Ką gero (ar nelabai) perskaičiau per 2020 metus

2020 metai eina į pabaigą ir visi skuba juos apibendrinti. "Spotify" paskelbė šių metų wrap up, kur galima sužinoti, kokių dainų per 2020-uosius klausėmės dažniausiai, "Goodreads" atskleidė 2020-ųjų knygų rinkimų nugalėtojus, mano pamėgti youtuberiai jau dalinasi atnaujintais savo mėgstamiausių knygų sąrašais. Visa tai įkvėpė ir mane pabandyti apibendrinti, kokie 2020-ieji man buvo knygų atžvilgiu. Tad ką gero (ar nelabai) perskaičiau per 2020 metus?

Pasak "Goodreads" statistikos, šiais metais perskaičiau 11 knygų (mano 2020 metų iššūkis buvo perskaityti 10, tad jį įveikiau!), iš kurių 3 yra "Fullmetal Alchemist" mangos tomai, todėl tikrų knygų perskaičiau tik 8 (tikrai nesididžiuoju šiuo skaičiumi, norėtųsi, kad jis būtų didesnis, bet įvairios gyvenimo aplinkybės daro savo). Kadangi knygų tiek nedaug, nutariau ne išrinkti Top 3 ar 5, o išskirti tris kategorijas: knyga, kuri paliko didžiausią įspūdį, knyga, kuri patiko labiau, nei būčiau pamaniusi, ir knyga, kuri labiausiai nuvylė.

Metų geriausia

Iš visų knygų, kurias perskaičiau per šiuos metus, geriausia vis dėlto yra trečioji Brandon Sanderson "Miglos vaikų" dalis "Amžių didvyris". Šiam 800-900 puslapių "milžinui" įveikti man prireikė 2-3 mėnesių dar metų pradžioje, bet man tai buvo bene geriausi skaitymo mėnesiai. "Miglos vaikai" yra puiki fantatsinė knygų serija, mano nuomone, skirta jau vyresniems skaitytojams (vadinamiems "new adult"), nors užsienyje ji dažnai reklamuojama kaip skirta paaugliams/jaunimui ("young adult"). Tai knygos, prie kurių norisi prisėsti po truputį, o ne praryti viską iš karto, ir tai yra geras dalykas. Skaitydama visas tris dalis jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau gerą (anime arba nebūtinai) serialą, kurio kiekviena serija yra džiaugsmas širdžiai. O "Amžių didvyris" paliko itin stiprų įspūdį. Tai vienas iš retų atvejų, kai jaučiuosi visiškai patenkinta kūrinio pabaiga. Iki galo išlaikyta įtampa, netikėtas posūkis, kurio nenumačiau, bet, sudėjus visas dėlionės dalis ir mintimis grįžus į ankstesnes serijos knygas, atrodo logiškas ir tikėtinas, viskas sudėliota į savo vietas, nepalikta jokių neatsakytų klausimų. Net nežinau, ar prisiminčiau kitą kūrinį, kuris būtų palikęs tokį pilnatvės jausmą, truputį atmiežtą liūdesio gaidelėmis. Jei jums patinka fantastinės istorijos, magiški pasauliai, geri veikėjai, būtinai užmeskite akį ar net abi į šią trilogiją!

Metų staigmena

Labiausiai mane nustebino Jane Austen "Puikybė ir prietarai". Taip, vėluoju perskaityti šią knygą. Žinau, kad ji yra klasikų klasika ir mano pažįstamų rate yra nemažai Jane Austen gerbėjų. Dabar suprantu, kodėl ši XVIII amžiaus rašytoja taip vertinama. Mano pažintis su Austen prasidėjo nuo kursiokų padavanotos angliškos "Mansfield Park" kopijos, kuriai įveikti man prireikė bene 5 metų (skaičiau su didelėmis pertraukomis ir mažais prisėdimais). Tik link knygos pabaigos perpratau Austen rašymo stiliaus žavesį, jis mane užkabino ir nutariau pratęsti šią pažintį bei imtis garsiausio autorės romano. "Puikybė ir prietarai" nėra tradicinė romantinė istorija, kokias įsivaizduojame iš dažnų romantinių filmų. Ten nėra romantiškų pasimatymų, susikabinimų rankomis, bučinių. Bet yra tikras jausmas, veikėjai ir vystymasis. Nemoku žodžiais nusakyti Austen rašymo stiliaus, bet, vos jį perprasi, atpažinsi bet kurioje knygoje. Ir jis toks šiltas, toks įtraukiantis, nors iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atgrasus (su daug pasakojimo, mažai dialogo, daug laiškų intarpų, kas šiaip asociajuojasi su nuobodžiais skaitiniais), toks dvelkiantis XVIII amžiaus dvasia, kokią galima įsivaizduoti iš matytos tos laikmečio aprangos, filmuose vaizduojamų įvykių. Vienintelė mano bėda buvo ta, kad draugystę su Jane Austen pradėjau ne nuo tos knygos (ir dar originalo kalba, o juk dviejų šimtmečių senumo anglų kalba nėra toks jau lengvas riešutėlis, net šią kalbą studijavusiam žmogui). Nuoširdžiai rekomenduoju "Puikybę ir prietarus", jei norite meilės istorijos, bet pavargote nuo to, kaip ji vaizduojama šiuolaikiniuose kūriniuose.

Metų nusivylimas

Mažiausiai man patiko ir dėl to labiausiai nuvylė Patricia Forde "Žodžių sąrašas". Turbūt pati kalta, nes per daug tikėjausi iš knygos, pirmiausia skirtos jaunesniems skaitytojams (nors, kita vertus, teko skaityti nemažai vidurinių klasių mokiniams skirtų knygų, kurios paliko neišdildomus įspūdžius, pvz., R. J. Palacio "Stebuklas"). Šia knyga susidomėjau, nes, kaip filologė, jaučiu silpnybę žodžiams ir kalboms. Todėl autorės mintis žodžius paversti kertine kuriamo pasaulio dalimi man labai patiko. Deja, nors idėja gera, ji nepakankamai išpildyta. Man trūko detalių apie kuriamą pasaulį (worldbuilding), tam tikro vientisumo tarp įvykių, o labiausiai erzino pagrindinė veikėja. Ji nebuvo tokia, kokia turėjo būti pagal siužetą, todėl kiekvienas jos veiksmas atrodė kylantis ne iš jos pačios, o dėl to, kad to reikalavo siužetas. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad utopija laikytas knygos pasaulis iš tiesų yra distopinis, tačiau aš taip ir nesupratau, kaip į pasaulio tvarką žvelgė pagrindinė veikėja. Pradžioje ji jai pakluso, o kai reikėjo, jai nebepritarė, nors nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio, dvejonių, nebuvo atskleista, kaip keitėsi jos mąstymas, kas paskatino pokytį. Arba aš viso to nepastebėjau. Galbūt mažiau panašių knygų skaičiusiam skaitytojui šie dalykai užkliūtų mažiau, todėl tikrai negaliu teigti, kad knyga yra bloga. Ji mane nuvylė ir man nepatiko. Tik tiek.

Štai tokie mano 2020 metų skaitymo įspūdžiai. Labai viliuosi kitais metais neapleisti skaitymo ir perskaityti bent šiek tiek daugiau. O kad neperskaityčiau mažiau, į "Goodreads" 2021 metų skaitymo iššūkį vėl įtrauksiu 10 knygų. Siūlau tą padaryti ir jums, nes tokie iššūkiai motyvuoja pasitempti ir vis dėlto atsiversti knygą, kad ir kaip pavargęs jaustųmeisi. O kai atsiverti, daugiau nieko nebereikia. Rašytojo pasaulis įtraukia ir atpalaiduoja. Sėkmės!