Naruto istorija (3/6)

***

Tsunadei tapus Penktąja Hokage, gyvenimas Konohoje nusistovėjo į tam tikras vėžias. Tapau ne tik Tsunadės mokine, bet ir padėjėja kaip Šizunė. Net nežinau, ar daugiau laiko praleidau mokydamasi medicininių ninjutsu, ar tvarkydama dokumentus. Tačiau nesiskundžiau. Vyriausieji nustojo plėšytis dėl mano išgabenimo iš nindzių pasaulio. Pasijutau saugiau. Tik vienas dalykas vis dar nedavė ramybės.

–         Pasikalbėkim.

     Tsunadė saugiai uždarė Konohos archyvo duris. Mes dviese ten ieškojome kažkokių dokumentų. Nustebau jos surimtėjusiu tonu.

–         Apie ką? – susidomėjau.

–         Apie tai, kas tau neduoda ramybės. Pasidomėjau uždraustaisiais jutsu. Orochimaru nemelavo. Negali čia pasilikti.

     Netyčia išmečiau rankose laikytą knygą. Ji nukrito ant mano pėdos. Suskubau pakelti tą senieną.

–         Ši dimensija tave susargdins, – moteris greičiau už mane pakėlė išmestąją knygą. – Per susidūrimą su Itačiu tuo įsitikinau. Ėmei dusti ne dėl jo genjutsu.

     Šaunu. Taigi mano vaikino broliukas vis dėlto neketino manęs nužudyti. Tik troško išsiaiškinti, kodėl jo nekenčiu. Bet negalėjo paklausti kaip normalus žmogus.

–         Norite mane išsiųsti namo? – nusiminiau.

     Hokagė atsiduso ir išmetė šypsenėlę:

–         Kiek kartų turėsiu prašyti manęs „nejūsinti“?

–         Atsiprašau, – susigėdau.

     Tsunadė nusijuokė.

–         Ar treniravaisi su paskutiniu ninjutsu, kurį tau rodžiau?

     Linktelėjau. Treniruotėms stengiausi skirti kiek įmanoma daugiau laiko.

–         Bet man nesiseka, – pasiskundžiau.

     Hokagė padėjo knygą į lentyną. Pavaikščiojo po archyvą, nuėjo į patį galą ir iš ten atnešė kitą. Trigubai storesnę Įteikė man.

–         Čia aprašyti ninjutsu, skirti gydyti naudotoją, o ne aplinkinius, – paaiškino. – Jei juos įveiksi – bent kelis – sugebėsi save čia išlaikyti. Žinoma, ne amžinai, bet pakankamai ilgai. Kol būsi pasirengusi grįžti.

     Žvilgtelėjau į moterį be galo dėkingomis akimis. Medicininiai ninjutsu man nesisekė (nesugebėjau užgydyti nė katės įdrėskimo), bet gavau priežastį dar labiau stengtis. Tik negalvojau apie pasiruošimą sugrįžti. Bandžiau apsimesti, kad Žemėje manęs niekas nelaukia. (Nors tai, žinoma, netiesa.)

     Per pastarąsias savaites įvyko dar vienas svarbus įvykis. Šikamaru tapo chuunin lygio nindze. Pasirodo, egzaminą stebėję asmenys liko sužavėti jo sugebėjimais ir rekomendavo Tsunadei pakelti vaikiną vienu laipsniu aukščiau.

–         Šikamaru, tu šaunuolis! – gyrė komandos draugą Ino, kai jų pamėgtoje kavinėje šventėme vaikino pergalę.

     Prie staliuko sėdėjo šventės kaltininkas, Čodžis, Ino, Asuma ir visiškai nesiderinanti aš. Tiesiog taip nutiko, kad kai Tsunadė įteikė Šikamarui jo jounin liemenę (kurią, pasirodo, dėvi ir chuuninai), pasipainiojau kabinete. Asuma mane pakvietė atšvęsti, nes be manęs jo mokinys nebūtų tiek pasiekęs. Kurgi ne.

–         Nereikia iš musės daryti dramblio, – gėdijosi ponaitis Nara.

     Aš šypsojausi. Jo raustelėjęs ir susiraukęs veidas atrodė toks mielas.

–         Girdėjau, kad pasitraukei iš Septintosios komandos, – į mane kreipėsi Asuma.

     Jis turėjo blogą įprotį rūkyti, todėl didžiąją laiko dalį prie stalo turėjau praleisti kvėpuodama per burną.

     Ino ir Čodžis tuoj sukluso. Pasijutau nejaukiai, kad visas dėmesys staiga atiteko man.

–         Nepasitraukiau, – prabilau. – Na, tik laikinai nedalyvauju misijose.

–         O kodėl? Man tai atrodo kažkaip kvaila, – išreiškė savo nuomonę Ino.

    Suraukiau kaktą. Nenorėjau menkai pažįstamiems aiškinti savo sprendimų. Pasitraukiau iš Septintosios komandos, kad turėčiau laiko mokytis iš Tsunadės. Pasakiau Kakašiui, jog noriu atostogų nuo visų nindziškų dalykėlių. Iš tiesų nežinau, nuo ko norėjau pailsėti.

–         Dėl asmeninių priežasčių, – galiausiai atsakiau.

    Ino kreivai į mane pasižiūrėjo.

–         Tai tavo gyvenimas, – leptelėjo ir nusisuko.

–         Nesijaudink, – paguodė Asuma. – Tai nieko blogo.

     Nieko blogo, tik toks dalykas neįprastas nindzių pasaulyje.

     Po pietų restorane maniau, kad su šventimu baigta, bet klydau. Šikamaru pakvietė mane vakarienės į savo namus.

–         Supranti, – aiškinosi vaikinas, – mama primygtinai reikalavo atšvęsti mano paaukštinimą ir būtinai pakviesti tave.

     Juk negalėjau atsisakyti.

     Kai atėjau, stalas jau buvo nukrautas vaišėmis. Mane tuoj prie jo pasodino. Ponia Nara patiekė patį skaniausią kepsnį, kokį tik esu valgiusi.

–         Kodėl aš vienintelis svečias? – sušnibždėjau Šikamarui į ausį.

–         Nes neturiu daugiau draugų? – bandė išsisukti.

–         Nesąmonė! – šnipštelėjau. – Čodžis geriausias tavo draugas.

    Mūsų pašnekesį teko nutraukti, nes Šikamaru mama grįžo iš virtuvės nešina deserto lėkštėmis. Beje, neminėjau, kad ponaitis Tinginys gryna tėvo Nara Shikaku kopija. Ir išvaizda, ir charakteriu.

–         Girdėjau, kad tapai Hokagės mokine, – prakalbo Šikaku.

    Gandai greitai sklinda.

–         Taip, – patvirtinau.

–         Ir kaip sekasi?

–         Sunkiai, – išspaudžiau šypsenėlę.

     Pavalgiusi padėjau poniai Narai suplauti indus. Ne todėl, kad man tai patiko. Iš tiesų nemėgau šios pareigos, bet to reikalavo mandagumas. Tada galėjau ramia širdimi nueiti į Šikamaru kambarį ir atsipūsti.

–         Atrodai išsekusi, – paerzino vaikinas.

–         Tu pabandytum atlaikyti du oficialius susitikimus.

     Šikamaru kilstelėjo antakį. Numojau ranka. Negi jis supras, kad nei restorane, nei jo namuose negalėjau jaustis laisvai lyg draugų rate.

     Pravėrėm slenkamas duris į miškelį ir atsisėdom ant slenksčio. Oras buvo gaivus, raminantis. Kažkur čiulbėjo paukščiai.

–         Nepyk, kad priverčiau išgyventi vakarienę su mano tėvais, – prakalbo.

–         Juokauji? Nėra jie tokie blogi, – patikinau.

–         Nepažįsti mano mamos, – atsiduso vaikinas. – Ji prisigalvoja įvairiausių dalykų.

–         Pavyzdžiui?

–         Ji mano, kad esu tave įsižiūrėjęs.

     Nusijuokiau. Nė per milijoną metų Šikamaru manimi tikrai nesusižavėtų.

–         Kaip sekasi su Sasuke? – paklausė.

–         Ką turi omeny? – surimtėjau.

     Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

     Pritraukiau kelius prie krūtinės ir susimąsčiau.

–         Prieš trečiąjį egzaminą mes lyg ir pradėjom draugauti, – ėmiau pasakoti.

–         Lyg ir? – vėl kilstelėjo antakį.

–         Na, – pasimečiau. – Gerai, gerai. Pradėjom draugauti, – nusileidau. – Bet...

–         Bet? – paragino.

–         Po susitikimo su savo broliu jis pasikeitė. Užsidarė. Susitinkam retai, bet jis didžiąją laiko dalį pratyli. Tarsi mūsų pasimatymai būtų privalomas formalumas.

     Dažnai matytis negalėjome, nes Sasuke buvo užsiėmęs Septintosios komandos misijomis, o aš Tsunadės užduotimis.

–         Aš nesu pakrikusių santykių specialistas, – sumurmėjo Šikamaru.

     Kumštelėjau jam į petį. Susimildamas, jei tau visiškai neįdomu paauglės mergaitės problemos, tai neklausk!

–         Gal priremk jį prie sienos ir liepk skirti nors kiek dėmesio tau, o jei ne, sumalk į miltus, – pasiūlė.

     Supykusi dar kartą jam kumštelėjau.

–         Visada yra antroji galimybė, – Šikamaru pasitraukė šiek tiek toliau nuo manęs. – Nutraukti santykius.

     Niekada nesvarsčiau šios galimybės ir netroškau pradėti dabar.

     Šikamaru paplojo man per nugarą.

–         Tiesiog palauk, kol jo makaulėje viskas susigulės.

     Na, Sasuke juk pats atėjo taikytis ir sakė, kad nenori būti be manęs. O aš galiu palaukti. Tik įdomu, kiek ilgai teks laukti jo simpatijos apraiškų?

–         Vis dėlto puiku turėti geriausią draugą, – nusišypsojau.

–         Mano geriausias draugas Čodžis, o ne tu, – įgėlė.

–         Žinau, – vis dar šypsojausi.

     Nėra reikalo susidraugauti su mergina, kuri anksčiau ar vėliau dings iš tavo gyvenimo. Taip pat paslaptingai, kaip atsirado.