Naruto istorija (1/9)

***

 

Savaitė bėgo greitai. Beveik nesusimąsčiau, ką gali reikšti jos pabaiga. Aš tiesiog gyvenau. Ką ten gyvenau. Vargau. Vargau kartu su Sasuke ir Naruto. Mes treniravomės ir jau po poros dienų nuo treniruočių pradžios sugebėjome pasiekti Sakuros lygį. Naruto, demonstruodamas savo pasiekimus Kakašiui, kiek persistengė ir vos nenukrito nuo medžio (laimei, Sasuke spėjo jį sugauti). Sakura visą tą laiką leido su Tazuna arba savo malonumui. Juk ji puikiai sugeba valdyti savo čiakrą.

     Per visą tą laiką, praleistą treniruojantis, mes trys kažkaip tapome artimesni. Sunku paaiškinti. Su Sasuke aš ir toliau beveik nesikalbėjau, o su Naruto priešingai. Kalbėti ir girtis, koks jis nuostabus, vaikinas galėjo bet kada. Kartais galvodavau, iš kur jis semiasi energijos. Kakašis beveik nesikišo į mano gyvenimą ir aš jo pasiilgau. Anksčiau, kai jis mane stebėdavo kiekviename žingsnyje, man labai atsibosdavo. O dabar pono Hatakės net pasigesdavau.

     Tiesa, Naruto buvo taip apsėstas treniruočių, kad kartais negrįždavo nakvoti. Įėjusi į virtuvę pastebėjau, kad ir šįkart jo ten nėra. Atsisėdau, kaip visada, šalia Sasukės.

̶            Kur Naruto? − paklausiau.

̶            Tikriausiai treniruojasi, − gūžtelėjo Sakura.

     Atsidusau ir pažvelgiau Sasukės pusėn. Tikėjausi, jog jis atsakys į mano klausimą. Žinokit, sudėtinga gyventi viename kambaryje su žmogumi, su kuriuo nesišneki. Pamažu tai ima kankinti, apima vienatvės jausmas. Geriau Sasuke mane įžeidinėtų nei ignoruotų. Tik nepamanykit, kad man rūpi jo nuomonė apie mane. Tikrai ne. Jis man net nerūpi pats. Gali kad ir dabar pat nudvėsti.

̶            Eisiu pažiūrėti. Gal tas idiotas ten numirė, − pasakė Sasuke ir atsistojo.

̶            Pirma pavalgyk, Sasuke-kun, − tarė Sakura. Kaip miela, ar ne? Jau rūpinasi juo kaip vyru.

̶            Baigiau.

     Iš tiesų jo lėkštė buvo tuščia.

     Ilgai negalvojau, atstūmiau kėdę ir nulėkiau paskui vaikiną. Jis nespėjo toli nueiti. Prisivijusi sumažinau greitį ir ėmiau eiti jam už nugaros.

̶            Ko nori? − suniurnėjo Sasuke. Pamenate, ką sakiau apie įžeidinėjimą? Tai va. Persigalvojau.

̶            Einu pažiūrėti, kaip laikosi Naruto, − atsakiau. Beprasmiška kalbėtis su šiuo gražuolėliu.

̶            Ką sakė Sakura apie tą sceną?

     Klausimas mane suglumino. Aš netgi buvau pamiršusi aną vakarą. Maniau, Sasuke juo labiau.

̶            Na, nelabai teko su ja apie tai kalbėti, − kam rūpi, ką ji mano?

̶            Tiesiog ji galėjo prisigalvoti įvairių dalykų. Kad mes pora ir panašiai... Pati supranti, − Sasuke sulėtino žingsnį ir susilygino su manimi.

̶            Bet tai nesąmonė, − nenorėjau garsiai to pasakyti, bet kažkaip išsprūdo, todėl tęsiau. − Aš ir tu. Kažkaip neįtikėtina.

̶            Taip, − pritarė vaikinas. Jis kiek patylėjo ir nedrąsiai prabilo. − Pastaruoju metu labai

 suartėjai su Naruto. Gal tarp jūsų kas nors užsimezgė?

     Išsproginau akis. Tikrai nesitikėjau, kad Sasuke gali manęs to paklausti. Dabar. Žinoma, tarp manęs ir Naruto, jeigu kas mezgasi, tai tik draugystė arba partnerystė. Nieko daugiau.

̶            Ne, o kodėl tau rūpi?

̶            Man nerūpi. Šiaip, − Sasuke pasistengė nežiūrėti į mano pusę ir kažkodėl aš pamaniau, jog jam rūpi. Sasuke ne iš tokių žmonių, kurie šiaip sau klausinėja panašių dalykų.

     Pagaliau priėjome treniruočių vietą. Sustojau, nes Naruto buvo ne vienas. Jis kalbėjosi su mergina ilgais, tamsiais plaukais. Ji turėjo pintą krepšelį, prikrautą žolių. Kai mes pasirodėme, nepažįstamoji atsistojo ir nuėjo. Merginai einant pro mus, Sasuke įdėmiai ją nužvelgė.

̶            Tai tu vis dėlto gyvas, − sumurmėjo vaikinas.

̶            Norėtum, kad nebūčiau, − įsižeidė Naruto ir pasisuko į mane. − Labas rytas, Ernesta-chan!

̶            Labas rytas, − atsakiau ir atsisėdau ant žolės, šalia geltonplaukio. − Kas ta mergina?

̶            Aš taip pat maniau, bet jis sakėsi esąs vaikinas, − nevykusiai nusijuokė Uzumakis.

̶            Vaikinas? − atsisukau norėdama dar kartą įsižiūrėti į nepažįstamąjį, bet jis jau buvo dingęs.

     Vaje, tas vaikinas atrodė kaip tikrų tikriausia mergina. Ir iš veido, ir iš plaukų. Sunku patikėti.

     Man šiaip taip pavyko įkalbėti Naruto mesti treniruotes ir normaliai pavalgyti bei pailsėti. Man netgi pasirodė, kad jis mėgavosi mano rūpesčiu (pagalvokit, aš nerimauju dėl JO, o ne dėl Sasukės). Sasuke elgėsi keistai. Stengėsi atrodyti ramus ir apsimesti, kad jam niekas nerūpi, tačiau pastebėjau jį, kartais žvilgčiojantį į mus. Dievaži, vaikinai yra tokios sudėtingos būtybės. Turint omeny, jog jie čia visi piešti ir išgalvoti.

̶            Ei, ko tokia surūgusi?

     Pakėliau akis į Kakašį ir neiškart susigaudžiau, kur esu ir ką veikiu. Aš sėdėjau ant prieplaukos, įmerkusi kojas į vandenį ir tikriausiai užsisvajojau. Kakašis, nelaukęs mano atsako, atsisėdo šalia, nusimovė batus ir taip pat įmerkė pėdas.

̶            Spėju, kad gyvenimas ne iš lengviausiųjų, − vyras nusišypsojo. Jau buvau pamiršusi, kaip tai

mane erzina.

̶            Man čia atsibodo, − suniurnėjau. − Oras, žmonės, aplinka – viskas puiku, bet man pabodo čia taip gyventi. Noriu namo.

̶            Į Konohą? − žinojau, kad jis to paklaus. Ir vis tiek nežinojau, ką atsakyti.

̶            Gal, − dviprasmiškas atsakymas. Šiuo metu pats geriausias.

̶            Suprantu, kad čia tau sunku, bet pati sakei – tu nori tapti nindze.

̶            Sakiau, bet...

̶            Manai, neįstengsi? − Kakašis pažvelgė į mane. Aš nusukau žvilgsnį. − Ar yra kas nors, ką nori man pasakyti?

̶            Gerai, − atsidusau. − Nindzių būna įvairių, tiesa? − mokytojas linktelėjo. − Vienos labiau naudojasi ninjutsu, kitos taijutsu. Tikriausiai yra ir genjutsu meistrų, nors aš net nemačiau, kaip tai atrodo.

̶            Dar spėsi.

̶            Taip, − nutęsiau. − Tai kokią sritį man rinktis?

     Kakašis keistai pasižiūrėjo į mane. Mano klausimas jį užklupo netikėtai. Mane pačią taip pat.

̶            Hm, − vyras atsikrenkštė. − Sudėtinga pasakyti. Paprastai žmonės yra labiau talentingi vienoje ar kitoje srityje. Taip jau būna. Dauguma nindzių mokosi ir taijutsu, ir ninjutsu. Genjutsu, iliuzijos, pasitaiko rečiau.

̶            O tu?

̶            Aš nesu nei taijutsu, nei ninjutsu ar genjutsu meistras, − suprask kaip nori. − O tau nereikia rinktis nė vienos iš šių sričių. Gali mokytis taijutsu, ninjutsu ir šiek tiek genjutsu. Nors genjutsu nelabai, − Kakašis suabejojo. − Kaip anksčiau sakiau, gali tapti nindze-medike.

̶            Galvojau apie tai, − kokia aš melagė. Negalvojau apie nė vieną dabar aptartą dalyką. – Gal ir galėčiau pabandyti, − gūžtelėjau pečiais.

̶            Tada grįžęs pasikalbėsiu su Hokage-sama.

̶            Gerai, − mano balsas nuskambėjo gan abejingai.

̶            O dabar galim pakalbėti apie tai, kas iš tikrųjų neduoda tau ramybės.

     Kodėl Kakašis turi būti toks įžvalgus? Ar nindzėms ši savybė būtina?

̶            Nenoriu.

̶            Tada spėsiu, − vyras užsigalvojo ir aš jau tikėjausi, kad jis atstos nuo manęs. − Sasuke?

̶            Iš kur... − žioptelėjau.

̶            Pamiršk jį, − vienareikšmiškai tarė.

̶            Aš apie jį ir negalvoju. Tiesiog... Kartais jis būna visai draugiškas. Kartais atrodo, jog manęs nekenčia. Dar kartais, jog aš jam tuščia vieta. Ir aš jo nesuprantu, − nebūtina apie tai kalbėti su savo mokytoju.

     Kakašis atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į vandenį. Turbūt galvojo atsakymą. Vyras ėmė judinti kojas, tačiau tylėjo. Liovėsi žaidęs.

̶            Kartais, − prakalbo, − žmonės elgiasi keistai. Jie nenori pripažinti jausmų, kurie juos gąsdina. Jie nenori išsiduoti, tačiau kartais jausmai paima viršų ir nugali net didžiausią išdidumą.

̶            Tu kalbi apie Sasukę?

̶            Ne tik. Bendrai apie visus žmones, − Kakašis ištraukė kojas. − Negalvok apie tai. Nenoriu gąsdinti, tačiau artėja diena, kai galbūt vėl sutiksime savo priešą. Nenoriu, kad vėl nukentėtum, aišku?

̶            Ir vėl pradedi, − atsistojau. − Kas manaisi esąs?

̶            Aš atsakingas už tave, − vyras pakėlė balsą.

̶            Tik Hokagės paliepimu. Iš tiesų tau nusispjauti ant manęs ir mano gyvybės!

     Apsisukau ir nubėgau.

̶            Ernesta! − šaukė Kakašis.

     Begdama pastūmiau pro šalį einančią Sakurą, bet man nerūpėjo.

̶            Ernesta, galėtum būti atsargesnė! − šūktelėjo ji.

     Aš nesiklausiau. Galvojau. Kur bėgti, kad Kakašis manęs nerastų? Nenorėjau jo matyti. Kaip po to, ką pasakiau, pažiūrėti jam į akis? Nereikėjo man prasižioti. Bet aš taip maniau ir kažkodėl ta mintis mane labai skaudino.

     Iki vakaro pratūnojau prie sūpynių. Tai nebuvo labai gera slėptuvė, tačiau tikriausiai Kakašis manęs neieškojo. Na ir puiku. Pradėjus temti turėjau grįžti į namus, nes bijojau tamsos ir išalkau. Prie stalo buvo susirinkę visi išskyrus Naruto ir Sasukę. Kakašis nerodė jokių ano įvykio ženklų.

̶            Ernesta, gal matei Sasukę-kun? − man atsisėdus, paklausė Sakura.

     Papurčiau galvą. Sasuke dabar man mažiausiai rūpėjo.

     Staiga atsivėrė durys ir pro jas įėjo mūsų pražuvėliai. Sasuke, galima sakyti, nešė Naruto, kuris be pagalbos vargiai paėjo. Tačiau geltonplaukis atrodė neapsakomai laimingas.

̶            Mes, − tarė Naruto, − užkopėme iki viršūnės.

̶            Negali... − nustebo Sakura. − Judu tikri šaunuoliai.

     Sasuke padėjo Naruto atsisėsti ir pats klestelėjo šalia manęs. Jis giliai kvėpavo, atrodė pavargęs, bet patenkintas savimi. Kaip ir Naruto, tik arogantiškasis Uchiha neskelbė to garsiai.

̶            Mes užkopėme iki viršūnės, − man sušnibždėjo Sasuke, pamanęs, kad aš neišgirdau.

̶            Puiku, − sumurmėjau ir apatiškai pamaišiau košę savo lėkštėje.

̶            Kas tau?

̶            Nieko.

     Atsistojau ir išėjau. Mane pykino ir aš negalėjau valgyti. Grįžau į savo kambarį ir kritau ant lovos. Visiškai neišmaniau ką daryti. Kaip gyventi. Patikėkite, tai nekoks jausmas.

     Po kokio pusvalandžio triukšmas namuose išsisklaidė. Visi nuėjo miegoti. Lyg patvirtindamas mano spėjimą, pro duris įžengė Sasuke. Kambaryje buvo tamsu, todėl, kai Sasuke atsisėdo ant mano lovos, prie pat manęs, pamaniau, jog jis sumaišė patalus.

̶            Tai ne tavo... − norėjau sakyti, tačiau vaikinas mane nutildė.

̶            Kas tau nutiko? − griežtai paklausė. Tarsi tau būtų įdomu, Sasuke-kunai.

̶            Jau sakiau, nieko, − sumurmėjau ir nusisukau į lango pusę.

̶            Elgiesi kvailai.

̶            Kaip noriu, taip elgiuosi. Tai ne tavo reikalas, Sasu-kunai, − ir ko jis kišasi, kur jam nereikia?

̶            Jau seniai mane vadinai Sasu-kunu.

     Atsisėdau. Pati nustebau, tačiau Sasuke buvo teisus.

̶            Tai kas? − mano balsas skambėjo piktai.

̶            Ar tai reiškia, kad ant manęs pyksti? − vaikinas kalbėjo švelniai.

̶            Ne, šįkart nepykstu, − atsidusau. − Aš tiesiog pavargau, aišku? Noriu, kad ši misija kuo greičiau baigtųsi.

̶            Ir baigsis. Rytoj bus lygiai savaitė, kai atkeliavome į Bangos šalį, − Sasuke turėjo pasakyti lygiai savaitė, kai paskutinį kartą matėme Zabuzą.

̶            Tu, aišku, nebijai, − Ernesta, nebūtina pasirodyti silpna.

̶            Ne, bet tau nereikia savęs lyginti su manimi. Mudu skirtingi, − vaikinas žvilgtelėjo į mane. – Tik noriu pasakyti.

̶            Ką? − pažvelgiau į jį. Tamsoje vos įžiūrėjau jo man taip patinkančius veido bruožus.

̶            Daugiau manęs negelbėk.

     Na štai. Dar vienas Kakašis. Nedaryk to, nedaryk ano. Nervina. Tarsi aš sugebėčiau dar kartą pulti Zabuzą. Na jau ne. Aš neturiu drąsos pulti priešą, nesvarbu ką reiktų gelbėti − Sasukę, Naruto, Kakašį ar Sakurą. Nors, vargu, ar gelbėčiau Sakurą. Net jei galėčiau.

̶            Nesijaudink. Leisiu tau numirti kančioje, − šyptelėjau.

̶            Kokia tu gailestinga, − ironija? Ar sarkazmas?

̶            Jei nori, galiu pradėti dabar. Bijai kutenimo?

     Mano nuostabai, Sasuke bijojo kutenimo. Jei kitos nindzės tai sužinotų... Tiesa, neįsivaizduoju, kaip išdrįsau pradėti kutenimo ataką (ji visada padeda prieš Justiną), tačiau pradėjusi užtraukiau karą. Kurį laiką turėjau pranašumą, kol Uchiha berniukas nepradėjo kutenti manęs. Jis buvo aukštesnis ir stipresnis.

̶            Pasiduodi?

̶            Pasiduodu, − sušnibždėjau.

̶            Dabar žinosi, kaip man priešintis, − šyptelėjo Sasuke.

̶            Kitą kartą taip nebus.

̶            Mes dar pažiūrėsim.

     Sasuke grįžo į savo kambario pusę ir atsigulė. Aš pagalvojau, kad visą savaitę mes daugiau ar mažiau vienas kitą ignoravom.

̶            Labanakt, Sasuke, − tariau.

     Po to pasijutau labai kvailai. Ir reikėjo man prasižioti!

     Rytoj visi eisime ant tilto saugoti Tazunos. Kas žino, ką ten teks patirti...

     Kažkodėl mane apėmė bloga nuojauta, tačiau greitai ją nuvijau. Viskas bus gerai. O jei mirsiu, man nuo to pasidarys tik geriau.

̶            Labanakt, − po ilgos tylos pasigirdo atsakymas.