Naruto istorija (1/5)

 

 

***

 

Tapti nindze nėra taip lengva, kaip maniau. Iš vis nesuprantu, kaip man į galvą šovė tokia mintis? Tai ne mano jėgoms. Kakašio žodžiai, jog išlaikėme, taip mane užliūliavo, kad pamiršau, kas esu. Juk kūno kultūra nėra ta sritis, kurioje galiu pasižymėti.

     Treniruotes pradėjome vakare, vos atšventę mano priėmimą į Septintąją komandą. Iš pradžių Kakašis mane pavaišino viename restorane, o po to ištempė į treniruočių lauką. Džiaugiausi tik dėl to, kad ten nebuvo žmonių.

̶            Gerai, − kuo puikiausiai nusiteikęs tarė Kakašis. Būtų neblogai, jei šiek tiek savo entuziazmo jis atiduotų ir man. − Nuo ko pradėsime?

̶            Gal atidėkime rytdienai? − viltingai pasiūliau.

̶            Jokiu būdu. Naruto, Sakura ir Sasuke greitai pastebės, jog nesi nindzė, jei nežinosi pagrindų. Ak, tiesa, − vyras plekštelėjo sau per kaktą. − Turiu tau kai ką. Užsimerk.

    Nelabai troškau tai daryti, bet paklusau. Kakašis priėjo prie manęs ir kažką užrišo ant kaktos. Vyras atsitraukė. Atsimerkiau. Paliečiau kaktą. Ant jos buvo toks pat raištis su geležine lentele kaip ir Kakašio, Naruto ar Sasukės. Liečiau jį vis dar netikėdama. Juk tokius nešioja tik Konohos nindzės!

̶            Ar tai reiškia, kad dabar priklausau Konohai? − paklausiau.

̶            Taip, − linktelėjo mokytojas. − Tačiau tikriausiai supranti, kad galvos raištis ne viskas. Jei laikysi Konohą savo namais, ji tokia ir bus.

    Nuleidau akis. Namais... Mano namai ne čia. Šis pasaulis manęs niekada nepriims. Aš kitokia...

̶            Jei labai nenori, galime nesitreniruoti.

̶            Rimtai? − truputį nudžiugau.

̶            Penkias minutes, − nusišypsojo Kakašis.

     Susiraukiau.

̶            Gerai, penkios minutės baigėsi. Pradėsime, − ne, nesibaigė! − Nindzės pagrindiniai ginklai yra chakra, kumščiai ir šaltieji ginklai.

̶            Juk ir taip aišku, jog nindzės nenaudoja šaunamųjų ginklų, − burbtelėjau. Kažkodėl visam tam neturėjau nei noro, nei kantrybės. Būna tokių dienų.

̶            Taip. Su ginklais ir kumščiais viskas aišku, − aš kilstelėjau antakį. Gyvenime nesu su kuo nors mušusis, ar juo labiau laikiusi rankoje ginklo. − Gal ir ne viskas. Kad ir kaip būtų, chakra daug svarbiau. Žinai, kas tai?

̶            Kažkokia nindzių energija, naudojama atliekant jutsu.

̶            Aha. Ar moki valdyti savo chakrą?

̶            O ar aš turiu tokį dalyką?

̶            Ernesta! Surimtėk!

̶            Gerai. Nepyk. Nemoku, − vėl nuleidau akis. Nereikia pamiršti, kas čia bosas.

̶            Mokytis valdyti chakrą geriausia atliekant paprastus jutsu. Įdėmiai žiūrėk, − Kakašis padarė rankų ženklus, įvyko sprogimas ir prieš mane stovėjo Sasuke.

̶            Sasuke! − šūktelėjau. Kaip jis atsidūrė vietoj Kakašio?

̶            Ne, senasis Kakašis, − sprogimas ir Kakašis vėl atvirto į save. Po galais, kaip taip apsigavau? − Čia ne į temą, bet kas vyksta tarp tavęs ir Sasukės?

̶            Tarp manęs ir jo? − nustebau. Juk nieko nevyksta!

̶            Taip. Jis tave vakar palydėjo namo, o šiandien į treniruotę. Judu kartu slėpėtės ir aš pamaniau...

̶            Tai nieko nereiškia! − užrikau. Be to tie lydėjimai tik Kakašio nuopelnas. Kas paliko mane vieną ir leido pasiklysti? − Man Sasuke visiškai nepatinka.

̶            Aš tik pamaniau... Visos merginos jį... − aš ne visos! Nejau taip sunku suprasti? – Na, nesvarbu, nesvarbu. Tęskime, − tai tu užvedei šį pokalbį, Kakaši. − Įsidėmėjai ženklus?

̶            Maždaug, − pabandžiau pati panašius padaryti.

̶            Dabar susikaupk ir pabandyk pasiversti manimi.

̶            Kaip?

̶            Pabandyk sukaupti savo energiją... šilumą į rankas ir virsti manimi, − pagal tave viskas labai paprasta, Kakaši.

     Sudėjau rankų ženklus ir pabandžiau nukreipti kūno šilumą į rankas. Tas lygtais pavyko. Tada ėmiau vaizduotis kaip virstu Kakašiu ir... nieko.

̶            Bandyk dar kartą, − paliepė.

     Nieko.

̶            Toliau, kol pavyks, − vyras atsisėdo ant akmens.

     Lengva pasakyti. Bandžiau. Trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, keliasdešimtą kartą – nieko. Nieko nevyko. Nei sprogimo, nei ko nors panašaus.

     −      Ar tu įsitikinęs, kad reikia daryti būtent taip? − galiausiai paklausiau, tačiau man pakėlus akis, Kakašis snaudė.

     Jaučiau, kaip viduje užverdu. Buvau nusivariusi nuo kojų, temo, darėsi šalta. Norėjosi prieiti ir nuversti Kakašį žemyn su visu tuo akmeniu. Tačiau susilaikiau. Galėjau viską mesti ir taip pat snausti, bet nutariau nepasiduoti. Tai šimtu procentu provokacija.

     Dar kartą sudėjau rankas taip, kaip rodė Kakašis. Šilumą reikia sutelkti rankose. Bet ar šiluma yra toji vadinama čiakra? Abejoju.

     Po galais! Jei galiu išspręsti fizikos, chemijos uždavinius, pavaizduoti joninį ryšį, tai galiu atlikti ir kvailą nindzių jutsu! Kodėl tai pasakyti taip lengva, o padaryti – ne?

     Atsisėdau ant žemės. Tiksliau man sulinko kojos ir aš kritau bei susimušiau sėdynę. Kam tai rūpėjo? Nei man, nei kam kitam. Susimąsčiau. Kodėl man visada nutinka taip? Kitiems juk sekasi. Karolina ne kartą man sakė pasitikėti savimi. Bet jos čia nėra. Nėra ir pasitikėjimo savimi...

     Amžinai pastumdėle nebūsiu, tiesa? Amžinai nežliumbsiu ir nežiūrėsiu į žmones iš žemumos. Aš galiu. Aš sugebėsiu. Aš...

     Atsistojau. Savyje jutau energijos pliūpsnį. Ar tai čiakra? Jaučiau, kad dabar pavyks. Dabar arba niekada. Sukabinau rankų pirštus. Žinojau, jog noriu virsti Kakašiu ir... Man pavyko.

     Išsisklaidžius dūmams, pažvelgiau į savo rankas, kojas. Taip, atrodžiau kaip du vandens lašai panaši į Kakašį.

̶            Tau pavyko, − išgirdau vyro balsą. Neklydau. Miegojimas buvo provokacija.

̶            Neįsivaizduoju kaip, − nemaniau, jog ilgiau galiu išbūti Kakašiu, tad panaikinau techniką. Nežinau kaip. Užteko pagalvoti.

̶            Tavo chakra ypatinga, − nusišypsojo Kakašis.

̶            Kaip tai? − atsisėdau, nes kažkodėl pasijutau išsekusi.

̶            Kaip čia tau paaiškinus. Matai, tu turi daug ir gan galingos chakros. Kiekvienas nindzė jos turi skirtingai. Tavoji chakra iškyla į paviršių tik tada, kai pasitiki savimi.

̶            Panašiai ir buvo.

̶            Tačiau aš negalėjau tau to pasakyti iš pat pradžių, nes nebūtumei pajutusi, ką reiškia panaudoti savo chakrą. Tu nebūtum sugebėjusi pasitikėti savimi iš tikrųjų.

̶            Vadinasi, aš esu šio to verta? − prisimerkiau.

̶            Lyg ir, − šyptelėjo vyras.

̶            O tu ar išmokysi mane naudotis kitais jutsu?

̶            Žinoma.

̶            Noriu išmokti spjaudytis ugnimi kaip Sasuke, − išpyškinau, tarsi būčiau pasirašiusi.

̶            Bet tai nėra toks jau lengvas jutsu, − sutriko Kakašis. − Gal pradėkime nuo lengvesnių? Tokių kaip Pakeitimas.

̶            Neįdomu, − pareiškiau. Žmonės, aš juk ketinu tapti puikia nindze. Turiu omeny, sieksiu aukštumų. Turiu užsigrūdinti. Ir kai kam nušluostyti nosį.

̶            Įnoringas klientas, ką? Bet gal pristabdykime arklius? Kur mums skubėti?

̶            Tu pats sakei, kad... − pradėjau.

̶            Nesvarbu, ką aš sakiau.

̶            Tu paprasčiausiai nenori manęs išmokyti to jutsu! − žmogau, elgiuosi kaip išlepinta mergiūkštė. Galbūt tokia ir esu.

̶            Tu nesugebėtum.

̶            Gerai, gali nemokyti. Paprašysiu Sasukės!

̶            Tarsi jis sutiktų! − mudu abu šaukėme vis garsiau.

̶            Sutiks! Dar ir kaip! − rėkiau net negalvodama apie pasekmes.

̶            Niekada!

 −           Sutiks, pamatysi!

̶            Puiku, − nukirto vyras. − Jei Sasuke tave išmokys, aš padarysiu vieną dalyką, kurio paprašysi, − lažybos, a?

̶            Gerai, o kas, jei ne?

̶            Tu pakviesi Sasukę į pasimatymą, − Kakašis pakilo ir ėmė žingsniuoti namo.

̶            Ką? Kodėl turėčiau? − pasipiktinau.

−            Tai lažybos. Bet jei bijai pralaimėti...

̶            Nebijau. Tiesiog...

̶            Sasuke niekada nepadarys to, ko prašai.

̶            Ne... Sutinku, − kvailė, kvailė, kvailė!

̶            Puiku, − mes spustelėjome rankomis.

     Kvailė, kvailė, kvailė! Pala, man nereikės eiti į pasimatymą su Sasuke, net jei pralaimėsiu. Aš tik apsikvailinsiu kviesdama. Juk jis nesutiks. 120%, jog nesutiks. O dėl jutsu... Kaip bus taip.

     Ai, tiesa. Aš gyvenime nesu kvietusi, ar buvusi pakviesta į pasimatymą. Vadinasi, nebuvau ir pačiame pasimatyme.

     Visada būna pirmas kartas, ar ne?