Ir nuo ko čia pradėjus? Mano anime radaro pakraščiuose „Yubisaki to Renren“ švysčiojo gal metus ar truputį daugiau. Neryškiai, bet buvo atkreipęs dėmesį kaip gera shoujo mangos adaptacija. Mačiau nemažai atsiliepimų, kuriuose šis anime buvo giriamas už tai, kaip paliečia kurčiųjų gyvenimą, už brandumą, už tai, kad čia nėra kvailų nesusipratimų ar kitų įkyrių elementų, plačiai pasitelkiamų mokykliniuose romantiniuose anime. Ir iš aukšto „MyAnimeList“ reitingo matyti, kad anime gerai vertinamas. Tad ir aš susikūriau lūkestį išvysti švelnią romantinę istoriją, o ir kurčiųjų tematika man įdomi, nes teko universitete šiek tiek mokytis apie audiovizualių medijų pritaikymą jiems. Be to, esu mačiusi k-dramą „Twinkling Watermelon“, kur kurtiesiems buvo skirtas svarbus vaidmuo ir gan stipriai paliestos problemos, su kuriomis jie susiduria. Tad buvo smalsu, kaip ši tema atvaizduojama anime mediume.
Vis dėlto šįkart pakliuvau į mažumą, kurios nuomonė nesutampa su didžiąją interneto nuomone. Pasirodo, ne visais vertinimais (ypač pasiekusiais per socialinius tinklus, kaip man nutiko šįkart) galima aklai pasitikėti. Manęs, deja, „Yubisaki to Renren“ iki galo neįtikino. Ir dabar pamėginsiu pasidalinti kodėl.
Bendra informacija
Pavadinimas: Yubisaki to Renren (angl. A Sign of Affection)
Serijų skaičius: 12
Leidimo metai: 2024
Kur žiūrėti: Crunchyroll
Pagrindinė herojė Yuki negirdi nuo gimimo, bet stengiasi gyventi visavertį gyvenimą. Ji mokosi universitete, kur jai per paskaitas padeda draugė Rin. Kartą, važiuojant traukiniu, Yuki užkalbina apie jos negalią nenutuokianits turistas. Nors įprastai Yuki geba skaityti žodžius iš lūpų, užsienio kalbos nesupranta ir baisiausiai pasimeta. Iš situacijos ją išgelbsti Itsuomi, puikiai valdantis net kelias užsienio kalbas. Paaiškėja, kad Itsuomi lanko tą patį universitetą kaip ir Yuki bei yra pažįstamas su Rin, nes abu priklauso tam pačiam universiteto klubui. Padedama Rin, Yuki vėl susitinka su Itsuomi. Šis susidomi mergina, gestų kalba ir paprašo Yuki įsileisti jį į savo pasaulį.
Ar buvo kas patiko?
Taip. Labai patiko, kad anime turi tik 12 serijų. Nemanau, kad būčiau užtempusi 24 serijas ar antrą sezoną. O jei rimčiau, tai yra nemažai elementų, už kuriuos „Yubisaki to Renren“ galėčiau pagirti. Patiko teminės dainos, seiyuu darbas – visi veikėjai įgarsinti nepriekaištingai. Ypač daug plojimų nusipelnė Yuki įgarsintoja, kuriai teko užduotis žiūrovams įbalsinti vidinį veikėjos pasaulį. Įspūdį paliko ir animacija. Tiesa, prie piešimo stiliaus teko priprasti. Iš pradžių keistokas pasirodė, nelabai patiko, kokios putlios atrodė visų vaikinų lūpos. Bet ilgainiui pastebėjau tokio stiliaus žavesį ir negaliu nuginčyti, kad jis suteikė vaizdui to brandumo jausmo, kad čia jau nebe mokyklinis shoujo, o istorija iš suaugusiųjų gyvenimo.
Man dar patiko ir bendra anime atmosfera bei lėtesnis tempas. Nežinau, ar dėl to, kad apsiėmiau jį žiūrėti po įtempto paskutinio „Boku no Hero Academia“ sezono, ar šiaip, bet man toks tempas šiuo metu buvo atgaiva. Tam tikras atsipalaidavimas ir meditacija.
Iš veikėjų mano numylėtinis vienareikšmiškai yra Oushi – Yuki vaikystės draugas. Deja, jam teko nelemtas to trečio nereikalingo vaidmuo meilės trikampyje, nes Oushi irgi yra įsižiūrėjęs pagrindinę veikėją. Bijojau, kad anime jį nupaišys kaip visišką blogiuką vien tam, kad sukurtų dramos ir paryškintų pagrindinio veikėjo Itsuomi žavesį, bet laimei, taip nenutiko. Per plauką, su bandymais, bet nenutiko. Tad siužeto dalis, atskleidusi Oushi charakterį, kad ir kokia trumpa buvo, man labai patiko.
Patiko ir viena antraeilė pora. Tai Itsuomi klasės draugai Shin bei Emma. Jie buvo įdomūs kaip atskiri veikėjai ir jų romantinė linija, mano akimis, buvo išvystyta geriausiai iš visų trijų „Yubisaki to Renren“ porų.
Kur kilo problemų?
Mano pirmoji problema su „Yubisaki to Renren“ kirbtelėjo antros serijos gale, kai paklausta Rin, ar jausmai Itsuomi yra susižavėjimas ar meilė, po ilgo vidinio monologo Yuki nusprendė, kad nori, jog šie jausmai būtų meilė. Man pasirodė keista, kaip tu gali nuspręsti tokį dalyką. Juolab, kad iki tos akimirkos Yuki net nelabai turėjo kada rimtai įsimylėti Itsuomi. Jie buvo susitikę gal porą kartų, nebuvo jokių sąlygų gimti giliems jausmams. Bet numojau ranka. Tiek to. Ir žiūrėjau toliau.
Vėliau neramumas ėmė kirbėti dėl Itsuomi veiksmų. Anime itin stengėsi nutapyti jį vien šviesiomis spalvomis ir pateikti kaip be galo švelnų, geraširdį vaikiną, kuris taip trokšta branginti Yuki, jog nedarys nieko, kas jai nepatiktų. Ir tuomet pastoviai mačiau, kaip jis tapšnoja jai per galvą, vis pakelia jos smakrą, kad mergina žiūrėtų į jį, ar užblokuoja jos regėjimo lauką, kad Yuki negalėtų matyti, ką jai gestų kalba rodo Oushi. Visi šie judesiai jau ir su girdinčia mergina atrodytų nederami, o dar su mergina, kuri turi klausos negalią, pasirodė išvis netoleruotini. Gerai, Itsuomi kurį laiką gyveno užsienyje, tad gal dėl to yra labiau linkęs siekti fizinio kontakto ar mažiau paisyti asmeninės erdvės. Bet ne iki tokio lygio! O labiausiai nervino Yuki atsakas į jo veiksmus. T. y. nulis atsako. Geriausiu atveju nurausdavo, kitais atvejais tiesiog likdavo stovėti su ėriuko akimis veide. Nes, kaip vėliau pati sakė, jei tai Itsuomi-san, jam galima viskas. Dėl to būdama su Itsuomi Yuki priminė lėlę, kurią jis gali pastumti taip, kaip jam reikia, ir buvo baisiai neįdomi. Visai kitokia ji buvo su Oushi – atsipalaidavusi, rodanti daugiau emocijų, kaip gyvesnis žmogus.
Problemos tęsėsi ir kai Yuki su Itsuomi tapo pora. Kaskart, kai Itsuomi prie jos prisiglausdavo, apkabindavo ar pabučiuodavo, Yuki atrodė žiauriai nepatogiai. Iki tokio lygio, kad net jau imdavau svarstyti, ar jai skauda, ar tik tai nepanašu į prievartą. Pats Itsuomi ne kartą pastebėjo, kad jiedviem glaustantis Yuki baisiai įsitempusi ir liepė jai nesijaudinti ir atsipalaiduoti, nes jam ji svarbi ir jis norintis deramai su ja elgtis. Man šioje vietoje kiltų kitoks klausimas. Pvz., kodėl Yuki taip susikausto prieš fizinį kontaktą? Gal tu, Itsuomi, kažką ne taip darai? Gal šito reiktų atsiklausti ir paieškoti problemos bei jos sprendimo, o ne nurašyti visko? Tikrai nesupratau, kodėl anime atkreipė į tai dėmesį, bet nepanoro panagrinėti giliau. Juk nenatūralu, kad būdama su jai patinkančiu vaikinu mergina taip susikausto. Jau čia nebe žavus jaudulys, kylantis bendraujant su savo simpatija.
Kitaip tariant, bet koks anime bandymas romantiškai pavaizduoti Yuki ir Itsuomi santykį, mano akyse, nepavyko. Kėlė ne jaudulį ir drugelius pilve, kaip turėtų daryti shoujo žanro kūrinys, kai džiaugiesi už du įsimylėjusius veikėjus, kad jie pagaliau kartu. Ir gal tik rašydama atsiliepimą galiausiai supratau, kodėl man liko toks įspūdis. Nes nebuvo santykių vystymo. Yuki ir Itsuomi atsitiktinai susitiko. Ir iš esmės to pakako, kad Yuki kristų jam po kojomis. O kada Itsuomi jai pajuto prielankumą, ne šiaip smalsumą, nes jam įdomūs įvairūs bendravimo būdai, tai spėju, jog dėl to susidomėjo gestų kalba, taip ir neaišku. Tiesiog ėmė ir staiga paprašė jos tapti jo mergina. Daug kas anime gyrė už tai, jog čia nebuvo nereikalingų nesusipratimų, trukdančių porai būti kartu. Bet gal kaip tik jų ir trūko. Kokių nors kliūčių, kurias reiktų įveikti, pastangų, kurias reiktų įdėti, troškimo ir siekimo, kad santykis atrodytų užsitarnautas, norėtas, o ne atsiradęs iš oro. Apskritai žiauriai trūko natūralumo tiek Yuki ir Itsuomi bendravime, tiek santykių vystyme
Kodėl požiūris į kurčiuosius pasirodė atmestinis?
Antras aspektas, kuris mane papiktino (šalia prastai vystytos romantinės linijos), yra paviršutiniškas kurčiųjų kasdienybės atvaizdavimas. „Yubisaki to Renren“ galima pagirti už tai, kad pasirinko paliesti šią temą. Ir viskas. Už jos išpildymą tiek liaupsių šis anime nenusipelno. Aišku, jei pats nesi susidūręs su kurčiaisiais ir jų kultūra, neatitikimų turbūt nepastebėsi. Bet jei teko bent kažkiek susipažinti su tuo, kaip jie bendrauja, tai bus dalykų, kurie užklius. Negaliu tvirtinti, kad aš itin gerai išmanau šią temą, bet ir remiantis mano negausiomis žiniomis iš bendro išprūsimo ar kurčiųjų matymo kitose medijose, buvo neįtikinamų dalykų.
Visų pirma, labai neįtikinamai atrodo Yuki gebėjimas skaityti iš lūpų. Kažkiek įmanoma iš jų suprasti, ką sako aplinkiniai, bet tikrai ne tokiu lygiu, koks parodomas anime. Akivaizdu, kad skaitymas iš lūpų naudojamas pasilengvinimui, kad nereiktų sugalvoti, kaip įtraukti Yuki į pokalbį, ar nuolat rodyti, kaip bendraudami su ja žmonės žodžius rašo telefone. O blogiau negu tai, kad anime tai naudoja kaip pasilengvinimo įrankį, yra aplinkinių veikėjų požiūris. Jie kažkaip stebuklingai įsivaizduoja, kad Yuki juos puikiausiai supranta iš lūpų. Nors buvo įdėti keli epizodai, kur Yuki pati mintyse pasako, jog nespėjo perskaityti iš lūpų ir nežino, apie ką sukasi pokalbis, ir net buvo pora scenų, kur ji ne tokį žodį išskaitė iš lūpų. Tačiau plačiau šios problemos nebuvo panagrinėtos ir aplinkinių veikėjų liko nė nepastebėtos. Jie toliau bendravo su Yuki taip, kaip jiems patogu, ir nė nesusimąstė.
Antra, toks aplinkinių veikėjų požiūris į Yuki negalią man ir kliuvo. Gal čia buvo bandoma parodyti, kad jie priima Yuki nepaisant jos klausos, bet išėjo labiau taip, kad jie su ja elgėsi nepagarbiai, ignoruodami jos negalią. Pvz., prieina prie Yuki iš už nugaros, pradeda kalbėti, kai ji nežiūri ir pan. Ir niekas jos artimoje aplinkoje be Oushi nemoka gestų kalbos. Kad ir Rin, kuri kažkodėl turėtų būti Yuki geriausia draugė. Aš suprantu, kad ne visi yra pajėgūs ar nori mokytis naujos, sudėtingos kalbos vien tam, kad galėtų nevaržomai bendrauti su vienu draugu. Bet jei artimiau bendrautum su girdėjimo negalią turinčiu žmogumi, ar nenorėtum iš pagarbos išmokti bent kelių paprasčiausių gestų, kad galėtum pasisveikinti ar palaikyti lengvą pokalbį? Man atrodo, kad toks noras turėtų kilti natūraliai. Kaip ir supratimas, kad Yuki negali girdėti, dėl to prie jos prieiti reikia kitaip nei mums įprasta ir pan. To iš aplinkinių veikėjų labai pasigedau.
Ir privalau atskirą pastraipą skirti Yuki motinai. Tiek pasipiktinimo man dar nebuvo sukėlęs joks kitas veikėjas. Kaip minėjau prie draugų, gal ir per daug būtų reikalauti, kad girdintis žmogus pilnai išmoktų gestų kalbą, bet kai iš Yuki išgirsti, jog niekas jos šeimoje nemoka nė trupinėlio gestų kalbos ir kad su artimaisiais ji bendrauja jiems patogesniais būdais, kyla pyktis. Yuki mama trumpai pasirodė keliose scenose, bet elgėsi prasčiausiai iš visų Yuki pažįstamų, nors turėtų būti jai artimiausia – juk ją užaugino! Bet ne. Yuki mama išeina iš virtuvės į koridorių, kur Yuki aunasi batus eiti į lauką, ir pradeda kalbėti, dukrai dar neatsisukus į ją, nes Yuki tiesiog negali žinoti, kad kažkas jai stovi už nugaros. Dar blogiau: mama užeina į dukros kambarį, kur Yuki įsijautusi bando Itsuomiui nupiešti gidą, kaip išmokti gestų kalbą, ir kelias sekundes tiesiog stovi ir žiūri į keistus rankų judesius atliekančią dukrą, galvodama, kas jai užėjo. Kol Yuki akies krašteliu ją pamato ir baisiausiai susigėsta. Nes buvo pažeistas jos privatumas. Dėl to, kad Yuki niekaip negalėjo girdėti, kad kažkas atidarė jos kambario duris. Ir dar tas žmogus neturėjo sarmatos bent jau prieiti prie jos ir švelniai paliesti petį, taip įspėdamas apie save, užuot spoksodamas. Ir dar tas žmogus yra jos motina, kuriai už tai, kur taip vėlai dukra susiruošė išlėkti ar su kuo, svarbiau yra, kad tik ji grįžtų iki specialiai Yuki nustatytos komendanto valandos. Pasakykit, ar aš perdedu, ar čia kažkas su ta mama ne taip?
Turiu pripažinti, kad buvo bandymų parodyti ir sunkumų, su kuriais susiduria kurtysis. Tačiau didžiąją laiko dalį Yuki jos ypatybė netrukdė nei įsilieti į visuomenę, nei bendrauti su mylimuoju. Šaunu, jei taip būna ir realybėje, bet manau, kad tikrovė kitokia, tad ir anime galėjo giliau pažvelgti į problemas, kurios gali kilti iš to, kad vienas poroje yra negirdintysis. O dabar jiems nekilo jokių problemų. Itsuomi magiškai pramoko gestų kalbą ir nė karto nesuklydo rodydamas ženklus ar skaitydamas Yuki rodomus ženklus. Ne, tai Yuki vieną kartą ne taip perskaitė jo lūpas. Na, kelia pasipiktinimo jausmą tokie niuansai.
Oushi – kurčiųjų gelbėtojas?
Jau minėjau, kad Oushi yra mano mylimiausias veikėjas. Iš esmės dėl jo ir žiūrėjau toliau, net kai Itsuomi netaktas ėmė badyti akis. Tai gal būsiu šališka, bet noriu paminėti, kad ir kokiomis negražiomis spalvomis buvo bandoma jį nutapyti kaip priešpriešą Itsuomiui, iš tiesų Oushi yra vienintelis, kuris deramai elgėsi su Yuki. Taip, jis erzindamas išvadino ją kvaile, bet visąlaik bendravo su ja gestų kalba. Visada pagarbiai rankos mostu ar kepštelėjimu per petį atkreipdavo jos dėmesį. Pagalvodavo, kaip viena ar kita situacija atrodo iš Yuki, kuri negali girdėti, perspektyvos. Jis mato pasaulį ne tik kaip girdintysis, bet ir kaip kupiną pavojų kurtiesiems. Gal kiek sutirština spalvas, tačiau nuoširdžiai trokšta pasaulį paversti saugesne vieta Yuki. Tad negaliu už jį nesirgti ir kvailai tikėtis, kad istorijos pabaigoje, kuri dar neparašyta, įvyks staigus siužeto posūkis ir Yuki širdis pakryps jo pusėn.
Paskutinė serija – šio anime gelbėtoja?
Antroje anime dalyje buvau labai įniršusi ir ketinau duoti itin žemą balą, kokiais įprastai nesimėtau. Tačiau paskutinė serija padėtį pataisė. Iš esmės ji labai gerai parodė dalykus, kurių nebuvo pradžioje, ir kurie tikriausiai turėjo ten būti (kost pirmas pasimatymas kost turėtų eiti prieš susimetimą poron kost). Tai net truputį gaila pasidarė, kad visas anime nebuvo toks, kaip paskutinė serija.
Net ir į Itsuomį pažvelgiau kitomis akimis, nes buvo parodyta jo vaikystė ir atskleistas jo charakteris. Būtų labai pravertę tai sužinoti anksčiau. Nors tai vis tiek nepaaiškina nederamo jo elgesio ir asmeninės erdvės nepaisymo.
Kaip apibendrinčiau savo patirtį su „Yubisaki to Renren“?
Iš pirmo žvilgsnio „Yubisaki to Renren“ yra šilta romantinė istorija apie klausos negalią turinčią merginą, kuri pirmąkart įsimyli. Vizualai ir garso takelis gausiai prisideda prie jaukios atmosferos, kuri truputį net užliūliuoja. Dėl to ne iš karto pastebi pasakojimo trukūmus. Bet jei pažvelgi giliau, išlenda problemos, susijusios su nepakankamu santykių vystymu, paviršutinišku ar gal optimistiniu (ir kartu netikrovišku) kurčiojo gyvenimo visuomenejė vaizdavimu. Man Yuki ir Itsuomi meilė buvo dirbtinė, su daugiau sunerimti verčiančių elementų nei su tokių, kurie skatintų džiaugtis jų laime. Vietomis raukytis vertė ir aplinkinių elgesys su Yuki – ar iš neišmanymo, ar iš pagarbos trūkumo jis ne visada buvo deramas. Tai atpirko Oushi ir jo nuoširdus rūpestis. Bei kiti antraeiliai veikėjų ir jų santykiai.
Jei norisi istorijos, kurioje būtų paliesta kurčiųjų tematika, mieliau rekomenduoju rinktis k-dramą „Twinkling Watermelon“. O „Yubisaki to Renren“ galimai labiau patiktų pradedantiesiems anime žiūrovams, kurie dar neturi tiek patirties su shoujo ir žanro elementais, kad paviršutiniškas jų naudojimas suerzintų.
Vertinimas: 7 / 10 (už Oushi, Shin ir Emmą bei paskutinę seriją; jei reiktų vertinti tik pagrindinę porą, būtų mažiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą