Naruto istorija (1/11)

Nuotykių Bangos šalyje ir pirmosios dalies pabaiga.

 

***

 

Ištisą vakarą Naruto pasakojo, kaip jis išgelbėjo Inarį ir jo mamą nuo Gatoh pasamdytų samurajų. Su visomis smulkmenomis. Nors man pasirodė, kad jis pripasakojo nebūtų dalykų.

     Vos mums sugrįžus į Tazunos namus, buvome sutvarstyti, aptvarstyti ir t.t. Aš, aišku, neturėjau nieko prieš tokį rūpinimąsi, tik nemaniau, kad esu ligonė. Sasuke su Naruto taip. Jiedu buvo prie mirties slenksčio, o aš? Aš tik žliumbiau. Ir vis tiek mums trims buvo paskirtas lovos režimas, kurį puikiai ignoravome. Kol Tazunos duktė nepamanė, jog jau vėlu ir neišvarė mūsų miegoti. Tik kažin ar po visų tų įvykių aš galėjau miegoti.

̶            Žinai, aš negaliu patikėti, kad tu su Naruto įveikėte tą Haku vaikiną, − mums sugulus prabilo Sasuke. Ir kodėl nepaprašiau Kakašio kito kambarioko? Aš lyg ir bijojau kalbėti su šiuo vaikinu.

̶            Aš pati nelabai tikiu, nes beveik nieko neprisimenu, − melas. O ką man daugiau daryti? Niekam nepasakojau apie raudonąją čiakrą. Apie ją galiu pasikalbėti tik su Kakašiu.

̶            Tai irgi keista, − Sasuke įtartinai pasižiūrėjo mano pusėn.

̶            Aš buvau šoke, − stengiausi, kad vaikinas nepagautų mano akių žvilgsnio. Neabejojau, jog iš jo jis daug ką išskaitytų.

̶            Mes išsigelbėjome, − lyg tarp kitko užsiminė Sasuke. Aš nesupratau, kur link jis suka, tačiau nieko gero tai nežadėjo.

̶            Ir? − atsisėdau lovoje. Beprasmiška gulėti, kai vis tiek kalbiesi.

̶            Turėsi pavaišinti mane restorane. Prisimeni?

̶            Galbūt, − susiraukiau.

     Štai turiu naują bėdą. Negana, kad pralaimiu Kakašiui lažybas, dar turiu pavaišinti Sasu-vaikiną. O iš kur gausiu pinigų?

−        O tu nesiruoši išmokyti manęs Katon Goukakyuu no Jutsu?

̶            Ne, − Sasuke taip pat atsisėdo. − Kai pirmą kartą manęs to paprašei, aš supykau. Gal ir be reikalo. Tačiau dabar mane sudominai, − vaikinas šyptelėjo.

̶            Kaip tai? − sumišau.

̶            Man įdomu, kodėl tau taip reikia išmokti tą jutsu. Nors ne, − Sasukės akys sublizgo. – Kodėl taip nori išmokti iš manęs, − tu toks žiaurus, Sasuke.

̶            Man tiesiog tas jutsu patiko, kai mačiau tave jį atliekant ir aš daugiau nežinau, kas dar jį moka, todėl ir prašau tavęs, − suburbuliavau. Kodėl Sasuke turi būti toks įžvalgus? Jam visai nepakenktų, jei kai kuriuos dalykus praleistų pro ausis ar akis.

̶            Na, aš neabejoju, jog Kakašis moka. Kad ir kaip būtų, tau nepavyks išsisukti. Pasakyk, kodėl tau būtina išmokti šią techniką arba aš jos tikrai tavęs nemokinsiu.

̶            Eik šikt, Sasuke, − išsprūdo man ir aš atsiguliau. − Labanakt.

̶            Nereikia taip pykti. Aš vis tiek išsiaiškinsiu. Labanakt.

     Sasuke tikrai dažnai mane sunervina, bet toks gyvenimas.

     Ryte vyko Zabuzos ir Haku laidotuvės. Juos palaidojome ant kalvelės. Paminklais tapo paprasčiausi mediniai kryžiai. Prie Zabuzos kapo įsmeigėme jo didįjį kardą. Niekas beveik nekalbėjo. Aš padėjau gėlių ant Haku kapo ir sukalbėjau porą maldų. Šiaip nesu gera tikinčioji ir net nežinojau, ar čia egzistuoja mūsų dievas. Tiesiog norėjau pagerbti Haku. Jei įvykiai nebūtų taip pakrypę... Jei daug kas būtų kitaip...

     Suvokiau, jog vėl verkiu. Prie Haku kapo. Kaip apgailėtina. Tiesą sakant čia galėjo būti ir kito vaikino kapas. Vaikino, kuris Haku dėka nemirė. Ir kurio aš negaliu pakęsti. Kuris yra šlykštus arogantiškas išpuikėlis.

̶            Sakyk, Kakaši-sensei, − prakalbo Naruto. − Ar nindzės tikrai teyra ginklai?

̶            Deja, taip yra ir bus. Šis dėsnis egzistuoja visur, net ir Konohoje. Nindzės visada klauso įsakymų.

̶            Nejau tikra nindzė iš tiesų turi aklai sekti įsakymus ir nė trupučio nesivadovauti jausmais? – paklausiau.

     Man tai atrodė šiek tiek kvaila ir neteisinga. Neteisingas atrodė nindzės likimas – žūti misijoje. Nesvarbu kokioje.

̶            Kas žino, − atsakė Kakašis.

̶            O ką tu manai? Kad nindzės yra ginklai? − tarė Sasuke.

̶            Aš? − Kakašis pagalvojo. − Kiekviena nindzė viduje nevalingai tai kenčia.

̶            Bet aš taip nenoriu, − nusprendė Naruto. − Aš eisiu savo nindzės keliu ir vieną dieną tapsiu Hokage!

     Naruto privertė nusišypsoti visus, net ir mane. Atsistojau. Stengiausi paslėpti savo skausmą ir ašaras. Atrodė, jog aš vienintelė taip skaudžiai ir sunkiai išgyvenu šį įvykį. Tikriausiai todėl, kad iki šiol mačiau tik rožinį gyvenimą ir jaudinausi tik dėl nereikšmingų savo problemų. Tokių, ar kada nors susirasiu vaikiną. Kažin, ar tai pagelbėtų pasauliui. Turėčiau nuveikti šį tą geresnio. O kas, jei sugalvočiau tapti Hokage? Na, pripažinkim. Naruto nėra pats geriausias kandidatas. Hokagė nėra tik stipriausia Konohos nindzė. Jis atsakingas už savo kaimelį ir jo gyventojų gerovę. Galbūt, jei prasimuščiau į valdžią, galėčiau bent truputį pakeisti šį negailestingą pasaulį? Kaip visada, aš per daug įsisvajoju.

 

Dar kelias dienas pasilikome Tazunos namuose. Laukėme, kol baigsis tilto statyba. Juk tokia ir buvo mūsų misija – apsaugoti drąsos tiltą, kuris ves į viltį. Be to, reikėjo išsigydyti žaizdas. Naruto gijo daug greičiau už likusiuosius. Sasuke taip pat ilgai neužtruko. Apie Kakašį net nekalbu. Tik aš niekaip negalėjau atsikratyti kojos skausmo. Maudė visus raumenis. Negalėjau nepavydėti Naruto ir Sasukei, kurie lakstė be kruopelytės skausmo.

̶            Kakaši, kodėl taip yra? − paklausiau mokytojo, kai mudu vakare sėdėjome ant prieplaukos sumerkę kojas į vandenį.

̶            Kas yra? − vyras pakėlė akis nuo savo knygos. Siaube, jis tiesiog jos apsėstas. Skaito kiekviename žingsnyje. Ir kas ten gero?

̶            Sasuke su Naruto seniausiai išgijo, o aš turiu ilgai kankintis, − suburbuliaau. Pabandžiau nors akies krašteliu pamatyti, kas rašoma „Icha Icha paradise“, bet Kakašis užvertė knygą.

̶            Tikriausiai todėl, jog esi iš kitos dimensijos. Tavo organizmas nėra prisitaikęs prie tokio krūvio.

̶            Bet tai užknisa, − susiraukiau.

̶            Vaje, vaje, − nusišypsojo Kakašis. − Beje, apie Naruto. Jis turi paslaptį.

̶            Raudonoji čiakra? − nepagalvojusi leptelėjau.

̶            Tai tu vis dėlto matei, − atsiduso vyras ir vėl atsivertė knygą. − Naruto savo viduje turi įkalintą pabaisą.

̶            Pabaisą? − nusipurčiau. Pats vaikinas primena super energingą ir super triukšmingą pabaisiuką.

̶            Devyniauodegį lapiną.

̶            Kažko aš čia nesuprantu. Naruto juk nėra pabaisa, − įdėmiai pasižiūrėjau į vyrą.

̶            Jis pats ne. Prieš maždaug keturioliką metų Devyniauodegis lapinas užpuolė Konohą. Žuvo daug nindzių. Ketvirtasis Hokagė savo gyvybės kaina įkalino pabaisą kūdikyje. Tas vaikas yra Naruto.

̶            Bet tai neteisinga, − sušnibždėjau. − Naruto neprašė to padaro. Ar jis bent žino?

̶            Taip. Sužinojo prieš tapdamas nindze, − linktelėjo Kakašis. Viską jis pasakojo taip ramiai. – Jei būtum nemačiusi Devyniauodegio proveržio, nelabai manimi tikėtum, tiesa?

̶            Tikriausiai, − paspardžiau kojomis vandenį.

̶            Kovojant su tuo vaikinuku, − Haku, jo vardas Haku, pone Hatake. − Buvo pažeistas barjeras, laikantis lapiną Naruto kūne ir padaro chakra išsiveržė į paviršių. Laimei, barjeras visiškai nesubyrėjo.

̶            Kaimelio žmonės nekenčia Naruto, taip? − sušnibždėjau. − Nes mano, kad jis pats yra Devyniauodegis.

̶            Galima ir taip sakyti. Tačiau tokių žmonių mažėja.

     Tai štai kodėl Naruto nori pripažinimo. Visą vaikystę jis buvo atstumtas. Buvo vienišas, tačiau užuot ėmęs visų nekęsti, užsibrėžė tikslą tapti Hokage − Konohos lyderiu. Dabar, kai daugiau žinau apie vaikiną, galėsiu būti jam atlaidesnė. Manau.

̶            Kakaši, aš apsisprendžiau, − tariau. Vyras tik kreivai į mane pasižiūrėjo. – Noriu tapti nindze-medike.

̶            Kad galėtum gydyti Sasukę? − šyptelėjo mokytojas.

     Norėjau jam už tai vožti.

̶            Kuo čia dėtas Sasuke? − sumurmėjau.

     Aš tik nebenorėjau kovos lauke jaustis beverte. Galėčiau bent gydyti savo komandos draugus, jei nesugebėčiau kautis.

̶            Daug kuo. Juk jis tau patinka, − Kakaši, nebūk toks šlykštus, gerai?

̶            Visai ne, − 1% yra laaabai mažai, todėl negalima teigti, jog šis faktas tiesa.

̶            Šį tą prisiminiau. Jau eisiu, − Kakašis atsistojo.

̶            Kodėl? Pats mane čia atsitempei, o dabar išeini, − pyktelėjau.

̶            Nepyk, − vyras kilstelėjo ranką ir pradingo.

     Nekenčiu, kai jis taip pradingsta. Aš dar norėjau su ponu Hatake Kakašiu-sensei aptarti porą dalykėlių, bet ne. Jis išgaravo.

̶            Idiotas, − gan garsiai sumurmėjau.

̶            Kas? Ar aš?

     Iš netikėtumo išgirdus šį balsą vos nenusiverčiau nuo tiltelio ir nepliumptelėjau į vandenį. Taip nesitikėjau dabar išvysti Sasukės, kad man net užėmė kvapą. Vaikinas stovėjo man už nugaros, susikišęs rankas į šortų kišenes. Atrodė nepriekaištingai kietai kaip visada.

̶            Ne, aš kalbėjau ne apie tave, Sasuke, − mano balse atsispindėjo sumišimas.

̶            Tuomet gerai, − Sasuke priėjo ir atsisėdo šalia manęs. Gan arti, jei paklaustumėte manęs. Gan per arti, jei dar kartą paklaustumėte. – Maniau, kad vėl mane keiki, − vaikinas nusiavė batus ir įmerkė kojas.

̶            Ką čia veiki? – buvo vienintelis klausimas, sukesis mano galvoje.

̶            Šiąnakt labai gražus dangus, nemanai? – kur link suki, Sasuke?

̶            Aha, − žvilgtelėjusi į žvaigždes atsakiau.

̶            Naktis, tamsa, žvaigždės, mėnulis, prieplauka, du žmonės. Argi ne romantiška?

̶            Ką? – kokias nesąmones čia dabar tauškia tasai Uchiha? – Kodėl dabar turi būti romantiška?

     Sasuke pasižiūrėjo į mane sugniuždytu žvilgsniu. Ar aš pasakiau ką nors ne taip? Sasuke iš manęs kažko tikėjosi? Ne tokio atsakymo?

̶            Nesvarbu, − vaikinas tikrai nusivylė. Tik kodėl? Ką aš pražiopsojau? Ko nematau? – Žinai, Sakura labai dėl manęs nerimavo.

̶            Tai kas? – susiraukiau. O va Panelės Rožiniais Plaukais minėti tikrai nereikėjo.

̶            Ji mane slaugė ir padėjo Tazunos dukrai pertvarstyti žaizdas, − taip? Tai kodėl aš to nepastebėjau? – Ji švelni, paslaugi ir labai gera, − tikrai? Bet ji neskubėjo tavęs gelbėti! Tik apverkė mirusį. – Ji visai kitokia mergina nei tu, − ak, šitaip?

̶            Tai eik ir sėdėk su savo Sakura, − ranka pasėmiau vandens ir tėškiau jį į Sasukę. – Jei ji tokia tobula, tai ko lendi prie manęs? Gal eikit kur už kampo pasiglamžyti!

     Ir nuėjau palikusi sumišusį Sasukę. Kad ir ką jis norėjo padaryti, išėjo priešingai.

     Idiotas, mulkis, kvailys, šunsnukis, tuščiagalvis, pusprotis, prietranka, apkiautėlis, nevisprotis, pasileidėlis! Ką daugiau apie jį pasakyti? Ateina pas mane, tauškia apie romantiką, o po to apie švelniąją, gerąją, paslaugiąją, tobuląją Sakurą! Niekas taip nesielgia! Ko jis tada nevaikštinėja paskui Panelę Tobulybę, jei ji jam taip patinka? Jei ji tokia jo skonio! Ko jis atslenka pas mane?! Ko aš iš vis kvaršinu sau dėl to galvą? Ar aš... pavydžiu? Žmonės, nenuprotėkit! Kad aš kada nors pavyduliaučiau Sasukės! Ir dar Sakurai! Tegul jie gyvena ilgai ir laimingai. Pati palaiminsiu jų santuoką. Netgi vaikus pakrikštysiu!

     Tą paskutinę naktį Bangos šalyje užmigau Sasukei dar negrįžus į kambarį. Šiaip man nelabai rūpėjo, kur jis bastosi ir su kuo. Faktas, jog tai buvau ne aš. Ir kodėl turėčiau? Man buvo gerai ir vienai. Visada taip maniau. Kodėl kas nors turėtų keistis? Ypač aš?

     Rytą atsibudusi taip pat neužtikau savo kambarioko. Ar jis manęs vengia? Tegul jeigu nori. Sutvarkiau patalą, susidėjau savo daiktus ir pasiėmusi kuprinę išėjau. Buvome nutarę nepusryčiauti, kad greičiau grįžtume namo. Kai visi susirinkome (Naruto pramiegojo), patraukėme ant tilto. Jis jau buvo baigtas. Dingus Gatohui ir jo sėbrams, kaimelio gyventojai išdrąsėjo ir visi ligi vieno padėjo statyboje. Mes ir būtume prisidėję, tik po sunkios kovos nebuvo lengva ką nors daryti.

     Man net akys iššoko ant kaktos pamačius minią, susirinkusią mus išlydėti. Tai buvo bene visas kaimelis su Tazunos šeima priešakyje.

̶            Dėkojame už viską, − tarė Tazuna.

̶            Nėra už ką. Toks mūsų darbas, − nusišypsojo Kakašis.

̶            Mes jūsų pasiilgsime.

̶            Kada nors atvyksime jūsų aplankyti, − pažadėjo Naruto.

̶            Naruto, − prakalbo Inaris. – Ačiū.

̶            Inari. Žinai, tu gali verkti, jei nori.

̶            Tu taip pat, Naruto.

     Abu berniukai atrodė taip, tarsi tuoj apsiverks. Apgailėtina. Juk verkti atsisveikinant nėra gėdinga. Mano manymu. Juk jie vis tiek apsiverkė, kai Naruto nusisuko ir jiedu vienas kito nebematė. Tai mane prajuokino. Du maži užsispyrėliai.

     Taigi atsisveikinę patraukėme tiltu į sausumą, į Konohą. Galėjau pagaliau atsikvėpti. Geriau jau daryti neįdomias, lengvas misijas nei tokias. Mes dar nesame pakankamai tam suaugę.

̶            Kai grįšime namo, paprašysiu Irukos-sensei pavaišinti mane Ichiraku kavinėje, − džiaugėsi  Naruto.

̶            O aš... – įsigeidė pasireikšti Sakura. – Sasuke-kun, gal norėtum nueiti su manimi į pasimatymą?

̶            Ne, − atsakė Sasuke. Sakura nuliūdo.

     Na ir kvailys. Jam patinkanti mergina kviečia į pasimatymą, o jis atsisako. Taip nebūna. Gerai pagalvojus, Sasuke niekada nerodė Sakurai ypatingo dėmesio. Gal ji jam visai nepatinka? Tada kokia prasmė man apie ją taip kalbėti? Vaikinas norėjo pasižiūrėti, kaip reaguosiu? Bet kodėl? Šito nesupratau, tačiau jau mažiau pykau ant arogantiškojo vaikėzo.

̶            Sakura-chan, aš galiu eiti, − pasiūlė Naruto.

̶            Žinoma, ne! Ką sau galvoji? – ar ne per griežtai, Sakura?

     Šis pokalbis man priminė vieną ne itin malonų dalykėlį. Lažybas. Iš Sasukės kalbos buvo aišku, jog pralaimėjau. Vargeli! Dabar man teks pakviesti jį į pasimatymą. Pakviesti vaikiną į pasimatymą! Siaube. Aš nesugebėsiu. Niekada gyvenime.

̶            Ernesta-chan, o ką tu veiksi grįžusi? – pasidomėjo Naruto. Ką, ką. Galvosiu kaip išsisukti iš šios situacijos.

̶            Nežinau, − atsakiau.

̶            Galbūt norėtum nueiti pavalgyti rameno?

̶            Deja, ne, − eisiu į kavinę, bet ne su tavimi, Naruto.

̶            Kodėl atsisakei? – paklausė Kakašis, kaip įprasta prisigretinęs prie manęs.

̶            Nes neturiu noro, − atsidusau. – Pralaimėjau lažybas.

̶            Jau pasiduodi? Bet laikas dar nesibaigė, − nustebo vyras.

̶            Nesvarbu. Sasuke leido suprasti, kad niekada nesutiks manęs mokyti, − žvilgtelėjau į vaikiną gan piktu žvilgsniu.

̶            Ką gi. Turėsi jį pakviesti į pasimatymą. Nepamiršk, Sasuke negali atsisakyti. Aš laimėjau, aš diktuoju, ką turi daryti, − šyptelėjo Kakašis.

     Viskas. Aš žuvusi. Niekaip nesugebėsiu įvykdyti šių sąlygų. Net jei išdrįsiu pakviesti Sasukę susitikti, jis atsisakys. Visai kaip atsakė Sakurai. O antrą kartą to padaryti nebeišdrįsiu. Duokit durų rankeną: man reikia nusišauti! Pala minutėlę. Sugalvojau.

̶            Kakaši, ar galėsi duoti man pinigų?

̶            O kam? – nesuprato vyras.

̶            Na, aš juk kviesiu Sasukę, todėl jis sakys, jog turiu ir sumokėti, − nutaisiau nekaltą veido miną. – Žinai, koks jis.

̶            Tavo tiesa. Gausi pinigų. Juk mums sumokės ir už šią misiją.

     Taip! Mano planas turėtų kuo puikiausiai išdegti. Juk Kakašis nieko nežino apie mano pažadą Sasukei, o Sasuke nežino apie mano lažybas su Kakašiu. Man tereiks pavaišinti vaikiną restorane, o savo didžiajam broliui pasakyti, jog tai buvo pasimatymas. Taip, būtent taip. Gan paprasta, tiesa? Gyvenimas Konohoje bus kur kas lengvesnis. Daugiau jokių sudėtingų, pavojingų misijų, jokių galingų priešininkų, jokių kovų, jokių lažybų ar kvailų pažadų. Be to, galbūt tasai Hokagė jau bus radęs būdą grąžinti mane namo. Laukiu nesulaukiu, kol grįšime į Konohą. Į savo, taip vadinamus, naujuosius namus.