Naruto istorija (2/11)

Prisiminiau, kad jau labai seniai bebuvau įkėlusi naują skyrių. Nemanau, kad kam tai aktualu, bet vis tiek. Gero skaitymo!

***

Rytas išaušo toks kaip visada. Tik aš be jokios priežasties jaučiausi laiminga. Manęs nebeslėgė nei miškas, nei Sakura, nei tykantys pavojai. Skraidžiau lyg ant sparnų. Banalu, bet galbūt gyvenimas iš to ir susideda.

–         Labas rytas! – sveikinausi su visais (net su Sakura).

     Tik Kabutas atsakė man su šypsena. Naruto ir Sakura sutriko ir sugebėjo tik murmtelti „Labas“.

     Sasuke atsikėlė paskutinis. Prieš auštant Kabuto-san jį pakeitė, kad ir mūsų komandos žvaigždė gautų šiek tiek miego. Sasuke atrodė suirzęs ir rūstus. Nedrįsau su juo sveikintis. Nedrįsau net pažvelgti jo pusėn. Po to ką vakar pasakiau... Kaip galėčiau?

–         Labas rytas, – murmtelėjo praeidamas pro mane Sasuke.

–         Labas rytas, – atsakiau ir pakilau dar aukščiau debesų.

     Bandžiau įteigti sau, kad dabar reikia susikaupti rimtiems darbams, o ne svajoti apie vakar vakarą, tačiau argi klausysiu sveiko proto balso? Vis dėlto atsikvošėjau, kai pasiekėme bokštą ir reikėjo atsisveikinti su Kabutu.

–         Buvo malonu susipažinti, Ernesta-san, – man ištiesė ranką vaikinukas.

     Sutrikau, kad jis parodė man tokį išskirtinį dėmesį, bet paspaudžiau jo ranką ir tik linktelėjau. Kabutas su savo komandos draugais nuėjo į bokštą. Mes įžengėme pro kitas duris (jų buvo daug, tikriausiai kiekvienai komandai po vienerias).

     Atsidūrėme nedidelėje salėje. Joje nieko nebuvo. Nė gyvos dvasios. Tik ant sienos kabojo užrašas. Sakura garsiai jį perskaitė:

–         Jei trokštate jūs dangiškų vertybių, siekite žinių ir išminties, kurie iškels jūsų protą aukštybėn. Jei jums trūksta žemiškos galybės, mankštinkite kūną kovos lauke ir pasiruoškite didybei. Kai ir dangus, ir žemė atsivers kartu, pavojaus kelias virs tikru. Šis yra slaptas takas ir šiandien reikalingas mums raktas. Trečiasis Hokagė.

–         Nė velnio nesupratau, – sumurmėjo Naruto. Kokia staigmena.

–         Manau, jog dangus ir žemė – mūsų rankraščiai, – dėstė Sakura.

–         Kai ir dangus, ir žemė atsivers kartu, – perskaičiau dar kartą. – Reikia išvynioti ritinėlius.

–         Bet, – lyg ir prieštaravo Panelė Rožiniais Plaukais.

–         Pabandykim, – tarė Sasuke.

     Naruto su Sasuke lėtai išvyniojo abu ritinėlius. Ant popieriaus buvo prirašyta keistų ženklų.

–         Iškvietimo jutsu, – sumurmėjo Uchiha berniukas. – Naruto, mesk ritinį.

     Abu numetė popieriaus pluoštus ant žemės ir atsitraukė. Nuskambėjo didelis bum ir pasklido dūmai. Jiems išsisklaidžius, prieš mus stovėjo man nepažįstamas vyras.

–         Iruka-sensei! – be galo džiaugsmingai šūktelėjo Naruto.

     Vyras šypsojosi.

–         Seniai nesimatėm, Naruto, Sakura, Sasuke, – kalbėjo tas Iruka sensėjus.

     Tik aš viena nieko nesupratau. Teks įprasti.

–         Džiaugiuosi, kad įveikėte antrąjį egzaminą. Sveikinu.

–         Įveikėm! Mes laimėjom! – šokinėjo iš laimės geltonplaukis.

     Giliai atsidusau. Labai norėjau griūti į lovą ir nesikelti kokias ištisas tris paras. Ir dar norėjau pavalgyti normalaus maisto. Ir pasigirti Kakašiui. Ir dar daug įvairiausių dalykų.

–         Už kitų durų yra salė, į kurią renkasi visi, baigę antrąjį egzaminą. Sėkmės, – palinkėjo vyras.

    Nugalėtojų salėje žmonių buvo gan nemažai. Iruka-sensei paaiškino, jog baigėme egzaminą šiek tiek anksčiau negu baigėsi jam skirtas laikas, todėl teks palaukti. Mes niekur neskubėjome. Galim palaukti.

–         Tai jūs, mulkiai, irgi įveikėt mišką, – mus pasitiko Kibos komanda. – Labas, Ernesta, – man nusišypsojo Kiba (mačiau, kaip susiraukė Sasuke).

–         Labas, – atsakiau.

–         Oho, kiek įdrėskimų! Kas nutiko tavo veidui?

     Šunų berniukas nubraukė plaukus nuo mano kaktos. Ten vis dar žiojėjo randas po kovos su Zaku. Pati buvau pamiršusi apie jį ir net nenutuokiau, jog tas prasikirtimas taip siaubingai atrodo.

–         Nieko baisaus, – vėl uždengiau žaizdą plaukais.

–         Tave reiktų labiau pasaugoti, – suinkštė Kiba. – Nejau tavo komandos draugai tokie kvailiai, kad to nesupranta?

     Sasuke neiškentė ir, sugriebęs mane už rankos, nusitempė toliau nuo visų.

–         Kas yra? – nepatenkinta sumurmėjau.

–         Negaliu klausytis to kvėšos.

–         Tai neklausyk, – pykau.

     Man Kiba patiko ir, nors jis buvo įžulokas, norėjau su juo pabendrauti. Juk jis man tiek padėjo.

–         Ar tik nesi įsižiūrėjusi to šunyčio? – suurzgė Uchiha berniukas.

     Prunkštelėjau.

–         Tik draugas. Kiba man tik draugas, – pabrėžiau. – O tu pavydi? – išsišiepiau.

–         Nekalbėk nesąmonių, – raustelėjo.

–         Tu nesi mano vaikinas, o aš tavo mergina, tad turiu pilną teisę dairytis į kitus.

–         Niekas tau nedavė tokios teisės, – murmtelėjo ir nuėjo.

     Tyliai sukikenau. Sasuke manęs pa-vy-dė-jo. Ir tai vertė mane jaustis kažkaip laimingą.

     Sasukei nuėjus, apsidairiau aplink. Be mūsų komandos čia jau buvo Nedžio-nii-sano grupelė, taip pat Temari, Gaara ir tas trečiasis jų komandos narys. Mačiau ir išvargusią Šikamaru grupę. Taip pat mus užpuolusias Garso kaimelio nindzes bei dar gan nemažai man nepažįstamų nindzių.

–         Atrodo, jog visi Konohos genin įveikė antrąjį egzaminą, – pastebėjo Sakura.

     Ir tai tikriausiai reiškia, kad Konohos nindzės pačios stipriausios. Vien pažvelgus į Gaarą, imu tuo abejoti.

     Po kiek laiko į salę ėmė rinktis suaugę nindzės. Turbūt baigėsi egzaminui skirtas laikas ir pagaliau sužinosime rezultatus. Nudžiugau išvydusi Kakašį ir vos nepuoliau prie jo, bet mokytojas sustabdė mane žvilgsniu. Ant pakilos atsistojo ir senasis Hokagė bei toji Mitarashi Anko. Tarp visų svarbių asmenų pastebėjau ir Asumą. Vyras man draugiškai pamojo. Susigėdau. Nenatūralu, kai žmogus, kurio beveik nepažįsti, tau toks malonus. Kitiems nebūtina išsiaiškinti, kas aš iš tiesų. Tiesa, vienam žmogui jau prasižiojau.

     Galiausiai visi svarbūs asmenys sulipo ant scenos, o mes paprasti nuvargėliai išsirikiavome prieš juos. Komandos nariai turėjo sustoti vorele. Pas mus pirmasis stovėjo Naruto (tikrai puikus sprendimas paskirti jį mūsų komandos veidu), tada aš, Sasuke ir Sakura (nelogiška, juk Sasuke aukščiausias – jis turėtų stovėti paskutinis). Hokagė išėjo į priekį.

–         Man be galo malonu šiandien stovėti prieš jus, – pradėjo savo kalbą. Būkit malonus, nevarkit, tik paleiskit mus – norim pailsėti. – Pasistengsiu ilgai netrukdyti. Trumpai pristatysiu trečiąjį egzaminą.

     Dar bus trečias? Nejuokaukit! Gerai, gerai. Žinojau, jog viskas nesibaigs Mirties mišku.

–         Trečiasis egzaminas vyks po mėnesio, – tęsė Hokagė. – Jis bus kitoks negu pirmieji du.

     Per vireles nuvilnijo šnabždesių banga.

–         Trečiajame egzamine vyks kovos vienas prieš vieną, o jį stebės visų didžiųjų šalių valdovai bei lordai ir kiti svarbūs asmenys, – ramiai aiškino senolis. – Taip kiekvienas nindzių kaimelis sužinos kitų kaimelių naujųjų nindzių galimybes. Be to, turnyras atskleis, kuris nindzių kaimas yra stipriausias. Todėl šis egzmainas svarbus ne vien jūsų ateičiai – ar tapsite chuuninais – bet ir jūsų atstovaujamai šaliai – kaip gerai ją parodysite.

     Pala, pala. To per daug! Aš negaliu atstovauti Konohos prieš kitus kaimelius! Neapsikvailinsiu, bet apkvailinsiu visą kaimelį! Nenoriu kenkti tam, kas man suteikė prieglobstį ir visokeriopą pagalbą.

     Staiga tarp dalyvių ir svarbių asmenų išdygo nindzė.

–         Hokage-sama, atleiskite, kad pertraukiu, bet toliau tvarkytis leiskite man, – prakalbo jis.

     O paskui sunkiai užsikosėjo.

–         Kas tam vyrukui? Jis panašesnis į ligonį negu į nindzę! – nesusilaikė neleptelėjęs Naruto.

–         Tyliau, – kumštelėjau jam į nugarą.

–         Ai! Ernesta-chan, ne taip skaudžiai! – sudejavo.

     Keista, aš vos vos paliečiau.

–         Esu trečiojo egzamino prižiūrėtojas Hayate Gekko, – prisistatė atvykėlis. – Prieš trečiąjį egzaminą vyks atrankinės kovos, tad norėčiau paprašyti jūsų dėmesio.

–         Kokios dar atrankinės kovos? – pasibaisėjo Ino. Ir ne ji viena.

–         Jūsų per daug, todėl dabar surengsime atrankos kovos, kad trečiajame egzamine pasirodytų tik patys geriausi.

–         Dabar?! – pasipiktino Ino. – Gal jūs ir nepastebėjote, bet mes išvargę!

–         Stebėti trečiojo egzamino susirinks daug svarbių ir įtakingų žmonių. Turime pasistengti parodyti kuo geresnį šou. Skųsitės ar ne – atrankinės kovos vyks dabar.

     Kas čia norės skųstis? Tačiau nesąžininga liepti kautis, kai neturėjom nė dienos poilsio. Bent jau nusiprausti leiskit!

–         Atrankinėse kovose dalyvausite kaip pavieniai asmenys, o ne komanda. Tad jei kas nori pasitraukti, dabar pats laikas.

–         Niekur mes nesitrauksim, ar ne, Ernesta-chan? – draugiškai šnibždėjo Naruto.

     Tuo metu Sakura labai susikrimtusiu veidu pažvelgė į Sasukę.

–         Aš norėčiau pasitraukti, – pakilo viena ranka.

–         Tu esi, – Hayate peržvelgė rankose laikomą sąrašą, – Yakushi Kabuto. Gerai, prašau palikti salę.

–         Kabuto-san, ką jūs darote? – pradėjo rėkti Naruto. – Kodėl pasiduodate?

–         Pasiekiau savo galimybių ribą, – maloniai aiškino vaikinas. – Toliau stengtis nėra prasmės.

–         Bet, Kabuto-san! – nepasidavė geltonplaukis.

–         Visada bus kitas kartas, Naruto-kun.

     Kabutas išėjo iš salės. Tiesą sakant nesupratau, kodėl jis net nepabandė kautis. Gal ir man reiktų trauktis? Tokia puiki proga.

–         Ar daugiau nėra norinčių? – atsikosėjęs paklausė egzaminuotojas.

     Akimis permečiau visas voreles, bet neatrodė, jog kas bent svarstytų pasitraukimo galimybę.

–         Manau, kad Sasuke-kun turėtų pasitraukti, – išgirdau nedrąsų Sakuros balsą.

–         Ką? Ką čia šneki, Sakura? – pyktelėjo Sasuke.

–         Tylėjau, bet nebegaliu. Jei nepasitrauksi, pasakysiu vyresniesiems apie mėlynę, – vos neverkė mergina.

–         Tylėk, – sudraudė.

–         Kokią mėlynę? Ką čia šnekat? – įsiterpė Naruto.

     Žinojau, apie kokią mėlynę kalbama, bet nežinojau, kodėl dėl jos Uchiha berniukas turėtų pasitraukti.

–         Sasuke-kun, prašau! – Sakura apsipylė ašaromis. – Nenoriu, kad tau kas nutiktų!

–         Man viskas gerai. Prašau, suprask, Sakura. Noriu kautis iki galo. Ir, Naruto, tu esi vienas iš didžiausių mano varžovų.

     Iš pradžių Naruto sutriko, bet greitai jo veidą papuošė šypsena.

–         Daugiau norinčių nebus? – dar kartą pasitikslino Hayate. – Gerai, pradėsime atrankines kovas. Priešininkų poras atrinksime kompiuteriu. Kovos laikas neribotas. Kova baigiasi, kai vienas iš kovotojų pasiduoda, nebegali kovoti ar miršta.

     Aiktelėjau. Nejau nėra taisyklės, draudžiančios žudyti?!

–         Pradėsime. Pirmoji pora.

     Hayate atsisuko į milžinišką ekraną ant sienos. Jame sukosi raidės, kol galiausiai liko tik dvi pavardės.

–         Hatake Ernesta ir Seno Kasumi.

     A?

     Aš?

     Ką???

–         Visus, išskyrus kovotojas, prašau palikti sceną ir lipti į stebėtojų vietas.

     Visi pradėjo skirstytis į kairę ir į dešinę, kur stovėjo laiptai, vedantys į balkonus stebėjimui. Naruto paplojo man per petį ir palinkėjo sėkmės. Maniau, apsipilsiu ašaromis.

     Kodėl turiu kovoti pati pirma? Kodėl mano kova pati pirmoji? Kodėl niekas nedavė man laiko susikaupti? Kaip galiu kautis, jei dar nemačiau nė vienos kovos? Visi juoksis! Negaliu būti pirma!

–         Nesijaudink, – ant viršugalvio pajutau raminančią Kakašio ranką. – Kad ir kas benutiktų, aš tavimi didžiuojuosi. Tu daug pasiekei. Tiesiog būk savimi ir tau pavyks. Nėra geresnės nindzės už tave pačią.

     Norėjau ginčytis, bet nespėjau: Kakašis užlipo aukštyn prie Naruto ir Sakuros. Tik Sasuke vis dar stoviniavo netoli manęs.

–         Tik nepulk į ašaras, Resta-chan.

     Tik tiek tepasakė. Mulkis tik tiek sugebėjo išspausti. O aš jam vos neprisipažinau meilėje! Dar vakar dovanojau visą savo šilumą! O jis! O tas mulkis! Kurgi mano bučinys? Ar bent paprastas „Sėkmės“? A? Kur?

–         Tu man jau dovanojai dalelę pasitikėjimo savimi, – sušnibždėjau sau ir prispaudžiau pirštus prie skruosto, kur prieš prasidedant egzaminui trumpam buvo nusileidusios Sasukės lūpos.

     Jei tikėsiu, kad tokie dalykai padeda, kodėl turėtų nepadėti?

     Pažvelgiau į savo priešininkę. Aukštesnė už mane. Lieknesnė už mane. Tikriausiai ir stipresnė. Ryškių geltonų plaukų ir baisiai šlykščių žalsvų akių. Dar net neprasidėjus kovai pergalingai šypsojosi.

     Apačioje likom trise. Aš, Ji ir prižiūrėtojas. Hayate nužvelgė mus abi.

–         Pradėkite.

     Man staiga užgulė ausis. Be savo širdies plakimo daugiau nieko negirdėjau. Tačiau nė viena iš mūsų dar nekrustelėjome. Stovėjome ir spoksojome viena į kitą.

     Galvojau, kaip galėčiau laimėti. Bet niekas neatėjo į galvą. Anskčiau ar vėliau kažkuri iš mūsų turės pulti.

–         Greičiau pradėkit! Ernesta-chan, ko stovi?! Greičiau pribaik ją! – pradėjo šaukti Naruto.

–         Naruto, nors kartą gyvenime užsičiaupk! – garsiai surikau.

     Toji Seno puolė. Priartėjo labai greitai ir spyrė man į pilvą. Nučiuožiau keletą metrų žeme. Nieko, jau įpratau skraidyti.

     Atsistojau ant kojų ir kitą spyrį blokavau. Sučiupau rankomis jos koją ir bandžiau parversti, bet Seno atsirėmė rankomis į grindis ir kita koja spyrė man į veidą. Žengiau porą žingsnių atgal. Iš mano lūpos ištekėjo kraujo srovelė.

–         Tu baisiai nerangi, – išsišiepė.

–         Atsiprašau?! – šūktelėjau ir įsibėgėjusi puoliau.

     Bet persigalvojau ir paskutinę akimirką pasukau į šoną. Seno šiek tiek sutriko. Sviedžiau kelias mėtomas žvaigždes. Ji, žinoma, jų išvengė, tačiau pamiršo mane. Nepastebėta atsidūriau priešininkei už nugaros ir padovanojau stipriausią smūgį, kokį tik galėjau. Vargšelė tėškėsi į sieną. Net paliko žmogaus formos įspaudą.

     Seno kėlėsi sunkiai. Atrodė įsiutusi. Išskėtė rankas ir su šlykščiausia išraiška veide atliko kelis rankų ženklus. Turėjau numanyti, jog tiek toli nuėjusios nindzės moka daugiau negu paprastus taijutsu judesius.

     Man pradėjo temti akyse. Pasitryniau jas, bet vaizdas ėjo tik tamsyn. Išsigandau. Nejau tai dienų, praleistų prie televizoriaus ir kompiuterio, rezultatas?! Visiškas apakimas? Dabar, tokiu metu?! Už ką?

–         Sveika atvykusi į mano iliuzijų pasaulį, – išgirdau Seno balsą.

     Vis dėlto televizorius ir kompiuteris neturi nieko bendro su mano situacija (jei nepaisysime fakto, kad į animé pasaulį patekau per kompiuterio ekraną ar pan.)! Bet kaip Seno sukūrė tą iliuziją? Taigi čia genjutsu! Trečioji nindzių technika, kurios man neteko mokytis!

     Išplėčiau akis, kiek tik galėjau. Tačiau į jas nepateko nė venas šviesos spindulėlis. Nieko nejaučiau. Praradau tik vieną iš penkių jutimų ir tapau bejėgė!

     Pajutau spyrį į nugarą ir parkritau. Rankomis atsirėmiau į grindis. Žinojau, kad tai kovų salės grindinys: jis buvo šaltas ir nelygus. Jaučiau. Vadinasi, Senos jutsu išjungė tik mano matymą, bet neperkėlė manęs į jokią kitą vietą. Aš ten, kur ir buvau, tik nematau. Ir kas iš to?

     Po stebuklingo savo atradimo pajutau, kaip kažkas aštraus įsmigo į petį. Paliečiau tą vietą, kur skaudėjo. Ištraukiau šurikeną. Mano rankos sudrėko. Tikriausiai nuo kraujo. Jei priešininkė pradės svaidyti šurikenus, man galas. Nematydama ir negirdėdama, jų neišvengsiu! Būsiu sukapota po truputį, gabalais.

–         Manai, kad esi kieta vien dėl to, jog sugebėjai atlikti tokį nevykusį genjutsu?! – surikau.

–         Pažiūrėkit, kas kalba! – nusijuokė. – Nindzė, kuri pralaimėjo tokiam nevykusiam genjutsu!

     Šyptelėjau ir pasisukau veidu į tą pusę, iš kurios sklindo merginos balsas. Mano klausa nebuvo labai išlavinta, todėl negalėjau tiksliai nustayti Seno buvimo vietos. Negalėjau aklai pulti. Bet galėjau paleisti ataką, kuri  pataikys 100%.

     Sudėjau rankų ženklus taip greitai, kaip sugebėjau. „Katon goukakyu no jutsu“, – ištariau mintyse (nes tik nevispročiai iš anksto balsiai praneša priešui apie savo puolimą) ir išsižiojau.

     Nors išspjoviau milžinišką ugnies kamuolį, vaizdas nė kiek nenušvito. Negalėjau būti tikra, kad pataikysiu. Žinoma, didžiulis ugnies kamuolys turėjo daugiau šansų pataikyti į nematomą taikinį negu mažytis kumštis.

     Ir vis dėlto išgirdau klyksmą, o kai jis nutilo, mano vizija sugrįžo. Triukšmas užgulė ausis. Per tą genjutsu buvau užmiršusi, jog salėje pilna žmonių. Jie kažką rėkė. Aš žiūrėjau į Seno. Ši gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Atrodė lyg neseniai ištraukta iš degančio namo. Nejau aš...

     Hayate patikrino šviesiaplaukės pulsą. Pamojo medikams, kurie laukė prie išėjimo.

–         Seno Kasumi nebegali kovoti, – pranešė. – Laimi Hatake Ernesta.

     Pasigirdo plojimai. Paraudau. Nebuvau jų verta. Man plojo dauguma Konohos nidnzių. Kiba švilpė, Naruto kažką rėkė. Susivokiau, kad stoviu kaip kvaiša ir nubėgau prie laiptų. Užlipau pas savo komandos draugus. Susiraukiau pastebėjusi Nedžį (kodėl jo komanda stovėjo prie Septintosios?).

–         Šaunuolė, – pasveikino Kakašis.

–         Nieko kito ir nesitikėjau iš Kakašio mokinės, – iškėlė nykštį kažkoks vyras, baisiai panašus į Lee.

–         Kas jūs? – išsprūdo man.

–         Maito Gai. Buvome susitikę prieš egzaminą.

     Vyras kraupiai šypsojosi. Įtempiau smegenis. Buvau per daug pavargusi, kad galvočiau blaiviai.

–         Lee... mokytojas? – išspaudžiau.

–         Taip, taip, – sulinksėjo.

–         Ir Nedžio? – nustebau.

–         Taip, taip, – atrodo, net negirdėjo, ką pasakiau.

     Arogantiškasis Nedžis-nii-sanas niekaip nederėjo su ekstravagantiškuoju mokytoju.

–         Kam tai rūpi, – nutraukė Naruto. – Ernesta-chan laimėjo!

–         Vos vos, – bandžiau įsiterpti.

     Atsisukau į Sasukę. Jis laikė dešinę ranką prispaudęs prie kairiojo peties ir atrodė nekaip. Pastebėjęs, jog žiūriu, atitraukė ranką ir pabandė išspausti šypseną. Nepavyko.

–         Ar tau viskas gerai? – paklausiau pusiau pašnibždomis.

–         Taip, – trumpai atsakė.

–         Man taip neatrodo, – bandžiau ginčytis, bet mane nutraukė Hayate.

–         Kita kova bus tarp...

     Pažvelgiau į ekraną.

–         Uchiha Sasuke ir Akado Yoroi.

     Mačiau, kaip krūptelėjo Sakura. Apie tą dėmę ant Sasukės peties ji žinojo kažką, ko nežinojau nei aš, nei kiti.

–         Nesijaudink, – man sušnibždėjo Uchiha berniukas. – Aš laimėsiu.

–         Ne dėl to jaudinuosi, – suspaudžiau jo ranką.

–         Žinau. Greičiau pradėsiu, greičiau baigsiu. Tik neprašyk, kad pasiduočiau.

–         Gal juokauji? – mano lūpų kampučiai vos vos pakilo. – Nesu tavo mergina, kad galėčiau kištis į tavo sprendimus ir gyvenimą.

–         Tada tapk.

     Sasuke nusileido laiptais žemyn. Atsistojau prie turėklų ir susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgiau kovos lauką.

–         Jei norėsi draugauti su Sasuke, turėsi prašyti mano leidimo, – prie manęs išdygo Kakašis.

–         Ką čia kalbi? – nesupratau.

–         Paskutiniai jo žodžiai – argi ne pasiūlymas?

     Pažvelgiau į Kakašį. Jo veidas atrodė rimtas. Bet maniškis ne. Jis užkaito. Negi Sasuke tikrai paprašė manęs būti jo mergina? Negi tikrai? Negi? Mano širdis vos neišlėkė iš krūtinės. „Tada tapk“. Vis kartojau jo žodžius mintyse. Ak, kodėl turėjau užsiminti apie buvimą mergina ir vaikinu! Net du kartus per tą pačią dieną! Nenuostabu, jog Uchiha berniukui susisuko galva. Bet negi rimtai? O gal Kakašis žaidžia su manimi?

     Sasuke atsistojo priešais savo priešininką. Tai buvo vaikinukas iš Kabuto komandos. Sasuke pakėlė akis į tribūnas. Žiūrėjo tiesiai į mane. Aš į jį.

–         Gerai! – riktelėjau. – Jei laimėsi, tada taip!

     Velniai griebtų, kodėl išrėkiau tokią nesąmonę? Aš dar per jauna susitikinėti! Per jauna turėti vaikiną! Ką pasakytų mano tėvai? A? O Justė tai mirs iš pavydo!

     Sasuke lėtai nuleido akis ir lėtai šyptelėjo. Atrodė pasiryžęs laimėti bet kokia kaina.