Naruto istorija (2/17)

Vakar netyčia perskaičiau paskutinį "Naruto" manga skyrių (nei anime, nei mangos nebeseku jau kokius dvejus ar daugiau metų). Apėmė nostalgija, tad štai.

***

Atsikėlusi ryte baisiausiai nustebau. Virtuvėje manęs laukė garuojantys pusryčiai (tiesa, nevykę, bet pusryčiai) ir apsiblaususi Kakašio fizionomija.

–        Labas rytas, – pasisveikino.

–        Sveikas, – atsakiau. – Kas šiandien per šventė?

–        Keliausiu su Sasuke treniruotis į kalnus. Atėjau pranešti.

–        Sasuke vakar pabėgo iš ligoninės.

–        Žinau. Matėmės ir prieš tai, ir po to, – vyras pasiražė.

–        Prišnekėjai jam visokių nesąmonių apie konkurentus, – papriekaištavau.

–        Tegul žino, kad nėra nepakeičiamas, – klastingai nusišypsojo.

     Dėbtelėjusi į jį ėmiau į burną kišti brolio paruoštą maistą. Jei netingėčiau, pasigaminčiau kur kas skaniau.

–        Tai paliksi mane vieną ištisoms savaitėms? – pasitikslinau.

–        Norėjau siūlyti vykti kartu, bet kažin ar treniruosiesi, jei šalia bus Sasuke. Be to, negaliu atsispirti pagundai, jog nemačius jo ilgą laiką, tavo jausmai gali atšalti, – Kakašis vyptelėjo.

     Susigūžiau. Nebūtina priminti, jog nelankiau Sasukės. Man tiesiog nepatinka ligoninės.

     Kakašis atsistojo.

–        Tau tikrai nereikia pagalbos su treniruotėmis? – paklausė.

–        Kaip nors susitvarkysiu, – patikinau.

–        Tikiuosi, neketini pabėgti iš egzamino.

     Kur čia pabėgsi. Vis tiek kas nors sugaus.

     Mano vyresnysis brolis pasišalino, o aš nutariau aplankyti Hokagę. Ką gali žinoti: gal man neteks dalyvauti trečiajame egzamine. Gal jau greit keliausiu namo...

     Be galo nustebau, kad Hokagė-sama mane priėmė iškart. Jis sėdėjo savo kabinete nusiėmęs Hokagės kepurę ir rūkė pypkę. Man įėjus, ranka parodė sėstis.

–        Jūs neužsiėmęs? – pasiteiravau.

–        Sėskis, Ernesta. Aš ir pats norėjau su tavimi pasikalbėti.

     Šiek tiek išsigandusi atsisėdau į kėdę priešais senolį. Juk nenusikaltau, ar ne?

–        Jau radom jutsu, kuris grąžins tave namo.

     Mano širdis keistai tvinktelėjo. Turėjau apsidžiaugti. Šokčioti iš laimės. Bet tik skausmingai prisiminiau įžeistą Sasukę.

–        T-tikrai? – mano balsas trūkčiojo.

–        Bet nemanau, jog dabar laikas, – atsiduso.

     Aš įsipatoginau kėdėje.

–        Kakašis pasakojo apie susitikimą su Orochimaru.

–        Oročimaru? – susiraukiau.

–        Per atrankines kovas, – priminė Hokagė.

     To kraupiojo vyro vardas Oročimaru? Visai nenoriu jo prisiminti!

–        Panašu, kad jis tave čia ir iškvietė.

     Turint omeny, jog jo veidas švystelėjo monitoriaus ekrane, pati galėjau padaryti šią išvadą.

–        Mane domina jo siekiai, – tęsė senolis.

–        Pala, – pagavau, kur link jis suko, – negrąžinsite manęs į saugius namus, nes nežinote, ko tam pamišėliui iš manęs reikia?

–        Ernesta, suprask, – raminamu tonu kabėjo Hokagė. – Nėra prasmės tave grąžinti, jei jis vėl tave atsigabens. Kitą kartą gal net papulsi tiesiai į jo rankas.

     Papulsiu. Jei tam šlykštukui manęs reikės, jis mane susiras. Jau susirado. Jau žino mano silpnybę. Ir, o siaube! Jam reikia ir Sasukės. Jo tai tikrai neatsisakys!

–        Tai ką man daryti? – supykau.

–        Būti nindze, – nusišypsojo Kage-senis. – Tau taip puikiai sekasi.

     Nurijau visą norą prieštarauti (nes, na, dar pabūti animé pasaulyje būtų visai neblogai). Padėkojau ir išėjau. Nesupratau, ko iš vis ten ėjau? Įsitikinti, kad turiu marias laiko gyventi ne savo gyvenimą?

     Eidama namo vos neatsitrenkiau į Temari. Iškart sustingau ir apsidairiau, ar netoliese nėra Gaaros. Temari buvo viena.

–        Ko tokia baigšti? – pasišaipė.

     Nežinojau, ką atsakyti. „Nes tavo broliukas bandė mane užmušti“? Kraupiai (ne)juokinga.

–        Tu gyveni Konohoje, – mergina staiga įsikibo man į parankę. – Nuvesk mane į kokią gerą vietelę. Tupėti kambaryje su Gaara ir Kankuro baisiai nuobodu.

     Bandžiau jai paaiškinti, jog nesu linksmybių žmogus, bet šviesiaplaukė manęs nesiklausė. Nusivedžiau ją į restoraną, kur buvau sutikusi Asumos grupelę. Jie vėl sėdėjo toje pačioje vietoje. Tiksliau vienas iš jų. Šikamaru.

–        Galima prisėsti? – nusišypsojau.

     Temari pastūmė mane prie lango ir pati atsisėdo. Tada išsiviepė vaikinui.

–        Supažindinsi? – tarė man.

     Sutrikau, nes jie jau turėjo pažinoti vienas kitą iš atrankinių kovų.

–        Šikamaru. Temari, – be nuotaikos pristačiau.

     Man nepatiko flirtuojanti Temari veido išraiška. Laimei, Šikamaru jos lyg nė nematė.

–        Ko iš manęs prireikė monstrui? – prakalbo.

–        Ernesta – monstras? – nusijuokė Temari. – Niekada nebūčiau sugalvojusi. Greičiau angelėlis.

     Šikamaru raustelėjo.

–        Gal man palikti jus vienus? – tęsė šviesiaplaukė. – Gadinu jūsų susitikimą.

–        Klausyk, – vaikinas pakilo nuo stalo, bet sakinio neužbaigė.

     Išėjo.

–        Kodėl jį išvarei? – užsipuoliau Temarį.

–        O jis baisiai greitai neteko kantrybės, – jautėsi savimi patenkinta. – Pasakiau vos du sakinius.

     Prasibroviau pro merginą ir ketinau vytis Šikamaru.

–        Gali negrįžti, – nebejuokaudama pasakė. – Meilės reikalai visada pirmoje vietoje.

     Vos neišsitėškiau vietoje. Susvyravau. Mano širdis suspurdėjo lyg būčiau pagauta nusikalstanti.

–        Tik draugai! – sugebėjau išlementi.

–        Kol kas, – mirktelėjo.

–        Aš nenoriu... su... Šikamaru... Aš ne... – užsikirtau.

     Spjoviau į pasiteisinimą ir išmoviau iš restorano. Nekenčiau savo silpnos širdies. Kas jai darosi? Kokia ji išdavikė! Turėtų plakti tik Sasukei, bet jį visai pamiršta...

     Šikamaru buvo jau tolokai nuėjęs. Teko pabėgti, kad pasivyčiau.

–        Ko taip greitai išlėkei? – priekaištavau.

–        Man tavo draugė nepatinka.

–        Klausyk, ji ne taip suprato.

     Šikamaru giliai atsiduso.

–        Grįši pas ją?

–        Ne, ji jau išėjo. Persigalvojo, – pamelavau.

–        Gal nori užsukti į svečius?

      Toks nekaltas, bet baisiai netikėtas (ir gal nederamas) pasiūlymas!

–        Gerai, – linktelėjau.

     Šikamaru gyveno ne ištaiginguose rūmuose, bet pakankamai jaukiame japoniško stiliaus name.

–        Tavo tėvų nėra? – pasidomėjau.

–        Pirkinių diena, – paaiškino.

     Aš tik nutęsiau ilgą „a“.

     Šikamaru kambarys man patiko. Jis turėjo atslenkamas duris į miškelį, prie kurio stovėjo namas. Tiesa, nustebau, jog vaikinas turėjo normalią lovą (o ne gultą ant grindų) ir spintas. Užmečiau akį į lentynas.

–        Oho, kiek stalo žaidimų! – nesulaikiau nuostabos.

–        Daugiau nieko neveikiu, tik žaidžiu, – išsišiepė.

–        O kaip treniruotės? – susirūpinau. – Egzaminas ne už kalnų.

–        Dar trys savaitės, – pastebėjo.

–        Kurios greitai prabėgs, – pridėjau.

–        Ko tu jaudiniesi? – susierzino. – Kuo silpnesnis priešininkas, tuo tau geriau.

–        Aš pasiduosiu, – išsprūdo.

–        Kurių galų? – susiraukė.

     Pravėriau duris ir įkvėpiau gaivaus oro.

–        Nes nenusipelniau.

Buvau teisi: dienos bėgo neapsakomai greitai. Dvi savaitės pralėkė lyg viena. Atėjo pasimatymo su Sasuke diena.

     Ruošdamasi jaučiausi kvailai. Apsivilkau Kakašio dovanotą suknelę (tą pačią, kurią gavau po nepavykusio pirmojo pasimatymo, kuris net nesiskaito kaip pasimatymas). Nenutuokiau, ką daryti su plaukais. Jie man nepatiko. Išsileidau juos, bet jie vos dengė pečius. Ir kodėl juos nusikirpau? Tai buvo baisiai seniai. Nepamenu. Gal reiktų juos paauginti bent iki pažastų?

     Makiažo, žinoma, nesidėjau (nes jo nei buvo, nei mokėjau dažytis) ir išėjau. Eidama į akademiją pradėjau jaustis dar blogiau. Sasuke neminėjo valandos (arba neišgirdau; irgi gali būti). Iš kur man žinoti, kad jis pasirodys iki pietų? O jei iš vis neateis? Galėjo ir pameluoti. Juk pyko.

     Nieko panašaus neįvyko. Sasuke laukė manęs sėdėdamas ant supynių. Atrodė kitoks. Kažkaip pasikeitęs.

–        Užsiauginai plaukus? – vos neriktelėjau.

     Vaikino tamsūs plaukai buvo žymiai ilgesni.

–        Nebuvo laiko apsilankyti pas kirpėją, – susierzinęs atsakė.

     Turbūt turėjau pagirti, jog gražiai atrodo, bet visai taip nemaniau.

–        Atrodai apšepęs, – visiškai pribaigiau gerą Sasukės ūpą.

–        O tu atrodai...! – norėjo atsikirsti, bet pažiūrėjęs į mane tik žioptelėjo.

     Nervingai užkišau plaukų sruogą už ausies.

–        Mes lygūs, – pasakė.

–        Kaip tai? – nesupratau.

–        Man patinka merginos ilgais plaukais, o tau nepatinka ilgaplaukiai vaikinai. Abu vienas kitam nepatinkam.

     Atsiprašau, ponaiti Sasu-kunai, bet mano plaukai ne trumpi. Jie pusilgiai ir man nusispjauti, kad tau nepatinka!

–        Einam, – vaikinas suėmė mane už rankos. – Nenoriu, kad Kakašis mus surastų.

–        Kodėl?

     Sasuke neatsakė. Kažkur mane nusitempė.

     Ir ką ta pilkaplaukė ševeliūra jam prikalbėjo?

     Iš pradžių maniau, jog einam miesto gatvėmis be tikslo, tačiau paaiškėjo, kad Sasukė nė nemanė likti mieste. Vaikinas nusivedė mane ant kalno, nuo kurio matėsi visa Konoha. Jausmas neapsakomas. Stovėjau ant žalio kalnelio, o visas pasaulis buvo man po kojomis. Nors stiprus vėjas taršė plaukus ir žnaibė skruostus, jaučiausi laiminga. Sasuke taip pat šypsojosi. Šiek tiek jo gėdijausi, todėl nepuoliau bėgioti aplink lyg pamišusi (nors norėjau).

–        Gražu, – tariau, nes pamaniau, jog vaikinas laukia mano nuomonės.

–        Žinau, juk AŠ išrinkau šią vietą, – užrietė nosį.

     Pribėgusi kumštelėjau jam į šoną. Jis sugavo mano ranką, apsuko mane ir apglėbė savo rankomis iš nugaros. Mano veidas užsiplieskė. Sasuke nieko nedarė, tik laikė mane apkabinęs, nes žinojo, kad kas nors daugiau mane išgąsdintų ir aš pabėgčiau.

–        Norėjau tau parodyti, – šnibždėjo man į ausį, – koks nuostabus vaizdas atsiveria iš čia.

     Kažką numykiau. Nesugebėjau išspausti net ilgojo „a“.

–   Tai ar būsi mano mergina? – po minutės tylos paklausė. – Oficialiai. Kad galėčiau tavęs pavydėti ir visokiems kiboms išspardyti užpakalius.

     Mano širdis dar labiau paspartino savo darbą.

–        Būsiu, – atsakiau. – Bet spardyti neleisiu.

–        Kas tavęs klaus.

–        Pyksti, kad tavęs nelankiau?

     Jaučiau, kaip apsiniaukė vaikino veidas.

–        Buvai su kitu? – paklausė.

     Na, nevadinčiau Naruto tuo „kitu“, o Išminčius man per senas, bet liežuvis neapsivertė pasakyti „ne“.

–        Taip.

     Sasukės rankos virptelėjo.

–        Pykstu, – atsakė.

     Na, jis turi teisę.

–        Ką Kakašis tau prikalbėjo?

–        Daug ką. Nesuprantu, ko jis jaudinasi. Tu nesi jo sesuo.

     Tiesa. Ir mes pažįstami tik pusę metų. Bet jaučiuosi, lyg būtume šeima.

–        Ar atsimeni ką nors po to, kai Kakašis nukenksmino tą žymę?

–        Ne. Praradau sąmonę, o atsibudau tik ligoninėje.

     Gerai. Tada jis nieko nežino apie Oročimaru ir jo kėslus.

–    Žinai, – po kiek laiko prakalbo (jis vis dar buvo mane apkabinęs), – nesuprantu, kodėl jaučiuosi toks artimas tau.

–     Gal dėl to, jog aš vienintelė, su kuria bendrauji, – pripažinkim, su kitais Septintosios komandos nariais nesutari.

     Jis švelniai nusijuokė.

–        Pabūkim čia šiek tiek. Tada kai ką tau papasakosiu.

     Sasuke paleido mane ir paėjęs tolėliau atsigulė ant žolės. Žiūrėjo į praplaukiančius debesis. Manęs nebematė. Nieko nebematė. Sunerimau, bet nutariau palaukti.

     Vaikinas prabilo po kelių valandų. Saulė jau buvo pasiekusi horizontą, o aš miriau iš nuobodulio skabydama žolės lapelius.

–        Mano vyresnysis brolis išžudė visą mūsų klaną ir aš pasiryžau jam atkeršyti.

     Sasuke prabilo neperspėjęs. Vien nuo jo balso tembro kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pasisukau į jį ir lėtai virškinau ištartus žodžius.

–        Kaip tai? – nesuvokiau (juk esu kvaila!).

–        Kaip girdėjai, – nekartojo.

     Nuo vaikino dvelkė šalčiu ir aš išsigandau, kad jis taip pasikeitė.

–        Tu nori nužudyti savo brolį?

–        Taip, – greitai atsakė.

–        Nes jis nužudė jūsų tėvus?

–        Taip, – beveik susierzino dėl mano kamantinėjimo.

–        Kas gali nužudyti savo tėvus? – papurčiau galvą.

–        Itachi galėjo.

     Itačis jo brolio vardas?

–        Ir jis ne kalėjime?

–        Pabėgo. Jis bėglys-nindzė.

     Bandžiau suprasti, ko Sasuke iš manęs tikėjosi tai pasakodamas. Nepavyko.

–        Bet tu ne jis.

–        Žinau, – suniurzgė.

–        Tai kodėl nori elgtis kaip jis? – beveik papriekaištavau.

–        Tu nesupranti, ką reiškia visko netekti.

–        Žinau, – liūdnai nuleidau galvą ir toliau skabijau žolės stiebelius. Beveik roviau kuokštais.

–        Išrausi visą žolę, – pastebėjo.

–        Man nerūpi, – atkirtau. – Nežudyk jo.

–        Dabar nesiruošiu. Esu per silpnas.

–        O kada?

–        Kai sustiprėsiu.

–        Kada tai bus?

–        Kai ateis laikas.

–        Greitai?

–        Nežinau.

–        Man šalta, – pasiskundžiau.

     Sasuke be žodžių atsistojo. Suprato, jog noriu eiti.

     Ėjome tylėdami, vienas kito nematydami. Sasuke mane prisiminė tik, kai krūptelėjau ir sustojau. Mane skyrė vos keli metrai nuo Smėlio kaimo trijulės.

     Temari linksmai pamojavo. Turėjau jai atsakyti ir taip pat draugiškai nusišypsoti, bet žiūrėjau į Gaarą. Mano veidas tikriausiai persikreipė, nes šviesiaplaukė sunerimusi puolė tikrinti, į ką žiūriu. Sasuke grįžo prie manęs (buvo porą metrų paėjęs į priekį).

–        Kas nutiko? – paklausė.

     Logiškas klausimas. Nežinojau ką atsakyti.

     Gaara pasisuko į mus. Sasuke jį nužvelgė.

–        Su juo? – iškošė pro dantis.

     Nesupratau, ką juodaplaukis turėjo omeny. Su kuo? Su Gaara? Kur su Gaara? Ką su juo?

–        Daugiau prie jos nesiartink, supratai? – paliepė Sasuke.

     Gaara prisimerkė.

     Iš kur Sasuke žino apie užpuolimą? Niekaip negalėjo sužinoti.

–        Nesuprantu, – ramiai atsakė Gaara.

–        Neapsimetinėk! – sunkiai valdėsi. – Ji – mano mergina.

–        Ką tai turėtų reikšti?

–        Ar tu pusprotis?! Ji mano mergina ir nenoriu, kad toks mulkis, kaip tu, ją kabintų!

     Pabudau iš baimės transo. Sasuke turėjo omeny, kad buvau su Gaara jam gulint ligoninėje. Jis visiškai ne taip suprato mano reakciją. Ir iškėlė pavydo sceną. Dėl manęs. Gal jam galvoje kažkas susisuko?!

–        Nurimk, – prašiau. – Tu klysti.

     Sasuke žvilgtelėjo į mane. Staigiai sugriebė mano riešą ir ėmė tempti tolyn. Man skaudėjo. Jis taip stipriai spaudė mano ranką, kad kraujas nebepasiekė pirštų.

–        Sasuke! – rėkiau.

–        Radai su kuo susidėti! Mulkis!

–        Man skauda!

     Laisvąja ranka trenkiau vaikinui į veidą. Persistengiau. Vos nesulaužiau jam nosies. Sasuke rankomis susiėmė kraujuojantį veidą.

–        Atsiprašau!

     Norėjau padėti sustabdyti kraujavimą, bet vaikinas atsitraukė tolyn.

–        Tavo suknelė, – išgirdau.

     Aš sukruvinau jo nosį, o jis jaudinasi dėl baltos mano suknelės?!

–        Skauda? – bejėgiškai paklausiau.

     Sasuke rankove šiurkščiai nusibraukė varvantį kraują. Pamažu kraujavimas liovėsi.

–        Atsiprašau, – maldaujamai žiūrėjau į jį.

–        Kitą kartą sulaužyk ne tik nosį, bet ir šonkaulius, – išpyškino.

     Aš, kaip kokia kvaiša, vos neapsižliumbiau. Juk nebuvo dėl ko!

     Sasuke perbraukė kraujuotais pirštai man per skruostą. Paliko neryškią juostą.

–        Va, pasidalinau krauju, – tarė.

–        Atsiprašau! – sukūkčiojau.

–        Įspėjau, kad esu pavydus.

–    Idiote, aš buvau su Naruto! Ne su Gaara! – šaukiau (pamiršusi faktą, kad visi Konohos gyventojau stebėjo mūsų mažą spektaklį).

–        Su Naruto?! – pasibaisėjo.

–        Mes treniravomės, asile! Radom bendrą mokytoją.

–   Iš kur man žinoti! – taip pat stūgavo vaikinas. – Tai ko taip pasibaisėjai išvydusi tą raudonplaukį?

     Nesakysiu. Niekam nesakysiu. Nes jie užmuš Gaarą. Ir Sasuke, ir Kakašis.

–        Niekur neisim, kol nepasakysi.

–        Aš ir taip niekur su tavimi neisiu. Kokią teisę turi kelti tokią sceną? Mes ne 18-mečiai.

–        Ir ne 10-mečiai.

–        Ir ne beviltiškai įsimylėję.

–        Būtent.

     Sasuke vis dėlto palydėjo mane namo. Ne iki namo ir net ne iki buto durų – įėjo į vidų.

–        Tave pabučiuosiu, kai būsi mane beviltiškai įsimylėjusi, – nei iš šio, nei iš to pasakė.

     Raustelėjau.

–        Pasiruošk egzaminui, – Sasuke sprigtelėjo man į kaktą. – Tiek toli nuėjus, negalima į viską numoti ranka.

     Žinoma, negalima.