Naruto istorija (1/1)

Ilgai žadėjau ir štai pagaliau pradedu perkelti iš zebros savo ilgiausią kūrinį - "Naruto, arba mergina, patekusi į anime pasaulį". Tai fanfic'as, rašytas apie penkerius metus, pradėtas kaip dovana draugei ir išsirutuliojęs į kažką didesnio. Nesakau, kad tai geriausias mano kūrinys, bet, manau, galiu šiek tiek juo didžiuotis. "Naruto" rašytas prieš "Bleach" fanfic'ą, dar tais laikais, kai labai mylėjau šį anime ir kai rašymas buvo labai smagus užsiėmimas. Tikiuosi, kad tiems, kurie jau yra skaitę šį kūrinį, jis sukels malonius prisiminimus, o tiems, kurie skaitys jį pirmą kartą, patiks bent šiek tiek. Ačiū!

 

P.S. Kūrinį skirstau į tris dideles dalis ir daug mažesnių skyrių. Pirmasis skaičiukas prie pavadinimo nurodo dalį, o antrasis - skyrių. Kūrinio pavadinimas, kaip visada, labai "originalus" ;D

 

 

 

***

 

Negaliu patikėti! Negaliu patikėti, kad ištisą savaitgalį turėsiu praleisti su Justina. Su savo mažąja, nepakenčiamąja pussesere. Man tikrai sekasi. Tik pagalvokite: visas savaitgalis šuniui ant uodegos! Kita vertus, nieko įdomaus nebuvau sugalvojusi šiam šeštadieniui ar sekmadieniui. Tiesą sakant, niekada nesugalvoju. Geriausiu atveju pusę savaitgalio praleidžiu prie kompiuterio, bet tai ne esmė. Aš paprasčiausiai neiškęsiu dviejų parų su ja. Bėda ne amžius. Justinai vienuolika, man – keturiolika. Skirtumas nedidelis. Bėda – jos charakteris.

     Tikriausiai viskas prasidėjo nuo neatmenamų laikų, kai abi buvome dar pypliukės ir Justė įkando man į pilvą. Va tada ir užvirė kova. Paprastai aš nesistengiu su ja varžytis. Nebent ji tai daro kiekviename žingsnyje. Tačiau mes dažnai pykstamės. Ypač dėl niekų. Pavyzdžiui, dabar Justina susikaupusi žiūri televizorių, kur kažkokie piešti veikėjai daužo vieni kitiems snukius. Tą patį televizorių aš, lygiai prieš dešimt minučių, prašiau patildyti. Žinoma, aš nieko prieš filmukus neturiu. Kažkada pati juos žiūrėdavau. Tik dabar neturiu tam laiko. Supraskite, man po trijų dienų sunkus chemijos kontrolinis. O čia panosėje aidi kovų garsai. Visai normalu, kad taip sureagavau.

̶            Justina, kiek kartų turėsiu kartoti? − prabilau aš. − Pritildyk tą televizorių.

̶            Jei tau trukdo, eik kitur, − nepatenkintu tonu sumurmėjo mano mieloji pusseserė. – Nejau nesupranti, kokie svarbūs įvykiai vyksta?

     Taip, tiesiog pasaulinio masto. Kažkoks raudonplaukis vaikinas, galintis valdyti smėlį, bando po juo palaidoti kitą vaikiną baltais plaukais. Turiu paminėti, kad ta smėlio bangos ataka atrodė gana įspūdinga net man, visiškai nesidominčiai šiuo animaciniu šedevru. Ir tas raudonplaukis vaikinas su tatuiruote ant kaktos „meilė“ (japonų kalba) buvo visai nieko. Žmonės, juk aš karta, prisižiūrėjusi „Drakonų kovų“. Suprantama, jog dar sugebu atskirti gerą kovą ir įspūdingą veikėją.

̶            Atleiskite, Jūsų Aukštenybe, bet, mano nuomone, mažesnis garsas nesumenkins įvykių svarbos! − dievaži, nežinojau, kad turiu talentą pamėgdžioti liokajų. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų.

̶            Gerai, gerai, − burbtelėjo Justė ir šiek tiek pritildė garsą. − Galėtum ir tu pagaliau pailsėti nuo savo knygų ir pasimėgauti vaikišku šou.

̶            O į ką čia žiūrėti? − paklausiau aš ir pakėliau akis į televizoriaus ekraną.

̶            Ar neužtenka vien šaunių vaikinų, kad būtų verta bent užmesti akį? Juk tikrovėje tokių retai pasitaiko.

̶            Pataisysiu. Visai nepasitaiko, − kiek įmanydama laikiausi savo, nors ir vienas, ir kitas kovotojas, kaip filmuko herojai (pabrėžiu filmuko), buvo išties neblogi.

̶            Vien tikrovė tave pražudys, − susiraukė Justė. − Šiek tiek fantazijos nepakenktų.

̶            Gerai, − užverčiau chemijos vadovėlį. Jis man tikrai įgriso. − Trumpai supažindink.

̶            Filmukas, tiksliau animé, vadinasi Naruto, − tikros žinovės tonu ėmė aiškinti Justina. – Turinio aiškinti nėra kada. Tas raudonplaukis – Gaara. Jo priešininkas – Kimimaro. Jis blogietis, bet ne savo noru.

̶            O kas tas, su keistomis akimis ir žalia apranga? − žmogau, jo tai tikrai nepavadinčiau patraukliu veikėju.

̶            A, tai Lee. Gal taip ir neatrodo, bet jis stiprus. Nors man jis per daug keistas.

̶            Lee, ką? Nevykėlis, − išsprūdo man.

     Justė gan keistai pasižiūrėjo į mane. Ir tada aš susivokiau, kad gan susidomėjau filmuku. Aš susidomėjau animaciniu filmuku! Negaliu taip toli nusiristi. Jokiu būdu.

̶            Tau dar ilgai rodys? − dėdama knygas ir sąsiuvinius į vieną krūvą paklausiau.

̶            Baigsis ši serija ir tada dar vieną rodys. Tikriausiai, − gūžtelėjo pečiais.

̶            Tada aš einu aukštyn.

̶            Klausyk, galiu paprašyti paslaugos? Kai prisėsi prie kompiuterio, gal galėsi paieškoti Naruto veikėjų nuotraukų?

̶            Gerai. Duokš sąrašą, − atsidusau.

̶            Nereikia. Man užteks Sasukės ir Gaaros, − nusišypsojo Justė ir vėl įsmigo į televizorių.

     Siaube. Negana to, kad sugaišau kruopelę brangaus laiko žiūrėdama filmukus, dar turėsiu gaišti laiką ieškodama paveikslėlių. Na, reiktų įžvelgti ir gerąją pusę. Bent jau šį vakarą Justė bus it angelėlis. Svajoti juk niekas nedraudžia.

     Užlipau į viršų ir užsidariau darbo kambaryje. Jaučiausi pavargusi, skaudėjo galvą. Ir vis tiek neprisiverčiau patikėti, kad man nepakenktų atsipalaiduoti. Neabejojau, kad visos mano draugės (jei tokių turiu) linksmai leidžia laiką. Draugų rate ar intymioje aplinkoje su vaikinu.

     Nusipurčiau ir įsijungiau kompiuterį. Nenorėjau, kad mane užvaldytų tos mintys. Na, apie vaikinus. Kad keletas bendraklasių juos turi, dar nereiškia, jog esu vienintelė keturiolikmetė dar nežinanti, ką reiškia įsimylėti ar bučiuotis su vaikinu. Kokia aš kvėša! Net mano draugės, priskiriamos ne prie populiariųjų, turi šiokios tokios patirties. Pavyzdžiui, Karolina yra draugavusi su Egidijumi, tokiu gan kvanktelėjusiu bendraklasiu. Na gerai, ne kvanktelėjusiu, bet kažkuo primenančiu tokį. Kas, kaip, kur ir kada – tiksliai nežinau. Žmonės, aš tik neseniai sužinojau, jog jie išsiskyrė. Dar prieš Naujuosius metus, t.y., maždaug prieš tris mėnesius. Ir aš dar vadinama geriausia ir supratinga drauge. Kurgi ne. Vis labiau abejoju.

     Patikrinau savo aplanką. Nepaliestas. Tikriausiai Justė iš anksto planavo šią paslaugą, kurią būtent dabar ketinu jai padaryti. Paprastai randu arba tiksliau nerandu kai kurių savo failų. Tada džiaugiuosi, kad Justina nežino, jog, norint visam laikui pašalinti failą, reikia jį ištrinti iš šiukšliadėžės.

     Gerai, metas pradėti. Kaip ten ji sakė to vyruko vardą? Sa-kažkoks. Antrasis Gaara, taip? O žmogau, man tikrai šlubuoja atmintis. Kaip kažin ką.

     Nors tiksliai neprisiminiau, ko turiu ieškoti, nutariau išmėginti savo laimę. Ant juoko (nesupykite lietuvių kalbos mokytoja, tikriausiai taip sakyti negalima) į google paieškos vaizdai laukelį įvedžiau „sa“. Žinoma, nieko normalaus neišmetė. Kad bent žinočiau kaip tas Sa-kažkas atrodo!

̶            Sa, sa, sa, − ėmiau kartoti, bet užuot susikaupusi, garsiau pasileidau muziką ir į ją įsiklausiau.

     Sakiau, jog mano draugės ir aš nepriskiriamos prie populiariųjų. Gal kai kurios, bet tik ne Karolina. Tikrai ne. Juk ji puikiai sutaria su visais. Beveik. Kita vertus, koks man skirtumas. Aš turiu savo gyvenimą, nesvarbu koks apgailėtinas jis būtų.

̶            Sa, sa, sa, Sasuke! − riktelėjau ir vos nenusiverčiau nuo kėdės.

     Suskubau kuo greičiau įvesti šį vardą ar žodį į ieškyklę ir nuspaudžiau enter. Iš pradžių tas Sasu-vaikinas mane nustebino. Nebuvo jis toks mėmė, kokiu jį laikiau. Angliškai tokius anime vaikinus apibūdina žodžiu hot. Manau, jis tikrai toks buvo. Bent iš pirmo žvilgsnio. O siaube, man tikrai kažkas negerai.

     Išsaugojau kelis to Sasu-kažkieno paveiksliukus savo slaptame aplanke, kur saugau visus senus DBZ paveiksliukus ir gražiausias dainas. Keletą atspausdinau ir dar porą ruošiausi įkelti į Justės failų saugyklą, kai kompiuterio ekrane šmėkštelėjo šiurpus veidas.

     Mano širdis ėmė daužytis. Pripažįstu, nesu iš drąsiųjų. Galbūt man tik pasirodė, šešėlių žaismas ir panašiai. Juk visa tai neįmanoma. Taip nebūna. Tai prieštarauja kažkokioms sveiko proto suvokimo riboms.

     Kompiuterio ekranas užgeso. Išsigandusi ir visa drebanti pašokau nuo kėdės. Vos susilaikiau nespiegusi. Ėmiau giliai kvėpuoti ir save raminti. Dingo elektra ir viskas. Arba tai dar vienas Justinos pokštas. Nejuokinga.

̶            Juste, − drebančiu balsu ir daug tyliau nei tikėjausi tariau. − Justina! − šiek tiek pakėliau balsą.

̶            Panele Ernesta, prašyčiau nurimti. Viskas bus gerai ir labai paprasta, − nuskambėjo kažkieno balsas ir monitoriaus ekrano tamsa ėmė gaubti visą darbo kambarį.

     Aš dar bandžiau bėgti, tačiau, man nespėjus paliesti durų, jas apgaubė juoduma.

     Norėjau spiegti. Pirmą kartą gyvenime. Aš atsidūriau keistoje, tamsioje erdvėje, kurioje nebuvo nieko – vien tamsa. Aš kuo puikiausiai girdėjau savo širdies plakimą. Mačiau savo rankas, tik man iškilo klausimas, ar tai tikrai mano rankos. Jos buvo, kaip čia pasakius... Jos buvo... pieštos.

     Neįsivaizduoju kaip, tačiau aš virtau pieštu, animaciniu veikėju. Tai buvo vienintelė mintis šovusi man į galvą. Bet kaip? Kodėl? Kas taip pasielgė? Ir išvis, gal aš sapnuoju?

     Viskas aplinkui ėmė suktis. Mane supykino. Bandžiau užsimerkti, bet nepavyko. Atrodė, kad visas mano organizmo turinys išlėks man pro burną ar antrą galą. Viskas sukosi taip greitai, jog nebeatskyriau nė vienos detalės, šmėkštelėjusios prieš akis. Buvo baisu. Tačiau neilgai. Greitai praradau sąmonę.