Neketinau rašyti Kosto Strielkūno knygos „Mieste nebetiki velniais“ apžvalgos. Bet kad jau mano atsiliepimas „Goodreads“ portale (kur stengiuosi bent trumpai apsirašyti įspūdžius iš perskaitytų knygų) išėjo gana netrumpas, nusprendžiau jį šiek tiek praplėsti ir paskelbti čia.
Skaitydama „Mieste nebetiki velniais“ mąsčiau, kaip geri atsiliepimai gali tiek padėti, kiek ir pakenkti. Prieš paimdama šią knygą į rankas, nemažai apie ją girdėjau skaitmeninėje erdvėje, net radijo laidą apie ją teko klausyti. Visur buvo atsiliepiama, koks geras šis detektyvinis debiutas. Viena vertus, jei ne toks teigiamas dėmesys, nebūčiau apie „Mieste nebetiki velniais“ nė sužinojusi. Kita vertus, nebūčiau susidariusi išpūstų lūkesčių. Nes, nors knyga toli graži ne bloga, tokio šurmulio, koks lydėjo šios knygos pasirodymą, mano akimis neatitiko. Ko pritrūko?
Niekaip buvusios meilės pamiršti negalintis Rokas Kėsus vasarą pabėga iš Vilniaus atostogų į Kalniškio kaimą. Ten apsistoja pas geriausio draugo mamą. Rokas nė nespėja dorai apsiprasti su kaimo gyvenimu, kai ramybę sudrumsčia nuo Kalniškio velniu prisistatančio anonimo gauti grasinantys laiškai. Jie užmena mįslę, kad prieš 7 m. kaimą sukrėtęs Beno, Roko draugo brolio, nuskendimas buvo visai nesavižudybė, o žmogžudystė. Lyg patvirtindama anonimo žodžius kaime įvyksta dar viena savižudybe užmaskuota žmogžudystė. Padedamas savo įsivaizduojamų palydovų Anties ir Vilko, Rokas imasi tirti, kas iš tiesų nutiko praeityje ir kas dedasi dabartyje.
Tai, kas gera
Knyga skaitėsi lengvai ir gana smagiai, nors užkabino ne nuo pirmų skyrių. Patiko susipažinti su Kalniškiu, Vaštagiriu ir jo gyventojais. Šypsnį kėlė lengva ironija, su kuria buvo aprašomos kai kurios kaimo realijos ar veikėjų ypatybės. Kai kurios pasirodė artimos ir pažįstamos iš mano pačios vaikystės patirties. Tai gal ir tokia lengva nostalgija padvelkė.
Labiausiai sužavėjo partizanų istorijos linija, nors turiu pripažinti, kad jai pasirodžius iš pradžių raukiausi, dvejodama, kuo ji čia susijusi su pagrindiniais įvykiais ir kodėl aš turiu dabar skaityti pasviru šriftu parašytus atsiminimus. Bet vėliau viskas itin gražiai susisiejo. Tiesą sakant, knygoje įterpti partizano Lietaus užrašai buvo gražiausios ir dėl to gal meistriškiausiai parašytos teksto dalys.
Smagūs buvo ir epizodai, kuriuose pasirodydavo Antis su Vilku. Šiuos du veikėjus itin liaupsino ir mano girdėtos ar matytos apžvalgos. Vis dėlto knygoje Anties ir Vilko buvo per mažai, kad būtų galima juos taip sureikšminti. Jie Rokui Kėsui pridėjo žavesio, o pasakojimui smagumo. Tačiau nebuvo pilnai išnaudoti.
Pats Rokas Kėsus man ne itin patiko. Nepriminė gabaus detektyvo ar apskritai sumanaus jaunuolio. Buvo šiek tiek nevykėlis. Kartais keliantis gailestį, o kartais jau atvirai erzinantis. Tačiau patiko pati mintis leisti žmogžudystę narplioti ne genijui, ne ekstravagantiškai asmenybei, o tokiam paprastam šiuolaikinio miesto jaunuoliui. Juk žymių knyginių detektyvų jau turime per akis, o tokio dar ne.
Tai, prie ko norisi kabinėtis
Deja, iš to, kad Rokas nėra nei patyręs, nei sumanus, jam labiau tiesiog sekėsi atsidurti laiku ir vietoje (arba nelaiku ir nevietoje), kilo kita problema. Buvo sunku patikėti, kad iš visų knygoje pasirodžiusių veikėjų būtent jis vienintelis išnarpliojo bylą. Jau ir taip, atėjus veiksmo atomazgai, sunkiai patikėjau kaltininku ir įvykių išaiškinimu. Smarkiai pritrūko užuominų nagrinėjimo, aiškesnės Kėsaus minčių eigos, kaip jis priėjo prie tokios išvados. Visas išaiškinimas įvyko užkulisiuose, skaitytojui nematant ir jam neatskleidžiant iki paskutinės minutės. Suprantu, kad taip tikriausiai siekta didesnės intrigos (suveikė, per paskutinius ~60 psl. persiritau greičiau nei per pirmus du skyrius) ir paveikesnės nuostabos galiausiai parodžius kaltininką (ne iki galo suveikė, nes nustebau, bet protas nenušvito, ai, dabar viskas aišku, o labiau apsiniaukė iš nusivylimo). Tačiau nemačius, kaip buvo prieita prie tokios išvados, buvo sunku patikėti ne tik pačia išvada, bet ir kaip Kėsus prie jos priėjo. Nepasirodė jis man pakankamai pajėgus tam. Tai tik sustiprino netikėjimo jausmą, kurį jau ir taip kurstė iš pažiūros pritemptos veikėjų motyvacijos ir įvykių paaiškinimai. Šis aspektas gal labiausiai man ir pagadino reikalus.
Dar siaubingai erzino angliškų žodžių ir frazių gausa. Suprantu, kodėl jie atsidūrė tekste. Jaunimas taip kalba. Mano aplinkoje žmonės taip kalba. Aš pati juos pavartoju. Šnekamojoje kalboje. Bendraudama su draugais. O oficialiame, kad ir grožiniame tekste anglicizmai baisiai nesižiūrėjo. Gal kad aš nepratusi matyti taip laisvai įterpiamų angliškų žodžių knygose. Gal dėl to, kad giliai mano širdyje gyvena užkietėjusi lituanistė. Bet nervino jie mane. Vietomis jie visai tiko, vietomis per daug išmušdavo iš vėžių. Nesakau, kad reikėjo visai jų nedėti, bet manau, kad tikrai buvo galima jų pamažinti. Pamenu, kai pamačiau anglišką skyriaus pavadinimą jau net ėmiau spjaudytis ugnimi, kad jei įterpiama tiek daug angliškų fražių, gal net nebuvo verta teksto rašyti lietuviškai? Gal reikėjo iš karto angliškai. Kažkiek perdedu, bet kai susimąstau, jog jei lengvai įsileisime tuos žodžius į grožinius tekstus, bus jau nebe autentiškas jaunimo kalbos atkartojimas, o rašymas ne lietuvių kalba.
Apibendrinimas
Kosto Strielkūno „Mieste nebetiki velniais“ yra neblogas bandymas parašyti lietuvišką kaimo detektyvą. Autoriui pavyko perteikti kaimo atmosferą, už tyrimo vairo pastayti neįprastą jaunuolį detektyvą, užmegzti intrigą, supinti net kelias mįsles į vieną ir vėliau jas išpinti. Tik išpynimo rezultatas nepasirodė iki galo įtikinamas. Svarumo būtų jautęsi daugiau, jei skaitytojui būtų buvę leista kartu su pagrindiniu veikėju sekti užuominomis ir dalintis įžvalgomis. Arba jei pats pagrindinis veikėjas būtų buvęs kompetetingesnis (t. y. patikimesnis). Nepaisant to, kūrinys savaip man patiko ir aš jį vertinu teigiamai.
Vertinimas: 7,5 / 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą