Naruto istorija (1/3)

***

 

Rytas buvo siaubingas. Kakašis kažkur išskubėjo ir sugebėjo man pasakyti tik tiek, kad turiu kažkelintą valandą kažkur nueiti. Net nepasakė, kur galėčiau pavalgyti. Ir ką daryti su savo drabužiais. Na, juk aš turėčiau neišsiskirti iš minios. Siaube, jis tikrai nerūpestingas.

     Ką gi. Tikriausiai neminėjau, kaip prastai jaučiuosi, kai tenka eiti į miestą, kur daug žmonių. Ypač nepažįstamų. Taigi. Kakašis įstūmė mane į labai nemalonią situaciją. Nepažįstamame mieste turėjau surasti akademiją. Kas tai per daiktas − nežinojau, tačiau ten turėjau susitikti su Kakašiu. Jei būčiau Karolina – jam būtų galas. Tikrai neatleisčiau. Ką gi, realybė tokia – aš nesu.

     Konoha buvo gražus miestas. Nesupratau, kodėl jis vadinamas kaimeliu. Man tokio nepriminė. Konoha panašėjo į normalaus dydžio miestą, o ne keturių namų kaimelį. Ir kaip, po galais, man surasti tą akademiją?

     Pirmoji išeitis − pasiklausti žmonių kelio. Cha, norėtumėt. Jau minėjau, kad nesu iš drąsiųjų. Antroji – na, jei tokią turite, maloniai lauksiu jūsų pasiūlymų. Man nešovė jokia mintis.

     Taigi iš lėto ėjau (dar neklaidžiojau) Konohos gatvėmis ir dairiausi kokio nors pastato, primenančio mokymo įstaigą.

     Praėjus kokiam pusvalandžiui, suvokiau vieną paprastą dalyką. Aš pasiklydau. Nežinojau, kur ta akademija ar kur toliau eiti. Nebežinojau, net kur yra Kakašio namas. Stengiausi nepanikuoti, bet patikėkite – tai nelengva. Tikriausiai mano akys sudrėko, nes vaizdas ėmė lietis.

     Iš šalimais, šone, esančio namo išbėgo vaikinas.

̶            Iki, sese, aš bėgu! − sušuko jis.

     Kai nepažįstamasis pasiekė mane, aš kaip tik mėginau nušluostyti besikaupiančias ašaras. Žmonės, aš tokia nevykėlė, galinti tik žliumbti!

̶            Sveika, − tarė vaikinas, o aš dar tikėjausi, jog jis manęs nepastebės. Tikėkis toliau, žliumbale. − Tu čia nauja?

     Gal jei jį ignoruosiu, jis nueis šalin?

̶            Aš Inuzuka Kiba, − neatrodė, kad mano ignoravimo teorija pasiteisins. − O tu? Gyveni čia, kur nors netoli?

     Tylėjau. Siaube, kaip galėjau taip susimauti. Tik dabar pastebėjau, kad vaikinas... na... buvo... keistokas. Bet labai mielas. Vilkėjo švarką, ant galvos užsimetęs kapišoną su kailiu, nors nebuvo šalta. Jo veidas turėjo šuns bruožų, gan ilgus ir smailius iltinius dantis, laukines akis. Keisčiausia man pasirodė dvi ilčių formos raudonos dėmės ant kiekvieno skruosto. Nepaisant to, man jis patiko... Ne, pala, ne tai norėjau pasakyti! Tik nesupraskite manęs klaidingai. Juk negaliu žavėtis kiekvienu sutiktu vaikinu.

     Tada tikrai norėjau, kad mano veidas nekaistų.

̶            Kas atsitiko? Tave kas nors nuskriaudė? − vaikinas, atrodo, nuoširdžiai rūpinosi.

̶            Ne, viskas gerai, − šiaip taip išlemenau, nors viskas gerai tikrai nebuvo. Greičiau viskas buvo labai blogai.

̶            Tai ko verki? − pasirodo, šis vaikinas turi ir neigiamų bruožų. Jis tikrai įžūlokas.

̶            Neverkiu, − susiraukiau. − Ir net jei verkčiau, tai ne tavo rūpestis, − kartais aš tikrai greitai įsižeidžiu.

̶            Gerai, gerai, − vaikinas šyptelėjo. − Aš Kiba, o tu?

̶            Ernesta, − nenorėjau sakyti, tačiau mano vardas pats išsiveržė iš lūpų.

̶            Ernesta, ką? Tu tikrai ne vietinė. Pametei savo vaikiną?

̶            Ką? – išsižiojau. − Aš? Vaikiną? Juokauji? Kad kas nors draugautų su manimi? Neįmanoma, − ir vėl per daug išsižiojau. Kas man darosi?

̶            Tu per prastos nuomonės apie save, − kas dar to nežino? Bet, man rodos, Kiba dar labiau pralinksmėjo. − Kur nors eini?

̶            Bandžiau. Į akademiją, − to „bandžiau“ galėjau ir nepridėti. Elkis kietai.

̶            Tau pasisekė! Mudu taip pat kaip tik ten traukiame, − išsišiepė Kiba.

̶            Mudu? − nesupratau.

̶            Taip. Aš ir Akamaru, − vaikinas mostelėjo ranka sau prie šono.

     Ir tik tada pastebėjau nedidelį baltą šunelį. Jis atrodė toks mielas. Man patinka gyvūnai. Ypač šunys ir katės. Kai pasižiūrėjau į jį, Akamaru amtelėjo.

̶            Sveikas, − aš atsitūpiau ir paglosčiau šunelį. Paprastai taip nesielgiu, nes tai nepažįstamas šuo. − Mielas, − nusišypsojau Kibai ir labai tikėjausi, jog jis žodį „mielas“ priskyrė augintiniui, o ne sau pačiam.

̶            Eime, − tarė Kiba ir ėmė žingsniuoti.

     Aš tik linktelėjau ir nuėjau paskui jį. Eiti buvo daug lengviau nei prieš tai. Juk dabar turėjau bendražygį, kuris mane nuves į reikiamą vietą. Ir dar ne bet kokį, tiksliau, ne bet kokius. Visai mielą šunelį ir dar mielesnį jo šeimininką. Ups, norėjau pasakyti atvirkščiai.

̶            Tai tu taip pat nindzė? − netikėtai paklausė Kiba. − Kur tavo galvos raištis? – vaikinas parodė į sau ant kaktos esantį raištį su kažkokiu simboliu.

̶            Neturiu. Ir nesu nindzė, − nuo tos minties mane nukratė šiurpas.

̶            Tikrai? Vadinasi eini į akademiją, kad tokį gautum?

     Norėjau atsakyti ne, bet susilaikiau. Jaučiau, kad ginčytis su tokiu energingu vaikinu būtų sudėtinga. Todėl nutariau pakeisti pokalbio temą.

̶            Ar tu visada leidi Akamaru taip laisvai vaikščioti?

̶            Jep. Mudu neišskiriami bičiuliai ir partneriai, − Kiba trumpai pažvelgė man į akis ir greitai vėl nusuko žvilgsnį.

̶            Šaunu, − neužsiminiau, kad šunys vedžiojami už pavadėlio. Juk šiame pasaulyje viskas tikriausiai kitaip. − Aš net šuns neturiu.

̶            Kodėl?

̶            Tėvai neleidžia, − pasijutau šiek tiek nejaukiai.

̶            Keisti tėvai. Aš net nenorėdamas turėčiau laikyti šunį.

̶            Kaip tai? − įsispoksojau į vaikiną.

̶            Mano klanas naudoja šunis kovoms.

̶            Klanas? − gerai, čia jau vieta, kurios nebesuprantu. Kas nors galėtų ateiti ir man padėti. Aš juk nieko nenutuokiu apie tuos klanus!

̶            Taip, Inuzuka klanas, − mano sumišimas šiek tiek sutrikdė ir Kibą. − Tai tarsi mūsų giminės kekkei genkai[1].

̶            Kas? − tuos naujus terminus reiktų sakyti lėčiau, Kiba. Aš nelabai gaudausi tokiuose dalykuose.

̶            Vaje, Ernesta, tau prastai sekasi su tokiais nindzių dalykais, − gal todėl, kad aš tik antra diena šiame pasaulyje? − Dauguma klanų, arba kitaip šeimų, turi savo kekkei genkai – tai toks jutsu, kurį sugeba atlikti tik to klano nariai. Tu juk žinai, kas yra jutsu? − Kiba nepatikliai pasižiūrėjo į mane.

̶            Taip, − pasijutau dar didesnė kvėša nei esu.

̶            O žinai, kas yra ninjutsu, genjutsu ir taijutsu?

̶            Leisk spėti, kažkokie džiutsu?

̶            Taip. Ninjutsu – nindzių technikos. Genjutsu – iliuzijų technikos. Taijutsu – kovos menų technikos arba tiesiog fizinės atakos. Kada tau pademonstruosiu.

̶            Gerai, − sutikau, kad nepasirodyčiau dar didesnė mulkė.

̶            Tikiuosi neįsižeidei, ką? − sunerimo Kiba.

̶            Ne, juk mano pačios kaltė, kad nežinau tokių dalykų, − sumurmėjau.

̶            Tavo tiesa, − Kiba, tu neprivalai man pritarti. Būk džentelmenas! − Mes jau čia.

     Galėjau ir pati susiprasti. Mokyklą ar akademiją atpažinsi iš daugybės vaikų, lakstančių aplink.

̶            Į kokį kabinetą tau reikia?

̶            A? Ai, ne, ne. Rasiu pati. Tu ir taip man daug padėjai.

̶            Ką? Ne, − vaikinas nusišypsojo. − Man buvo vienas malonumas.

̶            Dėkui, − šyptelėjau ir žengiau į akademiją.

̶            Ernesta, palauk! − šūktelėjo Kiba.

     Aš atsisukau.

̶            Mes dar susitiksime, tiesa?

̶            Žinoma, − nepagalvojusi atsakiau.

̶            Puiku, − Kiba dar labiau išsišiepė. − Nors tu visiškai nesigaudai nindzių reikaluose, esi visai nieko.

     Aš beveik norėjau jam vožti, bet ta neblėstanti šypsena jo veide ir sulojęs Akamaru mane sulaikė. Aš tik pamojau atsisveikindama ir nuėjau ieškoti reikiamo kabineto.

     Šįkart ilgai klaidžioti neteko. Nors, tiesą sakant, ėjau šiek tiek užsigalvojusi. Kiba buvo tikrai neeilinis vaikinukas ir tokių pažinčių šiai dienai man užteko. Deja, likimas ar Kakašis, ar dar kas, apie tai nepagalvojo.

     Pasibeldžiau ir atidariau duris. Iškart pajutau, kaip į mane susmigo visų patalpoje esančių žmonių akys. Jų buvo trys poros. Geltonplaukis vaikinas ir mergina, rožiniais plaukais, stovėjo netoli durų, o juodaplaukis vaikinas sėdėjo suole. Iš lentos ir suolų eilių supratau, kad tai klasė.

     Pasijutau visiškai nejaukiai. Pagalvokite, aš nepažįstu šių žmonių, nežinau ką jiems sakyti, nes net neįsivaizduoju, ką čia veiksiu. Ir kas dėl to kaltas? Ogi, Kakašis! Jo klasėje nebuvo nė pėdsako. Turint omeny, kad aš atėjau vėliau nei buvo pasakyta, Kakašis taip pat vėlavo. Iš susirinkusiųjų veidų matėsi, kad jie nelabai patenkinti.

     Pastoviniavusi tarpduryje, uždariau duris ir kiek įmanydama tyliau, atsisėdau į suolą. Aišku, ne prie juodaplaukio vaikino. Mus skyrė geri pora metrų, tačiau aš vis tiek jaučiau, kaip jis mane nužiūrinėja. Jausmas toks, tarsi jis peršviestų kiekvieną mano esybės dalelę. Gerai, kad čia nebuvo veidrodžių, nes visai netroškau pamatyti degančio savo veido.

     O siaube! Aš žinau šį vaikiną! Juk tai SASUKE! Po galais! Tikrai! Tik dar gražesnis, kietesnis ir paslaptingesnis nei paveiksliukuose. Žmonės, pagalbos. Mano širdis daužosi per greitai!

     Gerai, gerai. Aš taip nesureagavau. Juk nesu kokia nors beviltiškai jį įsimylėjusi mergina. Ir tikiuosi tokia netapti. Dievaži, vien pažvelgus į jo akis ir laikyseną, matosi, kad jis arogantiškas ir išdidus. Tokie vaikinai nežiūri į tokias merginas, kaip aš, ir nėra verti dėmesio. Na gal ne visai.

     Prisiminiau vieną svarbų dalyką, kuris buvo man išgaravęs. Čia juk animacinio filmuko pasaulis. Viskas čia yra išgalvota ir netikra. Keista, per pusantros dienos to nepastebėjau. Man viskas net labai tikra.

̶            Kur tas mokytojas? Jis vėluoja! − ėmė skųstis geltonplaukis.

̶            Tikrai, − pritarė rožiniaplaukė.

     Įdomu, ar jie kalba apie Kakašį? Man taip pat nepatiko tas laukimas. Aš net nežinojau, ko laukiu. Apskritai, į viską stengiausi žiūrėti abejingai. Negalėjau manyti, jog tai sapnas, nes sapnai tiek ilgai nesitęsia. Tačiau negalėjau ir visu šituo tikėti. Tai ką tokiu atveju daryti?

̶            Naruto, ką darai! − ėmė bartis mergina.

     Aš pakėliau akis ir pamačiau, kaip šviesiaplaukis vaikinukas ant durų staktos uždėjo kempinę taip, kad pravėrus duris, ji nukristų atėjusiajam ant galvos.

̶            Kvaily, prisidirbsime, − jei tai būtų mano mokykla, aš taip pat kalbėčiau kaip tu, Panele Rožiniais Plaukais.

̶            Che, che. Tai bus jam už vėlavimą, − šypsojosi išdaigininkas.

     Po poros minučių išgirdau žingsnius ir pro duris įžengė Kakašis. Ta kreiduota kempinė taip ir nukrito vyrui ant galvos. Pokštą iškrėtęs vaikinukas ėmė kvatotis ir kartoti: „Įkliuvo! Jis įkliuvo!“.

̶            Atleiskite, mokytojau. Tai Naruto darbas. Aš bandžiau jį sulaikyti, − teisinosi mergina.

     Sasu-vaikinas tik išdidžiai nusuko galvą nuo pasirodžiusio Kakašio. Tikriausiai jis manė, jog mokytojas neįklius į tokias pinkles. Arba visa tai jam per daug vaikiška. Kad ir kaip būtų, Sasukei niekas nesutrukdė įdėmiai pasižiūrėti į mane, kai aš į jį įsispoksojau. Įprastomis sąlygomis būčiau pažvelgusi kitur, bet dabar žiūrėjau jam tiesiai į akis. Jos buvo gražios. Tokios tamsios, beveik juodos. Pala, pala. Aš niekada nežiūriu ir nesigėriu vaikinų akimis.

̶            Hm, − tarė Kakašis ir pasirėmė smakrą ranka. − Kaip turėčiau išreikšti savo pirmą įspūdį apie jus... − užsimerkė. – Man jūs nepatinkat.

     Vyro žodžiai sunaikino ore tvyrojusią gerą atmosferą ir prislėgė ją kaip koks didžiulis akmuo.

     Norėjau pasikalbėti su Kakašiu ir paklausti, ką aš čia veikiu, tačiau mums teko išeiti į lauką, į aikštelę ant stogo. O kol ėjome, Kakašis buvo per toli nuo manęs. Keista, bet mane pastebėjo tik Sasuke. Panelė Rožiniais Plaukais ir geltonplaukis manęs tiesiog nematė arba profesionaliai ignoravo.

     Kakašis atsistojo prie aikštelės pabaigoje esančių turėklų, o mes susėdome prieš jį, ant laiptų. Aš ir pradžių dvejojau, tačiau Kakašis man linktelėjo ir aš atsisėdau.

̶            Manau, pirmiausia turėtumėme prisistatyti, kad geriau vienas kitą pažintumėme. Pasakykite savo vardus, ką mėgstate, ko nekenčiate, savo svajones ir hobius. Kažką, panašaus.

̶            Mokytojau, manau, jūs turėtumėte būti pirmas, − kiek nepatenkintu tonu tarė Panelė Rožiniais Plaukais.

̶            Gerai. Aš esu Hatake Kakashi. Nematau jokios priežasties sakyti jums, ką mėgstu ir ko ne. Tas pats galioja ir svajonėms... Aš turiu kelis hobius, − taip vadinamo mokytojo kalba nebuvo itin vaizdinga, ar ne?

̶            Taigi viskas, ką sužinojome, yra jo vardas, − sukuždėjo mergina. Aš jai pritariau. Nors apie Kakašį žinojau daugiau. Tarkim... um... Kad jis nerūpestingas?

̶            Gerai. Dabar vienas iš jūsų. Tu pirmas, − mostelėjo į geltonplaukį.

̶            Aš – Uzumaki Naruto! − Naruto? Ar tai nereiškia, kad jis pagrindinis šio filmuko herojus? – Aš mėgstu valgyti ramen makaronus. Ypač tuos, kuriuos „Ichiraku“ kavinėje man nuperka Iruka-sensei, − sensėjumi Japonijoje vadinamas mokytojas, ar ne? − Man nepatinka laukti, kol užverda vanduo. Mano mėgstamiausias užsiėmimas yra valgyti, o po to lyginti ramen skonius. Ir mano svajonė yra tapti netgi garsesniu už Hokages! Aš priversiu visus Konohos gyventojus mane pripažinti! − visą tą laiką Naruto rodė į savo galvos raištį ir atrodė ryžtingas.

     Na ką gi, pagrindiniai veikėjai dažnai būna tokie. O šalia jų visada atsiranda šaunesnis, kietesnis veikėjas-draugas, kuris paliekamas antrame plane.

̶            Kitas, − paliepė mokytojas.

̶            Aš esu Haruno Sakura, − nejau teks pamiršti Panelę Rožiniais Plaukais? − Man patinka... na,

žmogus, kuris man patinka yra... − ji žvilgtelėjo į Sasukę. Ką gi, jei ji ir toliau taip išsidirbinės, teks prisiminti Panelę Rožiniais Plaukais. − Ir mano hobis yra... Na, mano svajonė yra... − ištekėti už Sasu-vaikino? Tai taip akivaizdu.

̶            Ir ko tu nekenti? − dar pasidomėjo Kakašis.

̶            Naruto, − pabaigė kalbą.

     Man buvo gaila vargšelio. Jis vos neapsiverkė.

̶            Dabar tu, − Kakašis linktelėjo Sasu-vaikino pusėn.

̶            Mano vardas Uchiha Sasuke. Yra daug dalykų, kurių nekenčiu ir nedaug, kurie man patinka. Aš turiu ambiciją, kurios nelaikau tik svajone. Noriu atkurti savo klaną ir... nužudyti tam tikrą asmenį.

     Įsivyravo tyla. Sasukės kalba šiek tiek mane išgąsdino. Atrodo, Sakura su Naruto taip pat sumišo. Sasuke mano amžiaus vaikinas, o jau ketina nužudyti žmogų? Ir kokios čia kalbos apie klano atkūrimą?

̶            Gerai, − suplojo rankomis vyras. − Jūs esate įdomios asmenybės. Man tai patinka.

     Aš atsidusau. Jau maniau, kad dabar prisistatyti teks man. Nors viduje šiek tiek įsižeidžiau, kad buvau užmiršta.

̶            Rytoj gausite pirmąją misiją, − toliau kalbėjo tariamasis mokytojas.

̶            Mokytojau, kokia tai misija? − ėmė klausinėti Naruto.

̶            Išgyvenimo treniruotė.

̶            Ką? − išsižiojo Sakura. − Mes jau turėjome daug treniruočių akademijoje.

̶            Taip, taip, − linksėjo Naruto.

     Kakašis sukrizeno.

̶            Kas taip juokinga, mokytojau? − paklausė Sakura, o Naruto su Sasuke gan keistai pasižiūrėjo į jį.

̶            Tiesiog jūs nustebsite, kai tai išgirsite, − kažin, ar tai tas pats Kakašis, su kuriuo vakar pietavau? − Iš visų 27 akademiją baigusių mokinių tik 9 taps genin lygio nindzėmis, o kiti grįš į mokyklą. Tai bus tarsi egzaminas su 65% tikimybe iškristi.

̶            Ką?!!! − sušuko Naruto ir Sakura.

̶            Matote, sakiau, kad nustebsite, − džiaugėsi (nežinau ar džiaugėsi tinkamas žodis apibūdinti vyro būseną) Kakašis.

̶            O tai kam tada buvo skirtas paskutinis egzaminas? − geltonplaukis vis dar buvo priblokštas. Tikriausiai jis tą egzaminą vos išlaikė.

̶            Atrinkti mokinius, kurie yra pakankamai geri būti genin[2] lygio nindzėmis, − čia aš visai norėjau įsiterpti ir paklausti ką tas genin reiškia, bet niekas manęs nepastebėjo, tad nutariau patylėti. − Susitiksime rytoj, penktą ryto, prie trečiojo treniruočių lauko. Ir, − Kakašis nužvelgė visus, išskyrus mane, − nevalgykite pursyčių, − Naruto lyg ir norėjo prieštarauti, bet mokytojas tęsė: − Jūs juos išvemsite.

     Patikėkite, nė vienas iš trijų Kakašio studentų neatrodė laimingas ir patenkintas.

̶            Tiesa, vos nepamiršau, − Sakuros veidas sakyte sakė „Kas dar blogo?“. − Septintą komandą

sudarys, be mūsų, dar vienas žmogus, − Sasuke žvilgtelėjo į mane. − Hatake Ernesta, − Kakašis pažvelgė į mano pusę, o kartu su juo ir visi kiti.

̶            Ar tu tikrai nindzė? − įdėmiai spoksodamas į mane, paklausė Naruto.

̶            Aišku, ne...

̶            Naruto, − įsikišo mokytojas. − Vėliau turėsite marias laiko susipažinimui.

̶            Bet kodėl mūsų komandoje keturi žmonės? − pasipiktino Sakura. Žinai, aš mielai išeičiau iš šios, kaip ten, Septintos komandos.

̶            Nes taip reikia, − Kakašis nenorėjo leistis į ilgesnes kalbas. − Ernesta, ateik minutėlei.

     Mudu su „mokytojumi“ paėjome į šalį. Aš jau žiojausi išsakyti savo protestinę kalbą, bet vyras mane sulaikė.

̶            Tai ne mano sumanymas, − gynėsi Kakašis. − Tai tavo saugumui.

̶            Aš suprantu, − pritildžiau balsą, kad kiti neišgirstų. Nervinausi, nes Sasu-vaikinas vis dar žiūrėjo į mane. − Netgi suprantu, kodėl dabar vadinuosi Hatake Ernesta, − nors Kage-senis sakė mano vardo nekeisiąs. − Tik šis planas turi vieną, labai didelę spragą.

̶            Kokią? − o siaube, Kakaši, nejau tu toks nenuovokus? Jei čia būtų Justė, ji nė nemirktelėjusi pasakytų.

̶            Aš nesu nindzė! − vėl pritildžiau balsą. Ir ko tas Sasuke nesiliauja į mane spoksojęs? Faktas, nori pasišaipyti.

̶            Ir? − vyro veidas atrodė gan nuobodžiai. Ne, na, tu, Kakaši, esi nesusivokėlis!

̶            Juk aš nemoku visų tų nindzių dalykėlių! − aš vos tvardžiausi, kad nešaukčiau.

̶            Nesijaudink, − Kakašis padovanojo man dar vieną savo firminę, nerūpestingą šypseną. Taip aš imsiu ir nesijaudinsiu. − Hokage-sama tai jau apgalvojo. Tu tinki būti nindze.

̶            Kaip suprasti tinku? − man visai tai jau nebepatinka.

̶            Paprastai. Tau tereikia išmokti valdyti savo chakrą.

̶            Po galais, Kakaši, ko tu nesupranti? − gerai, kad nesušukau. − Aš nemoku... negaliu būti nindze. Pažiūrėk į mane! Mano kūno forma nėra pritaikyta tokiems dalykams! − kas tiesa, tas tiesa. Nesu atletė, o ką jau kalbėti apie šiek tiek atsikišusį pilvą.

̶            Vaje, vaje, − nusijuokė vyras. − Truputis treniruočių ir viskas bus puiku.

̶            Treniruočių, − suburbėjau. − Kas sakė, kad jų noriu.

̶            Neišgyvenk dėl to, kas dar tik bus, − Kakašis paplekšnojo man per nugarą. − Be to tai tavo...

̶            Saugumui, − pabaigiau ir atsidusau. − Gerai, bet daug iš manęs nesitikėk.

     Kakašis man nieko nebeatsakė ir atsisukęs jau visiems šūktelėjo:

̶            Gerai. Tai iki rytojaus, − ir... dingo.

     Man tai visai nepatiko. Ne tik todėl, kad vėl likau su nepažįstamais žmonėmis, bet ir dėl to, jog neatsiminiau, kur tiksliai yra Kakašio namas.

̶            Ei, tu, − tarė Naruto. − Kodėl tu mūsų komandoje?

̶            Neklausk manęs, − susiraukiau. − Žiūrėk savo reikalų, − gerai, o tai jau ne visai aš.

     Nebenorėjau kalbėti ir ginčytis su Septintos komandos nariais ir išėjau. Nežinojau, kur eisiu, bet tai buvo geriau nei būti varstomai žvilgsnių. Ir dar piktų.

     Paėjusi gan toli nuo akademijos ir tikriausiai pačio miesto, atsidusau ir sustojau. Man galas. Prieš akis plytėjo tik miškas, o už nugaros...

̶            Ar tavo namai tikrai toje pusėje?

     Atsigręžusi nustebau. Šalia manęs stovėjo Sasuke. Ar jis mane sekė?

̶            Na ne... − sumišau. − Sekei mane?

̶            Tarsi nebeturėčiau ko daugiau veikti? − atsargiau, Sasu-vaikine, aš galiu rimtai supykti.  − Ėjau treniruotis, − jis jau ruošėsi mane pralenkti.

̶            Palauk minutėlę, − tai buvo mano šansas. Sutinku, Sasuke nėra iš maloniausių vaikinų, bet kai neturi iš ko rinktis, kas belieka? − Aš neseniai atvykau į Konohą ir... pasiklydau. Ar negalėtum parodyti man kelio?

̶            Kodėl turėčiau vargintis?

̶            Prašau, − neatrodė, kad tai padėtų. − Tai užtruks vos kelias minutes.

̶            Ach, gerai, − atsiduso Sasuke. − Kur tau reikia?

     Negalėjau tiksliai nupasakoti, kur man reikia, tačiau iš detalių, regis, Sasu-vaikinas viską suprato. Už tai aš jį beveik pamilau. Na, ne ta prasme. Tiesiog jis tapo man mielesnis.

̶            Tai tu Kakashio-sensei giminaitė? − mums einant, netikėtai paklausė Sasuke.

̶            Panašiai, − nežinojau ką atsakyti. Kažin, ar tas Hokagė negalėjo sugalvoti man kitos pavardės. Aš mažų mažiausiai troškau būti Kakašio giminaite.

     Norėjau kaip nors palaikyti pokalbį, tačiau nesugalvojau kaip. Na ir apie ką aš galėčiau pakalbėti su vaikinu, kuris domisi... Kuo domisi?

̶            Per susitikimą sakei, kad nori nužudyti tam tikrą žmogų, − prabilau. Man tai vis nedavė ramybės.

̶            Ir? − Sasuke, galėtum bent retkarčiais pamiršti savo išdidumą.

̶            Man tiesiog nesuvokiama, − kalbėjau lėtai, o Sasu-vaikinas nenuleido žvilgsnio nuo manęs. − Kaip galima trokšti kažkieno mirties? Suprantu, mudu skirtingi, tačiau... Tu kitoks, − nežinau, kodėl tai pasakiau. Paprasčiausiai išsprūdo.

̶            Ar turi šeimą?

̶            Aha, − linktelėjau nesuprasdama, kur link jis suka.

̶            Tada tu manęs nesuprasi, − ar man pasigirdo, ar aš girdėjau liūdesio gaidelę?

     Sasuke sustojo. Aš taip pat.

̶            Nežinau, ar noriu tave suprasti, − dar pasakiau ir nubėgau į namo vidų.

     Gerai, kad Kakašis davė man buto raktą. Antraip stovėčiau už durų ir laukčiau jo. Radau namuose raštelį. Nemanau, kad jį perskaičiau. Veikiau nesupratau nė žodžio, nes galvojau apie Sasukę. Kaip jo troškimas nužudyti žmogų susijęs su šeima? Su jo šeima...

     Po galais, reikėjo man likti su Juste ir peržiūrėti tą „Naruto“ seriją. Gal tada labiau ką nors suprasčiau. O gal tada man net netektų kankintis kitoje erdvėje. Įdomu, ką Kakašis turi šaldytuve...

---

[1] Sugebėjimas ar technika, perduodama krauju.

[2] Žemiausio lygio nindzė.