Naruto istorija (1/7)

Tvarkyti tekstą, perkeltą iš word'o į blogger'į, kad atrodytų padoriai, yra mendokusai  >..>

 

 

***

 

Kaip pasiekiau Tazunos namus − beveik neatsimenu. Mano sąmonė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo. Lyg ir pamenu, kaip jauna moteris apžiūrėjo mano žaizdas ir padėjo atsigulti. Smigau iškart, vos padėjusi galvą ant pagalvės. Kiek laiko išmiegojau – nenutuokiu. Kai pabudau, pajutau tik diegiantį pilvą ir likusį sumaitotą kūną. Jausmas toks, tarsi ant manęs būtų užgriuvę penki sumo imtynininkai. Vienu žodžiu, jaučiausi žiauriai prastai. Tačiau tai nebuvo blogiausias dalykas pasaulyje.

̶            Ką po galais tu čia veiki? − piktai nužvelgiau Sasukę, sėdintį ant patiesalo-lovos, šalia manęs. Mano galvoje gimė tik nelabai geros priežastys.

̶            Ilsiuosi, − šyptelėjo Sasuke. Jis buvo neapsakomai geros nuotaikos ir pasiruošęs mane paerzinti.

̶            Mano kambaryje? − susiraukiau. Ko jis taip kvailai į mane žiūri?

̶            Savo, − dar labiau šyptelėjo.

̶            Tai ką aš veikiu tavo kambaryje? − labiau supykau nei apstulbau.

     Sasuke šypsojosi ir žiūrėjo į mane. Žiūrėjo kažkaip kitaip. Kitaip nei anksčiau. Nors užmušk, nesupratau, kas pasikeitė. Jis ar aš. Jo akys, ar mano. Būtų beviltiška manyti, kad pasikeitė jo charakteris. Labiau tikėtina, jog tai Naruto, pasivertęs į Sasukę. Tik vaikino šypsnis buvo 100% arogantiškojo Uchihos.

̶            Sasuke, − valdingai tariau. − Kas čia dedasi?

̶            Nieko, − gūžtelėjo pečiais vaikinas. Mano kantrybė vis labiau seko. − Nurimk, tu savo kambaryje ir aš esu savajame.

     Kaip tai? Jei mes abu savo kambariuose, tai...

̶            Kodėl mes gavome bendrą kambarį?

̶            Tazuna neturi šimto laisvų kambarių, Panele Nuovokioji, − Sasuke išsitiesė ant, taip vadinamos, lovos.

̶            Tiek dar suvokiu, − suniurzgiau. − Ir suprasčiau, jei būčiau kartu su Sakura.

̶            Ne aš tai nusprendžiau. Taip išėjo, − vaikinas susidėjo rankas sau už galvos ir pasuko galvą į mane. − Kaip jautiesi?

̶            Prastai, o tu?

̶            Man viskas gerai.

̶            Bet tu gavai daugiau smūgių nei aš, − sušnibždėjau.

̶            Aš vaikinas. Esu tvirtesnis už tave. Tu mergina, todėl...

̶            Tai dar nieko nereiškia, − paprieštaravau. − Kaip Kakašis?

̶            Dar be sąmonės. Praėjo tik para, − Sasuke atsisėdo. − Jei nori, galime eiti jo aplankyti.

̶            Iš kur toks gerumas? − atsisėdau ir susivokiau, jog esu be drabužių.

̶            Tavo drabužiai buvo permirkę vandeniu ir krauju, todėl Tazunos duktė juos išskalbė, − pastebėjęs mano žvilgsnį, tarė vaikinas. − Teks pasiimti kitus.

     Taip, tik yra viena menkutė bėdelė. Aš neturiu kitų! Patekau čia su vienais drabužiais ir be pinigų. Kadangi Kakašis tiek nesusiprotėjo, turėjau išsiversti su vienais rūbais. Cha, ir Hokagė paskyrė jį mano globėju. Tuščia vieta jis, ne globėjas.

̶            Kas nutiko? − tuoj paklausė Sasuke. Nuo kada jis tapo toks pastabus man? Paprastai retai kas pastebi ar man gera, ar bloga. Neskaitant mamos. Bet ji nesugeba manęs suprasti.

̶            Aš kaip ir neįsidėjau atsarginių drabužių, − kurių galų mano veidas prisirpo lyg vyšnia?

     Sasuke įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Per daug įdėmiai. Tarsi jaustų man simpatiją. Tikriausiai mano vaizduotė labai laki.

     Vaikinas nusivilko savo marškinėlius ir pametėjo man.

     Tikiuosi tada neišsižiojau. Sasukės kūnas buvo visai kitoks nei vaikinų, kurių nuogas krūtines mačiau anksčiau. Tvirta, ne per daug raumeninga krūtinė, stiprios rankos ir...

̶            Palauk, Sasuke, žadi nusirengti? − truputį supanikavau.

̶            Aš turiu kitus drabužius, − atrodo vaikinukas nesuprato mano minčių. Iš dalies apmaudu. – Manau, Sakuros drabužiai tau netiktų, bet jei nori...

̶            Juokauji? − paėmiau marškinėlius į rankas. − Tavieji tikrai geriau.

     Sasuke ištraukė iš savo kuprinės baltus šortus ir juodus marškinėlius. Šortus pametėjo man, o marškinėlius užsivilko pats. Aš apsukau mėlynus jo marškinėlius ir pastebėjau ant jų keistą ženklą.

̶            Kas tai? Vėduoklė? − žvilgtelėjau į vaikiną.

̶            Aha, Uchiha klano simbolis, − kiek liūdnoku balsu paaiškino Sasuke.

̶            Uchiha... − pažvelgiau į rūbą. − Tada negaliu jų vilktis. Nesu iš Uchiha klano. Tau šis ženklas svarbus, jei jį nešioji. Nenoriu tavęs įžeisti.

̶            Renkis, − tepratarė vaikinas. Jis nusisuko. Nežinau, ar kad man nebūtų gėda, ar dėl savęs.

     Sasuke atsisuko ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Iš jo veido minos nieko nesupratau. Jis vėl buvo senasis Sasuke. Manęs nekenčiantis Sasuke.

̶            Atrodai kaip aš, − pasakė vaikinas ir paėjo durų link.

̶            Sasuke, − sustabdžiau jį. Sasuke automatiškai, pats to nenorėdamas, atsisuko. Mačiau, kad jis visu kūnų troško nežiūrėti į mane. − Ar tu manęs nekenti?

     Vaikino akys išsiplėtė. Jis nebuvo tam pasiruošęs. Aš pati nebuvau. O viskas buvo taip puiku.

̶            Taip pat, kaip ir tu manęs.

     Sasuke susikišo rankas į kišenes ir išėjo.

     Taip pat, kaip ir aš... O jei pasakyčiau, kad tu man patinki, Sasuke? Kas tada?..

     Kiek pastovėjau ir išbėgau iš kambario. Sasuke dar nebuvo toli nuėjęs, todėl pasekiau juo. Tazunos namai nebuvo labai ištaigingi, tačiau mieli, gražūs ir jaukūs. Pati tokių norėčiau. Kakašio kamabrys buvome antrame aukšte, o mano su Sasuke pirmame, tad teko lipti laiptais.

     Priėję prie durų pasibeldėme ir įėjome. Kakašis gulėjo kambario viduryje patiestoje lovoje (kaip iš „Rurouni Kenshin“. Mano tokia pati). Atrodė prastai. Vienintelė atidengta akis žvelgė be nuovokos ar mirštanti iš nuobodulio. Vyrą apkamšė jauna moteris. Ta pati, kuri tvarstė mano žaizdas. Tikriausiai ji – Tazunos dukra.

̶            Ar taip gerai, mokytojau? − pasidomėjo ji.

̶            Taip, − vyro balsas nebuvo labai energingas.

̶            Ar tu įsitikinusi, kad gali taip laisvai vaikščioti? – moteris pasisuko į mane.

̶            Aš... − pasimečiau.

̶            Jei galėtumėte, norėčiau, kad paliktumėte mane ir Ernestą vienus, − paprašė Kakašis.

     Nuostabu. Kas manęs laukia – pamokslas?

     Tazunos duktė pasišalino iškart, o Sasuke dar padvejojo. Deja, jam nebuvo jokios dingsties likti ir jis išėjo. Sandariai uždariau duris ir atsisėdau šalia mokytojo.

̶            Atleisk, turėjau atidžiau tave saugoti, − prakalbo Kakašis.

̶            Ne, aš juk tokia pati Septintosios komandos narė kaip Naruto, Sakura ar Sasuke, − papurčiau

galvą. Tik lėtai, nes ji ėmė suktis.

̶            Ne, nesi. Jie jau seniai treniruojasi būti nindzėmis, o tu tik neseniai pakliuvai į šią erdvę.

̶            Klausyk, Kakaši, nenoriu, jog su manimi elgtumeisi kitaip.

̶            Tave galėjo užmušti, − Kakašis tikrai jautėsi kaltas. − Dar kiek ir dar vienas Zabuzos spyris

būtų tave pribaigęs.

̶            Tačiau mes esame...

̶            Dėl Dievo meilės, Ernesta! Tau lūžo šonkauliai ir stebuklas, kad nebuvai sužeista rimčiau! Ar supranti? Tu nesi nindzė, kad galėtum imtis tokių veiksmų. Ir kas tau šovė į galvą? Gelbėti Sasukę? Atrodė, jog esi protinga mergina, tačiau suklydau.

     Tylėjau. O ką galėjau atsakyti? Viskas, ką pasakė Kakašis, buvo tiesa. Skaudi, bet tiesa. Aš ne nindzė. Galėjau žūti. Man galvoj negerai. Aš...

     Pajutau, kad nebeišlaikysiu. Pravirkau. Ėmiau kūkčioti. Nesitikėjau priekaištų lavinos. Nenorėjau.

̶            Ernesta, − sumišo Kakašis.

     Pro duris įžengė Sasuke.

̶            Kakaši-sensei... − jis pamatė mane. − Kas atsitiko?

̶            Nieko baisaus.

̶            Jei aš ne nindzė, − grubiai nusišluosčiau ašaras. − Tada noriu grįžti namo. Dabar. Nelauksiu, kol baigsis misija Bangos šalyje, grįšiu į Konohą, o tada... − nebegalėjau kalbėti. Dabar išėjo viskas, kas buvo susikaupę per pastarąją savaitę.

̶            Ernesta, − sušnibždėjo Sasuke ir pervėrė Kakašį žudančiu žvilgsniu.

̶            Klausyk, Ernesta, − Kakašis atsisėdo lovoje. − Aš ne tai turėjau omeny, − vyras kiek pasimetė. − Aš tenoriu, kad būtum atsargesnė. Tavo galimybės... Kol kas jos yra mažesnės nei kitų.

     Aš visa tai žinojau. Tačiau vis tiek man buvo neapsakomai skaudu.

̶            Žinau... Suprantu, bet... Kakaši, aš nenoriu būti našta, − susitvardžiau, trumpai, tačiau susitvardžiau.

̶            Tu nesi našta, − Kakašis naiviai nusišypsojo. − Tiesiog dar neišmušė tavo valanda.

̶            Tai kvaila, − žiūrėjau į savo kelius. Rankas laikiau nuleistas. − Mudu abu žinome, kaip tai kvaila. Tikėtis, kad aš kada nors... būsiu Konohos nindze.

     Paskutinius žodžius ištariau pašnibždomis. Sasukę tai nustebino. Jo veide atsispindėjo nuostaba. Jaučiausi klaikiai. Mano nedidelės, neseniai užgimusios svajonės ėmė ir sudužo.

̶            Ernesta, − Kakašis beviltiškai žiūrėjo į mane ir žvilgtelėjo į Sasukę ieškodamas pagalbos. − Sasuke, pakalbėk su ja.

̶            Ką... Kaip? − pasimetė vaikinas.

     Aš atsistojau. Priėjau prie Sasukės. Sukūkčiojau. Jis dar labiau pasimetė. Mane tai sujuokino. Viduje. Tikriausiai Sasukei niekada neteko guosti merginos. Kaip ir man neteko būti guodžiamai vaikino. Juolab tokio, kaip stovintysis priešais mane.

̶            Er... Ernesta, − sušnibždėjo jis. − Ne... nereikia... nusiminti... − Sasukės veidą išmušė raudonos dėmės.

̶            Sasuke, − pakėliau akis. Ir man pasidarė geriau. Vos žvilgtelėjusi į jo akis, apsiraminau. − Tavo skruostai dega, − nusišypsojau.

̶            Mano... skruostai... − nesuprato Sasuke.

̶            Kakaši-sensei! − išgirdau Naruto balsą.

     Naruto, Sakura, Tazuna ir jo dukra įėjo į kambarį. Aš greitai nusišluosčiau ašaras ir atsitraukiau nuo Sasukės. Deja, Sakura tai pastebėjo. Žinoma, ji pro akis nepraleido ir vaikino marškinėlių ant mano kūno. Labai man ten rūpėjo, ką galvoja tokia mergina, kaip Sakura. Jei ji norėjo, galėjo apsigyventi viename kambaryje su Sasuke. Tik, vargu, ar vaikinas būtų jai paskolinęs savo rūbus.

     Susėdome puslankiu apie Kakašį. Tyčia ar netyčia, aš atsisėdau šalia Sasukės. O gal turėčiau sakyti, jis atsisėdo šalia manęs? Kartais tiesiog nesuprasi, kaip viskas vyksta.

̶            Sakyk, Kakaši-sensei, kas tau nutiko? − paklausė Naruto. − Ar tu pasveiksi?

̶            Man viskas gerai. Nėra dėl ko jaudintis, − aš truputį pykau ant Kakašio, todėl net nesiruošiau nerimauti. − Aš tiesiog per daug naudojausi sharinganu. Todėl kokią savaitę beveik negalėsiu judėti.

̶            Sharingan yra įspūdingas, bet atima daug jėgų, − pasamprotavo Sakura. Nežinojau, kad ji sugeba galvoti.

̶            Tazuna-san, atleiskite už sukeltas problemas, − mokytojas kreipėsi į klientą.

̶            Ką jūs! Esu jums skolingas gyvybę. Dabar, kai Zabuza nugalėtas, viskas turėtų nurimti, − gal ir Tazunos teisybė. Bent jau tikiuosi.

̶            Beje, Kakaši, − tariau aš. Po galais, kodėl negaliu ilgai pykti? − Kas buvo tas vaikinas su kauke? − Sasuke ir Naruto žvilgtelėjo į mane. Nejau jie pamanė, jog aš susižavėjau tuo nepažįstamuoju? Kche, kche, kol kas čia aš žaviuosi... Kakašiu.

̶            A, jis. Tas vaikinukas turėjo Miglos kaimelio ANBU – specialaus persekiojimo būrio – kaukę. Supranti, − vyras kreipėsi į mane, po to susigriebė, jog mes ne vieni. − Nindzių kūnuose, net po jų mirties, išlieka tam tikra informacija apie jutsu. Miglos kaimelio ANBU turi atsikratyti iš kaimelio pabėgusių nindzių kūnais, kad jokia slapta kaimelio informacija nepatektų į priešų rankas.

̶            Nori pasakyti, kad tas kaukėtasis berniukas nužudė Zabuzą vien tam, kad kažkokia kvaila informacija nepakliūtų į kito kaimelio rankas? − tai taip kvaila, jog negalėjau susilaikyti neišsakiusi savo nuomonės.

̶            Ne viskas taip paprasta, Ernesta.

̶            Bet tai taip kvaila, − sušnibždėjau.

     Įsivyravo tyla. Tazunos duktė atsistojo it atvėrė langą. Į vidų plūstelėjo gaivus rytmečio oras. Girdėjau čiulbančius paukščius. Norėjosi užsimerkti ir viską pamiršti.

     Pastebėjau, jog Kakašis susimąstė. Įdomu, apie ką? Tikrai ne mane. O galėtų.

̶            Kakaši-sensei, ar kas nutiko? − paklausė Naruto.

̶            Viena detalė neduoda man ramybės. Tas kaukėtasis berniukas pasiėmė dvigubai už save sunkesnį Zabuzos kūną. Nors kaip įrodymo būtų užtekę Zabuzos galvos, − pala, ar mokytojas bando pasakyti, kad...

̶            Tik nesakyk, kad... − Sasuke sunerimo.

̶            Taip. Zabuza gali būti gyvas.

     Reikėjo pamatyti Naruto, Tazunos ir Sakuros veidus. Jie buvo šokiruoti. Kaip ir aš pati.

̶            Bet, Kakaši-sensei, tu pats patikrinai ir patvirtinai, jog Zabuza negyvas! – papriekaištavo Sakura.

̶            Taip. Tačiau tada neatkreipiau dėmesio į kelis dalykus. Ginklas, kuriuo nindzė-medžiotoja nužudė vyrą, buvo adatos, − pabrėšiu – labai ilgos ir smailios. − Kai patikrinau Zabuzos pulsą, vyras tikriausiai buvo komos būsenoje, todėl nejaučiau jo pulso, − tikras trileris.

̶            Taigi kaukėtasis berniukas nenorėjo nužudyti Zabuzos. Jis jį išgelbėjo, − padariau išvadą.

̶            Taip, − linktelėjo Kakašis.

̶            Nerealu, − sušnibždėjau.

     Apžvelgiau visus sėdinčius. Sasuke, žinoma, nerodė išskirtinių emocijų. Sakura buvo susimąsčiusi. Taip pat ir Tazunos šeimyna. Tik Naruto atrodė susijaudinęs ir net laimingas.

̶            Mokytojau, kaip jūs ruošiatės kautis su Zabuza, jei savaitę gulėsite lovoje? − aha, Sakura teisi.

̶            Aš? Aš nesikausiu. Kausitės jūs.

̶            Ką? − išsižiojau. Ir taip kalba žmogus, aprėkęs mane už saviveiklą.

̶            Bet, mokytojau! − piktinosi Sakura. − Mes esam per silpni!

̶            Turime savaitę treniruotėms, tad nėra dėl ko jaudintis, − nusišypsojo Kakašis. – Jūs augate ir stiprėjate. Ypač tu, Naruto.

     Taip, žinoma, Naruto išaugo daugiausiai. Fe. Taip sakyti negalima. Gal tai įžeis Sakurą ar Sasukę. Gal netgi mane.

     Atsivėrė durys. Aš pasukau galvą pasižiūrėti, kas atėjo. Tai buvo kokių aštuonerių metų berniukas. Jis man pasirodė gana liūdnas. Berniukas nuslinko link Tazunos ir jį apsikabino.

̶            Inari, pasisveikink su nindzėmis iš Konohos. Tai žmonės, išgelbėję tavo senelį, − paliepė vaiko mama.

̶            Koks skirtumas. Vis tiek jie mirs, − sušnibždėjo berniukas.

̶            Ką? − sukluso Naruto.

̶            Jie mirs, nes priešinasi Gatoh. Taip būna visada.

     Ką girdžiu? Pesimištiškas mintis? Kažkada ir aš taip galvojau, vaike.

̶            Klausyk, vaike. Mes taip lengvai nežūsime, nes esame didvyriai, − Naruto kiek įsižeidė.

̶            Didvyriai neegzistuoja, − tvirtino vaikas.

̶            Egzistuoja, − vaikinukas geltonais plaukais bedė pirštu į save. − Prieš tave stovi vienas super didvyris.

̶            Nesąmonė. Nėra tokio daikto, kaip didvyris. Aš einu pažiūrėti vandenyno, − berniukas išėjo.

̶            Na, palauk tu, − įniršo Naruto.

̶            Naruto, liaukis, − įsikišau. − Beprasmiška ginčytis.

̶            Nesijaudink. Aš tik trumpai su juo pasikalbėsiu, − vaikinas taip pat išėjo.

̶            Užsispyrėlis, − sušnibždėjau.

̶            Ak, tiesa, − kažką prisiminė Kakašis. − Gražūs drabužiai, Ernesta.

     Tai buvo užuomina. Užuomina apie mane ir Sasukę. Net neabejojau, jog tai Kakašis sumanė apgyvendinti mane su Sasuke. Jis dar atsisims.

̶            Ačiū, − nusišypsojau ir išėjau. Man kambaryje pasidarė per tvanku.

     Prie laiptų sutikau Naruto. Jo mina nebuvo labai džiugi.

̶            Ar kas nutiko? − paklausiau.

̶            Ne, nieko, − sušnibždėjo vaikinas.

̶            Pakalbėjai su Inariu?

̶            Su tuo vaiku? Ne, pamaniau, jog neverta.

̶            Ir gerai.

     Apsisukau ir nusileidau žemyn. Apsidžiaugčiau, jei mano drabužiai jau būtų išdžiūvę. Žinot, paskui pasklis gandai apie mane ir Sasukę. Supratot, ką turiu omenyje?

     Kambaryje buvo tylu ir ramu. Pro atvirą langą veržėsi vėjas. Jis gaivino. Man patiko po patalpą pasklidęs vandenyno kvapas.

     Sugirgždėjo durys ir aš krūptelėjau.

̶            Tai tik aš, − šyptelėjo Sasuke.

     Aš vėl nusisukau į langą.

̶            Ar man pasirodė, ar tu ant manęs pyksti?

̶            Nemanau, jog pykstu. Nėra dėl ko.

̶            Tai kodėl nusisukai?

̶            O koks tau skirtumas?

̶            Man... Jokio.

̶            Noriu namo, − sušnibždėjau.

̶            Į Konohą? Dar negreitai.

̶            Sasuke?

̶            Ką?

̶            Kodėl man taip nesiseka?

̶            Aš taip pat nesu laimės kūdikis.

     Kažkas pasibeldė į duris.

̶            Prašom, − tariau.

̶            Mokytojas prašė pranešti, kad treniruotė prasidės po dviejų valandų, − pro duris galvą įkišo Tazunos duktė.

̶            Ačiū, − padėkojau.

     Moteris išėjo. Galėjo pasilikti. Nebūčiau supykusi.

̶            Tu elgiesi keistai, − Sasuke priėjo prie manęs. − Ar dėl to, jog Kakašis tave apibarė?

     Pasisukau į jį. Vaikino tokios gražios akys, veido linijos, plaukai, tvirtos rankos. Aš taip norėjau, kad jis mane apkabintų, kad prieitų arčiau. Kokia aš kvaila.

̶            Aš tiesiog... to nesitikėjau, − prakalbau. − Maniau, kad elgiuosi teisingai. Supranti, Sasuke, aš skiriuosi nuo jūsų. Esu silpna. Net Naruto tūkstantį kartų geresnis už mane, − na štai, dar beliko pasakyti, iš kur aš atvykau ir, kad neįsivaizduoju, kas yra nindzės.

̶            Aš taip nemanau.

     Sasuke išprotėjo. Arba tai ne jis. O gal jam pakilo temperatūra? Kliedesiai?

̶            Tikrai, − patikino vaikinas, pamatęs mano išsprogusias akis. − Mūsų grupėje silpniausia yra Sakura, − jė! Taip jai ir reikia. − O tu... Treniruotės nepakenktų.

̶            Idiotas, − sumurmėjau. − Tu visiškai nemoki guosti merginų.

̶            Išmokysi?

     Kumštelėjau Sasukei į pilvą ir išbėgau iš kambario. Tada man iškilo klausimas – kur dėtis likusias dvi valandas iki Kakašio super treniruotės? Trintis apie Sakurą iškart atkrenta. Bastytis su Naruto? Gal kitą kartą. Būti su Sasuke? Vilioja, bet neužtenka drąsos. Slaugyti Kakašį? Aš kaip ir pykstu ant jo. Tai ką daryti?

̶            Ernesta-chan! − šūktelėjo Naruto.

     Suakmenėjau. Mažų mažiausiai norėjau bendrauti su Naruto. Su tuo triukšmadariu, geltonplaukiu berniuku.

̶            Ko? − suniurzgiau.

̶            Žinai, pamaniau, kad... gal... galėtume praleisti šiek tiek laiko... kartu?

̶            Aš taip nemanau, − ramiai, būk kantri, nėra jokio reikalo pyktis su mažuoju nevėkšla. Taip, mano nuotaika siaubinga, bet...

̶            Ernesta-chan, taip mes galėtume geriau vienas kitą pažinti.

̶            Kitą kartą, Naruto. Dabar nenoriu su nieko bendrauti, − netiesa! Noriu su kuo nors pabūti. Tik nėra iš ko rinktis.

̶            Bet, Ernesta-chan... − maldavo vaikinas.

̶            Kitą kartą, Naruto! Kitą kartą, − kantriai pakartojau ir nuėjau.

     Toliau nuo Tazunos namų aptikau prie medžio šakos pririštas sūpynes. Atsisėdau ir ėmiau pamažu suptis. Buvo gera. Sūpynes aš visada mėgau. O dabar man maudė visą kūną. Atrodo, aš rimtai kažką susilaužiau. Diegė kažkur šone ir nežmoniškai skaudėjo koją. Dešinės kojos kelį, tiksliau pasakius. Jis visas buvo storai apvyniotas bintu. Štai tokios pirmosios mano gyvenimo kovos pasekmės.

     Užverčiau galvą į dangų. Jis buvo kaip niekad giedras. Norėjau, kad ir mano mintys būtų tokios pat šviesios ir giedros...

̶            Ei, miegale.

     Nesusigaudžiau, kas vyksta. Atmerkiau akis. Tikėjausi išvysti mėlyną dangų, tačiau išvydau vaikino veidą. Aš gulėjau ant žemės. Nejau, užsnūdau?

̶            Kas atsitiko? − suniurnėjau.

̶            Užmigai.

̶            A. O ką tu čia veiki, Sasuke?

̶            Vėluoji į treniruotę.

̶            Ką? − pašokau. Taip staigiai atsisėdau, kad net galva susvaigo.

̶            Juokauju. Nurimk, − Sasuke nusišypsojo. - Dingai, mes tavęs pasigedome ir išėjome ieškoti.

̶            Nejuokinga, − susiraukiau.

̶            Kaip ir tavo kumštelėjimas. Eime arba iš tiesų pavėluosime.

     Sasuke paėmė mane už rankos.

̶            Palauk, − tariau.

̶            Ar kas nutiko? − meiliai nusišypsojo vaikinas.

̶            Taip, šis tas.

     Užsimojau ir trenkiau jam į veidą. Vaikinas susverdėjo.

̶            Už ką? − suinkštė.

̶            Už šnipinėjimą, Naruto.

̶            Kaip sužinojai, jog tai aš? − Naruto panaikino techniką ir ėmė trintis užgautą skruostą.

̶            Sasuke tikrai neitų manęs ieškoti, jei dingčiau, − argumentas nekoks, nes to garantuoti tikrai negalėjau. Sasuke nenuspėjamas. Tikroji priežastis – per daug meili veido išraiška ir švelnus tonas.

̶            O man pasirodė, kad jūs draugai, − vaikino veidas degė nuo mano smūgio.

̶            Nejuokink, − juk manęs su Sasuke niekas nesieja, tiesa? Ką aš bandau apgauti? Sieja. Bendras kambarys.

̶            Tuomet gerai, − Naruto išsišiepė. − Atleisk, kad sekiau tave, Ernesta-chan.

̶            Nesulauksi. Man nepatinka, kai kas nors mane sekioja, − tiesą sakant, aš net nežinau, ar kas nors dažnai taip elgiasi ir ar iš viso elgiasi.

̶            Bet aš atsiprašau!

     Nepadės, Naruto. Aš noriu tavęs atsikratyti, todėl mauk iš čia. Tiksliau, aš mausiu. Ir išėjau. Grįžau į savo kambarį. Tikėjausi, jog jis bus tuščias, bet klydau.

     Sasuke stovėjo atsirėmęs į palangę ir žvelgė pro langą. Nežinau, kas man užėjo, tačiau man patiko jį tokį matyti. Kvaila, ar ne?

     Vaikinas žvilgtelėjo į mane. Ar man pasirodė, ar jo žvilgsnis buvo priekaištingas?

̶            Kaip praleidai laiką su tuo nevėkšla?

̶            Su kuo? − nesupratau. Po to man toptelėjo, jog Sasuke kalba apie Naruto. − Aš neleidau laiko su Naruto. Jis mane sekiojo, bet aš dėl to nekalta.

̶            Kurgi ne, − prunkštelėjo vaikinas ir ėmė eiti durų link. − Tuoj prasidės treniruotė.

     Nesupratau, kas užėjo Sasukei ir nė nemaniau gilintis. Jei jis nori galvoti, kad leidžiu laiką su Naruto, tegu. Sasuke gali galvoti, manyti, ką tik nori. Man nusispjaut.

     Palaukiau kelias minutes ir tik tada išėjau iš namo. Tegu tas Sasu-kunas prasmenga skradžiai žemėn. Negaliu jo pakęsti. Ir nesiruošiu.

     Lauke sutikau Kakašį. Jis vaikščiojo su ramentais. Tikriausiai išsirioglinti iš lovos, pasiimti ramentus ir dar nušlubčioti iki treniruočių vietos jam buvo nelengva, netgi, sakyčiau, velniškai sunku.

̶            Gal padėti? − pasisiūliau. Pykti ant savo vyresniojo brolio yra beprasmiška.

̶            Tu labai maloni, bet aš pats, − atsakė vyras. − Kur kiti?

̶            Sasuke jau išėjo, o apie kitus nežinau, − mudu pradėjome eiti. Ką ten eiti, Kakašis vos vilkosi.

̶            Kontroliuoji Sasukę? Nemanai, kad per anksti? − neatrodė, jog mokytojas juokauja.

̶            Suprantu, kur link suki, tačiau manęs su Sasuke tikrai niekas nesieja, − keista, kad neužrikau. Dievaž, aš pasiilgau artimų žmonių, pavargau būti viena, man reikia išsikalbėti.

̶            Taip greitai pasiduodi? Nenuvertink savęs.

̶            Nevisai taip, − kaip sunku paaiškinti Kakašiui, kodėl aš ir Uchiha berniukas negalime būti kartu. − Gerai, Sasuke man patinka. Truputį. Bet aš nesu jo įsimylėjusi. Neketinu kitame, ne savo pasaulyje pradėti draugauti su vaikinu, kuriam nejaučiu tikrų jausmų.

̶            Tai jau geresnė priežastis nei „jis – kietuolis, aš – nevykėlė“, − nusišypsojo Kakašis. – Tačiau vis tiek duosiu patarimą – būk atsargi. Meilė nėra toks dalykas, kurį gali kontroliuoti.

̶            Nesijaudink, − užbaigiau pokalbį, nes mes atėjome.

     Visi buvo čia, miško proskynoje: Sakura, Sasuke ir Naruto. Nė vienam iš jų nejaučiau simpatijos. Nė vienas iš jų nebuvo mano draugas.

̶            Gerai, − prakalbo Kakašis. Kažin, ar jam nereikėtų pirma pailsėti po kelionės. − Jei jau visi esate čia, pradėsime.

̶            Kokį jutsu mus išmokysite, Kakaši-sensei? − į priekį šoktelėjo Naruto. Jam entuziazmo netrūksta.

̶            Pirma, pakalbėkime apie chakrą. Jūs visi žinote, kas yra chakra? − Kakašis nužvelgė savo mokinius.

̶            Tiesą sakant... − pradėjau (juk aš to tikrai nežinojau), bet Naruto mane pertraukė.

̶            Žinoma, žinoma. Chakra yra... em... um... na, chakra yra...

̶            Naruto! Tau derėjo labiau mokytis akademijoje! − pasipiktino Sakura. Žinai, Panele Rožiniais Plaukais, aš ten net nesimokiau, tačiau nėra čia dėl ko varyti ant vargšelio Naruto. Beje, ar tik nesikartoji?

̶            Kadangi Naruto nelabai žino apie ką kalbame, Sakura, gal galėtum mums paaiškinti, kas yra chakra? − kodėl ji, Kakaši? Galėtum pats. Net Sasuke būtų geriau!

     Sakura atsistojo priešais mus ir pasiruošė paskaitai. Kodėl ji, po velnių? Ji, ką, moksliukė, ar kas nors panašaus, jog vaidina viską žinančią?

̶            Chakra yra energija, reikalinga nindzei, kad ši galėtų atlikti  technikas: nuo paprastų taijutsu judesių iki sudėtingų ninjutsu ar genjutsu, − pala, argi taijutsu nėra vien ranka-į-ranką kovos būdas? Ir jam atlikti reikia čiakros? − Šią energiją sudaro dvi kitos energijos: kūno, kuri surenkama iš kiekvienos organizmo ląstelės, ir dvasios, kuri įgaunama su treniruotėmis ir patirtimi. Kitais žodžiais tariant, technikos padaromos iš dviejų energijų, išspaudžiamų iš kūno ir sulydomų kartu. Šį procesas vadinamas chakros lydimu. Kai jau turime sulydę čiakros, su ja, padarius rankų ženklus, galime atlikti jutsu.

     Gerai, aš nemėgstu Sakuros, bet ji tikrai daug žino ir turi savo vietą. Jei chakrą sudaro kūno ir dvasios energijos, tai aš čiaktos turiu nedaug. Pagalvokit, mano kūnas nėra treniruotas ir aš neturiu patirties ar juolab ištvermės, t.y., dvasios stiprybės.

̶            Ir kas iš to? − nesuprato Naruto arba apsimetė. − Aš vis tiek galiu naudoti technikas to nežinodamas.

̶            Ne, − paneigė Kakašis. − Naruto, Sasuke, jūs galite išlydyti daug chakros, tačiau nesugebate jos suvaldyti ir atliekate tik pusiau efektyvų jutsu, − tai darosi vis sudėtingiau, nemanote?

̶            Tai ką mums daryti? − paklausė Naruto.

̶            Mes čia susirinkome treniruotis. Tą ir darysime. Jūsų užduotis – įkopti į medį.

     Keista, bet kaip tik prieš mus buvo keturi išskirtiniai medžiai. Pabrėžiu, aukščiausi šiame miške. Man susuko vidurius vien pagalvojus apie kopimą. Aš nesu to dariusi. Vėl apsikvailinsiu. Nuoširdžiausi ačiū, pone Hatake!

̶            Tačiau lipant naudotis galima tik kojomis, − pridūrė mokytojas.

̶            Kaip? − išsižiojau.

̶            Žiūrėkite.

     Kakašis priėjo prie medžio ir ėmė kojomis bei ramentų pagalba statmenai lipti kamienu. Statmenai. Lyg tai būtų kokie laiptai, ar net nežinau kas! Kaip jis tikisi, jog aš taip sugebėsiu? Be šansų! Jau geriau tegul tas Zabuza (kuris GALI būti gyvas) mane nužudo. Aš nesimokysiu tokios nesąmonės. Net nesvajokit!

̶            Jūs turėtumėte sutelkti savo chakrą į pėdas ir lipant medžiu pamažu ją išleisti į kamieną, − labai aišku, ką daryti. Tiesiog lengviau nebūna. Kiek mes laiko turime? Savaitę? Mažiau? − Šios treniruotės tikslas – išmokti sulydyti reikiamą chakros kiekį reikiamoje vietoje. Išmokę lengvai kopti medžiu, galėsite atlikti bet kokią techniką.

     Kakašis mestelėjo žemyn keturis kunajus. Jie įsmigo mums prie kojų. Įdomu, kam jie skirti? Galima, aš su jais persipjausiu venas, nukraujuosiu ir laimingai mirsiu?

̶            Su šitais pasižymėkite savo užkopimo ribą ir stenkitės užlipti vis aukščiau, − vyras grįžo ant saugios žemės. − Pradėkite.

     Naruto, Sasuke ir Sakura pasiėmė kunajus. Aš nejudėjau. Nemačiau jokio reikalo. Naruto ryžtingai žvilgtelėjo į Sasukę (tikriausiai jis vėl apsėstas aš-nepralaimėsiu-Sasukei dalyko) ir pradėjo. Visi – išskyrus mane – susikaupė, sutelkė chakrą, kaip sakė mokytojas, į pėdas ir ėmė bėgti.

     Naruto parkrito aukštielninkas žengęs vos du žingsnius. Sasuke sugebėjo užkopti kokius porą metrų, tada pasižymėjo ribą ir lengvai nusileido ant žemės. O Sakura... Na, Sakurai pavyko iš pirmo karto be problemų pasiekti pirmąją medžio šaką ir dabar ji sėdėjo ant jos bei maivydamasi mojavo.

̶            Kaip... − žioptelėjo Sasuke.

̶            Sakura-chan... − stebėjosi Naruto.

̶            Labai gerai, Sakura, − pagyrė Kakašis. − Regis, tapti Hokake daugiau šansų turi Sakura nei kas kitas mūsų grupėje, − tai turėjo užgauti geltonplaukį vaikinuką. − Ir Uchiha klanas nėra toks jau šaunus, − pritariu! Nors pažįstu tik vieną šio klano narį.

     Ką gi, tai įkvėpė Naruto ir Sasukei ryžto ir jie puolė kopti tuo nelemtu medžiu. Abu jie atrodė šauniai. Ypač Sasuke. Stop!!! Negalima žavėtis tuo avigalviu. Šiame pasaulyje yra žymiai geresnių vaikinų, pavyzdžiui, Gaara. Ei, šiaip tai aš jo čia dar nemačiau! Įdomu, aš jis gyvena Konohoje? Jį, taip sakant, pakabinti gal ir galėčiau. Juokauju.

̶            Hm, Ernesta, ar nieko nepamiršai? – Kakašis atsistojo šalia manęs.

̶            Kaip ir ne, − bandžiau apsimesti nieko nesuprantančia.

̶            Treniruotė. Ji dar nesibaigė.

̶            Liaukis, Kakaši. Nejau manai, kad aš galėčiau tai padaryti? − mano balsas kupinas ironijos? Nejuokaukit, kaip aš galėčiau? − Aš nesu tokia gabi ir talentinga kaip Sakura, − pasistengiau, kad visi tai išgirstų. Visi, esantys treniruočių lauke.

̶            Gana išsidirbinėti, − vyras įbruko man į rankas kunajų.

̶            Vis tiek, pasirodžius priešams, neleisi man kautis, − dabar jau nebesistengiau atkreipti kitų dėmesio.

̶            Ernesta, tu vis dar pyksti? − atsiduso Kakašis. − Aš tiesiog nenoriu, jog rizikuotum.

̶            Nors kartą kas nors galėtų atsižvelgti į mano norus, − nutaisiau ryžtingą miną.

̶            Gerai. Ir ko tu nori?

̶            Tapti nindze.

̶            Prašom, − vyras ranka mostelėjo medžių link.

̶            Turėtum žinoti, kad aš negaliu...

̶            Liaukis išsisukinėti. Daryk, kaip pasakiau.

̶            Tai kvaila, Kakaši, − atsidusau.

     Atsistojau priešais savo medį − nepaliestą, aukštą. Susikaupiau ir pabandžiau čiakrą sutelkti pėdose. Lyg ir pavyko. Įsibėgėjau ir ėmiau bėgti medžio kamienu. Vos pastačiusi koją ant žievės, maniau nukrisianti, bet taip nenutiko. Mane pagavo įkvėpimas ir aš kopiau toliau, kol pajutau, jog tuoj slysiu. Brūkštelėjau atžymą, kur buvo mano koja ir... neįsivaizdavau ką daryti. Toliau lipti nebegalėjau, nes mano čiakra dingo iš kojų. Reikėjo leistis. Tik kaip? Aš ne Sasuke. Nemoku ore atlikti įvairių salto. Pakibau ir ėmiau kristi.

     Bandžiau persiversti taip, kad nukrisčiau ant kojų, tačiau dešiniąją persmelkė nežmoniškas skausmas ir aš atsimušiau į žemę nugara. Skaudėjo visus kaulus. Nuo stuburo iki šonkaulių ir t.t. Gal ir vėl ką susilaužiau.

̶            Ernesta-chan! − girdėjau Naruto balsą.

̶            Ernesta, ar tau viskas gerai? − šalia manęs priklaupė Kakašis ir padėjo atsisėsti. Man svaigo galva. − Tikriausiai paskubėjau. Tau dar negalima treniruotis.

̶            Niekis. Man viskas gerai, − sušnibždėjau. Ir vėl būsiu nustumta į šalį.

̶            Ernesta-chan, − Naruto pabaksnojo man į nugarą.

̶            Kas? − sugergždžiau. Man skaudėjo kelį.

̶            Žiūrėk, − vaikinas parodė į mano atžymą medyje.

     Ji buvo gan aukštai. Aš net nesitikėjau, kad man pavyks. Po to žvilgtelėjau į Sasukės medį. Jo atžyma buvo žemiau nei mano. Beveik pusę metro žemiau.

̶            Negali būti, − sušnibždėjau.

̶            Sasuke, palydėk Ernestą į Tazunos-san namus, − sukomandavo Kakašis.

̶            Nereikia, − bandžiau protestuoti.

̶            Reikia. Tu kraujuoji.

     Iš tiesų. Mano marškinėliai mirko krauju, tekančiu iš dešiniojo šono. Mano marškinėliai? Norėčiau. Manieji džiuvo Tazunos kieme. Tai Sasukės marškinėliai. O, siaube, aš sutepiau Sasukės marškinėlius! Sasukės!

̶            Aš galiu palydėti, − pasisiūlė Naruto. Koks jis mielas.

̶            Kakašis liepė man, − tarė Sasuke. − Tu verčiau treniruokis, − tai įžeidė geltonplaukį. Eilinį kartą.

̶            Bet, Kakaši, − pradėjau aš. − Kaipgi treniruotė?

̶            Treniruosiesi, kai pasijusi geriau.

     Kas tai nuspręs − tu ar aš?

     Sasuke priėjo prie manęs ir padėjo atsistoti. Mano dešinė koja beveik nefunkcionavo, todėl vaikinas apsikabino mane per pečius, kad padėtų eiti. Mano veidas degė. Pradėjome eiti.

     Nuo Sasukės kūno dvelkė šiluma. Aš buvau taip arti jo, jog mano keliai linko jau vien dėl šios aplinkybės. Vaikinas dar nebuvo spėjęs suprakaituoti, todėl jo kūnas atsidavė lengvu žolelių aromatu. Tikriausiai jis prausėsi kokioje nors ypatingoje vonioje ar kaip.

̶            Gal liausiesi į mane spoksoti ir bent truputį pajudinsi kojas? − Sasukės balsas buvo piktas.

̶            Atleisk, − sušnibždėjau. Nežiūrėti į jį. Tai neįmanoma! Kad ir kaip norėčiau, negaliu. Negaliu, negalėjau, negalėsiu. − Ir dėl marškinėlių – atsiprašau, − vaikinas pasižiūrėjo į mane. − Kad sutepiau juos krauju, − Sasuke šyptelėjo. − Kas? − nesupratau.

̶            Tu nerimauji dėl tokių niekų.

̶            Tai ne niekai, − suraukiau nosį. − Tai tavo marškinėliai.

̶            Taip, mano. Todėl, kai baigsi kraujuoti, juos man atiduosi.

̶            Gerai, − kodėl turėčiau prieštarauti? − Tik, pirma, teks juos išplauti.

̶            Ne, − paprieštaravo vaikinas. − Aš noriu jų tokių.

     Mano širdies ritmas tikrai sutrikęs, jei ji atlieka tokius salto kaip dabar. Mano smegenys taip pat, nes man į galvą šovė neįtikėtina, neįmanoma mintis.

̶            Kaip tai? Kodėl? − man taip reikėjo kuo greičiau išsiaiškinti, ar aš pamaniau teisingai, ar ne.

̶            Tu juk žinai, − Sasuke švelniai prisitraukė mane arčiau.

̶            Ne, nežinau, − širdie, ramiau, ramiau, infarkto man nereikia.

̶            Ar tikrai? − sušnibždėjo vaikinas man į ausį.

     Negali būti! Negali būti, kad Sasuke... Sasuke... Mane įsimylėjo?! Ne, tai neįmanoma. O jei? Kas, jei tai tiesa? Nejau...

̶            Ką gi, atrodo, aš tau patinku, − Sasuke atsitraukė nuo manęs kaip įmanoma toliau.

̶            Ką? − dar nespėjau pabusti iš savo laimės svajonių.

̶            Kitaip nebūtum taip susijaudinusi, ar ne?

     Mano protas iškart nušvito. Mažas nenaudėlis, paskutinis šunsnukis, išpuikėlis, gražuolėlis sumanė su manimi pažaisti. Tai tiesiog... per žiauru! O aš? Mažoji kvailelė patikėjo, kad... Ai, bala nematė.

̶            Eik po velnių, Sasuke, − nustūmiau jį šalin ir, nepaisydama kojos skausmo, viena pati nuskubėjau į priekė.

̶            Ei, tau negalima...

̶            Eik šikt! – sušukau. − Arba skubėk treniruotis, nes aš, mažoji kvėša, tave įveiksiu, Uchiha berniuk.

̶            Nešok per aukštai, Resta-chan. Mudu esame skirtingo lygio.

̶            Tikrai? Žinai, nesistebiu, kodėl esi toks vienišas. Aš neskirstau žmonių į lygius ir nedėlioju jiems „kietuolių“ ir „nevykėlių“ etikečių.

̶            Aš nesu vienišas.

̶            Neturėti nė vieno draugo yra baisu. Tada jautiesi niekam nereikalingas. Beviltiškumo, vienatvės jausmas yra pats baisiausias.

̶            Aš nesu vienišas! Girdi?! Nesu! − visa gerkle išrėkė Sasuke.

̶            Tikriausiai jautiesi labai prastai, tačiau, jei neleisi niekam tau padėti...

̶            Aš nesu vienišas!

̶            ... niekada neišbrisi iš to liūno.

     Ir nuėjau.

     Vos pasiekusi savo kambarį, susmukau ant lovos. Mano drabužiai jau buvo išdžiūvę ir gulėjo prie mano daiktų. Aš greitai – kiek leido mano jėgos – persivilkau. Kruvinus Sasukės marškinėlius bet kaip numečiau ant jo paklotos lovos. Man reikėjo kažką daryti, nes iš žaizdos šone vis dar tekėjo kraujas.

     Man bandant vėl atsistoti pro duris įėjo Tazunos dukra.

̶            Nežinojau, kad jau grįžote... − pradėjo sakyti ji, bet pamačiusi mano žaizdą atlėkė prie manęs. − Kas atsitiko?

̶            Nežinau, − išspaudžiau. Jutau, kaip mano veidu ima tekėti ašaros. Man labai skaudėjo. – Tiesiog pradėjau kraujuoti.

     Moteris išbėgo lauk. Pamaniau, jog paliks mane vieną, tačiau ji grįžo su instrumentais, reikalingais aptvarstyti žaizdai. Kai procedūra buvo baigta, skausmas atlėgo.

̶            Dabar turėtų būti gerai, − nusišypsojo moteris. − Šiandien tau nederėtų treniruotis. Gal geriau pradėk rytoj.

̶            Gerai. Ačiū, − padėkojau.

̶            O tuos reikės išskalbti, − Tazunos duktė ruošėsi pakelti Sasukės marškinėlius.

−            Ne, tegul jie tokie būna, − sustabdžiau ją.

̶            Ar tu įsitikinusi? Tik nebandyk jų plauti pati. Man tai nesukelia jokio vargo. Gal tu alkana? Vakarienė dar greitai.

̶            Ne, dėkui.

̶            Tada ilsėkis, − moteris išėjo.

     Ilsėtis? Gerai. Tik po to, kai sutriuškinsiu Sasukę, sumalsiu jį į miltus ir paleisiu pavėjui.

     Po kažkiek laiko grįžo Kakašis su Sakura. Ji išėjo su Tazuna pasaugoti tilto statybos. Tarsi Panelė Rožiniais Plaukais tai sugebėtų. Na, o Kakašis atslinko pas mane pagadinti ir taip prastos mano nuotaikos.

̶            Tikiuosi jautiesi gerai, − tarė jis, uždaręs kambario duris. Ar man vienai taip atrodo, ar dabar šioje istorijoje mažai veiksmo? Kas tiesa, tas tiesa – Sasukės čia per daug.  

−       Kol neatėjai – taip, − tai turėtų būti įspėjimas nebandyti mano kantrybės.

̶            Ei, ei, nebūk tokia širšė, − vyras metė žvilgsnį į Sasu-vaikino marškinėlius. − Kaip matau, visos viltys, kad judu susidraugausite, žlugo.

̶            Tai jo kaltė.

     Kakašis atsiduso ir prisėdo prie manęs. Kodėl aš nesu bent šešeriais metais vyresnė? Galėčiau įsimylėti Kakašį. Manau, jis man atsakytų.

     −            Gerai, klydau.

̶            Dėl ko? − pasižiūrėjau į vyrą. Keista, anksčiau nelabai susimąsčiau, kad jis vienintelis žmogus, sutiktas mano gyvenime, kuriuo visiškai pasitikiu. Tarsi jis iš tikrųjų būtų mano vyresnysis brolis.

̶            Dėl visko. Na, beveik visko. Mano misija yra užtikrinti tavo saugumą.

̶            Kodėl? Kodėl tas Hokagė mano, jog aš svarbi? − į šį klausimą man niekas taip ir neatsakė.

̶            Sužinosi, kai grįšim, − Kakašis suvėlė mano plaukus. Draugiškumo ženklas?

̶            Kakaši, − nustūmiau jo ranką nuo savo galvos. − Nenoriu, kad vykdytum šią slaptą misiją.

     Vyras įdėmiai pažvelgė į mane. Pasijutau nejaukiai.

̶            Juk nemanai, kad tavimi rūpinuosi tik dėl Hokagės-sama įsakymo? Gal iš pradžių... – Kakašis pažvelgė pro langą. − Tu turi kažką, kas verčia mane tave mėgti. Tai sunku paaiškinti žodžiais.

̶            Manau, aš suprantu, − sušnibždėjau.

̶            Žinoma, tu – protinga mergina, − vyras atsistojo. − Nepamiršk, rytoj taip pat treniruosiesi. Ir jei tavo kambariokas labai įgriso, galiu jį pakeisti, − Kakašis uždėjo ranką ant durų rankenos.

̶            Ne, išgyvensiu.

̶            Kaip nori, − vyras išėjo.

     Tataigi. Atėjo vakaras ir mes, visa krūva žmonių, susėdome prie stalo vakarienei. Kaip tyčia, aš vėl pataikiau atsisėsti prie Sasukės. Mes nebesikalbėjome. Sakura sėdėjo priešais mane, o Naruto priešais Sasu-kuną. Prie stalo buvo ir Inaris, Tazuna, jo duktė (ar aš kada sužinosiu jos vardą?) bei Kakašis. Naruto ir Sasuke buvo suprakaitavę, išsipurvinę, išvargę ir alkani. Jie kimšo maistą lyg pašėlę. Tikriausiai tai vėl aš-nesiruošiu-tau-pralaimėti dalykas.

̶            Dar vieną, − ištiesė tuščius indus abu vaikinai ir, lyg susitarę, viską, ką suvalgė, išpylė ant grindų.

̶            Nevalgykit, jei ruošiatės viską išvemti, − eilinį kartą pasipiktino Sakura. Nors, šį kartą ji teisi.

̶            Ne, aš turiu pavalgyti, − ranka nusivalydamas burną kalbėjo Sasuke.

̶            Aš turiu tapti stipresnis, − tikino Naruto.

̶            Taip, taip, − linksėjo Kakašis. − Tačiau vėmimas nėra gerai.

     Nebegalėjau to pakęsti. Atsitraukiau kėdę ir atsistojau.

̶            Jau išeini? − paklausė Tazunos duktė. − Bet tu nieko nesuvalgei.

̶            Negaliu valgyti, kai šalia tiedu varžosi vienas su kitu, − visi sužiuro į mane. − Tai kvaila. Dabar tai kvaila. Užuot varžęsi turėtumėte treniruotis.

̶            Lengva tau kalbėti, kai pati nieko nedarai, − įsikišo Sakura. − Tavo lygis pats mažiausias mūsų grupėje.

̶            Pasakyk, ką nors, ko dar nežinau, Sakura-chan.

     Sakura pašoko nuo kėdės. Gaila, kad ji taip lengvai įsižeidė.

̶            Ernesta-chan, Sakura-chan, − Naruto atrodė sutrikęs.

̶            Nori išbandyti? − paklausė Sakura. Žinoma, ji nesitiki, jog aš priimsiu iššūkį.

̶            Kada tik pageidausi, − šyptelėjau.

     Mes apsisukome ir pamažu išėjome į lauką. Naruto, Sasuke, Kakašis ir Tazunos šeimyna išėjo paskui mus. Atmosfera buvo, kaip čia pasakius, įkaitusi. Nežinau, kodėl išprovokavau šias kautynes. Sakura pati mane užkabino. Tikriausiai pavargau būti stumdoma kitų.

̶            Nemanau, kad mudvi galime kovoti lygiomis jėgomis, − kalbėjo Sakura. − Tau nederėjo mesti iššūkio.

̶            Visų pirma, aš nemečiau iššūkio, antra, dar pažiūrėsime, kas kam lygu, − atrėžiau.

     Akies krašteliu mačiau susirūpinusį Kakašio veidą, suglumusį Naruto, bejausmį Sasukę, išsigandusį Tazuną su savo dukra. Keista, aš pati nė trupučio nejaučiau baimės. Buvau pasiryžusi viskam. Žinojau ir jutau, jog visi mano, kad laimės Sakura, kad ji stipresnė. Mes dar pažiūrėsime.

     Sakura išsitraukė ir sviedė į mane pora mėtomų žvaigždžių. Aš šoktelėjau į šoną ir vieną jų sugavusi, mečiau atgal. Sakura atmušė ataką kunajumi ir ėmė artintis prie manęs. Ji ruošėsi spirti. Aš pasilenkiau, sugavau merginos koją, parverčiau ją ant žemės ir užgulusi prikišau kunajų prie Sakuros kaklo. Į galvą nevalingai atėjo mintis, jog tai buvo per daug lengva.

̶            Ernesta, Sakura, − įsakė Kakašis. − Gana. Elgiatės kaip vaikai.

     Aš neskubėjau atsitraukti. Žinote, kai pagauna azartas, nesinori lengvai pasiduoti. Vis dėlto atsistojau ir paslėpiau ginklą dėkle. Sakura taip pat atsistojo. Mudvi žvelgėme viena į kitą žudančiais žvilgsniais.

̶            Klausykit, mergaitės. Jums nėra dėl ko pyktis, − bandė atvėsinti atmosferą Naruto.

̶            Verčiau patylėk, Naruto, − paliepiau.

     Apžvelgiau visus ir grįžau į vidų. Eidama pro Sasukę neparodžiau jokių jausmų. Praėjau šalta kaip ledas. Tarsi jam rūpėtų.

     Prieš užsidarydama savo kambaryje (ir kodėl nepaprašiau Kakašio, kad iškeldintų Sasukę?), iš virtuvės nukniaukiau porą užkandžių. Aš gyvas žmogus. Maistas man reikalingas išgyvenimui. O jei numirsiu? Juokinga. Animaciniame pasaulyje miršta tik blogiečiai. Įdomu, ar šiame pasaulyje yra kokie nors Drakono rutuliai, kad prireikus būtų galima prikelti mirusiuosius.

     Sasuke į kambarį grįžo gan greitai, vos man spėjus sušlamšti paskutinį sumuštinio gabalėlį. Sakiau – grįžo? Ne grįžo, o įsiveržė į kambarį. Plėšte atplėšė duris ir užtrenkė jas sau už nugaros. Mano veido išraiška buvo kiek kvailoka. Aš juk nesitikėjau jo pasirodymo. Ir dar tokio audringo.

     Vaikinas priėjo prie manęs. Jo veide negalėjau įskaityti nieko, kas išduotų apie tai, kas manęs laukia. Sasuke atsisėdo. Aš taip pat sėdėjau. Mūsų akys atsidūrė viename lygyje, nors šiaip jis buvo už mane pora centimetrų aukštesnis. Jaučiausi suglumusi ir nelabai žinojau kaip elgtis.

̶            Kas po velnių tau užėjo? − galiausiai prakalbo Sasuke griežtu balsu.

̶            Ką turi omenyje? − nesupratau. Įdomu, ar mane glumino staigus įsiveržimas, ar artumas?

̶            Išprovokuoti kovą su Sakura! Tu dar nepasveikai. Negali net treniruotis, o ką jau kalbėti apie kovas! − ėmė priekaištauti.

     Aš tik mirksėjau ir žiūrėjau, kaip juda jo lūpos. Sasuke vėl iš manęs tyčiojasi? Galimas daiktas. Tačiau kažkaip nepanašu. Tai vėl Naruto? Nemanau, kad jis išdrįstu dar kartą taip elgtis. Tada kas, po paraliukais, čia vyksta?

̶            Galėjo blogai baigtis. Sakura būtų tave sutriuškinusi. Būtum... galėjai smarkiai susižaloti, − tęsė Sasuke. − Ar visai proto netekai?

̶            Sasuke, − jau maniau, kad jo priekaištai niekada nesibaigs. − Tu dėl manęs nerimauji?

̶            Žinoma!... Ne, − laiku susigriebė. − Aš tik... − dabar vaikinas pasimetė.

     Prislinkau prie jo artyn. Kairę ranką uždėjau ant Sasukės dešinės kojos šlaunies. Jis suvirpėjo. Dešinę plaštaką švelniai prispaudžiau prie vaikino krūtinės. Jaučiau, kaip plaka jo širdis, kaip virpa kūnas. Sasuke buvo bejėgis.

     Nežinau, kas man užėjo. Pati savęs nevaldžiau. Jaučiau, kad galiu padaryti bet ką. Netgi pabučiuoti Sasukę. Netgi kur kas daugiau. Man taip niekada nėra buvę.

̶            Ką gi. Atrodo, aš tau patinku, − sušnibždėjau vaikinui į ausį. − Antraip nebūtum taip susijaudinęs, Sasuke.

̶            Ką? − sumikčiojo Sasuke. Jis manęs nenustūmė. Aš neatsitraukiau. Buvo gera jį pakankinti, pasityčioti, kaip jis iš manęs. − Apie ką tu...

     Sasuke sugriebė abi mano rankas ir tikriausiai norėjo jas atitraukti, tačiau atrodė, jog jis nori mane prisitraukti arčiau ir pabučiuoti.

     Staiga atsivėrė durys ir tarpduryje išniro rožinė Sakuros galva. Lyg ir norėjau kažką sakyti, bet buvau išties pasimetusi. Panelė Rožiniais Plaukais taip pat sutriko. Sumurmėjo kažką panašaus į „atsiprašau, supainiojau kambarius“ ir uždarė duris. Neįsivaizduoju, ką ji pagalvojo, bet tikrai nieko gero.

     Atsistojau ir išlėkiau iš kambario. Norėjau paaiškinti Sakurai, kad ir ką ji pagalvojo, suprato neteisingai. Tačiau koridoriuje merginos nesutikau, o jos kambario nežinojau.

     Kai grįžau, Sasuke jau gulėjo. Miegojo ar ne – nesupratau. Tačiau stengiausi elgtis ypač tyliai. Man sekėsi prastai, bet neišgirdau nė vieno pasipiktinimo žodelio. Diena buvo žiauriai ilga. Tiek daug įvykių, nesusipratimų. Jaučiausi išsekusi. Vos padėjusi galvą užsnūdau. Sapnavau, kad į mano gyvenimą sugrįžo ramybė. Bet, jei tai kada įvyks, įvyks negreitai. Dar labai negreitai.