Naruto istorija (3/4)

***

Atsikėlę ir atlikę visą rytinę ruošą, susikrovėme daiktus ir ruošėmės išvykti. Nesitikėjau, kad taip lengvai pasiduosime. Mes praktiškai net nebandėme Tsunadės įtikinti keliauti su mumis. Nepasakojome apie privalumus ir gerąsias buvimo Hokage puses. Nevykėliai mes.

     Išėję iš viešbučio, turėjome sustoti ir atverti burnas iš nuostabos. Priešais mūsų nakvynės namus su kalnu lagaminų lūkuriavo Tsunadė ir jos draugė, moteris tamsiais trumpais plaukais.

–         Ką tai reiškia? – suirzęs paklausė Džiraja.

–         O kaip tau atrodo? – mirktelėjo Tsunadė. – Nusprendžiau keliauti su jumis. Ši vietovė man pabodo.

     Moteris linksmai šypsojosi. Man patiko jos giedras veidas. Pati pasijutau laimingesnė vien žiūrėdama į jį.

–         Čia Shizunė – mano mokinė, – pristatė palydovę.

     Šizunė nusilenkė.

–         Nagi, nestovėkit vietoje, – sukomandavo Tsunadė. – Berniukai, imkit krepšius ir einam! Beje, Džiraja?

–         Ko? – imdamas lagaminus atsiduso vyras.

–         Gal gali sumokėti už mano kambarį? Šiandien pralošiau visus savo pinigus, – nusijuokė.

     Išminčiaus veidas persikreipė iš pykčio.

–         Ar toks žmogus tikrai tinkamas Hokagės postui? – suabejojo Naruto.

–         Kas ten žino, – gūžtelėjau pečiais.

     Taigi penkiese (neskaitant Šizunės paršelio) patraukėme namo. Nekantravau parsibelsti į Konohą ir užmiršti susitikimą su Oročimaru.

     Konohą pasiekėme po dviejų dienų. Kaip ir keliaudami į priekį, naktį sustojome nakvynei viešbutuke. Šįkart kambarį dalinausi su abiem moterimis. Iš tolo pastebėjusi Konohos vartus, pasijutau kažkaip laiminga. Paspartinau žingsnį. Džiraja nusivedė Tsunadę su Šizune į Hokagės būstinę, aš patraukiau į Kakašio butą, o Naruto į savo namus. Vyresniojo broliuko namie nebuvo, todėl nereikėjo pasakoti kelionės įspūdžių ir gaišti laiko. Numečiau daiktus, kur pakliuvo, ir išskubėjau į ligoninę.

     Sasuke gulėjo kitoje palatoje negu po atrankinių kovų. Ši buvo jaukesnė. Nesibeldusi įėjau (beveik įsiveržiau). Vaikinas gulėjo lovoje ir žiūrėjo į lubas. Dešinė jo ranka buvo sugipsuota.

–         Labas, – nedrąsiai tariau.

     Išvydusi jį, prisiminiau susitikimą su Itačiu.

     Uchiha berniuko veidas šiek tiek pragiedrėjo. Jis atsisėdo lovoje. Aš su šypsena veide priėjau prie paciento lovos ir atsisėdau ant svečiams skirtos kėdės.

–         Jau viskas? – paklausė.

–         Taip, – linktelėjau. – Užtrukome mažiau negu tikėjausi.

–         Nieko doro apie tą kelionę man taip ir nepapasakojai.

     Itačis sutrukdė.

–         Na, mes... – ruošiausi papasakoti.

     Palatos durys plačiai atsivėrė ir pro jas lyg niekur nieko įžengė Tsunadė. Nustebau ją čia išvydusi.

–         Atrodo, palatų nesumaišiau, – apsidairė ir priėjo arčiau.

–         Ką čia veikiate? – sutrikusi paklausiau.

–         Atėjau išgydyti tavo vaikino.

     Mano skruostai užsidegė. Iš kur? Kaip? Kaip ji sužinojo?

     Tsunadė apžiūrėjo Sasukės ranką. Tada atliko medicininį ninjutsu, bet gipso nenuėmė.

–         Šiandien dar negaliu tavęs išrašyti, bet rytoj galėsi keliauti namo, – pasakė.

–         Kaip jūs sužinojote apie Sasukę? – išlemenau.

–         Džiraja papasakojo, – šyptelėjo.

     Moteris atsirėmė į palangę.

–         Tiesą sakant, norėjau su tavimi pasikalbėti.

     Su manimi? Apie ką?

–         Norėčiau, kad taptum mano mokine, – dėstė. – Išmokyčiau tave gydymo meno.

     Pasimečiau ir nežinojau ką atsakyti. Buvau nutarusi tapti nindze-medike. Taigi tai puiki proga pradėti treniruotes (nes iki šiol nieko nedariau dėl šio reikalo). Tik... Nebeturiu daug laiko.

–         Gerai, – nusišypsojau. Gal kiek per daug dirbtine šypsena.

     Tsunadė liko patenkinta. Ji dar kartą nužiūrėjo Sasukę.

–         Tavo skonis geresnis negu man atrodė, – šyptelėjo moteris. – Po Naruto poelgio pamaniau, jog judu daugiau negu draugai.

     Stipriai papurčiau galvą. Ne, ne ir dar kartą NE. Kaip kam nors galėjo šauti tokia mintis?

–         Iki, – atsisveikino būsimoji Hokagė.

     Jai išėjus, nedrįsau pažvelgti į Sasukę, nes jis varstė mane baisiu žvilgsniu.

–         Ką Naruto padarė? – pareikalavo pasakyti.

–         Nieko baisaus, – nesugalvojau kaip išsisukti. – Tik mane apkabino.

     Sasuke susiraukė ir nusisuko į langą.

–         Nedaryk iš musės dramblio, – paprašiau.

–         Kodėl jis keliavo su tavimi? – iškošė pro dantis.

     Atsidusau. Prasideda. Tarsi Uzumakio buvimas šalia manęs grėstų pasaulio pabaiga.

–         Idiote, juk sėdžiu tavo palatoje, o ne su juo. Ko tau pavydėti? – sumurmėjau.

–         Kvaiša, kas pavydi? Tikrai ne aš! – suraukė nosį.

     Dalis manęs džiaugėsi tokiu vaikino elgesiu. Jis toks pat, koks buvo prieš sutinkant Itačį. Sasuke nepasikeitė, nors buvo praradęs savitvardą.

     Kitą dieną palydėjau Sasukę iš ligoninės į namus. Išeidami iš gydymo įstaigos vos neatsitrenkėme į Naruto. Geltonplaukis šiek tiek nustebo pamatęs mus drauge. Sasuke nesivargino net pasisveikinti su komandos draugu. Tiesiog jį apėjo ir nesustojo nė sekundę. Aš suskubau paskui jį, bet Naruto mane sustabdė.

–         Ar galiu paklausti? – tarė.

     Linktelėjau.

–         Judu su Sasuke susitikinėjate?

–         Taip, – nemelavau.

     Šiek tiek bijojau Naruto reakcijos, tačiau viskas buvo gerai. Uzumakis plačiai išsišiepė.

–         Džiaugiuosi dėl tavęs, – nesiaurino šypsenos. – Dėl jūsų abiejų. Juk esate mano draugai.

     Vėl linktelėjau.

–         Ačiū, Naruto.

     Aplenkiau jį ir nubėgau paskui savo vaikiną. Nedrįsau Uchihai priekaištauti dėl šalto elgesio. Nenorėjau užsitraukti jo nemalonės.

     Sasukės butas pasirodė šaltas ir nesvetingas. Galbūt dėl to, jog jame kurį laiką niekas negyveno.

–         Gal reikia pagalbos? – pasisiūliau.

     Uchiha berniukas tuoj krito į lovą. Išsigandau. Gal jam negera?

–         Išeik, – paliepė.

     Ne paprašė, o įsakė. Tokiu lediniu tonu. Lyg būčiau jo tarnaitė.

–         Sasuke, – pasimečiau.

–         Išeik. Kai norėsiu tave matyti, pats susirasiu.

     Sasuke apsivertė ant šono ir atsuko man nugarą. Pasijutau užgauta. Kartojau sau, kad turiu jį suprasti, bet nesupratau. Netarusi daugiau nė žodžio, išėjau. Sasukei nusispjauti, jog trumpą man likusį laiką norėjau praleisti su juo.

     Nutariau aplankyti Tsunadę ir pasiklausti, kada pradėsime pamokas. Hokagės būstinė virė kaip skruzdėlynas. Visi ruošėsi naujosios Kagės inauguracijai. Į priekį ir atgal zujančios nindzės manęs nė nepastebėjo, todėl lėtai slinkau į Hokagės kabinetą. Pasibeldžiau ir nelaukusi atsako įėjau. Už tai gavau laikraščiu per galvą. Tyliai sudejavau.

     Durys už manęs buvo tuoj uždarytos ir užremtos kėde. Kelis kartus sumirksėjau, kol galiausiai susivokiau, jog patalpoje buvau tik aš ir mažylis Konohamaru. Jis piktai į mane žiūrėjo.

–         Ką čia išdarinėji? – užsipuoliau. Jo žiniai, Hokagės kabinetas – ne žaidimų laukas.

–         Patylėk! – riktelėjo.

     Nuo tokio berniuko tono pasimečiau.

–         Konohamaru, ko pyksti? – sušvelninau balsą.

–         Aš neleisiu niekam čia užeiti! Čia senio kabinetas ir aš... aš...

     Vaikas apsiverkė. Tada prisiminiau, jog jis senojo Hokagės anūkas.

–         Konohamaru, – tariau taip švelniai, kaip sugebėjau, – suprantu, kad liūdi dėl senelio, bet... Kaimeliui reikia naujo Hokagės.

–         Ne, ne!

     Berniukas pasimuistė. Priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant galvos, kaip Kakašis dažnai darydavo man. Sutaršiau plaukus.

–         Matosi, kad labai mylėjai savo senelį, – sušnibždėjau.

     Pasijutau panašiai kaip kadaise Bangos šalyje, kai kalbėjausi su Inariu.

     Konohamaru prapliūpo visu garsu ir puolė man į glėbį. Apkabinau jį ir bandžiau nuraminti. Galiausiai man pavyko. Atlaisvinome duris. Kaip tik laiku, nes į kabinetą atėjo Tsunadė. Ji kreivai nužiūrėjo Konohamaru, kuris tuojau pasišalino.

     Moteris numetė ant ir taip prikrauto stalo pluoštą dokumentų.

–         Gerai, kad atėjai, – žvilgtelėjo į mane. – Susikaupė daug darbų. Reikia, kad šiems dokumentams uždėtum Konohos antspaudą. Sėkmės!

     Tsunadė mirktelėjo ir išėjo. Aš nespėjau nė žioptelėti. Atsargiai pasižiūrėjau į dokumentų kalnus. Ten tikrai daugiau negu šimtas lapų.

     Žinoma, galėjau tyliai pasišalinti, bet jaučiausi per daug atsakinga ir pareiginga. Juk tuo garsėjau mokykloje. Sėdau už stalo ir kibau į darbą. Jis buvo monotoniškas: paimi lapą, uždedi antspaudą, padedi į kitą krūvą. Ir taip, kol neliks pirmos krūvelės.

     Kai antspaudavau paskutinius lapus, į kabinetą įėjo Šizunė su kiaulyte augintiniu (pasirodo, to paršelio vardas Tonton ir ji yra mergaitė). Ji nustebo, kad Hokagės vietoje sėdėjau aš.

–         O kur Tsunade-sama?

     Gūžtelėjau pečiais.

–         Ji liepė man sutvarkyti dokumentus ir išėjo, – papasakojau.

–         Niekur jos nerandu, – sudejavo.

     O jei Tsunadė nusprendė pabėgti? Na, pagalvojo, kad Hokagės darbas jai per sunkus. Negalima leisti jai taip pasielgti!

     Uždėjau paskutinį antspaudą ir išlėkiau iš kabineto. Dar spėjau šūktelėti Šizunei:

–         Eisiu jos paieškoti!

     Kartą radau, galiu ir surasti dabar.

     Lauke buvo tamsu. Nesitikėjau, kad jau vakaras. Tiesiu taikymu patraukiau į Konohos pramogų rajoną. Nežinojau, ar čia yra lošimo namai, bet Tsunadę galėjau rasti bet kurioje kavinėje ar užeigoje. Ji mėgsta tokias vietas.

     Nesuklydau. Būsimoji Hokagė iš tiesų sėdėjo prie staliuko ir gurkšnojo skaidrų gėrimą. Atrodė gerokai įkaušusi.

–         Tsunade! – sudejavau priėjusi prie jos.

     Gal ji pamiršo, tačiau rytoj jos inauguracija. Dabar tikrai ne metas prisigerti iki žemės graibstymo!

–         O, Ernesta, – pakėlė savo gražias akis į mane. – Baigei darbą?

–         Taip! – vos nesušukau. – Jums metas.

     Ėmiau tempti moterį laukan. Ji per daug nesipriešino, bet ir nepadėjo. Galiausiai sustojo pailsėti viename iš tylių Konohos skersgatvių. Atsisėdo ant žemės.

–         Tsunade, kelkitės! – išsigandau.

     Ji manęs negirdėjo. Buvo paskendusi savose mintyse.

–         Sakiau, kad čia pilna skaudžių prisiminimų, – prabilo.

     Man pagailo tos gražios moters, sėdinčios ant žemės, visai jai nederamoje vietoje. Atsitūpiau prie jos.

–         Neabejoju, jog malonių taip pat yra, – tariau.

     Ji nusišypsojo.

–         Aš turėjau jaunėlį brolį. Be galo jį mylėjau, – ėmė pasakoti. – Bet žinai? Prasidėjo Trečiasis nindzių karas ir aš jo netekau.

     Suvirpėjau. Ar nuo staigaus vėjo gūsio, ar nuo Tsunadės balso pasikeitimo.

–         Trečiasis nindzių karas? – paklausiau.

–         Taip, – vargu, ar moteris mane išgirdo. – Karas baisus dalykas. Aš negalėjau išgelbėti savo brolio, nes kartu su Jiraiya ir Orochimaru koviausi kitoje vietoje. Išsaugojau nepažįstamų žmonių gyvybes, bet nesugebėjau išgelbėti vienintelės – man svarbiausios.

     Pamaniau, kad Tsunadė tuoj prapliups verkti. Toks liūdnas ir pilnas kartėlio buvo jos balsas.

–         Po brolio mirties atsigavau tik sutikusi Dan – savo gyvenimo meilę, – tariant tą vardą, geltonplaukės balsas sušvelnėjo. – Tačiau tas pats karas ir jį atėmė iš manęs.

     Tsunadė iškėlė abi rankas prieš save ir išskėtė pirštus.

–         Šiomis rankomis bandžiau sustabdyti kraujavimą. Bet kad ir ką dariau, jis nesiliovė. Kraujas veržėsi iš Dano krūtinės, o aš negalėjau... – moteris sudrebėjo. – Negalėjau... Nors buvau vadinama geriausia nindze-medike... Nors žinojau visas slapčiausias gydymo technikas... Nesugebėjau... Sustabdyti... Kraujas driekėsi visur... Vien tik kraujas... Ant mano rankų...

     Tsunadė apsikabino kelius ir ėmė garsiai verkti. Jos skausmo kupinas balsas užpildė nakties tylą. Aš pasimečiau. Nesugebėjau jos paguosti. Niekas manęs to nemokino. Iš kur man, paprastai būtybei, žinoti karo skausmus, netekties skausmus? Aš nesugebu suprasti nė vieno šio pasaulio žmogaus. Nei Tsunadės, nei Sasukės...

     Padėjau galvą ant moters peties ir laukiau. Moteris liovėsi kūkčioti ir nusibraukė ašaras nuo skruostų. Ji sutaršė mano plaukus.

–         Rytoj tapsiu Penktąja Hokage. Negaliu žliumbti vaiko akivaizdoje.

–         Aš ne vaikas, – įsižeidžiau.

–         Dar ir koks vaikas, – nusijuokė. – Beje, Jiraiya prašė perduoti tau, kad prižiūrėtum Naruto treniruotes.

–         Ak, tas žilaplaukis! – susiraukiau. – O kur jis pats?

–         Išvyko, – sukikeno.

     Kai kitą kartą susitiksim, reiks kaip reikiant prilupti tą Išminčių.

     Iš lėto atsistojome ir patraukėme į Hokagės būstinę.

–         Dabar esu atsakinga už tave, – kalbėjo moteris. – Prižadėjau Vyriausiems, kad kuo greičiau sutvarkysiu tavo reikalą.

     Įtraukiau pečius. Ir kaip mano reikalas bus tvarkomas?

–         Paversiu tave stipriausia moterimi nindze visose penkiose žemėse, kad jie net maldaus tavęs pasilikti!

     Tsunadė nusikvatojo. Tik man tas planas neatrodė toks patikimas ir tobulas. Jis ne tik turi spragų, bet yra  visiškai neįgyvendinamas!

     Perdaviau Tsunadę Šizunei ir ramia galva grįžau namo. Prie Kakašio buto manęs laukė staigmena. Tamsiaplaukis vaikinas stovėjo atsirėmęs į namo sieną ir dairėsi į šalis. Pamatęs mane, sudvejojo ar prieiti, ar likti vietoje. Aš bandžiau apsimesti, kad jo nepastebiu, bet jis užstojo įėjimą į pastatą.

–         Atleisk, – sušnibždėjo. – Nenoriu būti vienas. Nenoriu būti be tavęs. Kol tavęs nebuvo Konohoje, vos neišprotėjau jaudindamasis. Paskui supykau dėl Naruto ir...

     Vaikinas pasižiūrėjo į mane tokiomis liūdnomis akimis. Jos buvo pasimetusios. Išsigandau, kad jos nepasuktų netinkamu keliu. Todėl apkabinau jų savininką. Vaikinukas stipriai prispaudė mane prie savęs.

–         Pasiilgau tavęs, Sasuke, – sušnibdždėjau.