas kailis ir žalsvos, draugiškesnės akys.

–         Tai vienas iš mano šunų. Aš tikrai labai atsiprašau.

–         Nieko baisaus neįvyko, − nieko baisaus, tik aš patyriau mirtiną šoką ir manęs vos nesudraskė milžiniškas šuo ir dar mano nuotaika siaubinga. Daugiau visiškai nieko baisaus. – Tai ir mano kaltė. Ėjau užsisvajojusi.

–         Amara tave sužeidė? – moteris pasižiūrėjo į mano petį. – Atrodo, įdrėskimas nemenkas.

–         Nieko baisaus, − pakartojau. Dabar labiausiai norėjau grįžti pas Kakašį ir ištrinti šią dieną iš savo gyvenimo.

–         Jokiu būdu. Aš dėl to kalta. Negaliu imti ir leisti tai išeiti. Eime į mano namus, sutvarstysiu žaizdą, kol nepasigavai kokios infekcijos.

–         Nebūtina, − dar bandžiau ginčytis, nors jau supratau, kad neverta.

     Moteris padėjo man atsistoti. Stengiausi nejudinti sužeistosios rankos, nors buvo nelengva. Skaudėti skaudėjo, tačiau prie skausmo jau buvau pripratusi. Gal ir mano organizmas pripras ir man nebereikės savaitės išgijimui.

–         Hana, kas nutiko? – iš krūmų išėjo dar viena moteris su keliais dideliais šunimis.

     Ši moteris buvo vyresnė ir šiek tiek bauginanti. Trumpi, rudi, į šalis krypstantys plaukai, laukinės akys ir tokios pat raudonos iltys ant skruostų. Mane išgąsdino jos šuo.

–         Ramiai, − paliepė vyresnioji moteris ir šunys nurimo.

–         Aš nesuvaldžiau Amaros ir ji užpuolė šią mergaitę, − atraportavo pirmoji moteris.

–         Aišku. Ar rimtai susižeidei?

–         Ne, nelabai, − papurčiau galvą. Ši moteris mane baugino. Jaučiau, jog ji griežta ir negailestinga. Verčiau neprasidėti.

–         Įdrėskimas gan gilus, − paprieštaravo jaunesnioji moteris.

–         Tuomet grįžtame namo.

–         Palaukite! – supanikavau. – Nenoriu pridaryti jokių rūpėsčių!

–         Tu ir nedarai.

     Taigi vėl kažkur įsivėliau. Kas dėl to kaltas? Vaikinas, kurio vardo nebėra mano žodyne. Neatrodė, kad man grėstų rimtas pavojus. Hana (jaunesnioji moteris) tik sutvarkys mano žaizdą. Tada lėksiu nuo jų namų kuo toliau.

     Moterų namai buvo gan netoli nuo miško. Tiesą sakant ši gatvelė man pasirodė matyta. Namas iš tolo taip pat. Mane kiek trikdė iš paskos pėdinantys šunys. Tikiuosi dėl šio įvykio neimsiu bijoti šių gyvūnų.

     Namas buvo didelis. Nenuostabu, juk šunims reikia daug vietos. Tiesą sakant, aš temačiau tik gyvenamąjį namą, už kurio galėjo būti dar daugiau pastatų. Namo vidus nebuvo prabangus ar panašiai. Buvo jaukus, šviesus. Hana nusivedė mane į vieną kambarį ir pasodino ant stalo. Pati atsinešė dėžutę su įvairiais medicininiais įrankiais.

–         Šiek tiek skaudės, tačiau reikia dezinfekuoti žaizdą, − pasakė mergina.

     Aš linktelėjau. Aišku, nesitikėjau, jog TAIP skaudės, tačiau stengiausi neišleisti nė garselio. Gerai, kad galėjau rankomis spausti stalo kraštą.

–         Papasakok apie save, − tarė Hanos mama. Kaip tyčia, jos vardo nesužinojau. – Nesu tavęs mačiusi, − man iškilo klausimas, ar visi Konohoje vieni kitus pažįsta.

–         Aš esu Hatake Ernesta, − prakalbau, kol Hana įnirtingai darbavosi su mano įdrėskimu.

–         Hatake? – nustebo moteris. – Vadinasi, esi Kakašio giminaitė.

–         Jūs pažįstate Kakašį? – susidomėjau.

–         O kas jo nežino? – nusijuokė Hana.

–         Nesakau, jog pažįstu jį asmeniškai, tačiau žinau visus Konohos jounin. Beveik visus. O Kakašis yra pasižymėjęs.

–         Aš nežinojau, jog jis toks garsus, − pasakiau. Nors turėjau susiprasti. Juk net kito kaimelio nusikaltėlis Zabuza buvo girdėjęs apie mano vyresnįjį brolį.

–         Tu esi nindzė, ar ne?

–         Taip. Dar tik genin, − linktelėjau ir tyliai sudejavau iš skausmo.

–         Atleisk, − atsiprašė Hana.

–         Nieko tokio, − nusišypsojau.

–         Aš turiu sūnų. Taip pat genin. Jis tuoj turėtų grįžti iš treniruotės.

     O koks man skirtumas? Vos mano įdrėskimas bus tinkamai sutvarstytas, mausiu iš čia.

–         Jis galės palydėti tave namo.

–         Ne, nereikia! – šiek tiek supanikavau.

–         Nesispyriok. Susižeidei dėl mūsų kaltės ir mūsų pareiga tinkamai tavimi pasirūpinti, − šyptelėjo moteris.

     Subildėjo atidaromos, uždaromos durys ir į kambarį įlėkė vaikinas.

–         Ei, sese, gal žinai, kur nukišau savo apatinius? Per treniruotę išsipurvinau ir man reikia persirengti.

     Jis ėmė vilktis žemyn savo švarką ir marškinėlius. Kodėl mano veidas įkaito iki braškės raudonumo?

–         Kiba! – sušuko Hana ir išstūmė vaikiną pro duris.

–         Sese, kas darosi? Kodėl negaliu įeiti? – girdėjau piktinimąsi už durų.

–         Mano sūnus, − atsiduso likusi moteris. – Jis šiek tiek...

–         Be kompleksų, − išsprūdo man.

–         Galima ir taip sakyti, − šyptelėjo.

     Sekasi. Ne, žiauriai nesiseka. Kodėl iš visų Konohos namų turėjau atsidurti čia? Kodėl iš visų Konohos šunų mane užpuolė Amara? Kodėl iš visų Konohos vaikinų tai turėjo būti Kibos šeima? Tikiuosi, jis manęs nematė ir nematys. Kam to reikia?

–         Atleisk už mano brolio manierų trūkumą, − į kambarį grįžo Hana.

–         Nieko baisaus, − o ką aš daugiau galiu atsakyti?

–         Na štai. Viskas.

     Pagaliau galėjau užsivilkti savo marškinėlius. Petį vis dar perštėjo, tačiau ne taip labai.

–         Dėkoju, − tariau.

–         Nejau tu visiems tokia maloni? – nusijuokė Hana.

–         Ne visiems, − susigėdau. Tikrai ne visiems. Yra pora vaikinų, kuriems kartą užvažiavau per veidelį.

–         Sese, gal paaiškinsi, kodėl turėjau išeiti? – į kambarį įėjo supykęs Kiba. Jam iš paskos atskubėjo Akamaru.

–         Kiba, mes turime svečių, todėl malonėk apsirengti, − paprašė Hana.

–         Kokių svečių? Nieko nežinau apie jokius svečius, − murmėjo.

     Tuo metu Akamaru spėjo prisigretinti prie manęs ir aš jį paėmiau ant kelių. Šunelis buvo toks mielas.

–         Ei, Akamaru, kur dingai? – apsidairė vaikinas ir (pagaliau) mane pastebėjo.

     Sunku suprasti, kaip jis reagavo. Žiūrėjo į mane kokias penkias minutes. Sumirksėjo. Galbūt susiprato, jog stovi pusiau nuogas, bet nesupanikavo. Nesusigėdo. Gal šiek tiek.

–         Ernesta? Ką čia veiki? – galiausiai prakalbo.

–         Judu pažįstami? – pasidomėjo Hana.

–         Nevisai... – norėjau atsakyti.

–         Žinoma! – mane perrėkė Kiba.

–         Tu mums nieko nesakei, − kaip ir papriekaištavo ponia Inuzuka.

–         Aš nežinojau, kad jūs Kibos giminaitės, − bandžiau išsisukti, nors raudonos dėmės ant skruostų seniai man išdavė, su kuo turiu reikalų.

–         Nesvarbu, − Kiba šoktelėjo prie manęs. – Kas tau atsitiko?

–         Nieko baisaus...

–         Tave sužeidė? Ar labai skauda? Žaizda nerimta? – išbėrė vaikinas. Dievaži, kodėl žmonės, kurių net nepažįstu, taip manimi rūpinasi? Suprasčiau, jei būčiau kažkas, na, kažkas ypatingo. Juk nesu. Nei labai gražiai atrodau, nei mano balsas užburiantis, nei dar kas nors. Tada kodėl?

–         Amara šiek tiek įdrėskė jos petį, − paaiškino Hana. – Tačiau pavojaus nėra.

–         Amara? Sese, kaip galėjai leisti Amarai sužeisti Ernestą?! – sušuko Kiba.

–         Tai įvyko netyčia! – teisinosi Hana. Vargu ar jos brolis bent šiek tiek klausėsi.

–         Kiba, − garsiai tariau. – Nieko baisaus neįvyko. Aš gyva ir sveika. Tai tik mažas įbrėžimas.

     Kiba įsižiūrėjo į mane. Man jis pasirodė juodai nusivaręs nuo kojų. Vaikino akys nedegė ugnimi kaip pirmąjį kartą jį sutikus. Rankos, kojos buvo nubrozdintos. Vaikinas sunkokai kvėpavo. Visas jo kūnas buvo išvargęs.

–         Gerai, − nebesiginčijo.

     Man palengvėjo. Juk aš kalta dėl šios sumaišties. Jei nebūčiau užsigalvojusi, nebūčiau nepastebėjusi Amaros. Gal. Dabar, žiūrėdama į Kibą, supratau, kaip menkai progresuoju nindzių srityje. Kiti genin treniruojasi dešimt kartų daugiau už mūsų Septintąją komandą. Aš net nemoku jokio stipresnio jutsu ar taijutsu manevro. Kad bent turėčiau super jėgos.

–         Jau eisiu, − atsargiai tariau ir atsistojau nuo stalo. Akamaru šoktelėjo nuo mano kelių.

–         Ar tikrai gerai jautiesi? – pasidomėjo Hana.

–         Taip, pakankamai.

–         Kiba gali tave palydėti, − pasiūlė ponia Inuzuka.

–         Ne, nereikia. Neabejoju, jog jis turi kitų darbų, − nusišypsojau.

     Atsisveikinau su visais, išskyrus Kibą. Jis kažkur dingo. Galbūt persirenginėjo. Džiaugiausi, kad pagaliau baigėsi ši makalynė. Geriau viską pamiršti.

–         Ei, Ernesta! Palauk!

     Atsisukau. Manęs link bėgo Kiba. Visas uždusęs ir suplukęs. Pasivijęs sustojo ir ėmė giliai šnopuoti. Aš buvau beveik išėjusi iš jo gatvelės, todėl nieko nuostabaus.

–         Ar kas atsitiko? – paklausiau. Galbūt kažką pamiršau ar sugadinau?

–         Nieko. Aš tik... na... – Kiba pasižiūrėjo į mane. – Norėjau atsisveikinti.

     Atsisveikinti? Atbėgti šitokį kelią vien dėl žodelio „ate“, „viso gero“ ar „iki“? Šis vaikinas daugiau nei pamišęs.

–         Atleisk, kad elgiausi nemandagiai, − Kibos skruostai raustelėjo. – Susinervinau, nes nesisekė per treniruotę. Juk nesupykai?

–         Jokiu būdu, − kodėl žmonės prisigalvoja tokių dalykų?

–         Šaunu, − vaikinas pamindžikavo vietoje. – Gal kitą kartą susitiksime geresnėmis aplinkybėmis?

–         Gal, − tepasakiau. Tai nuskambėjo šaltokai. Susigriebusi dar pridūriau: − Bet būtinai susitiksime.

–         Galėtum užsukti pas mane, − šyptelėjo Kiba. – Lauksiu.

–         Deja, nemanau, kad galėsiu. Treniruotės, supranti? – pamelavau. Kaip žema ir negarbinga.

–         Suprantu, − nenusiminė vaikinas. – Aš taip pat sunkiai dirbu.

–         Neabejoju, − vienas mano pažįstamas visai nedirba, tik vaikšto į susitikimus su idiotais vaikinais.

–         Tuomet iki, − išsišiepė Kiba.

–         Iki, − nusišypsojau.

     Kiba dar pamindžikavo, tačiau, nebesugalvojęs ką pasakyti, nuėjo namo. Eidamas jis bene dešimt kartų atsisuko pasižiūrėti į mane. Visą tą laiką vaikinas šypsojosi.

     Kai grįžau namo, radau Kakašį, sėdintį ant sofos ir skaitantį „Icha Icha paradise“. Norėjau nepastebėta prasmukti į savo kambarį, bet... Ar įmanoma ką nors nuo jo paslėpti? Savo ašarų nesugebėjau. Jis pastebėjo. Aš verkiau. Kodėl? Kas galėtų man atsakyti kodėl? Kodėl turėjau apsižliumbti? Kodėl Kakašis mane apkabino ir guodė? Aš maniau, jog man neskaudu. Man nieko neskauda. Visiškai.

–         Kas nutiko? – paklausė Kakašis, glostydamas mano nugarą. Aš sėdėjau šalia jo ir stebėjau savo kojas.

–         Nenoriu pasakoti, − sumurmėjau.

–         Ir taip aišku, − atsiduso vyras. – Jei Sasuke tau kažką padarė, priversiu jį sumokėti, − Kakašio pasakymas nuskambėjo grėsmingai.

–         Nereikia! – išsigandau. – Aš pati šiek tiek kalta.

–         Pamiršk. Turiu tau šį tą.

–         Ir ką gi? – įtariai pasižiūrėjau. Gal tai dar vienos lažybos. Na, ne. Dėkoju. Man jau užtenka.

–         Tai tavo kambaryje, − nusišypsojo Kakašis.

     Mano nuotaika nebuvo sutverta staigmenoms, tačiau atsidusau ir nuslinkau į savo mažutį kambarėlį. Turėjau dėkoti ponui Hatakei ir už tokią asmeninę teritoriją. Vis geriau nei nieko. Turėjau minkštą lovą. Ten buvo ir langas bei mažiukas staliukas su siaura spinta. Daugiau niekas netilpo.

     Įėjusi apsidairiau. Nieko naujo kaip ir nepastebėjau. Jei tai pokštas, man nejuokinga. Patyriau tiek streso, kad tokie juokai man nejuokingi.

     Norėjau išeiti, kai mano akys užkliuvo už kažko neįprastai balto. Sustojau ir geriau įsižiūrėjau. Ant lovos gulėjo suknelė. Balta, graži, su trumpomis raukšlėtomis rankovėlėmis, nemenka iškirpte, siaurėjančiu liemeniu ir banguotu sijonėliu. Tokią pamačiusi parduotuvėje tikrai pavarvinčiau seilę.

–         Kakaši, tu išprotėjai, − tesugebėjau pasakyti.

–         Patinka? – vyro ševeliūra išdygo tarpduryje.

–         Dar klausi! – šūktelėjau.

–         Žinojau, kad patiks, − šyptelėjo. – Pirmyn, nesidrovėk. Gali pasimatuoti.

–         Bet, − sunerimau. – Ar ji man tiks? Supranti, mano gabaritai nėra maži.

–         Ko tu jaudiniesi? – numojo ranka mokytojas. – Ši suknelė pasiūta kaip tik tau. Kaip ir kiti drabužiai spintoje.

–         Tu nerealus, Kakaši! – apkabinau vyrą.

     Neįsivaizduoju, kaip jis sugebėjo pripildyti mano spintą rūbų, kurie, svarbiausia, man tiko! Tai bent vyresnysis brolis! Ar galėjau tikėtis geresnio?